Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio, Leono Jachimavičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Naras“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-485-91/2013 pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Naras“ ieškinį atsakovui UAB „Valvėsta“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys N. S., bankrutuojanti AB bankas SNORAS.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas su atsakovu 2012-05-07 sudarė tarpusavio užskaitymų suderinimo pažymą, kuria šalys susitarė, jog atsakovas užskaito 19 710,31 Lt ieškovo įsiskolinimą atsakovui, o ieškovas užskaito 19 710,31 Lt atsakovo įsiskolinimą ieškovui. Sandoris pažeidė UAB „Naras“ kreditorių interesus, suteikiant pirmenybę vienam iš daugelio ieškovo kreditorių. Sudarant ginčijamą sandorį buvo pažeistos UAB „Naras“ kreditorių teisės, sandorio UAB „Naras“ sudaryti neprivalėjo, sandorio šalys buvo nesąžiningos. Ginčijamas sandoris turėjo įtakos ieškovo mokumui. Yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.

Ieškovas faktiškai nemokus yra nuo 2012 metų balandžio mėnesio. Remiantis 2012-04-30 balanso duomenimis įmonės turtas sudarė 15 313 850 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai -13 891 119 Lt. Ieškovas tapo nemokus kai suėjo ieškovo prievolės terminas bankui grąžinti kreditą. Sudarius ginčijamą sandorį sumažėjo ieškovo galimybė patenkinti kitų kreditorių reikalavimus. Nėra duomenų, kad sandoris sudarytas priverstine tvarka. Sandorio šalys sudaryti neprivalėjo. Atsakovas, sudarydamas sandorį, turėjo vykdyti pareigą domėtis kitos sandorio šalies turtine padėtimi.

Įskaitymas atliktas pažeidžiant CK 6.130 str. 1 d. reikalavimus, nes įskaitytas ieškovo reikalavimas atsakovui, kurio terminas nebuvo suėjęs. Ieškovo 2012-05-04 išrašytos sąskaitos-faktūros Serija NAR Nr. 856469 (19 710,31 Lt) apmokėjimo terminas buvo iki 2012-05-05, o įskaitymas atliktas 2012-05-07.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniame skunde pakartojami ieškinyje nurodyti motyvai ir aplinkybės dėl actio Pauliana taikymo sąlygų. Bei papildomai nurodoma, jog nepagrįsta teismo išvada, jog dėl sudarytos skolos užskaitymo suderinimo pažymos nesumažėjo ieškovo galimybė atsiskaityti su kreditoriais, kad nenustatyta aplinkybių apie kreditorių teisių pažeidimą. Teismas nesiaiškino aplinkybių ar atsakovas domėjosi ieškovo finansine padėtimi, ieškovo kreditoriais bei ar elgėsi atsakingai, protingai bei sąžiningai, sudarydamas ginčijamą sandorį. Ginčijama pažyma buvo suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių.

Ieškovo įsiskolinimas atsakovui buvo ilgalaikis. Atsakovas pirko prekes vienkartiniu sandoriu, buvo pritaikyta didelė nuolaida ir mokėtina suma tapo analogiško dydžio kai ir ieškovo įsipareigojimai atsakovui. Atsakovui patvirtinus bendradarbiavimo faktą su UAB „Statybų namai“, kurią valdo tie patys akcininkai kaip ir ieškovą, darytina išvada, kad iš ieškovo nupirktas prekes atsakovas pateikė susijusiais įmonei UAB „Statybų namai“, taip nemoki UAB „Naras“ pilnai atsiskaitė su atsakovu, o atsakovas išvengė dalyvavimo UAB „Naras“ bankroto byloje.

Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo sandoris atitiko įprastą verslo praktiką, o UAB „Naras“ ginčijamo sandorio sudarymo metu negalėjo žinoti, kad gresia bankrotas. Kredito grąžinimo terminas suėjo 2012-04-01, todėl buvo suprantama, kad įmonė nemoki, nes įmonė neturėjo realių galimybių grąžinti kredito, atsiskaityti su kreditoriais, lėšų įmonėje nebuvo. Bankas dar 2012-04-26 informavo ieškovą el. paštu, kad kredito sutartis nebus pratęsta.

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su teismo išvada, jog ginčo sandoris nepažeidė kitų kreditorių interesų, nes atsakovas nebuvo vienintelis kreditorius, su kuriuo buvo atsiskaityta. Sudarius ginčijamą sandorį, sumažėjo ieškovo galimybė patenkinti kitų kreditorių reikalavimus.

Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog nuo 2001 metų sausio mėnesio bendradarbiauja su UAB „Naras“ susijusia įmone UAB „Statybų namai“, todėl atsakovui neabejotinai turėjo būti žinoma sunki ieškovo padėtis bei faktinis nemokumas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl actio Pauliana sąlygų

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus

Dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti.

Be to, tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika, nes kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių. Pavyzdžiui, kiti kreditoriai gali būti suinteresuoti įsigyti tą patį turtą (daiktus, lėšas ar kt.) ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus.

Šioje byloje nustatyta, kad: 2012 m. balandžio 30 d. balanso duomenimis, ieškovas turėjo turto už 14 263 869 Lt, jo per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 13 891 119 Lt, nuostoliai sudarė 174381 Lt. Ginčijamo sandorių sudarymo metu (2012-05-07) ieškovas turėjo piniginių įsipareigojimų ne tik atsakovui, bet ir kitiems kreditoriams.

Sudarius ginčijamą sandorį buvo sumažintas ieškovo turtas ir jų sudarymo metu buvusių kitų ieškovo kreditorių galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą. Ieškovas, žinodamas apie savo nemokumą, ginčijamais sandoriais atsiskaitydamas su vienu iš daugelio kreditorių – atsakovu UAB „Valvėsta“ - nepagrįstai suteikė būtent šiam kreditoriui pirmenybę gauti reikalavimų patenkinimą prieš kitus savo kreditorius.

Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, kad sudarant ginčijamus sandorį (tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo pažymą) ieškovas buvo faktiškai nemokus ir ja be pagrindo suteikė pirmenybę atsakovui prieš kitus savo kreditorius, taip pažeidžiant jų teises.

CK 6.140 straipsnyje nustatyta, kad kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Taigi, skolininko nemokumo atveju įskaitymas nėra draudžiamas, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Šioje byloje tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktai, sudaryti iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, ginčijami CK 6.66 straipsnio pagrindu, kaip pažeidžiantys kreditorių teises. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. Dėl to tokio, kaip šioje byloje, ginčo atveju CK 6.140 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra reikšmingas ginčui išspręsti ir neeliminuoja CK 6.66 straipsnio taikymo galimybės.

CK 6.66 straipsnis suteikia kreditoriui teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje ginčijami tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas (pažyma) yra sandoris, kurių pagrindu buvo panaikintos tam tikros civilinės teisės ir pareigos (CK 1.63 straipsnio 1 dalis), vienas iš prievolių pasibaigimo būdų (CK 6.130 straipsnis).

Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorio, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę.

Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš sutarties, skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų.

Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis

Egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, negali būti CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste vertinama kaip skolininko pareiga sudaryti kokius nors kitokius sandorius siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises

Teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį skolininkas, esantis nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditorių interesai. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis nepasunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų.

Turi būti atsižvelgiama į tai, kad ir įmonės nemokumo situacijoje skolininkas privalo vykdyti įstatymų reikalavimus (pavyzdžiui, dėl skolų padengimo eiliškumo, atsiskaitymo tvarkos), o atsiskaitant su vienu kreditoriumi turi paisyti kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Įstatymo nuostatų nesilaikymas yra nesuderinamas su protingo asmens elgesio standartu. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas pagal baudžiamuosius įstatymus, taip pat vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas, tai net ir esant susidėjusioms svarbioms faktinėms aplinkybėms skolininkas turi vadovautis įstatymais ir pagal juos spręsti dėl būtinumo sudaryti sutartį

Šioje byloje teisėjų kolegija sprendžia, kad šalims nebuvo pareigos sudaryti tarpusavio skolų užskaitymo akto (pažymos), o atsiskaitant su vienu kreditoriumi turėjo būti paisoma kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami, tuo tarpu nagrinėjamu atveju ginčijamų sandorių pagrindu buvo suteikta pirmenybė vienam ieškovo kreditoriui – atsakovui.

Dėl ginčo sandorių šalių nesąžiningumo, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų

Atlygintinio sandorio ginčijamo atveju CK 6.66 straipsnio taikymui turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas. Tokiu, kaip šios bylos atveju, kai bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius ginčija šios įmonės sudarytus atlygintinius sandorius CK 6.66 straipsnio taikymui turi būti nustatomas abiejų ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų.

Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą

Teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad verslininkams, kaip subjektams, nuolat sudarantiems jų veiklai užtikrinti būtinus sandorius, todėl turintiems tokio pobūdžio patirties, įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius. Sąžiningo sandorio dalyvio elgesio standartą atitinkantis reikalavimas veikti aktyviai ir pasidomėti, ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai, taikomas atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybių kontekstą. Konkrečiu atveju vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikrų aplinkybių, atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį. Pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir su kitais asmenimis. Žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali dar labiau pasunkėti skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais

Kai skolininkas nemokus, visiškas atsiskaitymas su vienu ar keletu kreditorių, taip išskiriant juos iš kitų, neatitinka sąžiningo elgesio standartų, todėl sandorio šalių, žinojusių apie nurodytą situaciją, sudarymas sandorio, kaip pagrindo atsiskaityti tik su pasirinktu kreditoriumi, reiškia jų nesąžiningumą.

Šioje byloje nustatyta, kad ieškovo UAB „Naras“ įsiskolinimas yra ilgalaikis, t.y. atsakovas UAB „Valvėsta“ žinojo, kad ieškovas neišgali su juo atsiskaityti. 2012 m. gegužės 1 d. ieškovas kreditoriui UAB „Valvėsta“ buvo skolinga 24 263 Lt, todėl 2012m. gegužės 7d. darant tarpusavio užskaitymą atsakovas negalėjo nežinoti, jog ieškovo finansinė padėtis yra sudėtinga, o toks užskaitymas pažeis kitų kreditorių interesus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti

Dėl restitucijos taikymo

Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, padarinys (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti; 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis.

Šiuo konkrečiu atveju iš atsakovo UAB „Valvėsta“ ieškovui bankrutavusiai UAB „Naras“ priteistina 19 710, 31 Lt.

Dėl metinių palūkanų

Iš atsakovo ieškovui priteistinos ir 6 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas.

Priteisti iš atsakovo UAB „Valvėsta“, įmonės kodas 245595280, ieškovui bankrutavusiai UAB „Naras“, įmonės kodas 151133110, 19 710, 31 Lt (devyniolika tūkstančių septynis šimtus dešimt litų ir 31 centą), 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. rugpjūčio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Palikti nepakeistą sprendimo dalį, kuria paliktas nenagrinėtu ieškininis reikalavimas įpareigoti bankrutavusios UAB „Naras“ administratorių R. S. įtraukti atsakovą UAB „Valvėsta“ į bankrutuojančios UAB „Naras“ kreditorių sąrašą su 19 710, 31 Lt finansiniu reikalavimu.