Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance ieškinį atsakovui J. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. 2017 m. birželio 29 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės UAB Legal Balance buvo sudaryta paskolų portfelio pardavimo sutartis, pagal kurią pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į pradinei kreditorei skolingus asmenis.

4. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinėje byloje ginčo objektu yra mokėjimo funkciją atliekančių (už naudojimąsi pinigais po Kredito sutarties nutraukimo) palūkanų dydžio sumažinimas nuo 434,08 Eur iki 47,20 Eur. Prašomą priteisti mokėjimo palūkanų dydį apeliantė apskaičiavo tokiu būdu: 434,43 Eur negrąžinto vartojimo kredito x 87,67 procentų dydžio metinė palūkanų norma / 365 x 416 dienų po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo = 434,08 Eur (tomas I, b. l. 4, 5).

13. Apeliantė kaip ieškinio faktinį pagrindą nurodė 2014 m. sausio 9 d. tarp pradinės kreditorės UAB „4finance“ ir atsakovo sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. 9838030001 (tomas I, b. l. 14-22), kuri atsakovui nusprendus papildomai pasiskolinti buvo papildyta 2014 m. sausio 12 d. sudaryta Vartojimo kredito sutartimi Nr. 9838030001 (tomas I, b. l. 2-10) (toliau – Kredito sutartis), kurių pagrindu atsakovui suteiktas 434,43 Eur vartojimo kreditas su 87,67 procentų dydžio metine palūkanų norma (bendra kredito kainos metinė norma 133,10 procentų). Ieškovės teisę reikšti ieškinį pagrindžia 2017 m. birželio 29 d. paskolų portfelio pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „4finance“ perleido reikalavimą ieškovei UAB Legal Balance.

14. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas negrąžino 434,43 Eur vartojimo kredito bei nesumokėjo 89,86 Eur bendros vartojimo kredito kainos pagal Kredito sutarties grafiką iki Kredito sutarties nutraukimo, 434,08 Eur dydžio mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų (CPK 12, 178 straipsniai).

15. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punkte numatyta, kad „Už naudojimąsi Kreditu, Kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra Kredito kainos metine norma (toliau – Bendra norma) ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama šios Sutarties specialiosiose sąlygose“. Kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodoma, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudaro 133,10 proc., o metinė palūkanų norma – 87,67 proc.

16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnį, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2004 m. kovo 3 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).

17. Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis).

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių pasirašytos Kredito sutarties sąlygas, pritaria apeliantės argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino mokėjimo palūkanas kompensuojamąją funkciją turinčioms palūkanomis taikytinu teisiniu reguliavimu.

20. Minėta, sudarydamos Kredito sutartį šalys susitarė dėl pelno palūkanų mokėjimo, išreikšta bendra vartojimo kredito kainos metine norma, kurios procentinė išraiška yra 133,10 procentų. Bendra vartojimo kredito kainos metinė norma pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalį susideda iš visų išlaidų, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Vienas iš bendros vartojimo kredito kainos elementų yra palūkanos, kurių metinė norma pagal Specialiąsias sąlygas yra 87,67 procentų dydžio. Ieškiniu prašoma priteisti 434,08 Eur suma paskaičiuota taikant 87,67 procentų dydžio palūkanų normą, todėl priteistinas dydis analizuotinas kaip palūkanos, o ne bendra vartojimo kredito kainos metinė norma. Pirmosios instancijos teismas priteisė 89,86 Eur bendros vartojimo kredito kainos pagal Kredito sutarties grafiką iki Kredito sutarties nutraukimo ir šio dydžio nemažino, tačiau buvo sumažintas mokėjimo palūkanų dydis. Kredito sutartyje numatyta, jog po Kredito sutarties nutraukimo lieka kredito gavėjo pareiga mokėti mokėjimo palūkanas (6.5 punktas). Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 punkte nustatyta, jog iki bus grąžintas visas kreditas ir palūkanos Sutarties nutraukimas nesustabdo kredito ir / ar palūkanų, kitų Sutartyje numatytų mokėjimų skaičiavimo ir nepanaikina kredito gavėjo prievolės mokėti pagal Sutartį mokėtinas sumas.

21. Teismui, kitaip negu dėl kompensuojamųjų palūkanų, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydžio ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui, išskyrus įstatyme eksplicitiškai numatytas išimtis. Nors atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, tačiau teismui ex officio yra keliama pareiga patikrinti vartojimo tikslu sudarytos sutarties nuostatas. Nacionalinio teismo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, yra konstatavęs ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimas Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, Rink. p. I-4941; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas Pannon GSM Zrt., C-243/08).

22. Taigi, užtikrinant vartotojo teisių gynimą, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą pagal CK 6.228⁴ straipsnį. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką nesąžiningų sutarties sąlygų vertinimo aspektu, pabrėžia, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Be to, remiantis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.

23. Taigi pirmosios instancijos teismas ex officio nustatęs, kad sutartimi numatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą, turėjo spręsti dėl jos atitikties sąžiningumo principui, o, norėdamas netaikyti individualios sutarties sąlygos dėl metinės palūkanų normos, pirmiau pripažinti ją negaliojančia ab initio (nuo pradžių), ir pakeisti vartojimo kredito sutarties Nr. 9838030001 sąlygą taip, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (CK 6.204 straipsnio 3 dalies 2 punktas), t. y. išlaikyti Civilinio kodekso nustatytą procedūrą.

24. Tokią teisės aiškinimo praktiką formuoja kasacinės instancijos teismas (CPK 4 straipsnis), nurodydamas, kad sutartinės atsakomybės proporcijų keitimas kartu reiškia ir šalių sutarties keitimą. Teismui keičiant (mažinant) sutarties netesybas kaip civilinę atsakomybę turi būti atsižvelgiama į CK 6.223 straipsnio nuostatas dėl sutarties keitimo. Pagal CK 6.223 straipsnio 2 dalį teismo sprendimu vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista įstatymų nustatytais atvejais. Vienas iš tokių sutarties keitimo atvejų įtvirtintas CK 6.228 straipsnyje. Jame nustatyta teismo teisė pašalinti esminę šalių nelygybę, kai sudarant sutartį vienai šaliai nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007).

25. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje teismas turėjo pasisakyti, kokiu procentiniu dydžiu bei kokiu teisiniu pagrindu keičia sutartį ir sumažina vartojimo kredito sutarties Nr. 9838030001 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais nustatytą bendrą kredito metinę palūkanų normą, jei sprendė ginti vartotojo teises, kad galutinai būtų išnagrinėtas ginčas. Ieškovė ieškinyje ir apeliaciniame skunde įrodinėja, kad ji turi teisę skaičiuoti palūkanas už naudojimąsi pinigais iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Pagal Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punktą kredito gavėjui praleidus mokėjimo terminą, 4.1 punkte nurodyta bendra kredito kainos metinė norma skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą ir Kredito sutartį. Taigi sąžiningo palūkanų dydžio procentinė išraiška privalėjo būti nurodyta sprendime, konstatuojant šios individualios sutarties sąlygos negaliojimą, nes ginčas dėl jų dydžio išlieka aktualus iki kreditas bus grąžintas.

26. Sprendžiant dėl palūkanų dydžio teisėtumo, svarbu ir tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų ir jų dydžio. Tokiu atveju, teismas nustatydamas iki kokio dydžio palūkanos mažintinos, kaip nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliama teisinė pasekmė (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis), turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti ir tai, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualus specialiosios normos, t. y. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas), taikymas.

27. Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais. Taigi minėtas teisės aktas reguliuoja kreditų gavėjų ir davėjų teises ir pareigas.

28. Sutarties sudarymo metu galiojusi Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Pagal to paties straipsnio 3 dalį teismui buvo suteikta teisė, be kita ko, sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Panaši nuostata yra ir šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje. Vadinasi, teismas turi įstatymu apibrėžtą diskrecijos teisę sumažinti vartojimo kredito kainos metinę normą, tačiau mažinimo objektyvūs kriterijai, siekiant užtikrinti teisinio tikrumo ir vartotojo bei verslo subjekto teisėtų lūkesčių principą, kad pastarasis galėtų skaičiuoti verslo riziką, o vartotojas – praradimus, jei netinkamai vykdys sutartį, numatyti to paties straipsnio 2 dalyje.

29. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015, 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

30. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad įstatymas yra skirtas reguliuoti svarbiausius visuomeninius santykius (pagal principą: Lex non curat de minimis). Prieš nustatant naują ar iš esmės keičiant esamą teisinį reguliavimą įstatymu turi būti įgyvendinamos teisėkūros stadijos (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 4 straipsnis), kurios turi užtikrinti teisinio reguliavimo teisingumą, vienodą visų teisių apsaugą (Konstitucijos 29 straipsnis).

31. Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutarime Nr. XII-1937 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo VII (rudens) sesijos darbų programos“ Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio pakeitimai buvo grindžiami tuo, kad norėta įteisinti vartojimo kredito rinkos reguliavimą taip, kad vartojimo kredito davėjai skolintų, o vartojimo kredito gavėjai skolintųsi atsakingai, vartojimo kredito sutarčių reklama būtų aiški ir neklaidinanti, o už įstatymo pažeidimus būtų taikoma pažeidimui proporcinga atsakomybė. Be kita ko, iš Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 31, 33, 34, 38, 40 straipsnių pakeitimo, trečiojo skirsnio ir penktojo skirsnio pavadinimų pakeitimo, 1, 2 priedų pakeitimo ir įstatymo papildymo 111, 141, 211, 221, 222, 231 ir 251 straipsniais, penktuoju 1 skirsniu įstatymo projekto aiškinamojo rašo matyti, kad būsimo reguliavimo pakeitimas buvo vertinimas Lietuvos banko, vykdančio vartojimo kredito rinkos priežiūros funkcijas, surinktais duomenimis. Tai reiškia, kad įstatyme bendros vartojimo kredito kainos metinės normos dydis yra preziumuojamas kaip teisingas, todėl teismui norint paneigti šią prezumpciją, turi egzistuoti objektyvūs ir teisiškai pagrįsti kriterijai.

32. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad Lietuvos bankas, kaip Lietuvos vartojimo kreditų teikimo priežiūrą vykdanti institucija, siekiant skatinti vienodą ir nuoseklų teisės aktų reikalavimų įgyvendinimą ir užtikrinti atsakingojo skolinimo praktiką, yra patvirtinęs tam tikras rekomendacijas teisinio aiškumo tikslu. Tokiu atveju, teismas, keisdamas nustatytą vartojimo kreditų teisinio reguliavimo sistemą, turėtų veikti itin atsakingai, o priimamą sprendimą motyvuotai įvertinant ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 patvirtintas Vartojimo kredito teikimo gaires.

33. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nors ir tinkamai kvalifikavo šalių vartojimo kredito sutartyje nustatytas palūkanas kaip mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, tačiau joms mažinti nepagrįstai taikė kompensuojamųjų palūkanų mažinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismas nesvarstė dėl mokėjimo palūkanų, kaip sudėtinės bendros kredito kainos dalies, mažinimo pirmiau nurodytais pagrindais, nenustatė šiam vertinimui atlikti reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteistino dydžio nustatymą. Nustatyti pažeidimai yra esminiai, galėję turėti įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą, todėl sudarantys pagrindą jį naikinti (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

34. Panaikinęs pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, įvertinęs tai, kad priteistinų mokėjimo palūkanų dydžio nustatymas yra susijęs su naujų nustatytinų faktinių aplinkybių apimtimi, o nustačius šias aplinkybes ginčas turėtų būti visa apimtimi arba didžiąja dalimi sprendžiamas iš naujo, suteikiant galimybę šalims pasinaudoti teise į apeliaciją, teismas sprendžia, kad byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnis).

35. Apeliacinės instancijos teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

ieškovės UAB Legal Balance apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą už akių iš dalies, kurioje iš atsakovo J. D. priteistos 47,20 Eur (keturiasdešimt septynių eurų ir 20 centų) kompensuojamosios palūkanos, 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (571,49 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. birželio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 13,12 Eur (trylika eurų ir 12 ct) bylinėjimosi išlaidų, ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusioje dalyje pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.