Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Transtira“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal UAB „Baltic Car Equipment“ ieškinį atsakovui UAB „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas UAB „Transtira“ pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir teismo priimto preliminaraus sprendimo, kuriuose nurodė, kad pagal 2008-02-18 sutartį krovinio nepristačius ieškovui iki 2008-03-05, pastarasis 2008-04-05 įgijo teisę krovinį laikyti prarastu ir iš vežėjo reikalauti kompensacijos dėl krovinio praradimo, taip pat reikalauti, kad kroviniui atsiradus, jis CMR konvencijoje numatyta tvarka ir terminais būtų jam grąžintas. CMR konvencijos 23 str. 3 d. riboja mokėtinos kompensacijos dėl krovinio praradimo sumą, numatant kad „kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio“. Kadangi iš krovinio siuntėjo priimto krovinio svoris buvo 416 kg, o 2008-02-26 Lietuvos banko skelbiamais duomenimis 1 SDR kaina buvo 3,7052 Lt, tai krovinį praradus, maksimali galimai mokėtinos kompensacijos suma yra 12839,56 Lt (416 kg x 8,33 SDR x 3,7052 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas 2008-03-14 pretenziją atsakovui pateikė neturėdamas reikalavimo teisės į žalos atlyginimą (ši atsirado tik 2008-04-05), atsakovas neturi pareigos mokėti ieškovo reikalaujamų CMR konvencijos 27 str. 1 d. nustatyto dydžio palūkanų. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, kad reikalavimo teisę dėl nuostolių atlyginimo praradus krovinį ieškovas įgijo 2008-04-05, ir po šios dienos atsakovui jokių rašytinių pretenzijų nereiškė. Ieškovas į teismą kreipėsi 2010-11-08, t. y. praėjus CMR konvencijos 32 str. 1 d. nustatytam vienerių metų senaties terminui.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-05-03 galutinis sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl vežėjo UAB „Transtira“ atsakomybės dėl kilusios žalos (nuostolių) gabenant krovinį tarptautiniu maršrutu, pažeidžiant procesinės teisės normas, reglamentuojančias sprendimo priėmimą bei neteisingai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad šalių 2006-10-11 ir 2008-02-18 sudarytų sutarčių pagrindu atsakovas įsipareigojo pervežti ieškovui skirtą ir jo apmokėtą krovinį, kurio vertė – 68 282,57 Lt, iš Prancūzijos į Lietuvą, o ieškovas įsipareigojo atsiskaityti už suteiktas paslaugas. 2008-03-14 atsakovas informavo ieškovą, kad apelianto verslo partneris (Prancūzijos bendrovė) paėmė iš siuntėjo krovinį, tačiau jis buvo prarastas šios bendrovės terminale. 2008-04-18 atsakovas pranešė, jog atsižvelgiant į tai, kad krovinys vėluoja daugiau nei 30 dienų nuo sutarto pristatymo termino, laikytina, kad krovinys yra prarastas, ir pasiūlė ieškovui kreiptis į draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo. AB „Lietuvos draudimas“ pripažinusi įvykį nedraudiminiu, atsisakė atlyginti ieškovui padarytą žalą.

Civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę (onus probandi) ieškovas, kreipdamasis į teismą, privalo pagrįsti savo reikalavimo teisę, tačiau neturi įrodinėti jį paneigiančių faktų – juos turi įrodyti atsakovas, atsikirtinėdamas į ieškovo reikalavimą. Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008, ir kt.).

Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR) konvencijoje (toliau - CMR konvencija arba Konvencija) yra įtvirtinta griežtoji vežėjo atsakomybė, t.y. kiekvienu atveju vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo yra preziumuojama ir jos įrodinėti nereikia (Konvencijos 17 ir 18 str.). Vežėjo atsakomybės prezumpcija reiškia, jog priėmęs krovinį vežėjas tampa visiškai atsakingas už krovinio praradimą, sugadinimą ir t. t. Prezumpcija gali būti paneigta vežėjui įrodžius, kad egzistavo bent viena iš CMR konvencijos 17 str. 2 d. ir/ar 4 d. numatytų aplinkybių. Vežėjo atsakomybė (atlygintinų nuostolių dydis) yra ribojama pačios konvencijos nuostatų (CMR konvencijos 23 str., 28 str.). Tačiau CMR konvencijos 29 str. 1 d. yra įtvirtinta išimtis iš bendros vežėjos atsakomybės ribojimo taisyklės, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl vežėjo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Esant CMR konvencijos 29 str. 1 d. numatytoms sąlygoms vežėjas privalo atlyginti visą atsiradusią žalą, netaikant 23 str. nustatytų ribojimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CMR konvencijos 29 str. 1 d. turinį, yra konstatavęs, kad šioje normoje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009 ir kt.). Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas ir didelis neatsargumas. Didelis neatsargumas yra paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Atsargumas reiškia tai, kad rūpestingas ir apdairus vežėjas turi numatyti galimas grėsmes ir pavojus žalai atsirasti, t. y. kroviniui prarasti, todėl privalo imtis adekvačių priemonių jam išsaugoti. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad taikant CMR konvencijos 29 str. 1 d. Lietuvos nacionalinėje teisėje esant sutartinei civilinei atsakomybei (CK 6.252 str. 1 d.), pagal neigiamus teisinius padarinius vežėjo didelis neatsargumas gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009). Pažymėtina, kad vežėjas Konvencijoje nustatyta tvarka ir apimtimi atsako ne tik už savo, bet ir už trečiųjų asmenų, kurių paslaugomis naudojosi (agentų, verslo partnerių ir pan.) veiksmus (CMR konvencijos 3 str., 28 str. 2 d., 29 str. 2 d.).

Esant tokiam teisiniam reglamentavimui bei įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad atsakovo partneriui praradus ieškovo krovinį savo terminale ir jo nepavykus rasti, yra pagrindas konstatuoti vežėjo didelį neatsargumą, prilyginamą tyčiniams veiksmams. Minėta, kad esant preziumuojamai vežėjo atsakomybei už krovinio praradimą, pastarajam tenka pareiga įrodyti jo atsakomybę ribojančių aplinkybių buvimą (CMR konvencijos 17-18 str., CPK 178 str.). Todėl nagrinėjamu atveju būtent apeliantas privalėjo pagrįsti, kad jis buvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, ėmėsi visų būtinų bei protingų atsargumo priemonių gabenamam kroviniui išsaugoti, ir kad krovinys buvo prarastas ne dėl jo kaltės. Atsakovas, nors ir teigė laikydamasis visų atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų bei atlikęs visus būtinus veiksmus kroviniui išsaugoti, šių savo teiginių nepagrindė jokiais leistinais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas pagristai šiuos atsakovo teiginius vertino kritiškai, pažymėdamas, kad ir pats atsakovas pripažįsta, kad krovinys per klaidą galėjo būti perduotas kitam vežėjui ar išsiųstas kitam gavėjui, o tai tik patvirtina atsakovo partnerio, o tuo pačiu ir atsakovo didelį neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas nepateikė į bylą jokių duomenų, kad jis arba jo partneris būtų ėmęsi priemonių surasti dingusį krovinį – pvz., kreiptųsi į kompetentingas institucijas kad būtų nustatytos krovinio dingimo aplinkybės ir pan. Dėl šių aplinkybių negalima sutikti su apelianto nuomone, kad preziumuojant krovinio vežėjo didelį neatsargumą, bet koks pažeidimas įpareigotų teismą taikyti vežėjui nepalankią CMR konvencijos 29 str. 1 d. nuostatą. Nurodyta prezumpcija, kaip ir bet kokia kita, gali būti paneigta byloje surinktais leistinais įrodymais, bet kaip minėta, atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Todėl nėra įstatymo nustatyto pagrindo riboti UAB „Transtira“ atsakomybės pagal CMR konvencijos 23 str. ir dalinai atleisti jį nuo pareigos atlyginti visus ieškovo patirtus nuostolius, neribojant jų dydžio.

Atsakovui nepaneigus anksčiau aptartos (kaltės dėl krovinio praradimo) prezumpcijos, t.y. neįrodžius buvus aplinkybių, paneigiančių jo ar jo užsienio partnerio didelį neatsargumą, apylinkės teismas visiškai teisingai pritaikė ieškovo reikalavimams dėl nuostolių bei palūkanų priteisimo specialųjį trejų metų ieškinio senaties terminą (Konvencijos 32 str. 1 d. b punktas). Kadangi minėtas terminas pradedamas skaičiuoti trisdešimtąją dieną praėjus sutartam krovinio pristatymo terminui (2008-04-05), o ieškinys pateiktas 2010-12-13, teismas pagrįstai laikė, kad ieškovas senaties nepraleido ir atsakovo prašymą dėl senaties taikymo atmetė.

Dėl išdėstyto skundžiamas sprendimas dalyje dėl kompensacijos (nuostolių) už prarastą krovinį priteisimo pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu ir jo naikinti pagrindo nėra. Tačiau įvertinusi byloje surinktus duomenis bei atsakovo UAB „Transtira“ apeliacinio skundo motyvus, teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagristais apelianto argumentus dėl termino, už kurį turėjo būti skaičiuojamos Konvencijos 27 str. 1 d. numatytos teismo priteistos palūkanos, eigos pradžios. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas 2008-03-14 pretenziją pateikė dar neturėdamas reikalavimo teisės į žalos atlyginimą (Konvencijos 20 str. 1 d.) ir pagrįstai nuo šios dienos palūkanų neskaičiavo. Visgi apylinkės teismo išvadą, kad ieškovas įgijo teisę pradėti skaičiuoti palūkanas nuo 2008-04-25 (pateikęs atsakovui rašytinį reikalavimą „Dėl nuostolių atlyginimo“), kolegija pripažįsta klaidinga ir neatitinkančia byloje nustatytų faktinių aplinkybių. CMR konvencijos 27 str. 1 d. nustatyta, kad įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai, ir kad palūkanos - 5% metams - pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raštu pateikiamas reikalavimas, o jeigu tokio nebuvo, - tai nuo ieškinio pateikimo dienos. Nors ieškovas į bylą pateikė jo atstovo pasirašyto minėto rašytinio reikalavimo tekstą (b. l. 14-15), tačiau nei šiame, nei kituose byloje esančiuose dokumente nėra jokių atžymų ar kitų įrodymų apie šio dokumento atsakovui tinkamą įteikimą, o atsakovas šį faktą nuosekliai neigia. Be to, nei 2011-01-06 prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo (b. l. 40-44), nei kituose procesiniuose dokumentuose atsakovas nėra minėjęs, kad būtų gavęs šį rašytinį reikalavimą. Nuo pat pirmojo teismo posėdžio byloje atsakovo atstovai teigė, kad nurodytas 2008-04-25 rašytinis reikalavimas atsakovo nebuvo gautas (b. l. 78, 82). Konvencijos 32 str. 2 d. nustatyta, kad įrodyti pretenzijos ar atsakymo į ją gavimo faktą, taip pat dokumentų grąžinimą privalo ta pusė, kuri remiasi tuo faktu. Byloje surinkti duomenys neteikia pagrindo išvadai, kad atsakovas savalaikiai gavo ieškovo 2008-04-25 rašytinį reikalavimą dėl nuostolių už prarastą krovinį atlyginimo, todėl ir termino palūkanoms apskaičiuoti eigos pradžios negalima sieti su nurodyta data.

Nagrinėjamos bylos duomenimis kolegija nustatė, kad 2008 m. Vilniaus m. 2 apylinkės teisme jau buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-425-545/2009 pagal 2008-05-23 tapatų ieškovo UAB „Baltic Car Equipment“ ieškinį atsakovui UAB „Transtira“, ir 2009-01-12 ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas CPK 246 str. 1 d. pagrindu. Ieškovo teigimu, šio ieškinio prieduose buvo pateiktas ir aptariamas 2008-04-25 rašytinis reikalavimas. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, civilinėje byloje Nr. 2-425-545/2009 atsakovui UAB „Transtira“ ieškinys su priedais atsiliepimui pateikti buvo išsiųstas 2008-05-26. UAB „Transtira“ teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškiniu sutiko iš dalies, taip pat dalyvavo parengiamajame bei teismo posėdžiuose. Dėl nurodytų aplinkybių kolegija sprendžia, kad apie ieškovo reikalaujamas 5 proc. dydžio palūkanas nuo patirtų 68 282,57 Lt nuostolių atsakovui tapo žinoma ne vėliau nei jam gavus UAB „Baltic Car Equipment“ pateiktą ieškinį, t.y. ne vėliau kaip 2008-06-01 (atsižvelgiant į procesinių dokumentų įteikimo terminą). Pagal CK 6.53 str. 2 d. prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiu būdu, laikant, kad UAB „Transtira“ apie ieškovo reikalavimus sužinojo 2008-06-01, terminas palūkanoms sumokėti turi būti skaičiuojamas vadovaujantis bendru CK 6.53 str. 2 d. nustatytu terminu prievolei įvykdyti nuo kreditoriaus pareikalavimo, t. y. nuo 2008-06-08 d., o ne nuo 2008-04-25, kaip skaičiavo apylinkės teismas. Todėl bendra palūkanų suma mažintina nuo 8 680,28 Lt iki 8 272,80 Lt (už 2008 m.: 160 d. / 366 d. * 0,05 % * 68 282,57 Lt = 1 921,60 Lt; už 2009 m.: 0,05 % * 68 282,57 Lt = 3 414,12 Lt; už 2010 m.: 314 d./ 365 d. * 0,05 % * 68 282,57 Lt = 2 937,08).

Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovo procesiniuose dokumentuose dėstomą nuomonę, kad Konvencijos nuostatai reikalavimo, su kuriuo siejama pareiga mokėti palūkanas, pateikimo nesieja su jokiais Konvencijos nustatytais terminais. Akivaizdu, kad nesuėjus Konvencijos 20 str. 1 d. nustatytam 30 d. terminui krovinys nepripažintinas prarastu, reiškia neatsiranda ir teisė reikalauti atlyginti dėl jo praradimo patirtus nuostolius (kompensaciją). Vadinasi ir išvestinių reikalavimų (palūkanų), skaičiuotinų būtent nuo prašomos priteisti nuostolių sumos, pateikimas nesuėjus minėtam 30 d. terminui, taipogi nėra galimas. Todėl taikytina anksčiau minėta CMR konvencijos 27 str. 1 d. nuostata, kad terminas reikalavimui dėl palūkanų pareikšti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai vežėjui raštu pateikiamas reikalavimas, o jeigu tokio nebuvo, - tai nuo ieškinio pateikimo dienos.

Įvertinusi šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas (išskyrus toje dalyje, kurioje sprendimas pakeičiamas), laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas dalyje dėl priteistų palūkanų, teismui netinkamai nustačius termino joms priteisti eigos pradžią. Pakeitus sprendimą, atitinkamai perskirstomos ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, ieškovui priteisto žyminį mokestį proporcingai sumažinant nuo 1160 iki 1147,86 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 331 str., apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimą pakeisti. Priteisti ieškovui UAB „Baltic Car Equipment“ iš atsakovo UAB „Transtira“ 8 272,80 Lt palūkanų ir 1147,86 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.