Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės, Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Andrutės Kalinauskienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltoji gervė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. Motiekaičio įmonės „Katoma“ ieškinį atsakovui UAB „Baltoji gervė“ dėl skolos ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – UAB „Baltoji gervė“ nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą 51.867,35 Lt sumai, o šio turto nesant arba esant nepakankamai – piniginių lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą ieškinio sumai, leidžiant atsiskaityti tik su valstybės biudžetu, valstybinio socialinio draudimo biudžetu bei ieškovu. Teismas sprendė, kad pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, bus efektyviau užtikrintas materialinių teisių gynimo būdas. Reikalavimas yra turtinio pobūdžio, 51.867,35 Lt yra ženkli. Kreditorius pagrįstai nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog teismo sprendimas gali tapti neįvykdomu arba sunkiai įvykdomu dėl skolininko pareigos vengimo vykdyti, todėl pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – skolininko nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą, o šio turto nesant arba esant nepakankamai – piniginių lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą ieškinio sumai.

Vilniaus apygardos teisme yra gautas atsakovo UAB „Baltoji gervė“ atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. nutarties, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-6045-728/2011 priimtą nutartį, t.y. leisti atsiskaityti ne tik su valstybės biudžetu, valstybinio socialinio draudimo biudžetu bei ieškovu, taip pat leisti išmokėti atlyginimus ir atsakovo darbuotojams iš areštuotų piniginių lėšų, esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Nurodo, kad priimta nutartimi teismas neleido atsakovui iš areštuotų lėšų išmokėti atlyginimus darbuotojams. Jei bus areštuotos atsakovo piniginės lėšos ir šio teisminio ginčo laikotarpiu atsakovas pagal šią priimtą teismo nutartį iš areštuotų lėšų negalės išmokėti atlyginimus darbuotojams, tai visiškai paralyžuos atsakovo veiklą ir tokiu būdu bus nutraukta arba sustabdyta UAB „Baltoji gervė“ veikla. Nurodytos aplinkybės pažeistų kitų kreditorių ir paties ieškovo interesus.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas, nusprendęs, jog byloje nesiėmus laikinųjų pasaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.), taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kurios konkrečiu atveju yra būtinos (pakankamos) būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisingumo principas įpareigoja teismą, parenkant laikinąsias apsaugos priemones, išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi teismo pareiga parinkti atsakovui tokios rūšies ir masto laikinąsias apsaugos priemones, kurios nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina šioms priemonėms įstatymo leidėjo keliamam tikslui – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą – pasiekti. Kartu tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

CPK 146 str. 1 d. numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų pagrįsto prašymo pagrindu gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, taip pat sumažinti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar jų taikymo masto sumažinimo, apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Kitokia išvada reikštų, jog teismas gina išimtinai tik vienos šalies teises ir interesus, o tai pažeistų teisingumo, protingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros ir procesinio lygiateisiškumo principus.

Apeliantas atskirajame skunde teismo nutarties nepagrįstumą įrodinėja aplinkybe, kad jeigu bus areštuotos atsakovo piniginės lėšos ir iš areštuotų piniginių lėšų negalės išmokėti darbuotojams atlyginimų, visiškai bus paralyžuota (nutraukta arba sustabdyta) atsakovo veikla ir tai pažeis kitų kreditorių ir paties ieškovo interesus. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad areštavus pinigines lėšas ir nenumačius išimties leisti išmokėti darbuotojams atlyginimus pasunkės įmonės veikla ir pan., nėra pagrindas laikyti teismo nutartį neteisėta. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sukelia nepatogumų proceso šaliai. Tačiau svarbu tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina ieškinio reikalavimų užtikrinimui, teismas turi išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Būtent tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas ir numatė atsakovo atžvilgiu taikytino arešto eiliškumą, t.y. pirmiausiai areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 51.867,35 Lt sumai, ir tik galiausiai pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Apeliantas prašymui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, kad gali neužtekti areštuoti atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto ir tokiu būdu piniginių lėšų areštas, kuris būtų taikomas su apelianto prašoma išimtimi, t.y. leidžiant atsiskaityti su įmonės darbuotojais, iš viso bus reikalingas. Su atskiruoju skundu nėra pateikta jokių įrodymų apie atsakovo turimą nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, kokia yra turto arešto būsena, ar įmonė vykdo veiklą, koks yra įsiskolinimas darbuotojams ir pan. Taip pat apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymui numačius apelianto prašomą išimtį – leidžiant išmokėti atlyginimus atsakovo darbuotojams. Pažymėtina ir tai, kad piniginių lėšų areštas, nenumačius išimties leisti atsakovui išmokėti atlyginimus darbuotojams, atitiks šalių interesų pusiausvyros principą, nes ieškinio suma yra pakankamai didelė (51.867,35 Lt), ieškovas taip pat yra juridinis asmuo, todėl atsakovo vengimas sumokėti skolą už patiektą produkciją ilgą laiką taip pat gali sąlygoti grėsmę neatsiskaityti su įmonės darbuotojais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, kurios pagrindžia būtinumą taikyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones. Siekdama nepažeisti šalių lygiateisiškumo principo, teisėjų kolegija Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 302, 337 str. 1 d., 144, 145, 150 straipsniais, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.