Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. K. ir A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4047-823/2014 pagal ieškovo Danske Bank A/S ieškinį atsakovams A. N., J. K. ir A. K., trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Vilrasta“, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei atskirajame skunde išdėstytus argumentus, taip pat teismų informacinės sistemos LITEKO bei Juridinių asmenų registro duomenis (CPK 179 str. 3 d.), pripažįsta, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.

CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką (CPK 83 str., 84 str.). Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., be to, užtikrinti visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą (CPK 178 str.). Įstatymo leidėjas nėra pateikęs baigtinio sąrašo aplinkybių, į kurias turėtų būti atsižvelgiama vertinant asmens galimybes sumokėti žyminį mokestį, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar pateikti argumentai ir įrodymai yra pakankami jį atleisti nuo didesnės / mažesnės dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Savo diskrecijos teisę teismas įgyvendina vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 str. 7 d.). Pažymėtina, kad įstatymas nenurodo nuo kokios žyminio mokesčio dalies teismas gali ar turi asmenį atleisti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad žyminis mokestis neturėtų riboti galimybės kreiptis į teismą ir ginti savo interesus, kartu jis turi paskirtį saugoti antrąją proceso (ginčo) šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Tai reiškia, kad asmens pareiga sumokėti žyminį mokestį negali būti aiškinama ar suprantama tik kaip galimybė jam patirti išlaidas, nesukeliančias jokių finansinių nepatogumų. Priešingai, būtent žyminio mokesčio dydis turėtų būti paskata asmeniui tinkamai įvertinti savo reikalavimo bei jį pagrindžiančių įrodymų pagrįstumą ir nuspręsti, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynimo. Todėl, sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, būtina įvertinti ir sumokėtos bei mokėtinos žyminio mokesčio dalies, nuo kurios mokėjimo prašoma atleisti bylos šalį, proporcingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-18 nutartis c. b. Nr. 2-1423/2014, 2014-05-15 nutartis c. b. Nr. 2-888/2014).

Nagrinėjamos bylos atveju pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog apeliantų turtinė padėtis šiuo metu nėra gera. Apeliantai neturi jų vardu registruoto nekilnojamojo turto, transporto priemonių, piniginių lėšų likutis banko sąskaitose nereikšmingas, t. y. A. K. – 37,73 Lt, o J. K. – 93,74 Lt ir 75,45 USD, J. K. iš darbo santykių gaunamos pajamos, neatskaičius mokesčių, sudaro 1 000 Lt, A. K. šiuo metu nedirba, be to, apeliantai turi du nepilnamečius vaikus. Tai sudaro pagrindą, remiantis apeliantų prašymais, spęsti klausimą dėl jų atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Pirmosios instancijos teismui konstatavus nurodytą aplinkybę, atskirojo skundo argumentai, kad šis teismas nepragrįstai apeliantų elgesį įvertino kaip ne visiškai tokioje situacijoje tinkamą, nesiekiant susirasti geriau apmokamo darbo ir taip pagerinti savo finansinę padėtį, iš esmės nėra teisiškai aktualūs. Toks pirmosios instancijos teismo pateiktas apeliantų pasyvumo darbo rinkoje vertinimas atleidimui nuo dalies žyminio mokesčio nesukliudė ir pats savaime nenulėmė mokėtinos žyminio mokesčio dalies nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, į apeliantų procesinius veiksmus, siekiant apginti galimai pažeistas teises, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teisinių prielaidų atleisti apeliantus nuo beveik viso žyminio mokesčio sumokėjimo nagrinėjamoje byloje nėra.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovo reiškiamas turtinis reikalavimas apeliantams kildinamas iš laidavimo sutarties Nr. FA-L1-KL200707-0742, kuri sudaryta dar 2007-07-02. Remiantis bylos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, minėtos sutarties teisėtumo apeliantai, kol ieškovas 2014-03-19 inicijavo nagrinėjamą bylą, nekvestionavo ir teisme neginčijo, dar daugiau, savo priešinius reikalavimus ieškovui jie pareiškė tik praėjus daugiau nei pusmečiui po nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo. Apeliantams įrodinėjant sunkią savo finansinę padėtį, kas, pasak jų, užkerta kelią sumokėti netgi teismo nustatytą žyminio mokesčio dalį, neracionalus atrodo ir jų sprendimas siekti minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia dviem atskirais priešieškiniais, kuomet mokėtina žyminio mokesčio suma dvigubėja, nors procesinio bendrininkavimo institutas (CPK 43 str.) sudarė sąlygas pateikti vieną reikalavimą ieškovui, apmokestinamą pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto taisykles. Toks apeliantų procesinis elgesys nagrinėjamoje byloje pagrįstai leidžia susiformuoti abejonėms dėl tikrųjų teikiamais apeliantų prašymais atleisti juos nuo 99 proc. mokėtinos žyminio mokesčio sumos siekiamų tikslų. Atskirojo skundo argumentai, kuriais iš esmės pakartojamos pirmosios instancijos teismui nurodytos aplinkybės, šių abejonių nepaneigia. Tuo tarpu teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuota informacija (Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3277-881/2015 pagal ieškovo AB ,,Swedbank“ ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo iš J. K., kaip laiduotojo, solidariai su kitais atsakovais, J. K. savo interesus gynė pasitelkdamas į pagalbą advokatą), teismui prieinami Juridinių asmenų registro duomenys, charakterizuojantys J. K. veiklos, pagrįstos ne darbo teisiniais santykiais, pobūdį (J. K. yra medžiotojų klubo „Palomenys“ vadovas, Kaišiadorių medžiotojų draugijos valdybos narys), jo darbo pobūdis privataus kapitalo įmonėje UAB "NRB Capital" (įmonės vadovo pareigos), aplinkybė, kad žyminį mokestį po 300 Lt 2014-10-10 tiek už save, tiek už J. K. sumokėjo nedirbanti A. K., nurodžiusi ne savo deklaruotą gyvenamosios vietos adresą Elektrėnų sav., Kietaviškių sen., Gilūšio k., o kitą – Lukšio g. 59-1, Kaunas, tik papildomai patvirtina, kad apeliantų padėtis nėra tokia sunki, kad būtų pagrindas visiškai tenkinti jų prašymus.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, bei įvertinęs aplinkybę, jog apeliantai priešieškiniais siekia atleidimo nuo 3 859 263, 72 Lt dydžio prievolės vykdymo, kas lemtų kiekvieno pareigą sumokėti po 42 593 Lt dydžio žyminį mokestį, reiškiant savarankiškus priešieškinius (CPK 13 str., 80 str. 1 d. 1 p.), o apeliantų sumokėtos dalys (po 300 Lt) tesudaro po 1 proc. nuo mokėtinos žyminio mokesčio sumos, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje nesiekiama apginti viešo intereso ar eliminuoti grėsmes visuomenei ir pan., nes turtinio pobūdžio ginčas vyksta tarp privačių fizinių ir juridinių asmenų, kas pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojamą taisyklę pats savaime nėra laikytina aplinkybe, sudarančia pagrindą atleisti asmenis nuo beveik viso žyminio mokesčio (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-15 nutartis c. b. Nr. 2-888/2014), apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo kitaip nuspręsti dėl mokėtinos žyminio mokesčio dalies, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas. Kadangi atskirojo skundo nagrinėjimo dieną jau yra pasibaigęs skundžiama nutartimi nustatytas terminas priešieškinių trūkumams pašalinti, apeliantams nustatomas naujas terminas Vilniaus apygardos teismo 2014-11-27 nutarties reikalavimams įvykdyti, išaiškinant, kad sumokėjimą patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantai dar gali pasinaudoti CPK 84 straipsnyje nustatyta žyminio mokesčio atidėjimo iki galimybe, tokią teisę pateikti atitinkamą prašymą pirmosios instancijos teismas jiems taip pat buvo išaiškinęs skundžiamoje nutartyje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti atsakovams J. K. ir A. K. terminą iki 2015 m. balandžio 30 d. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartyje nustatytiems reikalavimams įvykdyti.