- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-26
- Bylos Nr.
- 1A-231-919/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-23260-2021-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Aušra Vingilė, Lina Lesinskienė
- Kaltinamasis
- A. G.
- Nuteistasis
- A. G.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. l, 3, 9 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su 2021 m. gruodžio 9 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme 38 MGL dydžio (1900 eurų) bauda ir A. G. nustatyta galutinė subendrinta – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė ir 38 MGL dydžio, t. y. 1900 (vieno tūkstančio devynių šimtų) eurų bauda.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 8, 10 punktais, A. G. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant tęsti darbą arba užsiregistruoti užimtumo tarnyboje, neišvykti iš gyvenamosios vietos be bausmės vykdymo priežiūrą vykdančio institucijos žinios ir visą bausmės vykdymo laikotarpį uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
A. G. bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Priteista iš A. G. valstybei 913,33 (devyni šimtai trylika eurų ir 33 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
A. G. kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki nuosprendžio vykdymo pradžios paliktas nepakeistas, pradėjus vykdyti nuosprendį, panaikintinas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. G. ir A. L. 2021 m. liepos 2 d. apie 21.00 val. namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu, žodinio konflikto metu su N. Š., tyčia bendrai sudavė N. Š. nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarydami N. Š. nubrozdinimus veide, kairiojo VIII šonkaulio lūžį, kas dėl kairiojo VIII šonkaulio lūžio atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 31 d. nuosprendį ir priimti ištiesinamąjį nuosprendį, nepriteisti iš A. G. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų bei atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti medicinos ekspertą G. A. C.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, padarytos prieštaringos išvados, netinkamai įvertinti byloje surinkti įrodymai. Nuteistojo nuomone, nuosprendyje nėra nurodyti įrodymai, pagrindžiantys jo kaltę, kurie neginčytinai patvirtintų, jog jis padarė šį nusikaltimą. Teismas, nepagrindė savo išvadų bei nemotyvavo kuo vadovaudamasis atmetė nuteistojo parodymus.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimant skundžiamą nuosprendį buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtina nekaltumo prezumpcija, kadangi byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčitinų įrodymų, kad A. G. dalyvavo ir padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nuteistasis pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme atmetami visiškai nemotyvuojant, apsiribojant vien tik formaliu teiginiu, jog jis noriu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendyje išvardijami visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, tačiau kaip jie susiję su nuteistuoju nenurodoma. Todėl, apkaltinamasis nuosprendis nuteistojo atžvilgiu paremtas spėlionėmis ir abejonėmis. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad visi neaiškumai, netikslumai ir abejonės turi būti vertinami kaltinamojo naudai. Skunde pažymima, kad pirmos instancijos teismas, pripažindamas A. G. kaltu, vadovavosi A. L. parodymais, kaltinančiais jį, neatsižvelgiant, jog teisiamojo posėdžio metu jie nepasitvirtino. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje apsiribota tik lakonišku sakiniu, jog A. L. nori A. G. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.
2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. G. nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas, nepadarė. Su inkriminuojamos veikos aplinkybėmis yra susijęs tik tiek, kad bandė išskirti besimušančius A. L. ir N. Š.. Nuteistojo teigimu, jokių smūgių nukentėjusiajam jis nesudavė ir jokių sužalojimų nepadarė ir negalėjo padaryti.
Žemesnės instancijos teismas
2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo A. L. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kur jis nurodo, kad nukentėjusįjį sumušė jis vienas. Kodėl pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos parodymus nėra aišku, skundžiamoje nutartyje atmetimo priežastys nenurodytos. Nuteistojo nuomone A. L. ikiteisminio tyrimo metu jį kaltinančius parodymus davė tik todėl, kad norėjo išvengti pačios griežčiausios kardomosios priemonės - suėmimo - skyrimo, todėl šiuos parodymus teisiamojo posėdžio metu ir paneigė. Skunde pažymima, kad nuteistojo ir A. L. parodymus apie tai, kad N. Š. sužalojo vienas A. L., pirmos instancijos teismas vertina kritiškai, kaip norą padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau teismas darydamas tokią išvadą visiškai šio formalaus teiginio niekaip nesusieja su byloje esančiais įrodymais ir niekaip jo nepagrindžia.
2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. G. kaltė skundžiamame nuosprendyje įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais – liudytojų parodymais. Liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas laiko akivaizdžiais įrodymais, kad nukentėjusįjį mušė du asmenys, kurie buvo sulaikyti įvykio vietoje, A. G. ir A. L.. Tačiau, nuteistasis su tokia pirmos instancijos teismo išvada nesutinka ir mano, kad ši išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o liudytojų nurodyti teiginiai išimti iš konteksto neįrodo, kad nuteistasis būtų kaip nors prisidėjęs prie nusikalstamos veikos padarymo, už kurią jis nuteistas. Nuteistojo nuomone, minėtų liudytojų parodymai jokių objektyvių duomenų nesuteikia, todėl jais grįsti jo kaltę nėra jokio teisinio pagrindo:
2.5.1. liudytoja N. M. įvykio nematė. Ji tik perteikia neblaivaus nukentėjusiojo parodymus, jog jis buvo mušamas pažįstamų asmenų, įvykus konfliktui dėl sesers. Nurodo, kad nukentėjusysis patikslinti įvykio aplinkybių nesugebėjo. Šiai liudytojai nurodyta konflikto priežastis prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nes byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių šią konflikto priežastį. Nukentėjusysis dėl girtumo negalėjo nurodyti kas jį sumušė ir kaip tai buvo daroma. Liudytojai N. M. nukentėjusysis tik konstatavo patį faktą, jog buvo sumuštas;
2.5.2. liudytojas V. P. įvykio, taip pat, nematė. Jo, iš konteksto ištraukti, parodymai, kurie cituojami apkaltinamajame nuosprendyje, yra visai apie kitą įvykį, dėl kurio joks tyrimas nepradėtas ir šiame procese nebuvo tiriamas. Tą teisiamojo posėdžio metu pripažino ir pats liudytojas;
2.5.3. liudytojai G. B. ir R. B. (policijos pareigūnai), nematę įvykio, perteikia tik pranešimo aplinkybes apie įvykį. Jų parodymai, jog „Įvykio vietoje N. Š. paaiškino, kad jį pradėjo abu mušti rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas“, prieštarauja byloje esantiems vaizdo registratorių įrašams, kuriuos pirmos instancijos teismas sąmoningai ignoruoja, kaip įrodymus. Jokiuose vaido įrašuose nefiksuota, kad nukentėjusysis būtų nurodęs, kas jį mušė. Iš vaizdo įrašų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) matyti ir girdėti, kad patys policijos pareigūnai bando save įtikinti, jog nukentėjusįjį sumušė abu sulaikytieji, t. y. A. G. ir A. L.. Tai užfiksuota ir objektų apžiūros protokole (t. l b. l. 107-108);
2.5.4. liudytojas A. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykį matė iš 50-100 metrų. Matė, kad A. G. ir A. L. mosikavo rankomis. Kas, kam ir kur sudavė smūgius nematė. Nuteistojo nuomone, tokie liudytojo parodymai gali patvirtinti tik tą faktą, jog jis bandė A. L. ir nukentėjusįjį išskirti. Nuteistasis teigia, jog šio liudytojo nei jis, nei A. L. nematė. Jis prie jų priėjęs nebuvo. Jo nebuvo nei atvykus policijos pareigūnams. Taigi, nuteistojo nuomone, kyla pagrįstos abejonės ar šis liudytojas buvo įvykio vietoje ir ar ką nors matė. Liudytojas teigia, jog įvykio metu buvo blaivus, tačiau tai kelia daug abejonių, nes jis geria kiekvieną dieną. Net duodant parodymus pirmos instancijos teisme, jam iš kišenės kyšojo alkoholinio gėrimo butelis. Tai matė visi proceso dalyviai, tačiau šią aplinkybę teismas praignoravo.
2.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. G. kaltė skundžiamame nuosprendyje įrodinėjama ir specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, kurie patvirtina, jog N. Š. patyrė sužalojimus, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad sužalojimų pobūdis atitinka liudytojų, kurių parodymais nesiremti nėra pagrindo, nurodytas aplinkybes. Tačiau, nuteistojo nuomone nėra aišku, kokias aplinkybes, atitinkančias sužalojimų pobūdį, nurodo liudytojai, o nuosprendyje šios aplinkybės nedetalizuojamos sąmoningai, nes tokių aplinkybių nei vienas liudytojas nenurodė, kadangi nei vienas nukentėjusiajam suduodamų smūgių nematė. Skunde pažymima, kad kyla abejonių ir dėl specialisto išvados dėl nukentėjusiajam padaryto šonkaulio lūžio. Nuteistojo nuomone, išvada daryta pagal medicininius dokumentus, todėl nėra aišku pagal kokius požymius nustatyta, kad šonkaulio lūžis padarytas inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu.
2.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo valstybei priteista 913,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atsižvelgiant į tai, kad jis dirbantis. Nuteistasis su tokiu teismo sprendimu nesutinka, kadangi gynėjas jam buvo paskirtas teismo nutartimi, BPK 51 str. pagrindu, nes kitas kaltinamasis turėjo gynėją ir tarp jų buvo gynybos interesų prieštaravimų, t. y. nuteistojo gynėjo dalyvavimas buvo būtinas. Be to, dėl nepagrįstų kaltinimų ir dėl nuolatinių kelionių į teisiamuosius posėdžius nuteistasis buvo atleistas iš darbo.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju, apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl A. G. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
5. Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.
6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių – regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo netekimo ar kito sunkaus suluošinimo, susirgimo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba didelės dalies profesinio ar bendro darbingumo praradimo, arba nepataisomai subjauroto nukentėjusio asmens kūno. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
8. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad A. G. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl jo kaltės nepagrįstai rėmėsi tik A. L. duotais nuteistąjį kaltinančiais parodymais, nevertindamas A. L. duotų nuteistąjį išteisiančių parodymų, netinkamai vertino liudytojų N. M., V. P., G. B., R. B., A. G. duotus parodymus bei nukentėjusiojo N. Š. išsakytus teiginius dėl jį mušusių asmenų skaičiaus bei netinkamai įvertino specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini).
9. A. G. pateikia savo įvykių versiją, nurodydamas, jog nenaudojo tyčinių smurtinių veiksmų prieš N. Š., bandė tik išskirti besimušančius A. L. ir N. Š.. Nuteistojo teigimu, jokių smūgių nukentėjusiajam jis nesudavė ir jokių sužalojimų nepadarė ir negalėjo padaryti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, šią nuteistojo poziciją atmeta kaip nepagrįstą ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu pagrįstai pripažino A. G. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl N. Š. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.
Žemesnės instancijos teismas
10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tikrindamas A. G. versiją, jog jis tik bandė išskirti besimušančius A. L. ir N. Š., ją paneigė nesant tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Apylinkės teismas, grįsdamas A. G. kaltumą, rėmėsi ne tik liudytojų parodymais, bet ir įvykio vietos apžiūros protokole, kitų objektų apžiūros protokole, tarnybiniame pranešime bei specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.
11. Kaltinamojo dėstymą, kad jis tik bandė išskirti besimušančius nukentėjusįjį ir A. L. paneigia liudytojų duoti parodymai. A. G. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2021 m. liepos 2 d. apie 21 val. tikslaus laiko neatsimena išvedė šunį į lauką. Pririšus šunį prie garažo atsisukęs pamatė, kad N. kieme muša du vyriškiai. Vienas kiek prisimena A., o kito vardo neatsimena, jis buvo jaunuolis, plikai kirptas. Plikai kirptas jaunuolis N. mušė rankomis bei kojomis. N. sėdėjo ant prie namo esančio suoliuko, o jaunuolis jį spardė kojų kelienais ne mažiau kaip penkis kartus, smūgiavo į galvos bei krūtinės sritį. Vyresnysis vyras vardu A. taip pat mušė N., prieidamas smūgiavo rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas. Kiek smūgių buvo, pasakyti negali, matė kaip abu asmenys muša sėdintį ant suoliuko N.. Tada jis priėjo prie A., pasakė jam, "tu nesipazorink", nemušk silpnesnio. A. atsakė, kad N. yra prasikaltęs. Šis liudytojas nuėjo į savo kambarį ir iškvietė policiją (t 1., b. l. 91-92). A. G. duodamas parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dar kartą patvirtino ir nurodė tas pačias nukentėjusiojo mušimo aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei nurodė, kad A. liepė „nesipazorinti“, nereikėjo baladoti A. tą žmogų kaip kriaušę. Jie daužė abudu, dalyvavo prieš N. (t 4., b. l. 103-104). Šie liudytojo duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paneigia, apeliacinio skundo argumentus, kad liudytojas A. G. negalėjo matyti, kaip nuteistasis muša nukentėjusįjį dėl didelio atstumo. Kaip matyti iš duotų liudytojo A. G. parodymų, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo ne tik nuoseklūs, bet ir paneigiantys versiją, jog liudytojas įvykį matė per atstumą, nes kaip matyti iš duotų parodymų liudytojas buvo priėjęs prie besimušančių asmenų, juos ramino, su jais kalbėjo, ėjo į kambarį kviesti policiją.
12. A. G. versiją, kad jis tik bandė išskirti besimušančius nukentėjusįjį ir A. L. paneigia ir liudytojos N. M. duoti parodymai. Liudytoja N. M. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad nukentėjusysis rastas sėdintis lauke, ant suoliuko. Šalia jo matė dar vieną asmenį, t. y. vyrą, kuris bendravo su policijos pareigūnais. Ant nukentėjusiojo kūno, t. y. ant veido buvo sužalojimas, taip pat minėjo, kad jam skauda galvą. Koks sužalojimas buvo ant veido ji nepamena. Pacientas buvo sąmoningas, orientuotas, su jais kalbėjo. Nuo jo sklido alkoholio kvapas, buvo susijaudinęs. Pacientas svirduliavo, todėl prilaikė jį už rankų ir apžiūrai nusivedė iki GMP automobilio. Automobilyje paklausus kas jam atsitiko, jis atsakė, kad įvyko konfliktas dėl sesers ir jį sumušė pažįstami asmenys. Mušė per veidą, krūtinę (t 1., b. l. 59-60). Apeliaciniame skunde teigiama, kad ši liudytoja įvykio nematė, o tik perteikė nukentėjusiojo žodžius ir konstatavo sužalojimo faktą, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su šiuo argumentu, kadangi nors liudytoja ir nematė įvykio, tačiau ji davė parodymus apie tai, kad nukentėjusysis teigė, jog jį mušė pažįstami asmenys, t. y. ne vienas asmuo, o keli. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylas svarbūs yra ir išvestiniai įrodymai - asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju, ir kuriems nukentėjusysis pasakojo apie įvykio aplinkybes, parodymai. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis liudytojai nurodė, kad jį sumušė keli asmenys.
13. A. G. versiją, kad jis tik bandė išskirti besimušančius nukentėjusįjį ir A. L. paneigia ir liudytojų G. B., R. B. ir R. K. duoti parodymai. Liudytojas G. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad 2021 m. liepos 2 d., apie 21.45 val. patruliuodami nustatytame maršrute radijo šaukiniu "K1711" kartu su vyr. patruliu A. Š. gavo pranešimą, kad adresu (duomenys neskelbtini) ką tik matė kaip kieme du vyrai muša, t. y. spardo kitą vyrą. Du vyrai plikai kirpti su storom grandinėlėm ant kaklo. Sumuštas vyras guli, apie 45 m. amžiaus. Atvykus nurodytu adresu kieme rado tris neblaivius vyrus, tarpusavyje konfliktuojančius, vienas iš jų buvo kruvinu veidu, kaip vėliau paaiškėjo tai N. Š. Pastarasis paaiškino, kad su kitais dviem vyrais, kurie prisistatė kaip A. G. ir A. L. vartojo alkoholinius gėrimus. Pastarieji pradėjo prie jo kabinėtis, kaltindami nebūtais dalykais, kad jis neva kažką iš jų pavogęs ir po to pradėjo abudu mušti rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas (t 1., b. l. 47-48). Liudytojas R. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė identiškas įvykio aplinkybes kaip ir liudytojas G. B. Parodė, kad N. Š. buvo sąmoningas, matėsi, kad sužalotas, girtas, pastarasis paaiškino, kad su tais dviem vyrais, kurie prisistatė kaip A. G. ir A. L. vartojo alkoholinius gėrimus. Pastarieji pradėjo prie jo kabinėtis aiškindami, kad jis kažką neva iš jų pavogė, kaltino nebūtais dalykais ir pradėjo abu jį mušti. Jis aiškino, kad jį mušė abu vyrai, mušė rankomis, ir kojomis, nukritusį spardė kojomis į įvairias kūno vietas (t 1., b. l. 41-42). Liudytoja R. K. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė identiškas įvykio aplinkybes (t 1., b. l. 53-54). Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad ir šie liudytojai nematė įvykio. Tačiau jie patvirtino faktą, kad nukentėjusįjį mušė du asmenys, t. y. A. G. ir A. L. Pažymėtina, kad šie įrodymai taip pat yra išvestinai įrodymai ir yra laikomi tinkamais nagrinėjant baudžiamąją bylą, nes šiuo atveju nutenėjusysis liudytojams nurodė įvykusio įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės dėl jį mušusių asmenų skaičiaus sutampa ir su liudytojos N. M. duotais parodymais bei paneigia nuteistojo keliamą versiją. Apeliacinio skundo teiginys, jog vaizdo registratorių įrašuose nėra užfiksuota, kad nukentėjusysis būtų mušamas dviejų asmenų yra nepagrįsti bei teisiškai nereikšmingi, kadangi į įvykio vietą policijos pareigūnai atvažiavo jau po įvykio.
14. Vertinant liudytojo V. P. duotus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sutiktina, kad šis liudytojas nematė nagrinėjamo įvykio aplinkybių, o duodamas parodymus kalbėjo apie kitą įvykį. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad tai nešalina A. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą 138 straipsnio 1 dalyje, kadangi jo kaltę pagrindžia aukščiau aptarti sutampantys ir nuoseklūs parodymai bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini).
15. A. L. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nekutinėjusįjį mušė vienas (t 2., b. l. 129). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas papildomai nurodė, kad iš tikrųjų N. Š. jis sumušė kartu su A. G.. Jie tą dieną visi trys gėrė alkoholį. Jis su A. G. buvo grįžęs iš darbo, jie abu buvo blaivūs, o N. Š. jau buvo išgėręs, gėrė alų. Tada A. G. pasiūlė išgerti normalaus gėrimo, t. y. degtinės. Jie visi trys išgėrė 0,7 ltr. talpos butelį degtinės. Gėrė lauke, ant suoliuko. Dar nebaigus gerti butelio, N. Š. pradėjo "kabinėtis" žodžiais, jų esmė buvo tokia, kad jis pradėjo įžeidinėti žmones, kurie yra kalėję, o jie su A. G. yra ten buvę. Tarp jų dėl to gavosi žodinis konfliktas, kurio metu N. pirmas bandė suduoti smūgį A. G., bet kiek pamena nepataikė. Tada kažkuris iš jų N. stovintį pastūmė, nuo smūgio jis nenukrito, tačiau susvirduliavo ir atsitrenkė į suoliuką, ant kurio stovėjo butelis. N. pagriebė tą butelį, bet jis kažkaip dužo ir su ta sudužusia šuke jis "šoko" ant kažkurio iš jų, atrodo, kad ant jo. Tada jis su A. G. puolė jį, nes jis juos išprovokavo. Pradžioje N. sudavė smūgius rankomis, kiek kuris tiksliai sudavė ir į kokias kūno vietas, jis pasakyti negali, nes to neskaičiavo ir domėn neėmė. Po to kažkuris iš jų sudavė jam per kojas, jis parkrito ant žemės, o tada abu jį, gulintį ant žemės, spardė kojomis. Kiek tiksliai ir kuris iš jų sudavė jam smūgių ir į kokias kūno vietas, jis pasakyti negali, nes to neskaičiavo ir domėn neėmė. Į klausimą, kad duodamas pirminius parodymus sakė, kad mušė vienas, o dabar, kad kartu su A. G., kaip yra iš tikrųjų, kurie parodymai teisingi atsakė, kad teisingi yra parodymai šitie, kuriuos davė šiandien, jie mušė kartu su A. G., duodamas pirminius parodymus jis tiesiog nemąstė ką šneka, o dabar davė teisingus (t. 2., b. l. 137-138). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. L. teigė, kad jie su nukentėjusiuoju mušėsi, o A. tik norėjo juos išskirti. Teisėjų kolegija, įvertinusi A. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, konstatuoja, kad A. L. parodymai laikomi nenuosekliais ir nepatikimais, prieštarauja patys sau. Be to, pažymėtina, kad šiuos įrodymus paneigia kiti baudžiamojoje byloje surinkti bei tarpusavyje sutampantys įrodymai, kurie paneigia tiek apelianto, tiek A. L. keliamą versiją, kad A. G. tik bandė išskirti besimušančius N. Š. ir A. L.
16. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės ir dėl specialisto išvados dėl nukentėjusiajam padaryto šonkaulio lūžio. Nuteistojo nuomone, išvada daryta pagal medicininius dokumentus, todėl nėra aišku pagal kokius požymius nustatyta, kad šonkaulio lūžis padarytas inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu.
17. Nagrinėjamoje byloje yra pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurios matyti, kad N. Š. buvo nustatyti nubrozdinimai veide, kairiojo VIII šonkaulio lūžis. Remiantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu nubrozdinimai veide laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7.1 punktu VIII šonkaulio lūžis laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti buku daiktu (-ais). Sužalojimai atsirado dėl ne mažiau kaip dviejų kontaktų. Sužalojimų lokalizacija, pobūdis, parinkta gydymo taktika bei rekomendacijos rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. Sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei atsitrenkiant į daiktą (t. 1., b. l. 135-137).
18. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas dėl specialisto išvados ir nutarta apklausti ekspertą G. A. C. Buvo gautas atsakymas, kad su šiuo ekspertu buvo nutraukta darbo sutartis. Todėl buvo iškviestas kitas ekspertas – J. V. Ekspertas J. V. nurodė, kad aštuntojo šonkaulio atžvilgiu mato lūžį, pagal nutylėjimą tai yra čia ir dabar, be gijimo požymių. Pagal klinikinį vaizdą priėmimo daktaras, priimdamas žmogų, liesdamas, t. y. palpuodamas jaučia, kad žmogus reaguoja ir žymi kairės pusės skausmingumą kairės pusės 7-10 šonkaulių lygyje. Vadinasi tai yra ūmu, nervinės galūnėlės nesiadaptavusios su esamais dirginiais, vadinasi, kalba eina apie šviežią lūžį. Akcentuota, kad žmogus išsikvietęs greitąją išsakė skundus, kad buvo sumuštas ir skauda, buvo tirtas pagal ūmios traumos protokolą. Buvo darytos galvos ir krūtinės kompiuterinės tomografijos dėl galimų atokesnių komplikacijų. Krūtinės kompiuterinė tomografija daryta su kontrastinės medžiagos panaudojimu ir nei vieno tyrėjo akis neužkliuvo ir sąžinė nesukirbėjo kažką akcentuoti, tai greičiausiai nieko ir nematė, dėl ko galima būtų įtarti nešviežią lūžį. Nurodė, kad atskirti ar pirmą, ar antrą dieną buvo sumuštas asmuo, nėra galimybės. Patvirtino specialisto išvados 3 punktą, nes yra žodis, jog „sužalojimai galėjo būti padaryti“, nes tai iškart pastato į situaciją tyrėjams nustatyti visas kitas aplinkybes. Tyrimo laike nieko papildomo pateikta nebuvo. O taip, kaip parašyta, ekspertas savo tokiu sakiniu pasako, kad visa pateikta informacija neprieštarauja aplinkybėse nurodytiems faktams (t. 5., b. l. 76-77).
19. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir duotus eksperto J. V. parodymus konstatuoja, kad eksperto parodymai atitinka minėtoje išvadoje nurodytus nukentėjusiojo patirtus sužalojimus bei vietą ir laiką. Specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimai N. Š. galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, t. y. 2021 m. liepos 2 d. prieš N. Š. A. L. ir A. G. naudojant fizinį smurtą, bendrai suduodant nenustatytą kiekį smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ekspertas J. V. šį specialisto išvados punktą patvirtino bei nurodė, kad išvadą pateikęs ekspertas savo tokiu sakiniu pasako, kad visa pateikta informacija neprieštarauja aplinkybėse nurodytiems faktams. Tiek iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), tiek iš eksperto duotų parodymų galima konstatuoti, kad šonkaulio lūžis šviežias, be gijimo žymių. Pažymėtina, kad duomenų apie nukentėjusiojo šonkaulio lūžimą ankščiau byloje nėra, nukentėjusysis nėra kreipęsis dėl tokio pobūdžio sužalojimų į gydymo įstaigą, o liudytojo V. P. duoti parodymai, apie tai, kad N. Š. buvo mušamas A. L. ir anksčiau, nepaneigia A. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, kadangi jo kaltė įrodyta byloje surinktais ir apeliacinės instancijos teisme dar kartą įvertintais įrodymais, kurie tarpusavyje sutapo bei paneigė apelianto keliamas versijas.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas teisines ir faktines aplinkybes, sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad A. G. kaltė dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam N. Š. yra neginčijamai įrodyta, jo veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Pirmosios instancijos teismo ištirtais bei įvertintais ir šioje nutartyje dar kartą ištirtais įrodymais patikimai įrodyta, kad A. G. panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu, žodinio konflikto metu su N. Š., tyčia bendrai sudavė N. Š. nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarydami N. Š. nubrozdinimus veide, kairiojo VIII šonkaulio lūžį, kas dėl kairiojo VIII šonkaulio lūžio atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis neabejotinai suprato, kad jo veiksmai pagal jų pobūdį ir intensyvumą (nukentėjusiajam buvo suduotas ne vienas smūgis) yra pavojingi asmens sveikatai ir gali sukelti padarinius (sužaloti kitą žmogų), tokiems padariniams leido atsirasti – nukentėjusiajam dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, todėl nuosprendyje jo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip tyčiniai.
Dėl proceso išlaidų pirmosios instancijos teisme
21. Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria nuspręsta priteisti valstybės naudai 913,33 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą iš A. G., atsižvelgiant į tai, kad jis dirbantis. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. G. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Iš pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant teisinę pagalbą nuteistajam A. G. matyti, kad jas sudaro 913,33 Eur (t. 5., b. l. 3). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nuteistajam A. G. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją, antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo išieškojimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų, todėl jos neišieškotinos.
Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme
22. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant teisinę pagalbą nuteistajam A. G., kurias sudaro 150,00 Eur (5 t., b. l. 72). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tačiau išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas taip pat į tai, ar nuteistasis buvo informuotas apie tokių išlaidų išieškojimo iš jo galimybę.
23. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, kaip nepagrįstas. Nuteistasis A. G. apie galimybę išieškoti iš jo antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas buvo informuotas išsiunčiant jam Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 6 d. nutartį dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkto gynėjo paskyrimo (5 t., b. l. 62). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nuteistajam A. G. ir buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, taip pat į nuteistojo turtinę padėtį, antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo išieškojimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų, todėl jos neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktas,
nutaria:
nuteistojo A. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. sausio 31 d. nuosprendį.
Nepriteisti iš A. G. 913,33 Eur valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pateiktą pažymą.
Likusią Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Neišieškoti iš nuteistojo A. G. 150,00 Eur valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pateiktą pažymą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.