Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. Z. ir T. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas dvylikos metų laisvės atėmimo bausme, pirmuosius ketverius metus paskiriant atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, E. Z. pripažintas pavojingu recidyvistu.

T. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą - dešimties metų laisvės atėmimo bausme;pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį - šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. P. paskirta subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeisto Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir T. P. paskirta galutinė subendrinta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė, pirmuosius ketverius metus paskiriant atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį - pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, T. P. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 244/12(02) nustatyta, kad I. P. D. mirė nuo kūno sumušimo, pasireiškusio daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis kairiame žaste, abiejose sėdmenų pusėse, abiejose šlaunyse ir dešinėje blauzdoje. Tai komplikavosi trauminiu šoku (t. 1, b. l. 32-38). Iš esmės tokia pati I. P. D. mirties priežastis nurodyta ir specialisto išvadoje Nr. pM16/12-M144/12(02), kurioje be to nurodyta, kad sužalojimai dėl kurių įvyko I. P. D. mirtis padaryti ne mažiau kaip keturių trauminių poveikių pasėkoje (t. 1, b. l. 41-43). Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas L. Gogelis patvirtino minėtas išvadas ir jas detalizuodamas paaiškino, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai, jam esant gyvam, atitiktų sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau šiuo atveju nukentėjusiajam dėl patirtų sužalojimų išsivystė sunkaus laipsnio trauminis šokas, kuris ir lėmė mirtį. Specialistas taip pat paaiškino, kad esant tokiems sužalojimams, kokie buvo padaryti I. P. D., mirtis gali įvykti ir atmetė tikimybę, jog nukentėjusiojo mirčiai įtakos būtų galėję turėti kokie nors kiti sveikatos sutrikimai (t. 3, b. l. 153-154). Dar kartą apklaustas apeliacinės instancijos teisme specialistas L. Gogelis paaiškino, kad jis tyrimo metu išskyrė ne mažiau kaip keturis smūgius, kurie sukėlė nukentėjusiojo mirtį, tačiau pažymėjo, kad suduotų smūgių skaičius iš tikrųjų buvo žymiai didesnis, tačiau tikslaus skaičiaus nurodyti negalima, nes sužalojimų vietose kraujosruvos buvo susiliejusios. Kaip matyti iš specialisto L. Gogelio apeliacinės instancijos teisme duotų paaiškinimų, nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių jis konstatavo visų pirma atribodamas atskiras kūno sritis, kuriose buvo nustatytos masyvios kraujosruvos. Taigi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai buvo padaryti trauminiais poveikiais į šlaunis ir sėdmenis (viena sritis), šlaunis ir sėdmenų pusę (antra sritis), dešiniąją blauzdą (trečia sritis) ir kairįjį žastą (ketvirta sritis), vadinasi, į tas pačias sritis galėjo būti suduota žymiai daugiau smūgių. Atsakydamas į kolegijos pirmininko klausimą, specialistas L. Gogelis patikslino ir nurodė, kad specialisto išvadoje jis aprašė, tačiau schemoje nepažymėjo sužalojimo, padaryto dešinės šlaunies priekiniame išoriniame paviršiuje, todėl išvadoje teisingiau būtų nurodyti, kad nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau penkių smūgių. Be to, minėtas specialistas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pažymėjo, kad smūgiai buvo suduoti gana didele jėga ir būtent mušimo intensyvumas nulėmė nukentėjusiojo mirtį. Teismo medicinos specialistas duodamas paaiškinimus apie I. P. D. mirties priežastis patvirtino, kad kai žmogui sukeliamas labai didelis skausmas, sutrinka ir kraujotaka ir visi šie reiškiniai susideda į vieną kompleksą, kuris vadinamas šoku. Jeigu tokiame šoke esančiam žmogui nesuteikiama tinkama pagalba, nenuimamas skausmas, tai žmogus miršta. Jeigu nukentėjusiajam būtų laiku suteikta pagalba, tai labai tikėtina, kad jis būtų išgyvenęs.

Specialisto L. Gogelio išvadas ir paaiškinimus teisme, kad nukentėjusysis buvo stipriai ir intensyviai mušamas patvirtina ir liudytojos R. P. apeliacinės instancijos teisme duoti paaiškinimai. Minėta liudytoja parodė, kad įvykio metu dirbo Pravieniškių pataisos namų slaugytoja, nukentėjusysis į medicinos dalį buvo atneštas labai sunkios būklės, jį apžiūrėjusi nustatė, kad sumušimai nukentėjusiajam buvo padaryti suduodant lazda ir buvo tikrai stiprūs, itin stipriai buvo sumušti sėdmenys, taip pat labai sužalotos šlaunų sritys, lytiniai organai padidėję, ištinę, sumuštos buvo ir rankos. Kad smūgių buvo daugiau negu keturi matyti ir iš įvykį mačiusio liudytojo A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie perskaityti teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme. Liudytojas patvirtino, kad E. Z. daug kartų smūgiavo I. P. D. per sėdmenis ir šluotos kotu jam sudavė apie 20 smūgių (1 t., b. l. 108). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas T. M. parodė, kad matė, kaip E. Z. nukentėjusiajam sudavė kokius 3-5 smūgius, taigi minėti parodymai taip pat patvirtina, jog nukentėjusysis buvo mušamas intensyviai, lazda suduodant ne keturis kartus, kaip teigiama apeliaciniuose skunduose, o didesnį, tačiau tiksliai nenustatytą smūgių skaičių. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas D. Š. parodė, kad atėjęs į 9-ojo būrio patalpas, kuriose buvo sumuštas nukentėjusysis, matė daug šluotos kotų nuolaužų, o kadangi pagal nerašytas nuteistųjų taisykles už nusižengimus buvo mušama šluotos kotu per sėdmenis, suprato, jog tos nuolaužos atsirado mušant nukentėjusįjį. Be to, minėtas liudytojas parodė, kad būdamas ketvirtame aukšte, girdėjo rėkimą ir suprato, jog kažkas yra baudžiamas. Minėta aplinkybė taip pat patvirtina, jog nukentėjusysis buvo mušamas labai stipriai, sukeliant jam didelį skausmą.

Kaip minėta, specialistas L. Gogelis apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad jeigu nukentėjusiajam būtų laiku suteikta pagalba, tai jis tikėtina būtų išgyvenęs, o pirmoji pagalba tokiu atveju yra nuskausminimas ir skysčiai, siekiant kompensuoti kraujo nutekėjimą iš gyvybiškai svarbių organų. Tiek byloje esanti pažyma (1 t., b. l. 56-57), tiek liudytojos R. P. parodymai patvirtina, jog nukentėjusiajam buvo suteikta pirminė medicininė pagalba (suleisti nuskausminamieji vaistai, statoma lašelinė, kelyje nukentėjusiojo būklei blogėjant, buvo atliekamas dirbtinis kvėpavimas, išorinis širdies masažas), tačiau net ir suteikus tokią pagalbą, nukentėjusiojo mirties išvengti nepavyko. Taigi visos šios aukščiau nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad nukentėjusysis buvo mušamas intensyviai, o kaltininkų smurtiniais veiksmais padaryti sunkūs kūno sužalojimai, kurie komplikavosi šoku ir sukėlė mirtį.

Iš šioje byloje surinktų įrodymų nustatyta, to neginčija ir nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose, kad smūgius pagaliu į sėdmenis bei kojas I. P. D. sudavė E. Z., o T. P. tuo metu laikė nukentėjusįjį prispaudęs prie lovos, tokiu būdu sudarydamas sąlygas E. Z. smurtauti. Teisėjų kolegija atmeta liudytojo T. M. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus jog nukentėjusįjį tarp lovų įkišo ir mušė vien tik E. Z., o T. P. nukentėjusiojo nelaikė, nes tokie parodymai paneigti byloje ištirtais įrodymais. Akivaizdu, kad jeigu nukentėjusysis nebūtų laikomas, vienas E. Z. nebūtų galėjęs atlikti visus abiems apeliantams inkriminuotus veiksmus. Be to, ir pats nuteistasis T. P. apeliaciniame skunde, neigdamas tyčios nužudyti nukentėjusįjį buvimą, neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių I. P. D. sužalojimo aplinkybių, o apeliacinės instancijos teisme sakydamas paskutinį žodį savo kaltės neneigė, pripažino, jog nukentėjusįjį laikė. Taigi, tarp nuteistųjų neteisėtų veiksmų (smūgių sudavimo mediniu pagaliu į sėdmenis bei kojas) ir kilusių padarinių (I. P. D. mirties nuo trauminio šoko) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šios išvados nepaneigia apelianto T. P. skunde nurodomi argumentai, kad nukentėjusiojo mirčiai įtakos turėjo prasta I. P. D. sveikatos būklė. Nors liudytojas R. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad I. P. D. niekada nebūdavo žvalus, visada išblyškęs, nedaug valgydavo, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. P. D. būtų sirgęs kokiomis nors ligomis, kurios būtų galėjusios turėti įtakos jo mirčiai. Be to, kaip minėta, teismo posėdyje apklaustas specialistas L. Gogelis atmetė versiją, jog I. P. D. mirčiai įtakos galėjo turėti kokios nors sveikatos problemos. Nagrinėjamu atveju priežastinio ryšio tarp nuteistųjų padarytos veikos ir kilusių padarinių nepaneigia ir ta aplinkybė, kad, kaip paaiškino specialistas L. Gogelis, laiku suteikus tinkamą medicininę pagalbą, I. P. D. mirties buvo galima išvengti. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšis nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-755/2007, 2K-342/2009). Kita vertus, kaip minėta, bylos duomenimis, nukentėjusiajam pirmoji medicininė pagalba buvo suteikta (suleisti nuskausminamieji vaistai, statoma lašelinė, kelyje reanimuojamas), tačiau nukentėjusiojo mirties išvengti nepavyko. Priežastinis ryšis gali būtų paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis (pvz., gydymo metu buvo užkrėstas kraujas, per klaidą buvo pavartoti ne tie vaistai, į avariją patekęs automobilis, kuriuo sužalotas asmuo buvo gabenamas į ligoninę, ir pan.). Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo I. P. D. mirtį, išskyrus nuteistųjų E. Z. ir T. P. prieš jį panaudotą smurtą. Akivaizdu, kad jeigu E. Z. ir T. P. nebūtų smurtavę prieš I. P. D., šiam, nuo padarytų sužalojimų, nebūtų išsivystęs trauminis šokas, nuo kurio vėliau jis mirė. Taigi nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad I. P. D. mirtį sukėlė smurtiniai intensyvūs nuteistųjų veiksmai, kurie vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs.

Sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti ne tik objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, bet ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Tai, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko veika, savaime dar nereiškia, jog buvo padarytas nužudymas. Šiuo atveju turi būti įrodyta ir kaltininko tyčia atimti nukentėjusiajam gyvybę. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-366/2011; 2K-46-895/2015).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantai nužudymą padarė esant netiesioginei tyčiai, nes suvokė, jog jų veika yra pavojinga ir gali sukelti nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą ar net jo mirtį, tačiau pasekmių nedetalizavo, toliau intensyviai vartojo fizinį smurtą, tuo parodydami, kad jiems nesvarbus bet kokių padarinių atsiradimas ir nors nenorėjo nukentėjusiojo mirties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Apeliaciniame skunde T. P. nurodo, kad jis suvokė, jog keturių smūgių sudavimas nukentėjusiajam medine lazda į sėdmenų, šlaunų bei blauzdų sritis yra pavojingas sveikatai ir blogiausiu atveju tokie veiksmai gali sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą bei atitinkamo laipsnio jo sveikatos sutrikdymą, bet, neturėdamas specialaus išsilavinimo, nesuprato, jog tokie veiksmai gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, dėl to jo veika turėtų būti perkvalifikuota į neatsargų gyvybės atėmimą. Be to, T. P. apeliaciniame skunde pažymi, kad minėtais veiksmais siekta nukentėjusįjį paauklėti, mušant per žmogui nepavojingas kūno vietas. Apeliantas E. Z. skunde taip pat nurodo, kad suduodamas kelis smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai nesvarbias kūno vietas nukentėjusiojo nužudyti nenorėjo. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka.

Visų pirma bylos duomenys duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog nukentėjusiojo mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti suduodant ne keturis, o žymiai didesnį skaičių smūgių. Nors tikslus nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius nenustatytas, tačiau pirmiau aptarti bylos įrodymai leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusysis buvo mušamas žymiai intensyviau negu suduodant tik keturis smūgius lazda per sėdmenis. Tokia išvada neprieštarauja kaltinimo formuluotei „ne mažiau kai keturis“, nes ji iš esmės reiškia „keturis ir daugiau“.

Kaip minėta, nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia tada, kai asmuo suvokia daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numato pavojingų padarinių kilimą ir nors nenori tų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti (BK 15 str. 3 d.). BK 16 straipsnyje pateikiami neatsargios kaltės formos apibrėžimai. Nusikalstamas pasitikėjimas įstatyme apibrėžiamas taip: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 str. 2 d.). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.). Išoriškai ir dėl tyčios, ir dėl nusikalstamo pasitikėjimo, asmuo, darydamas pavojingą ar rizikingą veiką, numato pavojingų padarinių kilimo galimybę. Tačiau pavojingų padarinių numatymo laipsnis ir pobūdis esant tyčinei ir neatsargiai kaltei iš esmės skiriasi. Tyčiai būdinga, kad numatoma, jog pavojingi padariniai neišvengiami ar labai tikėtini, o esant nusikalstamam pasitikėjimui – padariniai numatomi kaip labai mažai tikėtini. Nustatydamas kilusių padarinių numatymo pobūdį, teismas analizuoja padarytos veikos aplinkybes ir pagal jas vertina pavojingų padarinių numatymo pobūdį ir laipsnį. Jei asmuo suvokė nusikalstamą veikos pobūdį, ji laikoma padaryta tyčia net jei padarinių tikėtinumas objektyviai buvo gana nedidelis.

Nagrinėjamoje byloje nustatytas nuteistųjų panaudoto smurto intensyvumas, taip pat panaudota kūno sužalojimo priemonė neabejotinai patvirtina, jog nuteistieji E. Z. ir T. P. veikė tyčia. Pagal nuteistųjų E. Z. ir T. P. panaudoto smurto pobūdį, intensyvumą kaltininkai ne tik suvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnį ir galėjo numatyti pasekmes – galimą nukentėjusiojo mirtį, bet ir faktiškai jas numatė, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Dėl to nėra jokio pagrindo kvalifikuoti nuteistųjų veiksmus kaip neatsargų gyvybės atėmimą pagal BK 132 straipsnį. Teismo posėdyje specialistas L. Gogelis patvirtino, jog nors nukentėjusiajam sužalotos buvo ne gyvybiškai svarbios kūno sritys, tačiau tokiu būdu padarytų sužalojimų pasekmės priklauso nuo mušimo intensyvumo, o kadangi šiuo atveju padaryti sužalojimai viršijo žmogaus organizmo fiziologinių galimybių ir skausmo toleravimo ribas, nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų sukelto šoko mirė. Dėl to apeliantų skunde akcentuojama aplinkybė, jog smūgiai buvo suduoti į kūno vietas, kurios nėra laikomos gyvybiškai svarbiomis, šiuo atveju neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl netiesioginės tyčios nužudyti nukentėjusįjį buvimo nuteistųjų veiksmuose.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nužudymo kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas. LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Apeliantas T. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal nerašytas laisvės atėmimo vietose galiojančias nuteistųjų taisykles, už netinkamą elgesį nukentėjusysis turėjo būti mušamas per sėdmenis. Teisėjų kolegija pažymi, kad įkalinimo įstaigoje galiojančios neformalios pačių nuteistųjų susikurtos subkultūros taisyklės negali būti pagrindas nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusių moralės ir visuotinai priimtino elgesio normų, šiuo atveju - pagarbos kito asmens kūno ir sveikatos neliečiamumui bei apsaugai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų nurodytos smurtavimo prieš nukentėjusįjį priežastys buvo menkavertės, todėl nuteistųjų veika pagrįstai pripažinta kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų.

Apeliantai E. Z. ir T. P., neigdami bendrininkavimo požymį, savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nebuvo iš anksto susitarę nei nužudyti nukentėjusiojo, nei smurtauti prieš jį. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Byloje nustatyti nuteistųjų veiksmai – tai, kad T. P. laikė prispaudęs I. P. D. prie lovos tuo metu, kai E. Z. sudavė jam smūgius pagaliu į įvairias kūno vietas, pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad apeliantai, nužudydami nukentėjusįjį, veikė bendrai, o jų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais – abu jie matė vienas kito veiksmus, jiems pritarė ir veikdami vieninga tyčia siekė bendro tikslo sužaloti nukentėjusįjį. Apygardos teismas, nustatęs tokias aplinkybes, E. Z. pripažino nusikaltimo vykdytoju, o T. P. – padėjėju, kvalifikuodamas šio nusikalstamus veiksmus su nuoroda į BK 24 straipsnio 6 dalį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, nuteistiesiems paskyrė teisingas ir tinkamai motyvuotas bausmes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas apeliantams bausmes teismas atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas dėl chuliganiškų paskatų), nuteistųjų asmenybes (E. Z. teisiamas šeštą kartą, naują labai sunkų nusikaltimą padarė neišnykus ankstesniems teistumams, charakterizuojamas neigiamai; T. P. teisiamas penktą kartą už tyčinius smurtinius nusikaltimus, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus ankstesniems teistumams, charakterizuojamas neigiamai); vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu abu nuteistieji pagrįstai pripažinti pavojingais recidyvistais; nenustatyta nei jų atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Abiems nuteistiesiems paskirtos bausmės, mažesnės negu sankcijoje įtvirtintos bausmės vidurkis, tokios bausmės nėra akivaizdžiai per griežtos ar neteisingos, todėl švelninti jų nėra pagrindo. Be to, iš apeliacinių skundų matyti, kad nuteistųjų prašymai švelninti paskirtas bausmes iš esmės yra siejami su nusikalstamos veikos kitokiu kvalifikavimu, todėl, teisėjų kolegijai atmetus prašymus perkvalifikuoti nuteistųjų veiksmus, prašymai švelninti bausmes taip pat atmetami.

Lietuvos apeliaciniame teisme iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gautos pažymos dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistiesiems E. Z. ir T. P., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistųjų (t. 4, b. l. 111-112). BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai netenkinami (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-173/2014, 2K–322/2014). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (išteisintojo) valios. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų išieškoti iš nuteistųjų E. Z. ir T. P. išlaidas už advokatų jiems suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų E. Z. ir T. P. apeliacinius skundus atmesti.