Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Macro Investment“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl sprendimo už akių panaikinimo, civilinėje byloje Nr. 2-932-370/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Horizons limited“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Macro Investment“, trečiajam asmeniui antstoliui Aleksandrui Selezniovui dėl restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas BUAB „Horizons limited“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Macro Investment“, trečiajam asmeniui antstoliui A. Selezniovui, prašydamas priteisti iš atsakovo 83 280,33 Lt. Ieškovas nurodė, kad antstolis A. Selezniovas šią sumą neteisėtai pervedė atsakovui UAB „Macro Investment“ (buvęs pavadinimas UAB „Megrame“) vykdydamas priverstinį skolos išieškojimą iš UAB „Horizons limited“, nors ieškovui buvo iškelta bankroto byla ir teismo nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas visas ieškovo turtas, sustabdytas išieškojimas iš ieškovės turto vykdymo procese.

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu už akių nusprendė ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo UAB „Macro Investment“ ieškovui BUAB „Horizons limited“ nepagrįstai gautus 83 280,33 Lt ir 2 498 Lt žyminio mokesčio valstybei; laikinąsias apsaugos priemones, taikytas atsakovės turtui Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi, palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Atsakovas UAB „Macro Investment“ pateikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Atsakovas nurodė, kad negalėjo pateikti atsiliepimo į ieškinį bei pranešti teismui apie negalėjimą jį pateikti nustatytu terminu, kadangi teismo siųsti procesiniai dokumentai atsakovui nebuvo įteikti CPK 123 straipsnio antrojoje ir ketvirtojoje dalyse nustatyta tvarka. Atsakovo teigimu, procesiniai dokumentai buvo įteikti apsaugos darbuotojui, kuris jokiais ryšiais nėra susijęs su atsakovu. Atsakovas pažymėjo, kad atsakovui nežinoma nei kokioje įmonėje, nei kokiu pagrindu šis asmuo dirba. Atsakovas nurodė, kad apie bylą sužinojo tik gavęs teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą už akių. Dėl ieškinio esmės atsakovas nurodė, kad antstolis A. Selezniovas atliko išieškojimo veiksmus dar iki teismo 2009 m. kovo 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės turtui bankroto byloje taikymo – antstolis priėmė patvarkymą, kuriuo areštavo UAB „Horizons Limited“ pinigines lėšas kaip pridėtinės vertės mokesčio permoką gautinas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją minėtas lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Atsakovo teigimu, antstoliui išieškant iš skolininko turtinių teisių ir jas areštavus, skolininkas netenka teisės valdyti, naudoti ir disponuoti areštuotomis turtinėmis teisėmis, be to, savo patvarkyme antstolis turi nurodyti prievolės skolininkui, kad šis prievolę įvykdytų antstoliui arba pervestų pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą. Atsakovas pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog vykdant išieškojimą iš skolininko paimtoms ar realizavus turtą gautoms piniginėms lėšoms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą, jų išieškojimo iš skolininko procesas yra baigtas ir prasideda baigiamoji vykdymo proceso stadija – išieškotų sumų paskirstymas, todėl ĮBĮ 9 straipsnio antrosios dalies 5 punkto ir 9 straipsnio 3 punkto draudimai nebuvo pažeisti.

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. kovo 5 d. nutartimi nutarė atsakovo UAB „Macro Investment“ pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkinti.

Teismas nurodė, kad teismo pranešimas, ieškinys, nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kopija, išsiųsti ieškovo nurodytu atsakovo adresu Lakūnų g. 3A, Vilnius, procesiniai dokumentai įteikti apsaugos darbuotojui. Teismas pažymėjo, kad atsakovo buveinė Lakūnų g. 3A, Vilnius, registruota juridinių asmenų registre, be to, atsakovas savo pareiškime taip pat nurodo tą patį adresą. Teismas nurodė, kad visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu yra laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip. Teismas pažymėjo, kad tuo pačiu adresu išsiųstą sprendimo už akių kopiją atsakovas gavo. Teismas nurodė, kad AB Lietuvos pašto Klaipėdos filialas į teismo paklausimą dėl procesinių dokumentų įteikimo atsakovui aplinkybių nurodė, kad registruotoji pašto korespondencijos siunta su procesiniais dokumentais, siųsta UAB „Macro Investment“ adresu Lakūnų g. 3A, Vilnius, 2009 m. lapkričio 20 d. įteikta apsaugos darbuotojui V. D. , nes įmonė yra įsikūrusi uždaroje teritorijoje, į kurią laiškininkai neįleidžiami ir visos pašto korespondencijos siuntos, taip pat ir registruotosios, įteikiamos budintiems apsaugos darbuotojams. Teismas konstatavo, kad teismo siųsti procesiniai dokumentai atsakovo buveinėje negalėjo būti įteikti atsakovo vadovui, valdymo organams, raštinės arba bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui dėl objektyvių priežasčių, t. y. atsakovas savo veiklą organizavo taip, kad į jo buveinę pašto siuntos ir pašto darbuotojai tiesiogiai negali patekti. Teismo teigimu, atsakovo argumentai, kad asmuo, kuriam buvo įteikti atsakovui skirti procesiniai dokumentai, nėra jo darbuotojas, neturi esminės reikšmės, nes CPK 123 straipsnio ketvirtojoje dalyje sąvoka „darbuotojas“ naudojama ne siaurąja prasme, t. y. šis fizinis asmuo gali būti susijęs su juridiniu asmeniu ne darbo teisinio santykio pagrindu, bet kitu teisės leidžiamu būdu, pvz., paslaugų (apsaugos, patarnavimų ar kt.) sutartimi ar dar kitaip. Teismo nuomone, šiuo požiūriu tinkamais korespondencijos gavėjais už patį adresatą gali būti pripažinti fiziniai asmenys, kurie dėl savo darbo ryšių, paslaugų ar sutarčių tiesiogiai ir net netiesiogiai turintys realią galimybę įteikti korespondenciją adresatui, kai nėra galimybės įteikti tiesioginiams gavėjams, numatytiems CPK 123 straipsnio antrojoje dalyje. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog adresatas nesusijęs su procesinį dokumentą gavusiu asmeniu darbo sutartimi ar kitomis sutartimis ar aplinkybėmis, turi įrodyti tas asmuo, kuris remiasi aplinkybe dėl netinkamo korespondencijos įteikimo; jis turi pateikti ne tik duomenis apie savo darbuotojus, bet ir apie apsaugos organizavimą objekte, ją konkrečiu metu vykdžiusius asmenis ir kt. Teismas pažymėjo, kad tokią teismų praktiką suformavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teismas nurodė, kad AB Lietuvos pašto Klaipėdos filialo paaiškinimai patvirtina, kad apsaugos darbuotojo, kuriam buvo įteikti procesiniai dokumentai, ryšys su atsakovu, nors ir netiesioginis, yra nuolatinio pobūdžio, teritorijos apsaugą užtikrinantis darbuotojas ne tik turėjo realią galimybę atsakovui perduoti procesinius dokumentus, bet pašto korespondencijos siuntų priėmimas faktiškai įeina į apsaugos darbuotojų pareigas. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė atsakovo argumentus, kad teismo siųsti procesiniai dokumentai jam nebuvo įteikti įstatymo nustatyta tvarka ir konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog jis atsiliepimo į ieškinį nepateikė dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui.

Teismas nurodė, kad atsakovas priimto sprendimo už akių neteisėtumą grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kad antstolis išieškojimo veiksmus atliko dar iki teismo 2009 m. kovo 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo turtui bankroto byloje taikymo, todėl laikytina, kad sprendimas buvo įvykdytas nepažeidus teismo draudimų. Su tokiu atsakovo argumentu teismas nesutiko. Teismas nurodė, kad, visų pirma, atsakovas nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, antra, ne bet kokie antstolio procesiniai veiksmai laikytini išieškojimo iš skolininko proceso pabaiga. Teismo teigimu, aplinkybė, kad antstolis dar iki minėtos teismo nutarties priėmimo surado ieškovo turto, patvarkymu areštavo UAB „Horizons Limited“ pinigines lėšas, valdomas Valstybinės mokesčių inspekcijos, ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją minėtas lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, dar nereiškia, kad išieškojimo iš skolininko procesas baigėsi. Teismas nurodė, kad antstolio patvarkymas dėl skolininko lėšų arešto, jei jis ir buvo priimtas anksčiau už teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartį, užkirto ieškovui teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti areštuotomis turtinėmis teisėmis, tačiau nepakeitė šių lėšų savininko. Teismas nurodė, kad atsakovas remiasi teismų praktika, bet nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-1379/2002 nagrinėjama situacija, kai įvyko varžytynės (surašius turto pardavimo iš varžytynių aktą, pirkėjui sumokėjus visą perkamo turto kainą ir vyresniajam teismo antstoliui patvirtinus varžytynių aktą), o Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-331/2004 – jau teisėjui patvirtinus varžytynių aktą bei šiai nutarčiai įsiteisėjus. Teismas pažymėjo, kad šiose nutartyse konstatuota, jog skolininkas netenka nuosavybės teisių į realizuotą turtą, o todėl ir už tą turtą į antstolio depozitinę sąskaitą įmokėtų lėšų. Dėl to teismas padarė išvadą, kad už akių išnagrinėtos bylos ir minėtų atsakovo nurodytų teismų nutarčių ratio decidendi iš esmės skiriasi. Teismas pažymėjo, kad atsakovo nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-489/2006 išnagrinėta situacija, kai dar iki priimant teismo nutartį dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, teismo įsakymo įvykdymui užtikrinti areštuotos šio skolininko piniginės lėšos buvo paimtos iš skolininko ir sumokėtos į antstolio depozitinę sąskaitą – teismas konstatavo, kad piniginių lėšų paėmimas iš skolininko ir jų įskaitymas į antstolio depozitinę sąskaitą reiškia, kad jų išieškojimo iš skolininko procesas yra baigtas.

Teismas nurodė, kad su pareiškimu atsakovas nepateikė jokių įrodymų ir netgi neteigia, kad teismo 2009 m. kovo 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo momentu ieškovo lėšas Valstybinė mokesčių inspekcija jau buvo pervedusi į antstolio depozitinę sąskaitą. Teismo teigimu, antstolio privalomą reikalavimą pervesti lėšas į jo depozitinę sąskaitą mokesčių inspekcija galėjo teisėtai įvykdyti tik iki ieškovo bankroto byloje priimtos Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo turtui taikymo priėmimo. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog mokesčių inspekcija ieškovo lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą pervedė jau po minėtos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutarties priėmimo, priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturėtų, nes toks veiksmas būtų pripažintas minėtos teismo nutarties pažeidimu, t. y. neteisėtu, ir ieškovo lėšos vis tiek būtų grąžintos jo nuosavybėn su bankroto byloje nustatytais turto disponavimo, naudojimo ir valdymo apribojimais, o aplinkybės, kada mokesčių inspekcija ar antstolis sužinojo apie 2009 m. kovo 17 d. nutartį, galėtų būti reikšmingos tik sprendžiant atsakomybės už nutartyje nustatytų apribojimų pažeidimą klausimą. Dėl nurodytų priežasčių, teismas konstatavo, kad atsakovas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad teismo sprendimas už akių buvo akivaizdžiai neteisingas ir nepagrįstas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos jo teisės.

Teismas pažymėjo, kad dabartinėje kasacinio teismo praktikoje vieningai pripažįstama, kad lėšų išieškojimas iš skolininko ir jų buvimas antstolio depozitinėje sąskaitoje, kol jos neišmokėtos išieškotojams (kreditoriams), nereiškia vykdymo procedūrų pabaigos ir, atsiradus ĮBĮ 9 straipsnio trečiojoje dalyje reglamentuojamai situacijai, tokios sumos negali būti išmokamos išieškotojams.

Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad nėra CPK 288 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatytų pagrindų panaikinti byloje priimtą sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, todėl atsakovo pareiškimas atmestinas.

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Macro Investment“ prašo apeliacinės instancijos teismą Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad jis atsiliepimo į ieškinį negavo dėl svarbių priežasčių. Nepagrįstas teismo teiginys, jog atsakovas savo veiklą organizavo taip, kad į jo buveinę pašto siuntos ir pašto darbuotojai tiesiogiai negali patekti, kadangi visos pašto siuntos yra įteikiamos atsakovui pašto darbuotojams patekus į atsakovo buveinę. Be to, pašto siuntas ir kitą korespondenciją atsakovui pristato AB „Lietuvos paštas“ Vilniaus filialo, o ne Klaipėdos filialo darbuotojai, todėl teismas priimdamas nutartį nepagrįstai rėmėsi AB „Lietuvos paštas“ Klaipėdos filialo paaiškinimais apie apsaugos darbuotojų ryšius su atsakovu bei apie pašto darbuotojų galimybes patekti į atsakovo buveinę. Teismas nepagrįstai nurodydamas, jog aplinkybė, kad 2009 m. lapkričio 20 d. pažymoje pasirašęs V. D. nėra atsakovo darbuotojas, neturi esminės reikšmės, nevertino atsakovo paaiškinimų, jog atsakovas ne tik nėra sudaręs darbo sutarčių su apsaugos darbuotojais, bet ir nėra sudaręs jokių kitų sutarčių su kitais fiziniais ar juridiniais asmenimis dėl teritorijos, kurioje yra atsakovo buveinė, apsaugos, todėl V. D. nėra ir negali būti susijęs su atsakovu jokiais ryšiais.

2. Teismo išvada, jog atsakovas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų patvirtinančių, kad teismo sprendimas už akių buvo akivaizdžiai neteisingas ir nepagrįstas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos atsakovo teisės, nepagrįsta. Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu už akių civilinėje byloje nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t.y. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, teisių ir pareigų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Be to, teismas netinkamai įvertino atsakovo ir trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, leidžiančius abejoti priimto sprendimo už akių pagrįstumu ir teisėtumu.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas BUAB „Horizons limited“ nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka, atskirasis skundas yra nepagrįstas, todėl prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą tretysis asmuo A. Selezniovas prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą tenkinti.

Atskirasis skundas atmestinas, Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartis paliktina nepakeista.

Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso. Sprendimo už akių priėmimo sąlygos įtvirtintos civilinio proceso kodekso 285 straipsnyje. Minėtas straipsnis numato, kas sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo, taip pat kitais CPK numatytais atvejais. CPK 142 straipsnio ketvirtoji dalis numato, kad teismas turi teisę priimti sprendimą už akių ir tuo atveju, jeigu, esant ieškovo prašymui, atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį. Taigi sprendimas už akių gali būti priimtas, kai, būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso skatinimu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdama nepagrįstai užtęsti (vilkinti) bylos nagrinėjimą.

CPK 287 straipsnio normos numato specialiam procesiniam dokumentui – pareiškimui peržiūrėti sprendimą už akių, keliamus reikalavimus, nustato jo padavimo terminus ir tvarką. Būtina pažymėti, kad pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius, nes ji negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 str. 5 d.). CPK 288 straipsnio ketvirtojoje dalyje yra įtvirtinta sprendimo už akių panaikinimo tvarka. Minėtos įstatymo nuostatos lingvistinė analizė leidžia teigti, kad teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik nustatęs abi CPK 287 straipsnio antrosios dalies 3-4 punktuose nurodytas aplinkybes, t. y. bylos nagrinėjimui atnaujinti nepakanka konstatuoti svarbias šalies pasyvumą pateisinančias priežastis – yra vertinami ir šalies argumentai bei įrodymai, susiję su sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pripažino, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 288 straipsnio ketvirtoji dalis ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama už akių priimtus sprendimus peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimo už akių turinys patvirtina, kad sprendimas už akių buvo priimtas tuo pagrindu, kad atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį, o ieškovas išreiškė pageidavimą priimti sprendimą už akių.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog jis atsiliepimo į ieškinį negavo dėl svarbių priežasčių. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodo savo buveinės adresą Lakūnų g. 3A, Vilnius, kito adreso, skirto korespondencijai įteikti, atsakovas nenurodo. Bylos duomenys patvirtina, kad teismo pranešimas, ieškovo ieškinys, nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kopija, išsiųsti minėtu atsakovo adresu ir procesiniai dokumentai įteikti apsaugos darbuotojui. CPK 122 straipsnio antroji dalis numato, kad juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą adresą. CPK 123 straipsnis reglamentuoja procesinių dokumentų įteikimo tvarką. Minėto straipsnio antroji dalis numato, kad juridiniam asmeniui adresuotas procesinis dokumentas įteikiamas šio juridinio asmens pareigūnams ar organams: 1) vadovui; 2) valdymo organams; 3) raštinės darbuotojui. Iš normos prasmės seka, kad įteikimas šiems pareigūnams ir asmenims reiškia įteikimą pačiam adresatui. Pagal CPK 123 straipsnio ketvirtąją dalį be paties adresato už juridinį asmenį procesinis dokumentas gali būti įteikiamas: 1) bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui; 2) administracijos vadovui kaip fiziniam asmeniui; 3) valdymo organo nariui kaip fiziniam asmeniui; 4) administracijos vadovo kaip fizinio asmens pilnamečiui šeimos nariui; 5) valdymo organo nario kaip fizinio asmens pilnamečiui šeimos nariui. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis asmenų sąrašas nėra baigtinis, atsižvelgiant į įstatymo nuostatą „bet kuris kitas įteikimo vietoje esantis juridinio asmens darbuotojas“. Neabejotina, kad pirmiausia tai yra tiesiogiai to juridinio asmens darbuotojas. Tai būtų asmuo, atliekantis veiksmus juridinio asmens naudai darbo teisinių santykių pagrindu. Vienok darbo santykiai nėra vienintelė teisinė forma, kuria juridinis asmuo naudoja fizinio asmens darbą savo poreikiams. Aiškinant šią nuostatą siaurai, turi būti suprantama, kad tai asmuo, su adresatu – juridiniu asmeniu – susijęs darbo santykiais. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo manyti, kad įstatymų leidėjas panaudojo sąvoką „darbuotojas“ tik šia siaurąja prasme. Tas fizinis asmuo gali būti susijęs su juridiniu asmeniu ne darbo teisinio santykio pagrindu, bet kitu teisės leidžiamu būdu, pavyzdžiui paslaugų (apsaugos, patarnavimų ar kt.) sutartimi ar kitaip. Įstatymo nuostatos gali būti aiškinamos plačiau ir apimti tuos atvejus, kai korespondenciją gali gauti ne tik to juridinio asmens darbuotojas, bet ir kitas asmuo. Esminė būtų ta aplinkybė, kad fizinis asmuo, kuris priėmė siuntą perdavimui, būtų susijęs su siuntos gavėju, antra, svarbu šio ryšio pobūdis. Asmenys gali būti susiję tiesiogiai ar netiesiogiai. Jie susiję tiesiogiai, jeigu turi sudarę tarpusavio sutartį, o kai fizinis asmuo su adresatu sutarties neturi, tai toks ryšys gali būti netiesioginis. Fizinis asmuo dėl savo atliekamų funkcijų turi turėti realią galimybę įteikti korespondenciją. Šiuo požiūriu tinkamais korespondencijos gavėjais už patį adresatą gali būti pripažinti fiziniai asmenys, kurie dėl savo darbo ryšių, paslaugų ar sutarčių tiesiogiai ir net netiesiogiai turintys realią galimybę įteikti korespondenciją adresatui, kai nėra tiesioginių gavėjų, numatytų CPK 123 straipsnio antrojoje dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, jog adresatas nesusijęs su procesinį dokumentą gavusiu asmeniu darbo sutartimi ar kitomis sutartimis ar aplinkybėmis, turi įrodyti tas asmuo, kuris remiasi aplinkybe dėl netinkamo korespondencijos įteikimo, jis turi pateikti ne tik duomenis apie savo darbuotojus, bet ir apie apsaugos organizavimą objekte, ją konkrečiu metu vykdžiusius asmenis ir kt. Į bylą pateiktas AB Lietuvos pašto Klaipėdos filialo 2010 m. vasario 24 d. raštas Nr. (12.2-12)2-148 dėl duomenų pateikimo patvirtina, kad registruotoji pašto korespondencijos siunta su procesiniais dokumentais, siųsta atsakovui UAB „Macro Investment“ adresu Lakūnų g. 3A, Vilnius, 2009 m. lapkričio 20 d. įteikta apsaugos darbuotojui V. D. , nes įmonė yra įsikūrusi uždaroje teritorijoje, į kurią laiškininkai neįleidžiami ir visos pašto korespondencijos siuntos, taip pat ir registruotosios, įteikiamos budintiems apsaugos darbuotojams. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi minėtu AB Lietuvos pašto Klaipėdos filialo raštu, kadangi pašto siuntas ir kitą korespondenciją atsakovui pristato AB „Lietuvos paštas“ Vilniaus filialo, o ne Klaipėdos filialo darbuotojai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismo siųsti atsakovui procesiniai dokumentai buvo siųsti iš Klaipėdos, todėl informaciją apie pašto korespondencijos įteikimą teismą pagrįstai informavo AB Lietuvos pašto Klaipėdos skyrius. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad procesiniai dokumentai, įteiktini atsakovui UAB „Macro Investment“, buvo įteikti apsaugos darbuotojui V. D. , o įmonė yra įsikūrusi uždaroje teritorijoje, į kurią laiškininkai neįleidžiami ir visos pašto korespondencijos siuntos, įteikiamos budintiems apsaugos darbuotojams, sprendžia, kad apsaugos darbuotojas V. D. yra netiesioginiais ryšiais susijęs su atsakovu, įteikimas šiam asmeniui laikytinas tinkamu procesinių dokumentų įteikimu atsakovui UAB „Macro Investment“. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, į bylą nepateikta. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas neįrodė, jog teismo siųsti procesiniai dokumentai jam nebuvo įteikti įstatymo nustatyta, yra pagrįstos ir teismas pagrįstai konstatavo, jog neįrodyta, kad atsiliepimas į ieškinį nepateiktas dėl svarbių priežasčių.

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas UAB „Macro Investment“, pateikdamas pareiškimą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo, nurodė ne tik priežastis, dėl kurių nebuvo pateiktas atsiliepimas į ieškinį, tačiau sprendimo už akių nepagrįstumą grindė ir aplinkybėmis, kad antstolis išieškojimo veiksmus atliko dar iki teismo 2009 m. kovo 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo turtui bankroto byloje taikymo, todėl laikytina, kad sprendimas buvo įvykdytas nepažeidus teismo draudimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad dabartinėje kasacinio teismo praktikoje vieningai pripažįstama, jog lėšų išieškojimas iš skolininko ir jų buvimas antstolio depozitinėje sąskaitoje, kol jos neišmokėtos išieškotojams (kreditoriams), nereiškia vykdymo procedūrų pabaigos ir, atsiradus ĮBĮ 9 straipsnio trečiojoje dalyje reglamentuojamai situacijai, tokios sumos negali būti išmokamos išieškotojams (kreditoriams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2009, 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2009). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, nėra pagrindo pripažinti, jog antstolio patvarkymu areštavus UAB „Horizons Limited“ pinigines lėšas, valdomas Valstybinės mokesčių inspekcijos, ir įpareigojus Valstybinę mokesčių inspekciją minėtas lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, reiškia, kad išieškojimo iš skolininko procesas baigėsi. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą nepateikti įrodymai, jog Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo momentu ieškovo lėšas Valstybinė mokesčių inspekcija jau buvo pervedusi į antstolio depozitinę sąskaitą. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra CPK 288 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatytų pagrindų panaikinti byloje priimtą sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir tuo pagrindu atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atmetė.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, jog Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. sausio 18 d. sprendimas už akių naikintinas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo – nusprendus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t.y. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimo už akių turinį, sprendžia, kad minėtų teismo sprendimu už akių nebuvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Teisėjai Alė Bukavinienė Konstantinas Gurinas Kazys Kailiūnas