Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo P. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir jam skirta 70 MGL (2636,20 euro) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 9 dalimi, P. R. į bausmę įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2017-07-10 iki 2017-07-11 ir, prilyginus jį 2 MGL dydžio baudai, jam galutinė bausmė paskirta 68 MGL (2560,88 euro) dydžio bauda.

Galutinė 2560, 88 euro dydžio bauda turi būti sumokėta į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (AB banke ,,Swedbank”, Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitos Nr. LT247300010112394300, kodas 73000, įmokos kodas 6801) per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, P. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 1 metus 7 mėnesius naudotis specialiąja teise vairuoti visų rūšių transporto priemones.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuota automobilio VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 1330 eurų.

Kardomoji priemonė – dokumento paėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus P. R. paskirta kardomoji priemonė panaikinta, o dokumentas – vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), saugomas byloje, perduotinas saugoti VĮ „Regitra“.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 257 straipsniu, pranešti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštajam skyriui, kad liudytojas A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini), padarė nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje (Liudytojo melagingų parodymų davimas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. P. R. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent:

jis, 2017 m. liepos 10 d., apie 20.06 - 20.09 val., (duomenys neskelbtini), kelyje Nr. 108, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo A. K. priklausantį automobilį VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 1,91 promilės etilo alkoholio).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis P. R. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi tinkamai neįrodyta, kad apeliantas dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Taip pat prašo atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojas J. Z. bei automobilio Audi A3 keleivę.

2.1. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra formalus, sudaro tik teisingo ir įrodymais pagrįsto nuosprendžio regimybę, nes apeliantą teisinančių duomenų pirmosios instancijos teismas visapusiškai netyrė ir neanalizavo, apsiribojo tik lakonišku konstatavimu, kad apelianto ir liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai yra melagingi, todėl renkant duomenis ir nustatant faktines bylos aplinkybes buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

2.2. Apeliantas teigia, kad įrodymai turėjo būti vertinami išsamiai ir nešališkai, turėjo būti vertinamas surinktų įrodymų visetas, o ne tik bylos baigtimi suinteresuoto liudytojo A. P. parodymai. Iš visų bylos objektyvių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių įrodymų prieštaravimų, lemiančių bylos objektyvių ir subjektyvių aplinkybių nustatymą, nuo kurių priklausė, jog nusikaltimo nepadaręs asmuo nebūtų nekaltai nuteistas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neatskleidė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyvinės pusės ir tik patvirtino prokuroro teismui pateiktus duomenis, kuriuos surinko policijos pareigūnai M. S. ir E. M..

2.3. Taip pat apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nuosprendį grindė vienpusiais ir abstrakčiais, prieštaringais ir angažuotais vienintelio liudytojo A. P. parodymais, kurie byloje sudaro tik formalaus faktinių duomenų rinkimo teisėtumo regimybę. Atidžiau įsižiūrėjus į objektyvius faktus ir tinkamai byloje surinktus duomenis ištyrus dar kartą, ši pateiktų kaltinimų ir įrodymų grandinė pradeda byrėti.

2.4. Apeliantas teigia, kad vienintelio liudytojo A. P. draugė (keleivė) po sulaikymo pasakė žodžius „kodėl jūs kimbate prie šio žmogaus, juk mes nematėte ar girtas jis automobilį vairavo“. Pažymi, kad 2017 m. liepos 10 d., apie 20.00 val., ši liudytoja važiavo vienintelio liudytojo A. P. vairuojamu automobiliu Audi A3. Apeliantas matė ir girdėjo, kaip liudytoją apklausė policijos patruliai, tačiau jos apklausos protokolų byloje nėra, ji nebuvo apklausta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Be to, liudytojas A. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nurodė, kad 2017 m. liepos 10 d. nuo 12.00 val. prie ežero poilsiavo trise - A. S., J. Z. ir apeliantas, kuris alkoholio nevartojo, buvo blaivus. Liudytojos J. Z. parodymai yra svarbūs bei turi perteikiamos informacijos įrodomąją vertę.

2.5. Apeliantas pažymi, kad kaltinamajame akte buvo neteisingai nurodytas įvykio laikas (20.46 val.), o apie kaltinimo pakeitimą prokuroro prašymu ar bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva pasisakyta nebuvo. Įstatymo leidėjas bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikia teisės formuluoti kaltinimo, nes tiksliai suformuluoti kaltinimą, vadovaujantis įstatymų reikalavimais, yra prokuroro pareiga. Šie pažeidimai sutrukdė ir suvaržė apelianto galimybę tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo bei neužtikrino procesinės iniciatyvos pusiausvyros teismo procese, todėl teismas pažeidė apelianto procesines teises, numatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje.

2.6. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas, nepateikdamas nuosprendyje motyvų, kodėl nebuvo atlikta liudytojos J. Z. bei kartu su A. P. važiavusios keleivės apklausa, taip pat nepašalindamas kaltinamojo akto trūkumų teisme, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį.

2.7. Apeliantas taip pat nurodo, kad atsižvelgiant į aukščiau išvardytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas vienintelio liudytojo A. P. sugalvota versija ir kitomis prielaidomis, spėjimais ar teisme nepatikrintais liudytojų duomenimis, nes kiekviena versija, visi prieštaravimai, turėjo būti teismo patikrinti ir įvertinti. Pirmosios instancijos teisme tai nebuvo padaryta, todėl šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas apeliacinės instancijos teisme, nes apelianto dalyvavimas BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padaryme nebuvo įrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir kelia daug pagrįstų abejonių.

3. Teismo posėdyje nuteistasis P. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo P. R. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka yra siekiama užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nagrinėjimo ribas nustato apeliacinis skundas ir teismas, nagrinėjantis bylą apeliacine tvarka negali savo iniciatyva peržengti apeliacinio skundo ribų, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (BPK 320 straipsnio 2 dalis). Šiuo konkrečiu atveju nuteistasis ginčija skundžiamą nuosprendį iš esmės, t.y. nesutinka su jo kaltės konstatavimu. Apygardos teismo teisėjų kolegija vertina, kad didžioji dalis apelianto skunde išdėstytų argumentų yra deklaratyvūs, o skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašė teismo posėdyje apklausti J. Z. bei automobilio Audi A3 keleivę. Liudytoja J. Z. apklausta apygardos teismo posėdyje parodė, kad nuo ežero ji išėjo apie 17-18 val. ir toliau nieko nežino, su kaltinamuoju nebendravo. Kitaip tariant, šios liudytojos parodymai baudžiamojoje byloje nėra reikšmingi. Liudytojo A. P. automobilio bendrakeleivės apklausa nėra tikslinga, nes teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog ji galėtų nurodyti naujų reikšmingų aplinkybių byloje. Nuteistasis teigia, kad ši liudytoja policijos pareigūnams aiškiai sakė, jog ji nematė, kad automobilį nuteistasis būtų vairavęs neblaivus, tačiau tokių jo teiginių nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Svarbu ir tai, kad apylinkės teisme nuteistasis naudojosi gynėjo paslaugomis, gynėjas uždavinėjo klausimus proceso dalyviams, tačiau nebuvo akcentuojama liudytojo A. P. bendrakeleivės apklausa, nebuvo minima, jog ši būtų sakiusi policijos pareigūnams apie tai, kad neaišku, ar P. R. vairavo automobilį būdamas neblaivus.

8. Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepasisakė dėl kai kurių gynybai reikšmingų bylos aspektų ir aplinkybių. Su tokia apelianto pozicija aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-355-788/2016). Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, nereiškia, kad buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, objektyvių esminių prieštaravimų tarp kaltinančių įrodymų šioje byloje nebuvo nustatyta, o nuteistajam palankūs jo draugo parodymai buvo paneigti kita bylos medžiaga.

9. Kaip minėta, apygardos teismo teisėjų kolegija pasisako dėl nuteistojo kaltės šioje baudžiamojoje byloje, tačiau tai nereiškia, kad iš naujo atliekamas įrodymų tyrimas. Kadangi apeliacinis skundas yra atmetamas, remiantis teismų praktika, aukštesnės instancijos teismas gali pritarti žemesnės instancijos teismo išvadoms ir jų nekartoti. Teisėjų kolegija kaip patikimus ir išsamius vertina liudytojo A. P. ir policijos pareigūnų E. M. ir M. S. parodymus bei rašytinę bylos medžiagą. Abu policijos pareigūnai apylinkės teisme parodė, kad buvo gautas pranešimas apie sulaikytą neblaivų vairuotoją, atvykus į įvykio vietą liudytojas A. P. pareigūnams nurodė, kaip buvo pastebėtas neblaivus vairuojantis nuteistasis, kitas esmines aplinkybes. Liudytojas A. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas apylinkės teisme nurodė tas pačias aplinkybes dėl nuteistojo vairavimo esant neblaiviam ir šio liudytojo parodymais nesiremti nėra jokio pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad minėtas liudytojas galėtų būti suinteresuotas apelianto teisinės padėties apsunkinimu, kad būtų neigiamai nusistatęs jo atžvilgiu ar pan., todėl apeliaciniame skunde išreiškiama mintis, jog A. P. yra „suinteresuotas bylos baigtimi“ (apeliacinio skundo 2 psl.) yra nepagrįsta.

10. Pažymėtina, kad dėl tų aplinkybių, jog atvykus policijos pareigūnams P. R. buvo neblaivus, ginčo nekyla, tačiau apygardos teismo neįtikina nuteistojo versija, kad jis alkoholį vartojo jau pastatęs automobilį. Pasak paties nuteistojo, jis, pastatęs automobilį, per 20-30 minučių išgėrė 4 skardines alaus ir apie 300 ml degtinės. Alkoholį vartojo ir kartu važiavęs A. S.. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo nurodytas alkoholio kiekis per jo nurodytą laiką yra labai didelis ir darytina išvada, kad alkoholį P. R. vartojo dar iki sustodamas. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. S. nurodė, kad važiuojant nuo ežero jis (liudytojas) pasiūlė nuteistajam sustoti šalikelėje ir išgerti alkoholio (b. l. 16-17). Pažymėtina, kad pats nuteistasis teismo posėdyje teigė, kad važiuodamas pasijuto pavargęs ir užsinorėjo miego, todėl sustojo šalikelėje. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu P. R. taip pat buvo nurodęs, kad sustojo, nes pavargo, tačiau taip pat teigė ir tai, kad tai jis labiau norėjo išgerti (b. l. 42-43). Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas buvo nurodęs ir didesnį išgerto alkoholio kiekį – 5-6 skardines alaus ir 200 ml degtinės. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis teigė, kad būnant prie ežero nei jis, nei jo draugas A. S. alkoholio nevartojo, tačiau apklausiamas apylinkės teisme nuteistasis jau parodė, kad A. S. ir pastarojo draugė vartojo alkoholį. A. S. viso proceso metu dėl šios aplinkybės buvo nuoseklus ir teigė, kad jau būdamas prie ežero vartojo alkoholį. Šie A. S. ir P. R. parodymų prieštaravimai, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini esminiais ir suponuoja, kad abu šie asmenys sąmoningai suderino savo pateikiamas versijas tam, kad P. R. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsniu, pranešė prokuratūrai apie liudytojo A. S. galimai melagingų parodymų davimą. Pažymėtina, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje apylinkės teismas per klaidą nurodė, kad A. S. padarė BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kai turėjo būti nurodyta kad jis galimai padarė minimą nusikalstamą veiką. Šis skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies netikslumas nelaikytinas esminiu, todėl ištaisytinas nekeičiant skundžiamo nuosprendžio.

11. Liudytojo A. P. parodymai, kaip minėta, yra nuoseklūs ir objektyvūs, be to – jų reikšmė šioje byloje yra esminė. Šis liudytojas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad nuteistojo vairuojamas automobilis kelyje važiavo netolygiai, nenuspėjamai ir vingiuodamas, keldamas pavojų kitiems eismo dalyviams. Aplenkęs nuteistojo vairuojamą automobilį liudytojas aiškiai matė, kad jį vairuoja būtent apeliantas. Liudytojas parodė, kad stebėjo nuteistojo vairuojamą automobilį ir jame sėdėjusį P. R. ir matė, kad šis nuo sustojimo iki policijos pareigūnų atvykimo nieko negėrė ir nevalgė, tik vieną kartą išlipo ir nuėjo iki krūmų. Vertinant šio liudytojo parodymus ir nuteistojo gynybinę versiją apie tariamą liudytojo suinteresuotumą bylos baigtimi pastebėtina, kad A. P. dar iki nuteistajam sustojant šalikelėje paskambino ir pranešė policijos pareigūnams apie įtartinai kelyje važiuojantį automobilį, kurį galimai vairuoja neblaivus asmuo. Taigi, A. P. nežinojo ir negalėjo numatyti, kad po kiek laiko tame automobilyje neva bus vartojamas alkoholis. Jeigu remtumėmės nuteistojo pateikiama įvykių versija, susiklostytų tokia situacija, kad liudytojas atsitiktinai pasirinko automobilį, apie kurį pranešė policijos pareigūnams ir vėliau, dėl sutapimo, to automobilio vairuotojas pradėjo vartoti alkoholį. Tokia įvykių seka yra tik hipotetinio pobūdžio ir nelogiška, o vien tai, kad nuteistasis būtent tokios jos ir laikosi, nereiškia, kad tai privaloma ir teismui. Be kita ko, teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimas nereiškia, kad turi būti paneigiamos visos įmanomos gynybos nurodomos versijos, juo labiau, kai gynybinės versijos yra akivaizdžiai nelogiškos ir prieštarauja visumai byloje surinktų duomenų.

12. Apeliaciniame skunde kvestionuojamas ir prokuroro aktyvumas bei atlikto ikiteisminio tyrimo išsamumas, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su nuteistojo teiginiais, jog jam buvo (ar iš dalies buvo) perkelta pareiga įrodyti savo nekaltumą. Kaip minėta, nuteistasis proceso metu naudojosi kvalifikuoto teisininko pagalba, turėjo galimybių reikšti prašymus ir naudotis kitomis BPK jam suteikiamomis teisėmis, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo teisės į gynybą ar teisingą teismą buvo suvaržytos. Be kita ko, nors P. R. apeliaciniame skunde pažymi, jog nėra profesionalus teisininkas ir neturi net minimalių teisinių žinių, įvertinus apeliacinio skundo turinį matyti, kad jį surašė gilesnes nei minimalias teisines žinias turintis asmuo. Apeliacinio skundo 3 ir 4 puslapiuose pateikiama daugiau deklaratyvaus pobūdžio pastebėjimų dėl įrodymų nepakankamumo, įrodinėjimo naštos perkėlimo ir t.t., tačiau tokie neargumentuoti ir „pritempti“ argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl atmetami. Įrodinėjimo procesas baudžiamojoje byloje negali būti begalinis ar savitikslis procesas. Nors nuteistasis formaliai nurodo, kad nekaltumo įrodinėjimas buvo perkeltas jam, tai neatitinka bylos medžiagos, nes apkaltinamasis nuosprendis buvo pagrįstas kaltinamajame akte nurodytais duomenimis bei apylinkės teismo posėdyje ištirta medžiaga, liudytojų parodymais.

13. Remiantis visuma aukščiau išdėstytų argumentų darytina išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nėra objektyvaus teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono teismo rūmų 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį nurodant:

Nuosprendžiui įsiteisėjus, vadovaujantis BPK 257 straipsniu pranešti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštajam skyriui, kad liudytojas A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) galimai padarė nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje (Liudytojo melagingų parodymų davimas).

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.