- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-24
- Bylos Nr.
- 2A-453-230/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-17040-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Aika LT“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rigor“
- Kategorijos
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Aika LT“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2173-748/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rigor“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Aika LT“ dėl skolos, delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. G. esmė
Ieškovė ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės 5 247,07 Lt skolos, 77,75 Lt delspinigių bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad po ieškinio priėmimo teisme atsakovė dalį skolos, t. y. 3 037,61 Lt sumokėjo, todėl palaikė ieškinį dėl 2 209,46 Lt skolos, delspinigių, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, kad ieškovė sutartimi išnuomojo atsakovei negyvenamąją patalpą prekių sandėliavimui laikotarpiui nuo 2012-07-01 iki 2012-09-31. Atsakovė sutartimi įsipareigojo kas mėnesį mokėti 3 025 Lt nuomos mokestį bei susidariusias patalpos eksploatavimo išlaidas už suteiktas komunalines paslaugas. Atsakovei laiku neapmokėjus PVM sąskaitos faktūros, ieškovė 2012-08-31 raštu įspėjo atsakovę dėl susidariusios skolos ir informavo dėl sutarties nutraukimo ir patalpos atlaisvinimo. Kadangi atsakovė patalpų neatlaisvino, todėl ieškovė ją informavo, kad atvyks priimti patalpos 2012-10-01 9 val., atsakovė 2012-09-24 raštu informavo, kad patalpą atlaisvins 2012-10-15. 2012-10-23 atsakovė grąžino raktus, tačiau daiktus paliko, kurie 2012-11-14 buvo perkelti į kitas patalpas ir atsakovė juos pasiėmė 2012-11-22. Ieškovė išrašė sąskaitas faktūras RIG Nr. 2012064 – 3 037,61 Lt sumai už rugsėjo mėn. ir RIG Nr. 2012073 – 2 209,46 Lt sumai už spalio mėn. 22 dienas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovės ieškovei 2 209,46 Lt skolą, 77,75 Lt delspinigius bei 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos 2 287,21 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-12-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 362 Lt bylinėjimosi išlaidas; iš atsakovės valstybei priteisė 24,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys 2012-06-28 sudarė negyvenamosios patalpos nuomos sutartį laikotarpiui nuo 2012-07-01 iki 2012-09-31, kurios pagrindu ieškovė išnuomojo atsakovei patalpą prekių sandėliavimui ir realizacijai už 3 025 Lt (2 500 Lt be PVM) mokestį per mėnesį. Atsakovė taip pat įsipareigojo apmokėti patalpų eksploatavimo išlaidas už komunalines bei ryšių paslaugas. Nuomos mokestį atsakovė įsipareigojo mokėti avansu iki einamojo mėnesio 6-tos dienos, o už kitus patarnavimus mokėti kas mėnesį per 10 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Sutartimi šalys taip pat sutarė, kad nuomininkas mokės 0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Sutarties 7 punktu buvo susitarta, kad nė vienai iš šalių nepranešus apie sutarties nutraukimą prieš mėnesį, sutartis automatiškai pratęsiama 3 mėnesiams. Šalys sutartyje numatė, kad nuomotojas gali vienašališkai nutraukti sutartį, jei nuomininkas laiku nesumoka nuompinigių, nesilaiko sutarties sąlygų (sutarties 9 punktas). Pagal sutarties 10 punktą, nutraukus sutartį, nuomininkas privalo apleisti patalpas per 5 darbo dienas. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė 2012-08-31 raštu informavo atsakovę, kad dėl sutarties sąlygų nesilaikymo, vadovaujantis sutarties 9 punktu, nuomos sutartis yra nutraukta ir nustatytas patalpų atlaisvinimo ir jų perdavimo terminas iki 2012-09-30. Šis raštas atsakovei pasirašytinai įteiktas 2012-08-31. 2012-09-19 pranešimu ieškovė informavo atsakovę, kad 2012-10-01 9 val. atvyks priimti patalpų ir šį raštą 2012-09-20 pasirašytinai įteikė atsakovės atstovui – direktoriui R. B.. 2012-09-24 atsakovė informavo ieškovę, kad nuomojamas patalpas atlaisvins iki 2012-10-15. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0106-12-2034 patvirtina, kad ieškovė 2012-11-14 jai nuosavybės teise priklausančioje esančius atsakovei priklausančius daiktus perkėlė į patalpą, o kitas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0106-12-2041 patvirtina, kad atsakovė savo daiktus pasiėmė 2012-11-23. Ieškovė 2012-09-03 išrašė sąskaitą faktūrą RIG Nr. 2012064 – 3 037,61 Lt sumai už 2012m. rugsėjo mėn. patalpų nuomą, kurią atsakovė apmokėjo 2013-01-29, taip pat ieškovė 2012-10-23 išrašė atsakovei sąskaitą faktūrą RIG Nr. 2012073 – 2 209,46 Lt sumai už patalpų nuomą 2012 m. spalio mėn. 22 dienas.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, liudytojų paaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė laikotarpiu nuo 2012-10-01–2012-10-22 trukdė atsakovei atlaisvinti patalpas. Patalpų perdavimo–priėmimo aktas nebuvo pasirašytas. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad raktas nuo nuomojamo sandėlio ieškovei buvo perduotas 2012-10-01. Remdamasis surinktais įrodymais, laikė labiau tikėtina, kad atsakovė raktus nuo nuomojamų patalpų ieškovei perdavė 2012 m. spalio 23 d., kaip teigė ieškovė. Atsakovės liudytojų P. B. ir I. G. parodymus teismas pripažino nepatikimais, kadangi P. B. yra atsakovės direktoriaus sūnus, o I. G. – jo draugas. Kadangi atsakovė po nuomos sutarties pasibaigimo nebuvo atlaisvinusi nuomojamų patalpų ir 2012-10-01 – 2012-10-22 laikotarpiu, už kurį prašoma apmokėti, atsakovės daiktai tebebuvo nuomojamose patalpose, teismas laikė, kad atsakovė privalo sumokėti nuomos mokestį už visą laiką, kurį pavėlavo grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 str. 2 d.). Dėl skolos dydžio – 2 209,46 Lt ginčo nekilo, ji paskaičiuota pagal šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygas, todėl teismas pripažino ją pagrįsta. Teismas taip pat nurodė, jog ieškovės reikalavimas priteisti mažesnius, negu šalys buvo numačiusios sutartyje 0,2 proc. dydžio, t. y. 0,02 proc. dydžio delspinigius įstatymui ir sutarčiai neprieštarauja, todėl juos priteisė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas netinkamai taikius įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, prievolės įvykdymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl naikintinas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuomos sutartis buvo nutraukta, kadangi bylos aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad nuomos sutartis nutraukta suėjus terminui. Ieškovė 2012-08-31 pranešimą apie vienašališką sutarties nutraukimą atsakovei įteikė, pažeisdama CK 6.218 straipsnyje nustatytą 30 dienų terminą, nes apie vienašališką sutarties nutraukimą įspėjo prieš 29 dienas ir nesuteikė protingo termino sumokėti nuomos mokestį. Be to, kelių dienų uždelsimas sumokėti nuomos mokestį negali būti pripažintas esminiu nuomos sutarties pažeidimu CK 6.217 straipsnio prasme. 2012-06-28 nuomos sutarties sąlygos nenumatė, kad pasibaigus nuomos sutarčiai nuomininkas patalpas nuomotojui privalo perduoti pagal patalpų perdavimo–priėmimo aktą, t. y. šalių buvo sutarta, kad nuomininkas patalpas iš nuomotojo priims bei sutarčiai pasibaigus jas sugrąžins nuomotojui faktiškai, nebūtinai surašant perdavimo–priėmimo aktą. Atsakovės direktorius R. B. paaiškino, jog 2012 m. rugsėjo paskutinėmis dienomis iš nuomojamų patalpų išsigabeno beveik visas savo prekes ir daiktus, 2012-10-01 atvyko atiduoti patalpų raktus, t. y. faktiškai perduoti patalpas bei paimti likusias 5 paletes daiktų. Kadangi laiku neatvažiavo daiktus turėjęs išgabenti automobilis, su patalpas priiminėjančiu nuomotojo atstovu E. K. buvo sutarta, kad atsakovė paskutinius likusius daiktus išsigabens tą pačią dieną, už keleto valandų, o raktus nuo nuomojamų patalpų perduos nuomotojo atstovui nedelsiant. Tokiu būdu nuomojamų patalpų raktai ieškovei buvo perduoti 2012-10-01, o po kelių valandų atvykus paimti likusius daiktus buvo rasta pakeista spyna, todėl savo daiktų atsakovė paimti negalėjo. Vėliau, laikotarpiu nuo 2012-10-01 iki 2012-10-23 atsakovės atstovas nuolat bandė susigrąžinti savo daiktus, tačiau nesėkmingai, kadangi ieškovė nebendradarbiavo. Netikėti liudytojų P. B. ir I. G. parodymais, kurie patvirtino raktų perdavimo faktą, nebuvo pagrindo. Ieškovė nurodo kitas aplinkybes: kad atsakovės daiktų ji nesulaikė, kad raktus nuo nuomotų patalpų (t. y. patalpas) atsakovė jai perdavė ne 2012-10-01, o tik 2012-10-23. Tačiau ieškovė, veikdama kaip nuomos rinkos profesionalas, vadovaudamasi aukštesniais atidumo bei rūpestingumo standartais, būdama pakankamai apdairi ir rūpestinga, tuo atveju, jei nuomininkas laiku, t. y. iki 2012-10-01 neperdavė išnuomotų patalpų, privalėjo tuoj pat imtis priemonių ir arba registruotu laišku, arba per antstolį, ar kitokiu būdu įteikti nuomininkui raštišką reikalavimą nedelsiant sugrąžinti patalpas. Tokį reikalavimą ieškovė per antstolį įteikė tik 2012 m. lapkričio mėnesį, t. y. po policijos pradėto tyrimo pagal atsakovės atstovo R. B. pareiškimą dėl smurto ir neteisėtai sulaikytų daiktų. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi ieškovės veiksmai (atsakovės daiktų grąžinimas, kreipimasis į antstolį ir kt.) buvo atlikti po to, kai ieškovės atstovas E. K. buvo apklaustas policijoje pagal atsakovės direktoriaus R. B. pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus šalių nurodytas aplinkybes ir įvertinus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovė neįrodė aplinkybės, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2012-10-01 iki 2012-10-22 trukdė jai atlaisvinti patalpas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys skirtingai nurodo nuomojamų patalpų rakto perdavimo momentą, ir pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog raktas nuo nuomojamo sandėlio ieškovei buvo perduotas 2012-10-01. Atsakovės argumentai, kad ieškovė neteisingai nurodo 2012-10-23 rakto perdavimo datą tik dėl to, kad R. B. kreipėsi 2012-10-24 į policiją, atmesti pagrįstai, kadangi policijos medžiagoje nėra duomenų, kada ieškovė buvo informuota apie R. B. pareiškimą policijai. Apie šį pareiškimą ieškovei tapo žinoma tik 2012-11-06, kai buvo iškviestas apklausai ieškovės direktoriaus pavaduotojas E. K.. Be to, sąskaita faktūra dėl apmokėjimo už patalpų nuomą 2012 m. spalio mėn. 22 dienų laikotarpiu buvo išrašyta 2012-10-23, t. y. diena anksčiau, nei R. B. kreipėsi į policiją. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad 2012-11-14 ieškovė iškraustė iš nuomojamų patalpų atsakovės daiktus į kitą patalpą bei, tinkamai įvertinęs įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad raktus nuo nuomojamų patalpų atsakovė ieškovei perdavė 2012-10-23.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl išnuomotos patalpos grąžinimo nuomotojui (ieškovei) fakto nustatymo ir dėl pateiktų įrodymų šiam faktui nustatyti vertinimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė išsinuomotą negyvenamąją patalpą ieškovei faktiškai grąžino 2012-10-23, kuomet atsakovė ieškovei perdavė šios patalpos raktą. Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, kadangi surinkti įrodymai patvirtina, kad nuomojamos patalpos raktas ieškovei buvo perduotas 2012-10-01.
Dėl įrodymų vertinimo
Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas nurodytą išvadą, būtų pažeidęs procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), ar teismų praktikoje suformuotas įrodymų vertinimo taisykles. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3–23/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S., I. S., bylos Nr. 3K-3–35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3–98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3–500/2010; kt.). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad atitinkamas faktas egzistuoja, nei neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“; bylos Nr. 3K-3–416/2007; ir kt.).
Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir nepažeidė nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo atsakovės direktoriaus R. B. paaiškinimų turinį, tačiau aiškiai neįvardina, kokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šalies atstovo paaiškinimai tėra tik vienas iš įrodymų šaltinių, turinčių faktinių duomenų apie bylos aplinkybes CPK 177 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė kiekvieno byloje pateikto įrodymo įrodomąją vertę ir išvadas padarė iš visų byloje pateiktų įrodymų visumos, todėl nepažeidė nei proceso teisės normose nurodytų reikalavimų, nei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, todėl jo nekartoja. Atsakovės liudytojų P. B. ir I. G. parodymai įvertinti tinkamai, kadangi jie pagrįstai pripažinti nepatikimais dėl artimų sąsajų su atsakovės direktoriumi R. B., be to, jų parodymai prieštarauja iš visos įrodymų visumos nustatytoms faktinėms aplinkybėms apie nuomojamos patalpos rakto perdavimą. Nors atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė po to, kai neva perdavė ieškovei raktą nuo nuomojamos patalpos, ne kartą bandė susigrąžinti daiktus, tačiau ieškovė nebendradarbiavo, tokioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, į ką atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas labai išsamiai ištyrė ir įvertino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato medžiagą dėl tarp šalių kilusio incidento 2012-10-24, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti išvadomis, padarytomis įvertinus šį ir visus kitus byloje pateiktus įrodymus. Apelianto nuoroda į tai, kad ieškovė, būdama profesionali verslininkė, veikdama apdairiai ir rūpestingai, privalėjo nedelsiant, t. y. 2010-10-01 pasibaigus sutarties galiojimui, imtis neatidėliotinų priemonių – registruotu laišku arba per antstolį reikalauti sugrąžinti patalpas, tačiau tokių įrodymų nepateikė, šiuo atveju neturi reikšmės. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kitais byloje pateiktais įrodymais, t. y. jų visuma, nustatė faktą, kad atsakovė nuomojamos patalpos raktą ieškovei grąžino tik 2012-10-23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje pateiktas atsakovės atstovo – direktoriaus R. B. pasirašytas 2012-09-24 raštas (b. l. 14) patvirtina, kad atsakovė rengėsi patalpas grąžinti ne 2012-10-01, kaip reikalavo ieškovė, bet 2012-10-15. Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir atsakovės nurodyta aplinkybė, kad jei raktas buvo grąžintas 2012-10-23, kaip nustatė teismas, tuomet 2012-10-24 nebūtų pagrindo kilti incidentui, dėl kurio atsakovės direktorius R. B. kreipėsi į policiją. Kaip nustatyta byloje, 2012-10-23 tik buvo grąžintas raktas, tačiau antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai patvirtina, kad atsakovės daiktai 2012-11-14 buvo perkelti į kitą patalpą, o 2012-11-23 buvo grąžinti atsakovei, todėl sutarties pagrindu tarp šalių atsiradę santykiai tęsėsi iki 2012-11-26.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nuomos sutarties nutraukimu, jos pasibaigimu, suėjus terminui
Byloje nebuvo pareikšta reikalavimų, susijusių su nuomos sutarties nutraukimu ar jos pasibaigimu, suėjus terminui, t. y. šios aplinkybės nebuvo tiesioginis bylos nagrinėjimo dalykas. Ginčo atveju nebuvo svarbu, kokiu pagrindu pasibaigė šalis sieję sutartiniai santykiai (sutartis buvo nutraukta ar pasibaigė jos galiojimas), kadangi ginčo esmę sudarė nuomininko pareigos sumokėti nuomos mokestį, kai nuomininkas nuomos sutarčiai pasibaigus negrąžina nuomotojui daikto, vykdymas (CK 6.499 str. 2d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat tik konstatavo, kad šalis nuo 2012-10-01 nebesiejo nuomos santykiai, tačiau nesprendė, ar sutartis buvo vienašališkai nutraukta, ar ji pasibaigė, pasibaigus nustatytam nuomos terminui. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai, kaip nesusiję su ginčo dalyku, ką iš esmės pripažįsta ir pati apeliantė, neanalizuotini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės ieškovei priteistinos atstovavimo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 3 d.), kurias byloje patvirtina sąskaita ir mokėjimo nurodymas (b. l. 159–160).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinė bendrovės „Aika LT‘ (įmonės kodas 302553472) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rigor“ (įmonės kodas 133930268) 600 Lt atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.