Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2021-01-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-65-487/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-01-19
Bylos Nr.
1A-65-487/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-44047-2018-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Čepukėnienė, Vilija Mikuckienė, Justas Namavičius
Nuteistasis
V. M.
Nukentėjusysis
D. G., L. C.
Advokatai
Mindaugas Bliuvas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-65-487/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44047-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1., 2.4.6.1., 2.4.6.4.3. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Mikuckienės ir Justo Namavičiaus,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,nuteistojo gynėjui advokatui Mindaugui Bliuvui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo bei nukentėjusiųjų D. G. ir L. C. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu vieneriems metams. Pritaikius BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktą, 5 dalies 4 punktą, jis įpareigotas per keturis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje bei per visą bausmės atlikimo laikotarpį nevartoti alkoholio ir kitokių psichiką veikiančių medžiagų, jeigu jos nėra paskirtos gydytojo.

Į V. M. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. (10 dienų) bei laikas nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. birželio 4 d. (27 dienos), kai jis buvo VTPT prie SAM Utenos ekspertiniame skyriuje (iš viso 37 dienos). Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu, viena laisvės atėmimo diena prilyginta dviem laisvės apribojimo dienoms ir nustatyta, kad jis yra atlikęs 74 jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės dienas.

Nukentėjusiųjų D. G. ir L. C. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. M. pripažintas kaltu ir nubaustas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 10 d., nuo 18.30 val. iki 2018 m. rugsėjo 11 d. 08.00 val., reabilitacijos sanatorijoje „XX“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), 809 kambaryje, tarpusavio konflikto metu su S. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kumščiais ir apautomis kojomis sudavė nukentėjusiajam S. V. daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas ir padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas ties kairės pusės akimi ir skruostu, odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, pasmakrėje, pažandėje, kairiajame smilkinyje, kraujosruvą kairės ausies kaušelyje bei smulkius sužalojimus rankose, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. V. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2018 m. rugsėjo 10 d. nuo 18.30 val. iki 2018 m. rugsėjo 11 d. 08.00 val. reabilitacijos sanatorijoje „XX“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), 809 kambaryje tarpusavio konflikto metu su S. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kumščiais ir kojomis smūgiavo ne mažiau kaip 69 kartus nukentėjusiajam S. V. į įvairias kūno vietas ir padarė nukentėjusiajam daugybines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kūne, žaizdas lūpose, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus V. M. suspaudė S. V. kaklą, dėl to S. V. nuo uždusimo įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu V. M. buvo kaltinamas, kad nužudė S. V..

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nukentėjusiųjų D. G. ir L. C. apeliaciniame skunde prašoma Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti – V. M. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti sankcijoje nustatytą realią laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prašoma tenkinti jų civilinius ieškinius.

2.1. Nesutikdamos su V. M. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiosios teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė įrodymus ir padarė neteisingas, faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas.

2.2. Nukentėjusiosios pažymi, jog prokuroro pakeistas kaltinimas teismui nėra privalomas, tačiau nagrinėjamu atveju apygardos teismas su prokuroro pozicija bei pakeistu kaltinimu sutiko ir nepagrįstai V. M. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

2.3. Nukentėjusiųjų nuomone, apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. M. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė laikotarpyje nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. 18.30 val. iki 2018 m. rugsėjo 11 d. 8 val., kadangi byloje esantys duomenys leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog labiausiai tikėtinas kūno sužalojimų padarymo laikas yra 2018 m. rugsėjo 10 d. tarp 21 – 23 val. Pasak nukentėjusiųjų, šią aplinkybę patvirtina: liudytojo A. B. parodymai apie tai, kad 2018 m. rugsėjo 10 d. vakarienės metu matė S. V. nesužalotą; liudytojos V. B. parodymai apie tai, kad ji apie 21 – 22 val. buvo kviečiama į V. M. kambarį; liudytojos O. K. parodymai apie tai, kad 2018 m. rugsėjo 10 d. apie 21 val. ji girdėjo triukšmą ir panašų į kritimo garsą bei vyrišką balsą, kuris buvo panašus į dejonę; liudytojos B. V. parodymai apie tai, kad 2018 m. rugsėjo 10 d. apie 23 val. girdėjo triukšmą; taip pat duomenys apie tai, kad iš V. M. telefono vėliausiai buvo skambinta 2018 m. rugsėjo 10 d. 20.57 val., o iš S. V. – 20.30 val. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad į svečius buvo kviečiamos V. B. ir I. G., todėl nukentėjusiosios mano, jog tuo metu konflikto tarp V. M. ir S. V. dar nebuvo ir S. V. dar nebuvo sumuštas. Aplinkybę, jog prieš S. V. nebuvo smurtaujama naktį iš rugsėjo 10 į 11 d. iki 8 val., ryto patvirtina ir pakartotinės teismo ekspertizės išvada, kurioje konstatuota, kad S. V. mirtis galėjo įvykti 2018 m. rugsėjo 10 d. tarp 20 val. iki 2018 m. rugsėjo 11 d. 02 val. Nurodytų aplinkybių kontekste nukentėjusiosios daro išvadą, jog S. V. buvo sumuštas ir sužalotas 2018 m. rugsėjo 10 d. apie 21 – 23 val. Šis laikas iš esmės atitinka ir paties nuteistojo parodymus, kad jis girtas užmigo apie 22 val., vėliau matė, kaip S. V. bandė atsikelti iš vežimėlio ir nugriuvo ant grindų.

2.4. Pasak skundo autorių, nusikalstamų veiksmų prieš S. V. padarymo laikas svarbus, sprendžiant pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pastarojo mirties priežasties pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje yra dvi viena kitai prieštaraujančios išvados. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei specialisto R. D. paaiškinimai teisme patvirtina, jog S. V. mirties priežastis buvo smurtinė – jį mirtis ištiko nuo uždusimo suspaudus kaklą. Teismo medicinos ekspertizės akto išvadose teigiama, kad S. V. mirties priežastis buvo asfiksija dėl priverstinės kūno padėties (gulint kniūbsčiam), esant sunkiai alkoholinei intoksikacijai ir kūno apatinės dalies paralyžiui ir kitiems lydintiems faktoriams, išdėstytiems akto aprašomojoje dalyje.

2.4.1. Paminėtų specialistų/ekspertų nuomonės išsiskyrė dėl įodinės kraujosruvos S. V. kaklo priekiniame paviršiuje atsiradimo priežasčių ir aplinkybių, lėmusios prieštaringas išvadas dėl nukentėjusiojo mirties priežasties. Ekspertas R. D. kategoriškai nurodė, jog minėtas sužalojimas atsirado, suspaudus kaklą, o pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai J. R. ir V. K. nurodė, kad įodine kraujosruva S. V. kakle susiformavo kontaktuojant su minkštu, audinio faktūros objektu, tikėtina drabužių kloste, ankstyvajame pomirtiniame laikotarpyje ir nėra vertinama kaip gyvam asmeniui padaryta stranguliacinė vaga.

2.4.2. Apeliantės pažymi, jog prokurorui pakeitus kaltinimą ir V. M. veiksmus perkvalifikavus į BK 140 straipsnio 1 dalį, buvo pateiktas prašymas išsamiai išsiaiškinti ekspertų J. R. ir V. K. išvadų pagrįstumą, t. y. kokiais faktiniais bylos duomenimis pastarieji rėmėsi teigdami, kad kraujosruva kakle atsirado galimai atliekant su lavonu manipuliacijas įvykio vietoje, taip pat buvo prašoma apklausti specialistą L. B., tyrėjus V. B. ir V. V. bei ekspertą G. P., atlikusius pirminę įvykio vietos ir lavono apžiūrą bei surinkusius daiktinius įrodymus, kadangi minėtų ekspertų ekspertizės akte įvardintos manipuliacijos su lavonu nebuvo detalizuotos. Apygardos teismas prašymą tenkino iš dalies. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas ekspertas J. R., kuris, apeliančių nuomone, taip ir nepagrindė savo ir V. K. išvadų, t. y. neatsakė ir nepaaiškino, ką reiškia terminas „ankstyvasis pomirtinis laikotarpis“ (kokia jo trukmė) ir ar galėjo būti padaryti jau mirusiam S. V. (pagal ekspertų išvadas vėliausiai jis galėjo mirti 2018 m. rugsėjo 11 d. apie 2 val.) sužalojimai kakle nurodytu būdu (manipuliuojant lavonu, galimai drabužių klostėmis) 2018 m. rugsėjo 11 d. apie 8 val. (pagal V. M. parodymus – jis maždaug tuo metu bandė pakelti nuo grindų S. V.) ar 2018 m. rugsėjo 11 d. nuo 12.15 val. ir vėliau, t. y. nuo to momento, kai policija pradėjo įvykio vietos apžiūrą. Be to, ekspertas nepaaiškino, kaip galėjo S. V. mirti dėl asfikcijos, kai jo rasta kūno padėtis neleidžia uždusti – lavonas rastas gulimoje padėtyje ant pilvo, sustingęs, lavondėmės stebimos priekiniuose kūno paviršiuose, kairė ranka ištiesta, guli ant vonios kambario slenksčio, dešinė ranka sulenkta per alkūnę po pilvu, kojos ištiestos, veido dešine puse liečia į kambario grindis. Taip pat ekspertas neatsakė į klausimą – jei susidarė stranguliacinė vaga dėl minkšto audinio poveikio, ar neturėjo likti aplink daug ryškių, melsvos spalvos smulkių kraujosruvų (cianozė) dėl padidėjusio spaudimo jungo bei bevardėse venose? Jis neatsakė į klausimą – kaip galimai keičiant kūno padėtį apžiūros metu galėjo galimai atsirasti kraujosruvos kakle, jei kūnas rastas sustingęs ir su lavondėmėmis. Neatsakyta ir į klausimą – ar kai kurių požymių nebuvimo negalėjo sąlygoti situacija, kai kaklas spaustas pirštais, dilbiu ir žastu per sulenktą alkūnę ir tai daroma pridengus minkštu audiniu (vonioje buvo rastas rankšluostis su S. V. DNR) ir tokiu būdu galėjo likti kraujosruvos kakle priekiniame paviršiuje, skydinės kremzlės projekcijoje ir t. t. ir tai galėjo palikti sužalojimus, pagal makroskopinį, mikroskopinį vaizdą bei lokalizaciją, kaip padarytus spaudžiant kaklo priekinį paviršių kietu, buku, riboto paviršiaus daiktu, netrukus iki mirties. Pasak nukentėjusiųjų, bylos duomenys, t. y. vidiniam tyrimui paimta audinio kasetė Nr. 1 – kraujosruva iš minkštųjų audinių skydinės kremzlės projekcijų, patvirtina smurtinę mirties priežastį – uždusimą suspaudus kaklą.

2.4.3. Nukentėjusiosios taip pat pažymi, jog apygardos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad S. V. dėl ankščiau patirtų traumų faktiškai buvo bejėgis (kūno paralyžius iki krūtinės), o įvertinus įvykio metu jam nustatytą girtumo laipsnį, jis fiziškai nebūtų galės atlikti tokių veiksmų, apie kuriuos nurodė V. M., t. y. bandyti keltis iš vežimėlio, išgriūti iš jo be pašalinių pagalbos ar pan. Akivaizdu, kad tokioje būklėje, kurioje S. V. buvo aptiktas 2018 m. rugsėjo 11 d., jis atsirado ne savo noru, o dėl smurtinių V. M. veiksmų.

2.5. Apeliantės taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, nors nuteistasis nurodo, jog po traumos negali valdyti dešinės rankos, jos (nukentėjusiosios) pertraukos po teisiamojo posėdžio metu matė, kaip V. M. į posėdžio salę grižo, kavos puodelį laikydamas būtent dešinėje rankoje. Šia aplinkybe V. M. gynėsi nuo kaltinimo nužudymu, teigdamas, kad jis dėl savo fizinės negalios negalėjo pasmaugti S. V.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos V. M. tvirtino, jog ant nukentėjusiojo nelipo. Tai, pasak apeliančių, patvirtina, kad V. M. bando nuslėpti tikrąją įvykių eigą ir išvengti atsakomybės už tyčinį nužudymą.

2.6. Nukentėjusiųjų nuomone, nustatyti S. V. suduoti daugybiniai smūgiai (ne mažiau 69 smūgiai), taip pat rastas V. M. bato pėdsakas ant S. V. marškinėlių nugarinės dalies, neginčijamai paneigia nuteistojo paaiškinimus, jog S. V. pats iš vežimėlio nugriuvo ant grindų. Be to, S. V. kūne užfiksuotų sužalojimų lokalizacija, bato pėdsakas ant marškinėlių patvirtina, kad V. M. prieš S. V. smurtavo, jam jau nesėdint vežimėlyje, o mirė nukentėjusysis nuo uždusimo, suspaudus kaklą, todėl V. M. veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip tyčinis nužudymas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

3. Nuteistojo V. M. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo apeliaciniame skunde prašoma Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 12 d. nuosprendį panaikinti ir V. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1. Nuteistojo gynėjo nuomone, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nuosprendį priėmęs teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, taip pat suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 ir 4 punktai).

3.2. Vadovaudamasis BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-455/2014, Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014 bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais Barbera, Messegue and Jabardo prieš Ispaniją, Telfner prieš Austriją, nuteistojo gynėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus bei padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. V. M. ir liudytojų parodymai buvo įvertinti atsietai nuo kitų įrodymų, nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir spėlionėmis bei neįvertinti kiti byloje esantys įrodymai. Tai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

3.3. Skunde nuteistojo gynėjas nesutinka su apygardos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti išgertuvių metu, nuteistojo kambaryje, todėl V. M. parodymai apie tai, kad jis prieš S. V. nesmurtavo, paneigti. Gynėjo nuomone, aplinkybė, kad S. V. lavonas buvo rastas su smurto žymėmis dar niekaip neįrodo ir negali įrodyti, kad būtent V. M. naudojo fizinį smurtą S. V. atžvilgiu. Be to, byloje esantys bei teismo posėdžiuose ištirti įrodymai patvirtina, kad V. M. jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo ir nukentėjusiojo nesužalojo. Gynėjas visų pirma pažymi, jog V. M. tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, kad jokio fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, nemušė jo nei rankomis, nei kojomis, nukentėjusiajam jokių sužalojimų nepadarė, su nukentėjusiuoju buvo draugai, įvykio vakarą ne konfliktavo, visą vakarą abu sutarė gerai.

3.3.1. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, jog 2018 m. rugsėjo 10 d. vakarą savo kambaryje su nukentėjusiuoju vartojo alkoholinius gėrimus. Bevartojant alkoholinius gėrimus jis užmigo ant sofos. Pabudo apie 22 val., eidamas parūkyti pamatė, kaip S. V. bandė stotis iš neįgaliojo vežimėlio, tačiau nukrito ant grindų. Pastarojo paklausė, ar jam reikia padėti, norėjo pakviesti seselę, bet nukentėjusysis jam neleido, kadangi buvo išgėręs. Po to jis (V. M.) nuėjo miegoti į lovą. Ryte pabudęs pamatė, kad S. V. guli ant grindų, bandė jį žadinti judindamas rankomis ir balsu sakydamas, kad keltųsi, streso būsenoje, būdamas išsigandęs, galimai judino nukentėjusįjį ir koja. Po to nuėjo ir pasakė seselei, kad S. V. blogai, kad jis yra jo kambaryje. Taip pat parodė, jog kuomet su S. V. vartojo alkoholinius gėrimus, sudužo taurelė, o jis rinkdamas šukes įsipjovė, galėjo įsipjauti ir S. V.. Gynėjo nuomone, šiuos V. M. parodymus patvirtina kiti bylos duomenys.

3.4. Gynėjas nurodo, jog nuteistajam inkriminuotus nukentėjusiajam padarytus sužalojimus paneigia ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini).

3.4.1. Ekspertizės akte padarytos išvados patvirtina, kad V. M. nurodytų sužalojimų nukentėjusiajam nepadarė, bei patvirtina V. M. nurodytas aplinkybes, kad S. V. jam nustatytus sužalojimus galėjo patirti pats, krisdamas iš vežimėlio ir atsitrenkdamas į grindis.

3.4.2. Gynėjas atkreipia dėmesį į nuteistojo parodymus, jog, susipažinęs su S. V., pastebėjo, kad jo (S. V.) veidas skruosto srityje buvo lyg sumuštas ir patinęs. Nors ekspertizės akte nurodyta, kad nukentėjusiajam nustatytos poodinės kraujosruvos kairės pusės akies-skruosto srityje paaiškinamos smūgiu kumščiu, o odos nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje, pasmakrėje ir pažandėje, kairio smilkinio srityje ir kraujosruva kairės ausies kaušelyje paaiškinamos spyriais apauta koja, tačiau byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad tokius sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent V. M.. Šiuo atveju negali būti atmesta tikimybė, kad nukentėjusysis šiuos sužalojimus galėjo patirti dar iki pažinties su V. M..

3.5. Gynėjas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiais, jog liudytoja V. B. patvirtino, kad prieš išgertuves S. V. sužalotas nebuvo, apie jokius sužalojimus neparodė ir liudytojas A. B.. Gynėjas pažymi, jog minėti liudytojai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo apklausti apie tai, ar iki įvykio jie pastebėjo ant S. V. kūno buvusius kokius nors sužalojimus. Todėl tokie teiginiai vertintini tik kaip niekuo nepagrįstos prielaidos.

3.6. Be to, gynėjas teigia, jog nė vienas iš teisme bei ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų nenurodė, jog būtent V. M. naudojo fizinį smurtą S. V. atžvilgiu. Priešingai, liudytojai patvirtino V. M. nuoseklius parodymus, kad jis jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo ir jokių sužalojimų jam nepadarė, su nukentėjusiuoju nekonfliktavo. Teisme apklausti liudytojai S. M., A. M., T. R. parodė, jog V. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, jog fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo ir nieko nukentėjusiajam nepadarė, sutiko būti apklaustas naudojant poligrafą.

3.7. Gynėjas nesutinka ir su apygardos teismo išvada, kad nuteistojo parodymus, jog konflikto nebuvo, jie su nukentėjusiuoju netriukšmavo ir tik klausėsi koncerto per televiziją, paneigia liudytojų B. V. bei O. K. parodymai, jog jos girdėjo triukšmą, panašų į kritimo garsą bei vyrišką balsą, kuris buvo panašus į dejonę, tačiau nesuprato, iš kur šis triukšmas sklido. Gynėjo nuomone, tokia išvada padaryta, neatsižvelgus į kitų apklaustų ir įvykio vakarą su S. V. bei V. M. bendravusių liudytojų V. B. ir K. K. parodymus, taip pat neįvertintos aplinkybės, kad S. V., bandydamas stotis iš neįgaliojo vežimėlio, nukrito ant grindų, dėl ko minėtos liudytojos ir galėjo girdėti triukšmą, panašų į kritimo garsą. Apklausti kaip liudytojai V. B. ir K. K. parodė, jog įvykio vakarą jie telefonu bendravo su S. V. bei V. M., kurie buvo nusiteikę linksmai, nebuvo konfliktiški, kvietė ateiti pas juos į kambarį. Minėti liudytojai taip pat parodė, jog, bendraujant su S. V., jis (S. V.) neminėjo apie jokius konfliktus su V. M., nekvietė pagalbos, neprašė jam padėti, liudytojai jokio pavojaus ar grėsmės iš jo negirdėjo. Be kita ko, gynėjas teigia, kad, jei V. M. būtų naudojęs smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, akivaizdu, kad pastarasis būtų šaukęs ir kvietęs pagalbą, o tokių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nustatyta nebuvo. Tai tik dar kartą patvirtina V. M. poziciją, kad su nukentėjusiuoju jis nekonfliktavo ir jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo ir jam jokių sužalojimų nepadarė, o taip pat neabejotinai paneigia niekuo nepagrįstas ir surinktų įrodymų visumos neatitinkančias apygardos teismo padarytas išvadas.

3.8. Be to, gynėjas nurodo, jog priešingai skundžiamo nuosprendžio teiginiams, remiantis specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), negalima kategoriškai teigti, jog ant nukentėjusiojo marškinėlių rastas avalynės pėdsakas yra paliktas V. M. batu. Gynėjas pažymi, jog specialisto išvadoje yra pateikta nekategoriška išvada, kad avalynės pėdsakas, esantis ant S. V. marškinėlių nugarinės dalies, galėjo būti paliktas tirti pateiktais batais arba kita avalyne, kurios padų rašto elementų matmenys, forma, lokalizacija ir tarpusavio išdėstymas yra toks pats kaip ir tyrimui pateiktų batų. Negalima konkrečiai atsakyti, ar šis avalynės pėdsakas yra paliktas pateiktais batais, nes tarp avalynės pėdsako ir su pateiktais batais padarytų eksperimentinių atspaudų neaptikta kokių nors išskirtinių sutampančių individualiųjų požymių. Be to, gynėjas teigia, jog ant S. V. marškinėlių nugarinės dalies rastas avalynės pėdsakas nepatvirtina ir negali patvirtinti V. M. inkriminuoto kaltinimo dėl smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu, suduodant jam smūgius apauta koja. Gynėjas pastebi, jog S. V. buvo nustatyti sužalojimai – poodinės kraujosruvos – krūtinėje, t. y. krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, kurie, kaip nurodyta ekspertizės akte, galėjo atsirasti nukentėjusiajam nugriuvus kniūbsčiam ant savo dešinio dilbio. Tuo tarpu nugarinėje dalyje nukentėjusiajam jokie sužalojimai nebuvo nustatyti, kas neabejotinai tik dar kartą patvirtina, kad V. M. nesudavė nukentėjusiajam smūgių kojomis ir apskritai jokio fizinio smurto S. V. atžvilgiu nenaudojo. Todėl ant S. V. marškinėlių nugarinės dalies rastas avalynės pėdsakas šiuo atveju gali rodyti nebent tik tai, jog V. M., kaip jis pats paaiškino, radęs S. V. gulinį ant žemės ir būdamas išsigandęs, galėjo jį judinti ne tik rankomis, bet ir koja.

3.9. Gynėjas taip pat nurodo, jog specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta aplinkybė, kad ant koridoriaus sienos rastas S. V. DNR profilis, neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusysis, krisdamas iš vežimėlio, galėjo atsitrenkti į sieną ir susižaloti. Be to, nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog V. M. su S. V. kambaryje vartojo alkoholinius gėrimus, todėl akivaizdu, kad kontaktavo tarpusavyje, o, vartodami alkoholinius gėrimus, tikėtina, naudojosi viena taurele. Iš nuoseklių nuteistojo parodymų matyti, kad ryte radęs S. V. gulintį ant žemės, bandė žadinti, judindamas jį rankomis, vaikščiojo aplink jį. Todėl natūralu, kad V. M. panagėse galėjo būti S. V. DNR pėdsakų, o ant bato išorės rasta jo (S. V.) kraujo. Be to, kambaryje rastas V. M. kraujas tik patvirtina pastarojo parodymus, kad, bevartojant alkoholinius gėrimus, sudužo taurelė ir rinkdamas šukes jis įsipjovė. Tuo tarpu ekspertizės akto išvados patvirtina, kad sudužus taurelei galėjo įsipjauti bei kraujuoti ir nukentėjusysis. Tai taip pat paaiškina, kaip ant V. M. bato galėjo atsirasti nukentėjusiojo kraujas. Gynėjo nuomone, į nurodytas aplinkybes apygardos teismas neatsižvelgė ir šių aplinkybių kitų įrodymų kontekste nevertino. Be to, apygardos teismas nevertino specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) padarytų išvadų, kad V. M. panagėse nei S. V., nei jokio kito žmogaus kraujo nerasta. Pasak gynėjo, ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad V. M. jokio fizinio smurto prieš S. V. nenaudojo. Akivaizdu, kad, jeigu V. M. būtų kumščiais ir rankomis sudavęs daugybinius smūgius nukentėjusiajam, nuteistojo panagėse, ant kūno ar drabužių būtų rastas S. V. kraujas ir kito fizinio smurto naudojimo pėdsakai. Tačiau ant V. M. kūno nebuvo rasti jokie sužalojimai ar kitokio smurto pėdsakai.

3.10. Gynėjo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į nuteistojo sveikatos būklę, o būtent į tai, kad V. M. nustatyta antra negalios grupė ir 60 proc. nedarbingumas, sutrikusi galūnių motorika, jis sunkiai valdo dešinę ranką ir stipriai šlubuoja. Gynėjo nuomone, nurodytos aplinkybės savaime įrodo, kad V. M., būdamas tokios būklės, nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų padaryti negalėjo.

3.11. Remdamasis išdėstytu, gynėjas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nė vieno įrodymo neabejotinai patvirtinančio, kad V. M. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Todėl, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį privalėjo vadovautis in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad visos kylančios abejonės ir prieštaravimai, kurių neįmanoma pašalinti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, o juo nesivadovaudamas nepagrįstai suvaržė įstatymo garantuotas kaltinamojo teises. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent V. M. išgertuvių metu dėl nenustatytų priežasčių kilus konfliktui, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kumščiais ir apautomis kojomis sudavė nukentėjusiajam S. V. daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tėra tik niekuo nepagrįsta prielaida, neatitinkanti byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir joms prieštaraujanti.

3.12. Gynėjas, remdamasis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, Nr. 2K-380-942/2015, Nr. 2K-540/2014 bei aptardamas BK 140 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodo, jog aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad V. M. jokių BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veiksmų neatliko. Aukščiau aptarti bei teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad tarp V. M. ir nukentėjusiojo konflikto nebuvo, V. M. fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, jo nemušė nei rankomis, nei kojomis, sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam nepadarė, o nukentėjusysis jam nustatytus sužalojimus galėjo patirti, dar iki susipažįstant su V. M. bei įvykio dieną, pats bandydamas stotis iš neįgaliojo vežimėlio ir nukritęs ant grindų. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, gynėjas daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog V. M. veiksmuose yra visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo V. M. gynėjo ir nukentėjusiųjų D. G. bei L. C. apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusiųjų apeliacinio skundo ribose patikslinti nusikaltimo padarymo laiką. Nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo V. M. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo bei nukentėjusiųjų D. G. ir L. C. apeliaciniais skundai atmetami.

Dėl nukentėjusiųjų D. G. ir L. C. apeliacinio skundo argumentų

6. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad nežymiai sužalojo kitą žmogų. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvadas, teigdamos, jog nukentėjusysis mirė nuo uždusimo, suspaudus kaklą, todėl V. M. veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip tyčinis nužudymas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pasak apeliančių, bylos nagrinėjimo teisme metu ekspertai išvados, jog S. V. mirties priežastis buvo asfiksija dėl priverstinės kūno padėties, esant sunkiai alkoholinei intoksikacijai ir kūno apatinės dalies paralyžiui, nepagrindė, nepaaiškino ir neatsakė į nukentėjusiųjų klausimus dėl kraujosruvos nukentėjusiojo kakle atsiradimo aplinkybių. Tokiu būdu jos teigia, jog bylos duomenys, t. y. vidiniam tyrimui paimta audinio kasetė Nr. 1 – kraujosruva iš minkštųjų audinių skydinės kremzlė projekcijų, patvirtina smurtinę S. V. mirties priežastį – uždusimą suspaudus kaklą.

6.1. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Priešingai nei nurodoma nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir komisinės teismo medicinos ekspertizės išvadą, bei padarė abejonių nekeliančią išvadą dėl nukentėjusiojo mirties priežasties.

6.2. Byloje nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 11 d. apie 12 val., reabilitacijos centre ,,XX”, esančiame (duomenys neskelbtini), 809 kambaryje, buvo aptiktas S. V. lavonas. Atlikus mirusiojo kūno tyrimą, jo kūne buvo aptikti pagrindiniai sužalojimai: įodinė kraujosruva kaklo priekiniame paviršiuje, skydinės kremzlės projekcijoje, taškinės kraujosruvos po akių junginėmis, po plaučių pleura, ekchimozės kakle ir krūtinės ląstoje, kaklo minkštųjų audinių kraujosruva skydinės kremzlės projekcijoje, netolygus plaučių oringumas, smulkiųjų bronchų sprindžiuose deskvamuotas bronchinis epitelis, vietomis su gleivių priemaiša, veninė vidaus organų pilnakraujyste, tamsus skystas kraujas širdies ertmėse ir kraujagyslėse, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimas (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), t. 1, b. l. 156-165). Paminėta specialisto išvada nustatyta, kad S. V. mirties priežastis – uždusimas, suspaudus kaklą. Išvadoje taip pat nurodyta, kad šis sužalojimas pagal makroskopinį, mikroskopinį vaizdą ir lokalizaciją padarytas, spaudžiant kaklo priekinį paviršių kietu buku, riboto paviršiaus daiktu netrukus iki mirties. Taip pat nustatyti daugybinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai kūne, žaizdos lūpose, kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu, pagal makroskopinį, mikroskopinį vaizdą ir lokalizaciją, padaryti paveikus kietu buku daiktu (daiktais), netrukus iki mirties.

6.3. Remiantis šia specialisto išvada, V. M. buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nurodžius, kad jis suspaudė S. V. kaklą, dėl ko S. V. nuo uždusimo įvykio vietoje mirė, t. y. dėl nukentėjusio nužudymo.

6.4. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo V. M. gynėjas pateikė teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0309/19, kurioje nurodyta, jog S. V. mirties priežastis galėjo būti tiek epilepsijos priepuolis, tiek ir apsinuodijimas alkoholiu (neatmetama kombinacijos su vaistais tikimybė), o kaklo suspaudimas ribotu daiktu labiau tikėtina yra marškinėlių įspaudas kakle, kuris įtakos mirčiai neturėjo (t. 2, b. l. 123-131). Kitoje nuteistojo gynėjo pateiktoje papildomoje konsultacinėje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad S. V. mirties priežastimi buvo ūmus apsinuodijimas alkoholiu kartu su gydytojo paskirtu diazepamu, nes tam užtenka tokios alkoholio koncentracijos poveikio su diazepamu, jie sustiprina vienas kito veikimą iki kvėpavimo centrų sustojimo, dėl to gaunamas asfiksinis mirties mechanizmas (t. 3, b. l. 119-124).

6.5. Atsižvelgus į byloje pateiktas prieštaringas specialistų išvadas, siekiant nustatyti įodinės kraujosruvos atsiradimo priežastis ir įtaką nukentėjusiojo mirčiai, teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti mirusiojo kūno tyrimą atlikęs teismo medicinos specialistas R. D. bei konsultacines specialisto išvadas surašęs teismo medicinos gydytojas P. P.. Specialistas R. D. paaiškino, jog išvada, kad S. V. mirė nuo kaklo suspaudimo, padaryta įvertinus visumoje lavono tyrimo metu nustatytus radinius. Specialistas tvirtino, kad nustatyta kraujosruva kaklo minkštuosiuose audiniuose negalėjo susidaryti spaudžiant marškinėliams po mirties. Be to, pasak specialisto, histologiškai nustatyta, kad kraujosruva padaryta netrukus iki mirties (t. 3, b. l. 186-187). Tuo tarpu ekspertas P. P. dėl mirties priežasties kategoriškas nebuvo. Eksperto nuomone, nustatyti sužalojimai nukentėjusiojo mirčiai įtakos neturėjo. Ekspertas taip pat paaiškino, jog stranguliacinės vagos kakle nebuvo, buvo tik išorinis sužalojimas – įodinė 6 cm kraujosruva, minkštuosiuose audiniuose – 3 cm, darant 6 cm spaudimo poveikį negalima visiškai užspausti kraujagyslių, galima užspausti tiek vieną pusę arba kitą, dėl to kvėpavimas nesutriks. Ekspertas teigė, kad įodinė kraujosruva greičiausiai yra pomirtinė bei nurodė, jog jam nepakanka duomenų atsakyti į šį klausimą (t. 3, b. l. 187-189).

Žemesnės instancijos teismas

6.6. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų išvadų prieštaravimus bei į specialistų paaiškinimus, siekiant nustatyti tikslią S. V. mirties priežastį, byloje priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, 2019 m. lapkričio 22 d. nutartimi paskyrė komisinę teismo medicinos ekspertizę (t. 3, b. l. 196, 197). Atlikus paminėtą ekspertizę, ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta išvada, kad S. V. mirties priežastis – asfiksija dėl priverstinės kūno padėties (gulint kniūbsčiam), esant sunkiai alkoholinei intoksikacijai ir kūno apatinės dalies paralyžiui ir kitiems akto tiriamojoje dalyje išdėstytiems lydintiems faktoriams. Įodinė kraujosruva S. V. kaklo priekiniame paviršiuje susiformavo, kontaktuojant su minkštu, audinio faktūros objektu, tikėtina drabužių kloste, ankstyvajame pomirtiniame laikotarpyje ir nėra vertinama kaip gyvam asmeniui padaryta stranguliacinė vaga (t. 4, b. l. 5-14).

6.7. Atsižvelgęs į komisinės teismo medicinos ekspertizės išvadą ir nustatęs, kad S. V. mirė nuo asfiksijos dėl priverstinės kūno padėties, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo apkaltinamuoju nuosprendžiu konstatuoti, kad V. M. nužudė žmogų. Apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad, nors nukentėjusiosios abejojo, kaip galėjo atsirasti įodinė kraujosruva kakle, jei įvykio apžiūros metu marškinėliai nuo nukentėjusiojo kūno buvo nuimti juos perkerpant, pats V. M. parodė, kad ryte po išgertuvių jis bandė S. V. žadinti ir kelti, kas rodo, kad nukentėjusysis buvo judinamas ir keliamas iki atvykstant pareigūnams. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. M. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo S. V. sveikatą, šiam kumščiais ir apautomis kojomis suduodamas daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas ir padarydamas poodines kraujosruvas ties kairės pusės akimi ir skruostu, odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, pasmakrėje, pažandėje, kairiajame smilkinyje, kraujosruvą kairės ausies kaušelyje bei smulkius sužalojimus rankose.

7. Nukentėjusiosios, nesutikdamos su ekspertizės akto išvadomis dėl S. V. mirties priežasties, apeliaciniame skunde remiasi specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir teigia, jog nurodytą specialisto išvadą pateikęs ekspertas R. D. kategoriškai nurodė, jog nukentėjusiojo mirtis buvo smurtinė, nuo uždusimo suspaudus kaklą, tuo tarpu smaugimo požymį atmetęs ekspertas J. R. nepagrindė savo ir kolegos V. K. išvadų, nepaaiškino ir neatsakė į nukentėjusiųjų iškeltus bei apeliaciniame skunde nurodytus klausimus.

7.1. Tokie nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Iš byloje esančio ekspertizės akto matyti, jog du didelę patirtį turintys teismo medicinos ekspertai savo pateiktas, pirmiau išdėstytas išvadas išsamiai pagrindė ekspertizės akto objektyvių duomenų apibendrinimo dalyje, taip pat detaliai pasisakė dėl specialisto išvadoje nurodytos mirties priežasties – uždusimo, suspaudus kaklą, galimybės. Ekspertizės akte konstatuota, kad nukentėjusysis rastas gulintis kniūbsčias. Tokia kūno padėtis ryškiai apsunkina natūralius krūtinės ląstos ir pilvo judesius, trukdo kvėpavimo dujų apykaitą plaučių alveolėse sukeldama anoksiją, t. y. deguonies trūkumą visame organizme. Tiriamasis turėjo kūno apatinės dalies paralyžių, dėl kurio galėjo būti susilpnintas vyrams būdingas ,,pilvinis“ kvėpavimas, o kniūbsčia kūno padėtis tokį kvėpavimą dar labiau slopina ir pagilina anoksiją. Mirusiajam nustatyta aukšta etilo alkoholio koncentracija kraujyje (3,52 promilės) ir šlapime (4,62 promilės), atitinkanti sunkų neblaivumą. Aukšta alkoholio koncentracija veikia toksiškai (slopinančiai) smegenų kvėpavimo centrą, mažindama nukentėjusiojo galimybę pakeisti savo kūno padėtį bei gilindama anoksiją. Histologiškai nustatyti hipochromiški eritrocitai smegenų kraujagyslėse rodo buvus nepatikslintos kilmės anemijai, kuri taip pat gilina anoksiją. Lavono tyrimo metu nebuvo nustatyta sužalojimų, tame tarpe smaugimo požymių, kurie galėtų būti mirties priežastimi, arba sukeltų pavojų gyvybei. Autopsijos protokole aprašyta įodinė kraujosruva kaklo priekiniame paviršiuje ekspertų nėra vertinama kaip smaugimo požymis.

7.2. Nukentėjusiųjų teiginius, jog smurtinę nukentėjusiojo mirties priežastį patvirtina nustatyta kraujosruva kaklo minkštuosiuose audiniuose, neabejotinai paneigia aptariamas ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, jog lavono vidinio tyrimo metu nustatyta kraujosruva kaklo minkštuosiuose audiniuose kairės skydinės kremzlės projekcijoje 3,5x1 cm, nesant išorinių kaklo traumavimo pėdsakų šioje vietoje (poodinių kraujosruvų ar odos nubrozdinimų) yra vertintina kaip artefaktinis reiškinys, atsiradęs dėl pomirtinės kraujo ekstravazacijos (kraujo išsiliejimas į aplinkinius audinius) iš kaklo veninių rezginių. Ekspertizės akte taip pat argumentuotai paneigtas specialisto išvados dėl smurtinės mirties priežasties pagrįstumas, nurodant, jog mirtys nuo uždusimo suspaudžiant kaklą kietais bukais daiktais (pvz.: rankomis) ar minkštais pailgais objektais (pvz. smaugvirve) turi būdingų diagnostinių požymių, kurių konkrečiu atveju pasigesta. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) prie kaklo suspaudimo požymių priskiriama įodinė kraujosruva kaklo priekiniame paviršiuje 6x0,5 cm odos plote bei kraujosruva minkštuosiuose audiniuose kairės skydinės kremzlės projekcijoje 3,5x1 cm. Kitokių pasmaugimui būdingų požymių (išorinių ar vidinių), nenustatyta. Įodinė kraujosruva – tai nežymus, plonasluoksnis kraujo išsiliejimas tuoj po epidermiu (paviršiniu odos sluoksniu), skirtingai nei įprastinės poodinės kraujosruvos nėra išplitęs į visus odos sluoksnius ir kartu dažnai į poodinį riebalinį audinį. Intradermalinių kraujosruvų vienas iš padarymo mechanizmų – odos kontaktas su objektu, turinčiu reljefinio paviršiaus savybių. Skirtingai nuo poodinių kraujosruvų, trauminis poveikis, sukeliantis intradermalinių kraujosruvų atsiradimą, būna nežymus. Nedidelės apimties kraujo išsiliejimai dėl paviršinių odos kraujagyslių (kapiliarų) plyšimų įmanomi ir ankstyvajame pomirtiniame (dažniausiai pirmųjų valandų) laikotarpyje. Šie sužalojimai paprastai išryškėja ne iš karto, o praėjus kelioms-keliolikai valandų po jų padarymo, dažniausiai kitą dieną apžiūrint kūną autopsijos metu. Konkrečiu atveju, sprendžiant pagal intradermalinės kraujosruvos kaklo priekiniame paviršiuje vidurinėje dalyje formą ir kryptį (sunkiai įžiūrimi du pailgi, skersai išsidėstę, vietomis nutrūkstantys, viename krašte (dešinėje) susiliejantys linijiniai dryžiai), neryškias periferines ribas, nevienodą blyškiai melsvos spalvos intensyvumą, galima teigti, kad ji padaryta pailgo, minkšto, audinio faktūros paviršiaus poveikyje, tikėtina drabužių klostės (pvz.: sportinių marškinėlių krašto) poveikyje, galimai atliekant su lavonu manipuliacijas įvykio vietoje. Pasak ekspertų, tokį šios kraujosruvos pobūdį, padarymo būdą ir laiką patvirtina 2018 m. rugsėjo 11 d. 14 val. atliktos lavono apžiūros įvykio vietoje rezultatas, tačiau kūną apžiūrėjęs teismo medicinos ekspertas jokių smurto žymių/akivaizdžių kraujosruvų kaklo srityje nenustatė. Ekspertizės akte taip pat pažymėta, kad S. V. kaklo priekiniame paviršiuje autopsijos metu konstatuota įodinė kraujosruva taip pat negali būti vertinama kaip stranguliacinė vaga (smaugvirvės pėdsakas). Stranguliacinė vaga, atsiradusi dėl sąlyginai šiurkštaus objekto poveikio (pvz. diržo, virvės) įgauna pergamento konsistencijos, apdžiūvusiu paviršiumi rausvai rusvos spalvos dryžio pavidalą. Stranguliacinė vaga dėl sąlygiškai minkšto objekto poveikio (medžiaginės skaros ar pan.) gali būti matoma kaip odos paraudimas, kuris paprastai kitą dieną atliekant autopsiją būna neįžiūrimas. Nesant morfologinių stranguliacinės vagos požymių bei nesant kitų sužalojimų būdingų pasmaugimui smaugvirve ar rankomis (odos nubrozdinimų, gerklų kremzlių ar poliežuvinio kaulo lūžimų), versija, kad S. V. galėjo būti pasmaugtas tokiais būdais, ekspertų buvo atmesta.

7.3. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti pirmiau išdėstytomis ekspertų komisijos išvadomis. Kaip minėta, pakartotinę komisinę teismo medicinos ekspertizę atlikę komisijos nariai yra didelę darbo patirtį ir aukštą kvalifikaciją turintys ekspertai. Ekspertizės išvados moksliškai pagrįstos, išsamiai išdėstytos ir detaliai motyvuotos, todėl abejoti ekspertizės aktu nėra pagrindo. Be to, priešingai nei nurodoma nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, 2020 m. gegužės 29 d. teisiamojo posėdžio metu ekspertas J. R., atsakydamas į nukentėjusiųjų klausimus, pateikė išsamius argumentus, kodėl atmetimo būdu buvo padaryta išvada, jog mirtis yra nesmurtinė, paaiškino ankstyvojo laiko po mirties sampratą, įodinės kraujosruvos nukentėjusiojo kūne atsiradimo mechanizmą, smaugimo požymius ir pan. Be kita ko, ekspertizės akte pateiktos išvados atitinka ir kitais byloje esančiais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes. Taigi, byloje neabejotinai nustatyta, kad S. V. mirtį lėmė asfiksija dėl priverstinės kūno padėties (gulint kniūbsčiam), esant sunkiai alkoholinei intoksikacijai ir kūno apatinės dalies paralyžiui ir kitiems lydintiems faktoriams.

7.4. Nesutiktina su nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentais, kad dėl kūno paralyžiaus ir nustatyto girtumo laipsnio S. V. fiziškai nebūtų galėjęs atlikti V. M. nurodytų veiksmų – bandyti keltis iš vežimėlio, išgriūti iš jo be pašalinių pagalbos ar pan. Bylos duomenimis, o būtent iš pačių nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog S. V. gyveno vienas, seserys pas jį atvykdavo tik savaitgaliais, taigi nekyla abejonių, jog nukentėjusysis galėjo iš vežimėlio perlipti į lovą ir atitinkamai atgal iš lovos į vežimėlį, todėl akivaizdu, jog nukentėjusysis galėjo bandyti keltis iš vežimėlio ir iš jo iškristi pats. Be to, ekspertizės akte nustatyti dalies nukentėjusiajam padarytų sužalojimų padarymo mechanizmai šiam nugriuvus kniūbsčiam ir statiškai bei dinamiškai kontaktuojant su grindimis (t. 4, b. l. 13, 14), patvirtina nuteistojo V. M. nurodytas aplinkybes, kad, krisdamas iš vežimėlio ir atsitrenkdamas į grindis, S. V. galėjo susižaloti pats. Pažymėtina ir tai, jog ši nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų dalis, kuriuos S. V. galėjo pasidaryti pats ar sužalojimo mechanizmas yra abejotinas, V. M. inkriminuota nebuvo. Tuo tarpu nuteistajam inkriminuoti nukentėjusiajam padaryti daugybiniai smūgiai kumščiais ir apautomis kojomis į įvairias kūno vietas, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir nėra pagrindas teigti, kad buvo mirties priežastimi ar kaip nors susiję su nukentėjusiojo mirtimi, pastarajam iškritus iš vežimėlio. Taigi, priešingai, negu apeliaciniame skunde bando įteigti nukentėjusiosios, byloje surinkti įrodymai neduoda pagrindo prieiti prie neabejotinos išvados, kad S. V. mirtis buvo dėsninga V. M. atliktų smurtinių veiksmų pasekmė.

7.5. Atkreiptinas apeliančių dėmesys į tai, kad apygardos teismas išvadas dėl nuteistojo V. M. veiksmų kvalifikacijos padarė, remdamasis ne vien tik nuteistojo parodymais. Todėl nukentėjusiųjų keliamos abejonės dėl nuteistojo parodymų teisingumo, vertinat juos kaip siekį išvengti atsakomybės už nužudymą, nepagrįstos ištirtų byloje įrodymų visumos analize. Visų pirma pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad nuteistasis negali valdyti rankos, šios aplinkybės nenurodė savo parodymuose ir nuteistasis. Be to, teismas dėl nuteistojo parodymų teisingumo bei kiek jais galima remtis, nustatant tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes, sprendė ir kitų byloje surinktų įrodymų, o būtent ekspertizės akto išvados dėl nukentėjusiojo mirties priežasties ir sužalojimų padarymo mechanizmo, pagrindu. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi V. M. parodymų dalimi, kuri atitiko įrodymų visetą. Teisėjų kolegija sutinka, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo parodymai, kad jis koja nukentėjusiojo nelietė, neatitinka objektyviais duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių, todėl šia nuteistojo parodymų dalimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė. Visgi nuteistojo parodymų dalis, kad S. V. pats iškrito iš vežimėlio ir kad jis nukentėjusiojo nesmaugė, objektyviai patvirtinta kituose įrodymų šaltiniuose, t. y. pirmiau aptartame ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas šia parodymų dalimi nesiremti neturėjo pagrindo.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atlikto byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimo analizę, iš dalies sutinka su nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytas V. M. veiksmų, sužalojant nukentėjusįjį, laikas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusiojo sužalojimų padarymo laikas yra nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. 18.30 val. iki 2018 m. rugsėjo 11 d. 8 val. Tuo tarpu liudytoja V. B. parodė, kad V. M. ją pas save į kambarį kvietė apie 21-22 val., o liudytojos O. K. ir B. V. nurodė, kad apie 21 val. girdėjo triukšmą ir garsą, panašų į kritimą, bei vyrišką balsą, panašų į dejonę; apie 23 val. girdėjo triukšmą. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad iš V. M. telefono vėliausiai buvo skambinta 2018 m. rugsėjo 10 d. 20.57 val., o iš S. V. – 20.30 val. (t. 2, b. l. 45-46). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad minėtu laiku S. V. su V. M. nekonfliktavo ir sužalotas nebuvo. Be to, ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinta, kad S. V. mirtis galėjo įvykti 2018 m. rugsėjo 10 d. tarp 20 val. ir 2018 m. rugsėjo 11 d. 2 val. Todėl nusikaltimo padarymo laikas byloje tikslinamas ir nustatoma, jog V. M. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

jis laikotarpiu 2018 m. rugsėjo 10 d. tarp 20 val. ir 2018 m. rugsėjo 11 d. 2 val. reabilitacijos sanatorijoje „XX“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), 809 kambaryje, tarpusavio konflikto metu su S. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kumščiais ir apautomis kojomis sudavė nukentėjusiajam S. V. dauginius smūgius į įvairias kūno vietas ir padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas ties kairės pusės akimi ir skruostu, odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, pasmakrėje, pažandėje, kairiajame smilkinyje, kraujosruvą kairės ausies kaušelyje bei smulkius sužalojimus rankose, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

8. Toks nusikalstamos veikos padarymo laiko patikslinimas, jį susiaurinant, apeliacinės instancijos teisme, pasirėmus objektyviais duomenimis, kurie iš bylos medžiagos buvo žinomi nuteistajam, nelaikytinas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir nuteistojo teisinės padėties nepablogina bei jo teisės į gynybą nepažeidžia.

9. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. M. kaltu dėl nežymaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. V. M. padarytai nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir pripažinti V. M. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų

10. Nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kurio pagrindu V. M. pripažintas kaltu dėl nežymaus S. V. sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnio 1 dalis). Pateikdamas savą byloje surinktų įrodymų vertinimą ir tvirtindamas, kad jokio smurto nuteistasis S. V. atžvilgiu nevartojo, o nukentėjusysis galėjo susižaloti pats griūdamas ar kitu metu, prašo nuteistąjį dėl jam inkriminuotos veikos išteisinti. Pažymėtina tai, kad byloje esančių duomenų vertinimas, jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo prerogatyva, t. y. bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų byloje įrodinėtinų aplinkybių. Baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus toje dalyje, kad jis S. V. atžvilgiu smurto nenaudojo, o išvadą dėl V. M. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, padarė byloje surinktų, teisme ištirtų bei įvertintų įrodymų – liudytojų parodymų, specialistų išvadų, ekspertizės akto, kitų rašytinių bylos įrodymų visumos pagrindu. Teisėjų kolegija, atlikusi ištirtų įrodymų vertinimo analizę, priėjo prie išvados, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistojo kaltė pagrįsta byloje surinktų įrodymų visuma. Tai, kad įrodymų vertinimas neatitinka gynėjo apeliaciniame skunde išsakytų lūkesčių, nepatvirtina nuosprendžio išvadų neišsamumo ar nepakankamumo, o taip pat teismo šališkumo, vertinant įrodymus. Pirmosios instancijos teismas savo padarytas išvadas motyvavo, todėl pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo faktą nėra. Kaip ne kartą pažymėta formuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 509/2010, Nr. 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Žemesnės instancijos teismas

11. Nors nuteistojo gynėjo teigimu, nebuvo paneigta galimybė, kad nukentėjusysis nustatytus sužalojimus galėjo patirti dar iki pažinties su V. M., nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti tokias apelianto prielaidas. Teisme apklausti kaip liudytojai asmenys – V. B., įvykio vakarą bendravusi su nukentėjusiuoju S. V. ir nuteistuoju V. M., A. B., gyvenęs su S. V. viename kambaryje, nenurodė jokių aplinkybių, kad nukentėjusiojo veide būtų matę sužalojimus. Pats nuteistasis teisme patvirtino, jog nukentėjusysis pas jį į kambarį atėjo sveikas, jis pastebėjo tik subraižymus prie kairės S. V. akies. Šie nuteistojo parodymai neatitinka ekspertizės akte 16 punkte aprašytų nukentėjusiojo veide nustatytų sužalojimų – jokie subraižymai veide nebuvo nurodyti. Be to, ekspertizės akto 17-19 punktuose konstatuoti ir kiti nukentėjusiojo veide (galvoje) nustatyti sužalojimai, t. y. odos nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje, pasmakrėje ir pažandėje, kairio smilkinio srityje ir kraujosruva kairės ausies kaušelyje, kurių nuteistasis nenurodė, nors jie turėjo būti akivaizdžiai matomi, jei būtų padaryti iki nagrinėjamo įvykio. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad nuteistojo gynėjo keliama įvykių versija, kaip nepatvirtinta objektyviais bylos duomenimis, yra pagrįsta prielaidomis, todėl atmestina. Vadovaudamasis nuteistojo V. M. parodymais, kuriuose jis viso bylos proceso metu tvirtino, jog alkoholį su S. V. vartojo dviese, jokių pašalinių asmenų kambaryje nebuvo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent išgertuvių metu. Nuteistojo parodymus, jog išgertuvių metu konflikto nebuvo, jokio smurto prieš nukentėjusįjį jis nevartojo, objektyviai paneigia bylos duomenys. Liudytoja B. V., gyvenusi 808 kambaryje, parodė, kad apie 23 val. ji girdėjo triukšmą (t. 1, b. l. 89-91), o liudytoja O. K., gyvenusi 806 kambaryje, parodė, kad apie 21 val. girdėjo triukšmą ir panašų į kritimo garsą bei vyro balsą, panašų į dejonę (t 1, b. l. 93-95). Iš paminėtų liudytojų parodymų seka, kad bylai aktualiu laiku, kambaryje, kuriame išgėrinėjo nuteistasis ir nukentėjusysis, buvo girdėti triukšmas, kas akivaizdžiai prieštarauja nuteistojo parodymams, kad išgertuvių metu jie netriukšmavo ir tik klausė muzikos. Pažymėtina ir tai, kad, nors šių liudytojų parodymai yra duoti ikiteisminio tyrimo metu ir nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šie duomenys kartu su kitais byloje surinktais įrodymais padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą dėl nustatinėjamų bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, Nr. 2K-431/2006, Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-461/2011, Nr. 2K-545/2012, Nr. 2K-348-788/2017, Nr. 2K-95-489/2018). Nurodyti bylos duomenys sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti ne tik dėl nuteistojo parodymų, kad jokio konflikto išgertuvių metu nebuvo, teisingumo, bet ir dėl nuteistojo veiksmų prieš nukentėjusįjį.

12. Be to, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, iš bylos duomenų matyti, jog dėl patirtos traumos nuteistasis turi elgesio sutrikimų, artimiesiems kėlė rūpesčių, ypač pavartojęs alkoholinių gėrimų. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja nuteistojo mama S. M. parodė, kad išgėręs sūnus būna agresyvus, ištikus agresijai ji su vyru yra sūnų surišę (t. 1, b. l. 122-123). Apklaustas kaip liudytojas nuteistojo tėvas A. M. patvirtino, jog sūnų buvo surišę, kad atsiradus priežasčiai sūnus tapdavo agresyvus (t. 1, b. l. 131-132). Teisiamojo posėdžio metu nuteistojo tėvas paaiškino, kad, sūnui išgėrus alkoholio, stengiasi jam į akis nepakliūti. Nukentėjusiojo patirtų sužalojimų faktas betarpiškai patvirtintas ir ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog poodinės kraujosruvos kairės pusės akies-skruosto srityje paaiškinamos smūgiu kumščiu, odos nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje, pasmakrėje ir pažandėje, kairio smilkinio srityje ir kraujosruva kairės ausies kaušelyje paaiškinamos spyriais koja. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog avalynės pėdsakas, esantis ant S. V. marškinėlių nugarinės dalies, galėjo būti paliktas tirti pateiktais batais, paimtais iš V. M. (t. 2, b. l. 5-9). Ši specialisto išvada patvirtina ekspertizės akto išvadas, kad nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti ne tik kumščiais, bet ir apautomis kojomis. Aplinkybė, kad tarp avalynės pėdsako ir pateiktais batais padarytų eksperimentinių antspaudų nebuvo aptikta kokių nors išskirtinių individualių požymių, kitų įrodymų nepaneigia.

13. Byloje neabejotinai nustatyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti išgertuvių metu, jokių pašalinių žmonių užėję nebuvo, todėl manyti, kad kambaryje buvo kitas žmogus, avėjęs tokius pat batus kaip ir nuteistasis, nėra pagrindo. Be to, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nuteistajam inkriminuotus sužalojimus S. V. galėjo pasidaryti pats, krisdamas iš vežimėlio. Minėtame ekspertizės akte atriboti visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, kuriuos pagal ekspertų nustatytą sužalojimų padarymo mechanizmą S. V. galėjo pasidaryti pats ir kurie buvo padaryti, suduodant smūgius rankomis bei kojomis. Nė vienas nustatytas sužalojimas, kuriuos S. V. galėjo pasidaryti pats, arba abejotinas sužalojimas (tame tarpe gynėjo skunde akcentuoti – daugybinės poodinės kraujosruvos krūtinėje bei linijiniai odos nubrozdinimai kairiajame dilbyje) nuteistajam V. M. inkriminuotas nebuvo. Taigi, apelianto skundo argumentai, kuriais jis ginčija minėtų sužalojimų padarymo aplinkybes, yra nepagrįsti ir teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Tuo tarpu esant nustatytoms bylos aplinkybėms, negalima sutikti su apeliaciniame skunde pateiktu nukentėjusiajam padarytų sužalojimų atsiradimų aplinkybių vertinimu. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu kitų veiksnių, galėjusių lemti V. M. inkriminuotų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų atsiradimą, buvimas buvo paneigtas. Pirmiau aptartų faktinių duomenų bei paties nuteistojo parodymų analizė patvirtina, kad S. V. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. 20 val., nebuvo sužalotas. Jokių kitų objektyvių duomenų, kad jis galėjo būti sužalotas kitu būdu ar kitų asmenų, byloje nenustatyta. Apelianto akcentuojamos aplinkybės, kad specialistas nuteistojo panagėse ar ant drabužių nerado fizinio smurto naudojimo pėdsakų, paties nuteistojo sveikatos būklė buvo apsunkinta – V. M. dėl nustatytos sutrikusios motorikos ir 60 proc. nedarbingumo nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų padaryti negalėjo, tai, kad nukentėjusysis nekvietė pagalbos, kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo prieiti prie kitokių išvadų dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik šios aplinkybės pačios savaime nelaikytinos nuteistojo poziciją patvirtinančiais bei jam inkriminuotą veiką paneigiančiais įrodymais.

14. Pirmiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas V. M. atliktų veiksmų, sužalojant S. V., pobūdį ir apimtį, rėmėsi surinktais ir tinkamai ištirtais įrodymais byloje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismas faktines aplinkybes nustatė, remdamasis ne prielaidomis, o išsamia ištirtų byloje įrodymų visumos analize. Nors nuteistasis V. M. savo kaltės nepripažino, teigė, kad jis jam inkriminuojamų veiksmų neatliko, surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma paneigė šiuos nuteistojo parodymus, o objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad veiksmus, kuriais nukentėjusiojo sveikata buvo nežymiai sutrikdyta, nustatytomis aplinkybėmis (tarpusavio konflikto metu) ir būdu (kumščiais ir apautomis kojomis sudavus dauginius smūgius į įvairias kūno vietas), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio padarė V. M.. Kartu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamas klausimas dėl in dubio pro reo principo taikymo nagrinėjamoje byloje. Kaltinamo asmens naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių objektyviais duomenimis neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad jokių abejonių, kurias reikėtų bandyti pašalinti arba kurių negalima būtų pašalinti, dėl ko jas reikėtų vertinti V. M. naudai, nekyla.

15. Byloje nenustatyta, kad V. M. norėjo tokių padarinių, tačiau akivaizdu, kad jis, suduodamas smūgius nukentėjusiajam, suprato, kad sužalos nukentėjusįjį, tačiau savo veiksmų padariniams abejingas ir sąmoningai leido jiems kilti. Kaip nustatyta, dėl neaiškios priežasties kilusio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. M. sąmoningai pasirinko tokį veikimo būdą – spyrius koja bei smūgius kumščiu S. V. į veidą (galvą) ir padarinių kilimo tikimybė buvo dėsningai numatoma. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad V. M. nežymiai sutrikdė S. V. sveikatą, veikdamas netiesiogine tyčia, tai yra suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (tyčia sudavė dauginius smūgius koja ir kumščiu į nukentėjusiojo veidą (galvą)), numatė, jog dėl tokių veiksmų gali atsirasti BK numatyti padariniai (sveikatos sutrikdymas), tačiau, nors ir nenustatyta, kad jų ir norėjo, buvo abejingas galimiems padariniams atsirasti ir sąmoningai leido jiems kilti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

16. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant nustatytoms nagrinėjamos bylos aplinkybėms, nėra pagrindo daryti priešingas išvadas dėl V. M. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo, nei padarytos skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu. Nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės buvo nustatytos, remiantis bylos duomenimis, kurie buvo surinkti ir patikrinti, laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir pagrįstai pripažinti įrodymais, atitinkančiais leistinumo ir sąsajumo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, išdėstęs juos skundžiamame nuosprendyje, vertino jų atitiktį kitiems įrodymams, išdėstė nustatytų aplinkybių loginę seką ir tinkamai motyvavo padarytas išvadas tiek dėl nuteistajam V. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo, tiek dėl kitų byloje reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, o skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės buvo tinkamai nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, atskleidžiant jų įrodomąją vertę ir tarpusavio ryšį. Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais ir nuteistąjį V. M. išteisinti nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti.

Patikslinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytą nusikalstamos veikos laiką, nustatant, jog V. M. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo S. V. sveikatą 2018 m. rugsėjo 10 d. tarp 20 val. ir 2018 m. rugsėjo 11 d. 2 val.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. M. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo bei nukentėjusiųjų D. G. ir L. C. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėVilija MikuckienėJustas Namavičius