Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl proceso atnaujinimo, civilinėje byloje pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovui G. L. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Investum“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsiliepimų į atskirąjį skundą nebuvo gauta.

Teisme gautas apelianto prašymas atsakovą G. L. pakeisti jo teisių perėmėja Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir teisių perėmimo

Apeliacinės instancijos teismas priima apelianto 2017-01-03 pateiktus įrodymus – 2016-12-29 testamentų registro išrašą (CPK 314 str.), nes jis tvirtina, kad atsakovas G. L. mirė ir (duomenys neskelbtini) jo palikimą priėmė Lietuvos Respublika, kurios atstovas VĮ Turto bankas. Remiantis šiais duomenimis, atsakovas G. L. keičiamas jo teisių perėmėja Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko (CPK 48 str.).

Dėl atskirojo skundo

Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2007; 2011 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2011; kt.). Proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t. y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra tik tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2011 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2011; 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-684/2015; kt.).

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas G. M. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu (civilinė byla Nr. 2-1562-861/2013), prašydamas priteisti iš atsakovo 135 000 Lt dydžio nuostolius ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinį grindė CK 2.50 straipsnio 3 dalimi ir nurodė, kad 2008-08-06 ieškovas G. M. ir trečiasis asmuo BUAB „Inventum“ sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria sutarė, jog pardavėjas BUAB „Inventum“ parduoda, o pirkėjas G. M. perka namo paketą, namo fundamentą, stogo dangą už 170 000 Lt. Pagal šią sutartį G. M. iš viso sumokėjo 135 000 Lt, tačiau namo paketas nebuvo pastatytas. Vilniaus apygardos teismas 2009-09-29 nutartimi iškėlė UAB „Inventum“ bankroto bylą, kurioje 2010-01-04 nutartimi patvirtintas G. M. kreditorinis reikalavimas. Atsakovas G. L. ginčo laikotarpiu buvo BUAB „Inventum“ direktorius ir vienintelis akcininkas. Atsakovas iš įmonės sąskaitos, į kurią buvo pervesta 60 000 Lt ieškovo lėšų, nuo 2009-01-06 paėmė iš viso 40 000 Lt, o iš kitos sąskaitos, į kurią ieškovas pervedė 75 000 Lt, paėmė iš viso 71 000 Lt. Nesant įrodymų dėl lėšų panaudojimo, būdamas įmonės direktoriumi, atsakovas įmonės dokumentais iš esmės nesirūpino, tokiais veiksmais sumažino bendrovės turtą, pablogino įmonės ūkinę – finansinę padėtį, pažeidė pareigą veikti įmonės interesais ir nedaryti jai žalos. Ieškovas ieškinį grindė CK 2.50 str. 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo G. L. neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus. Įmonės vadovo atsakomybė negali kilti tik todėl, kad įmonė negali padengti savo skolos kreditoriams. BUAB „Inventum“ įmonės balansas už 2007 metus ir pelno (nuostolių) ataskaita buvo patvirtinti 2008-04-30, su kuriais susipažinęs, atsakovas negalėjo ir neturėjo pagrindo konstatuoti įmonės nemokumo. Nors įmonės veikla 2007 metais nebuvo pelninga, nemokumas negali būti tiesiog konstatuojamas. Teismo 2009-05-09 sprendimu už akių solidariai iš atsakovų UAB „Inventum“ bei G. L. ieškovo AB DNB banko naudai buvo priteista 213 068,17 Lt bei 17,67 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, po ko atsakovas konstatavo UAB „Inventum“ nemokumą ir priėmė sprendimą imtis veiksmų dėl bankroto bylos iškėlimo, kuri buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009-09-29 nutartimi. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Inventum“, analizavo įmonės balanso duomenis, įmonės finansines ataskaitas ir priežasčių, dėl kurių įmonei nebūtų galima kelti bankroto bylos, nenustatė, todėl teismas sprendė, jog bankroto byla buvo iškelta laiku, pagrįstai ir teisėtai, kas reiškė, jog ieškovo patirti nuostoliai atsirado ne dėl atsakovo kaltės. Teismas sprendė, jog atsakovo veiksmai atitiko pakankamai apdairaus ir normaliai rūpestingo asmens veiksmus. Atsakovas dėjo pastangas vykdyti verslą, todėl ir pasirašė su ieškovu namo pirkimo – pardavimo sutartį, o atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės – komercinės veiklos rizika, negali būti pagrindas atsirasti civilinei atsakomybei. Atsakovas savo turtu laidavo už trečiąjį asmenį UAB „Inventum“, todėl akivaizdu, jog atsakovas sąmoningai veikti prieš UAB „Inventum“ interesus negalėjo. Bankroto administratorius pažymėjo, jog jokių neteisėtų veiksmų, įvertinę BUAB „Inventum“ finansinius dokumentus, nenustatė, visas turtas buvo tinkamai perduotas administratoriui. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta nė viena civilinei atsakomybei taikyti būtina sąlyga, todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo priteisti iš atsakovo žalą. Šį sprendimą Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-1445-450/2014) paliko nepakeistą, atmetęs ieškovo apeliacinį skundą. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, laikėsi Įmonių bankroto įstatyme numatytos pareigos, esant įmonės bendrovės nemokumui, kreiptis į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 8 str.). Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo BUAB „Inventum“ finansinę padėtį nuo 2007 metų ir padarė teisingas išvadas. Iš byloje esančio UAB „Inventum“ 2007-12-31 balanso kolegija nustatė, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 268 701 Lt, o bendra įmonės turto vertė buvo 681 563 Lt, todėl nebuvo jokio pagrindo teigti, kad UAB „Inventum“ 2007 m. buvo nemoki. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmos instancijos teismas teisingai vertino, kad tik AB DNB priteisus iš atsakovų UAB „Inventum“ ir G. L. solidariai paskolą, atsakovas, kaip UAB „Inventus“ vadovas, matydamas realią finansinę situaciją, pagrįstai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pritarė pirmos instancijos teismo išvadai, kad atsakovo veiksmai, sudarant su ieškovu sutartį, atitiko apdairaus ir normaliai rūpestingo asmens veiksmus, kadangi jam vadovaujant įmonei, jis dėjo visas pastangas vykdyti verslą ir tuo pagrindu gauti pajamas. Pareiškėjas G. M. 2016-05-17 kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas atnaujinti procesą byloje CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte numatytu pagrindu, kadangi paaiškėjo nauja aplinkybė, jog UAB „Inventum“ buvo nemoki dar iki 2007 metų, ką nustatė ir konstatavo FNTT specialistė savo 2015-12-08 išvadoje ir 2016-04-15 apklausos metu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė, konstatavęs, kad įrodymai apie įmonės nemokumą egzistavo ir buvo prieinami ieškovui ir civilinės bylos nagrinėjimo metu, be to, pareiškėjo nurodyti gauti nauji įrodymai ir nepatvirtina iš esmės kitokių bylai reikšmingų aplinkybių, nei savo procesiniuose sprendimuose nustatė bylą nagrinėję teismai. Pareiškėjas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka atskirajame skunde nurodytais argumentais, kuriems pritarti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Apeliantas neteisus, atskirajame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas užkirto jam kelią teikti įrodymus apie UAB „Inventus“ mokumą apibūdinančių buhalterinės apskaitos dokumentų vertinimą, nes atmetė prašymą dėl ekspertizės skyrimo. Nors apylinkės teismas iš tiesų prašymą dėl ekspertizės skyrimo 2013 m. liepos 29 d. nutartimi atmetė, tačiau tai nereiškia, jog ieškovas bylos nagrinėjimo metu neturėjo galimybės teikti jo pasirinktų specialistų išvadų, gautų ne teismo paskirtos ekspertizės pagrindu, dėl UAB „Inventus“ mokumą apibūdinančių buhalterinės apskaitos dokumentų vertinimo, kas būtų taip pat įrodymai, siekiant pagrįsti atitinkamas aplinkybes dėl įmonės (ne)mokumo, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įmonės UAB „Inventus“ mokumą apibūdinantys duomenys buvo prieinami ieškovui visą bylos nagrinėjimo laiką ir ieškovas, siekdamas įrodyti jam svarbias aplinkybes, turėjo galimybę rinkti ir teikti į bylą visus, jo nuomone, svarbius įrodymus, tarp jų ir pirmiau minėtus jo pasirinktų specialistų vertinimus. Tačiau ieškovas bylos nagrinėjimo metu tokių įrodymų teismui neteikė, taigi ir neįrodė atitinkamų aplinkybių. Ieškovas ekspertizės pasirinko kreiptis į prokuratūrą, o ne, kaip teigia atskirajame skunde, mokėti už ją savo lėšomis, tačiau ieškovas, atstovaujamas profesionalios teisininkės – advokatės, turėjo įvertinti, kad tai nėra pagrindas stabdyti civilinę bylą, siekiant sulaukti ekspertizės atlikimo, turėjo suprasti tokio procesinio elgesio galimas pasekmes ir prisiimti riziką.

Teismas taip pat pritaria apylinkės teismo išvadai, kad pareiškėjo nurodyti naujai gauti įrodymai nepatvirtina iš esmės kitokių bylai reikšmingų aplinkybių, nei savo procesiniuose sprendimuose nustatė bylą nagrinėję teismai. Ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovo 135 000 Lt, savo ieškinį grindė CK 2.50 str. 3 d., nesąžiningais atsakovo veiksmais nurodydamas tai, kad atsakovas nesirūpino įmonės dokumentais, sumažino bendrovės turtą, pablogino įmonės ūkinę-finansinę padėtį, pažeidė pareigą veikti įmonės interesais ir nedaryti jai žalos. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas tokius ieškovo teiginius laikė nepagrįstais, nenustatę atsakovo veiksmuose nesąžiningumo, konstatuota, kad ieškovo patirti nuostoliai atsirado ne dėl atsakovo kaltės, nes jis, pasirašydamas su ieškovu namo pirkimo-pardavimo sutartį dėjo pastangas vykdyti verslą, o įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika negali būti pagrindas atsirasti civilinei atsakomybei. Taigi ieškinys buvo atmestas ne vien dėl to, kad teismai nustatė, jog įmonė 2007 m. buvo moki, atitinkamai aplinkybė, kad įmonė buvo nemoki dar prieš 2007 metus, pati savaime nereiškia, kad teismai atsakovo veiksmus vertintų priešingai nei vertino įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose. Minėtoje specialisto išvadoje taip pat nėra konstatuota, kad UAB „Inventus“ vykdytos ūkinės finansinės operacijos būtų įtakoję jos finansinėms galimybėms atsiskaityti su ieškovu G. M. ar kitaip sumažinę bendrovės mokumą. Specialisto išvadoje taip pat nėra konstatuotas momentas, kada turėjo būti kreiptasi į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, taip pat kaip toks nesikreipimas įtakojo įmonės mokumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad specialistės išvada yra prieštaringa, kadangi specialistė viena vertus teigia, kad pagal 2007-12-31 balanso duomenis UAB „Inventum“ rizikavo tapti nemokia, kita vertus konstatuoja, kad įmonė 2008-01-01 buvo nemoki. Taigi, pareiškėjo nurodyti naujai gauti įrodymai, kaip teisingai sprendė apylinkės teismas, nepaneigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų konstatuotų faktinių aplinkybių ir nesudaro pagrindo konstatuoti reikšmingas bylai aplinkybes buvus iš esmės kitokias, t. y. atsakovo neteisėtus veiksmus ir jų priežastinį ryšį su ieškovo patirtais nuostoliais.

Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog juridinio asmens valdymo organų ir dalyvių atsakomybė skirstoma į dvi rūšis - vidinė ir išorinė. Pirmuoju atveju akcininkas ar kreditorius gali kreiptis tik su netiesioginiu reikalavimu (CK 6.68 str.), pareikšdamas ieškinį skolininko bankrutuojančios įmonės vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (ar jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pavienio kreditoriaus kreipimasis į teismą su reikalavimu jam vienam atlyginti žalą, padarytą įmonės administracijos vadovo ar jo dalyvio (akcininko) veiksmais, neatitinka kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeidžia kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles (Įmonių bankroto įstatymo 35 str.) ir prieštarauja bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto. Todėl įstatymų leidėjas Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatė vienintelę išimtį, kada kreditorius galėtų pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo tiesiogiai akcininkui ar valdymo organo nariui – jei bankrotas pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2014-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014, 2015-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015). Išorinės atsakomybės atveju toks ieškinys galimas tik dėl specifinio delikto konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, kuomet ieškovo kaip reikalavimo pagrindas nurodomi veiksmai atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų ir tokie neteisėtais pripažinti veiksmai pasireiškė ne bendrai visiems įmonės kreditoriams, bet specifiškai konkretaus kreditoriaus atžvilgiu. Individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą ar apgaulingos informacijos teikimą, bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi arba kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tokių veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2015-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015). Nagrinėjamoje byloje ieškovas, bankrutuojančios įmonės kreditorius, ieškinį atsakovui reiškė kaip juridinio asmens dalyviui (CK 2.50 str. 3 d. pagrindu), nors iš esmės neteisėtus atsakovo veiksmus grindė bendrųjų vadovui tenkančių pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, tarp jų ir įmonės mokumo mažėjimu, netinkamu įmonės apskaitos dokumentu tvarkymu, t. y. atsakovas atliko veiksmus, kurie, kaip spręstina iš ieškinio faktinio pagrindo ir pridėtų įrodymų, nebuvo nukreipti į konkrečiai ieškovą, bet reiškė bendros žalos įmonei sukėlimą, kai žala atskiriems kreditoriams tėra išvestinė iš žalos įmonei. Taigi ieškovas, reikšdamas individualų ieškinį atlyginti žalą, iš esmės siejamą su jo vieno turėto finansinio reikalavimo suma, ir atsakovo neteisėtus veiksmus grįsdamas bendru juridinio asmens nemokumo sukėlimu ar mokumo sumažėjimu, pareiškė tiesioginį ieškinį, kurį reikšti materialiąja teisine prasme (šią teisę siejant ne su procesine teise kreiptis į teismą, bet su teise į ieškinio patenkinimą, bylą išnagrinėjus iš esmės) turėjo tik įmonės bankroto administratorius. Todėl dar ir dėl šios priežasties ieškovo ieškinys negaltų būti tenkinamas, t. y. priimtas kitoks nei įsiteisėjęs sprendimas nagrinėjamoje byloje, dėl ko nėra pagrindo atnaujinti procesą šioje byloje.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atskirąjį skundą atmeta kaip nepagrįstą, nes apeliantas jame nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį ar ją pakeisti, o nutartį palieka galioti nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsniu, 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Atsakovą G. L. pakeisti jo teisių perėmėja Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.