Kauno apygardos teismo nutartis

2021-05-06 · Civilinė byla Nr. e2A-586-324/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-05-06
Bylos Nr.
e2A-586-324/2021
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Gudynienė
Suinteresuotas asmuo
M. N.
Pareiškėjas
V. D.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-586-324/2021Teisminio proceso Nr. 2-28-3-00777-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.5.2; 2.5.5; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. N. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo M. N..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas teismo prašė paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po L. D., gim. (duomenys neskelbtini), mirties, įvykusios (duomenys neskelbtini), jis priėmė mamos palikimą, pradėdamas faktiškai turtą valdyti ir juo naudotis.

2. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jo motina L. D., kurios paskutinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini). Mirus motinai atsirado palikimas, t. y. gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), naminiai gyvuliai, kilnojamieji asmeniniai daiktai. Nesant testamento, atsiradusį palikimą pagal tuo metu galiojusias CK normas turėjo priimti pirmosios eilės įstatyminiai įpėdiniai, t. y. patikėjos vaikai, tėvai ir sutuoktinis. Palikėjos tėvai ir sutuoktinis V. D. jos mirties dieną jau buvo mirę. Pirmosios eilės įstatyminiai įpėdiniai, t. y. pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo, per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą nesikreipė į palikimo atsiradimo vietos notaro kontorą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Jis motinos palikimą yra priėmęs faktiškai, pradėdamas paveldimą turtą valdyti ir juo rūpintis kaip savo. Jis faktiškai nuolatinai gyveno kartu su motina L. D. jos namuose ketverius metus iki motinos mirties, o po mirties taip pat liko gyventi motinos namuose, juos tvarkė ir prižiūrėjo, naudojosi visais namuose esančiais motinos turėtais baldais, žemės ūkio padargais bei kitais kilnojamaisiais daiktais, taip pat po motinos mirties ilgą laiką prižiūrėjo ir šėrė mamos turėtus gyvulius (galvijus) bei rūpinosi jais. Ilgą laiką jam gyvenant motinos namuose pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Kalvarijos seniūnijos ūkinėse knygose 2004 metais buvo įrašyti pareiškėjo vardu. Šiuo metu dėl savo sveikatos būklės yra persikėlęs gyventi pas savo G. Č. (duomenys neskelbtini), tačiau deklaruota gyvenamoji vieta vis dar yra (duomenys neskelbtini).

3. Suinteresuotas asmuo M. N. pareiškė savarankišką reikalavimą byloje Nr. e2YT-4210-985/2020, 2020 m. birželio 12 d. nutartimi civilinės bylos sujungtos. Suinteresuotas asmuo prašė turto paveldėjimo tikslu nustatyti juridinį palikimo priėmimo faktą, kad (duomenys neskelbtini) mirus L. D., gim. (duomenys neskelbtini), ji priėmė mamos palikimą, faktiškai pradėdama jį valdyti.

Šalies argumentai

4. Nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu nesutinka, prašo jį atmesti, kadangi pareiškėjas po motinos L. D. mirties likusiu turtu niekada nesirūpino, jame negyveno. Pareiškimas buvo pateiktas ne pareiškėjo, o jo dukters G. Č. iniciatyva. Po motinos mirties liko sodyba, į kurią persikėlė gyventi jos sutuoktinis, kuris čia gyveno nuolatos, taip pat ir šiuo metu. Pareiškėjas jokių pretenzijų į paliktą po motinos mirties turtą nereiškė, nes jo gyvenimo būdas buvo asocialus, jis vertėsi iš atsitiktinių darbų, dažniausiai gyveno pas asmenis, jį samdančius darbams, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo. Prie po motinos mirties likusio turto išlaikymo jis neprisidėjo ir šiuo metu neprisideda. Jos prašymu 1995 m. spalio 29 d. apskrities valdytojo sprendimu Nr. 51-3583-4460 apie jos valdomą sodybą buvo suformuotas bei jos nuosavybėn perduotas 3,9800 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nuo 2004 m. iki 2013 m. jos sūnus M. N. vykdė ūkininko veiklą. Minėtą sklypą 2003 m. dovanojimo sutartimi ji perleido sūnui, kad jis galėtų ūkininkauti. Nuo 2013 m. minėtas žemės sklypas buvo išnuomotas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei, kadangi vykdyti ūkininko veiklą nedidelio ploto sklype buvo nerentabilu. Tačiau ir po to ji sodyba naudojosi, joje nuolatos gyveno jos sutuoktinis, o savaitgaliais ir atostogų metu į sodybą atvykdavo visa jos šeima. Rūpintis motinos palikimu buvo pradėta tik 2016 metais, kai į notarą kreipėsi pareiškėjo dukra, norėdama gauti pažymą dėl paveldėjimo bylos užvedimo. Vėliau 2018 m. gauta pažyma iš archyvo apie sodybos pastatus ir savininkus, tačiau pareiškėjas kaip ūkio savininkas nenurodytas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo ir suinteresuoto asmens pareiškimus patenkino iš dalies. Nustatė faktą, kad V. D. ir M. N. po L. D. mirties, įvykusios (duomenys neskelbtini), priėmė po ½ dalį jos palikimo, faktiškai pradėdami turtą valdyti nuo palikimo atsiradimo dienos. Priteisė iš pareiškėjo suinteresuotam asmeniui 300 Eur už advokato paslaugas. Priteisė iš pareiškėjo ir suinteresuoto asmens valstybei po 5,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

6. Teismas vertino, kad pareiškėjas per įstatyme numatytą 6 mėnesių terminą priėmė palikimą faktiškai jį valdydamas, o vėliau neteko galimybių atlikti kokius nors su turto valdymu susijusius tolimesnius veiksmus. Pareiškėjas naudojosi motinos baldais, padargais, jais dirbo žemę, šienavo, nes buvo laikomi guvuliai, kas patvirtina, kad jis priėmė namų apstatymo ir apyvokos reikmenis. Teismas konstatavo, kad vien tai, jog vienas iš pirmos eilės įpėdinių yra priėmęs palikimą, nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl tokios aplinkybės kitas tos pačios eilės įpėdinis negalėjo priimti palikimo. Nors suinteresuotas asmuo pateikė savarankišką pareiškimą, jos nurodyti faktiniai duomenys nepaneigia pareiškėjo faktinio turto valdymo per 6 mėnesius po motinos mirties. Tai, kad suinteresuoto asmens sutuoktinis apsigyveno paveldimame turte, savaime nereiškia suinteresuoto asmens aktyvių veiksmų priimant palikimą, kaip ir tai, kad jos sūnus dirbo žemę, į kurią buvo atkurta nuosavybės teisė ir kuri buvo išnuomota žemės ūkio bendrovei. Nesant pareiškėjo prieštaravimo dėl suinteresuoto asmens M. N. ½ paveldimo turto, teismui nustačius, kad pareiškėjas priėmė turtą pradėdamas faktiškai jį valdyti, įvertinus liudytojų parodymus dėl suinteresuoto asmens rūpinimosi paveldimu turtu savaitgaliais, vasaromis (ji pati pripažino, kad dirbo, todėl tėviškėje negyveno), apie suinteresuoto asmens pateiktus mokesčius už elektrą, įstatytus 3 plastikinius langus, teismas padarė išvadą, kad L. D. palikimą pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo priėmė, pradėję faktiškai valdyti po ½ dalį turto. Suinteresuotas asmuo neįrodė, kad ji išskirtinai viena aktyviai veikė valdydama turtą, iš esmės pagerino sodybą, be to, nepaneigtos aplinkybės dėl pareiškėjo išvarymo iš sodybos (CPK 178 str., 185 str.). Teismas sprendė, kad šios bylos individualių aplinkybių kontekste toks vertinimas atitinka CK įtvirtinus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus abiejų L. D. vaikų atžvilgiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas po L. D. mirties, įvykusios (duomenys neskelbtini), priėmė 1/2 dalį jos palikimo, faktiškai pradėdamas turtą valdyti nuo palikimo atsiradimo dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177-178 ir 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo, dėl ko buvo netinkamai ir neteisingai nustatytos ginčo baigčiai reikšmingos aplinkybės dėl suinteresuoto asmens išdėstytos pozicijos bei pareiškime keliamų reikalavimų. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paveldėjimo teisinių santykių vertinimo pradedant turtą valdyti, kuo pasireiškia turto valdymas ir kt.

1.2. Vertinant byloje nustatytas faktines aplinkybes bei duomenis apie pareiškėjo veiksmus po motinos mirties nėra jokių objektyvių pagrindų manyti, kad pareiškėjas likusį turtą valdė kaip savo nuosavybę, tuo turtu naudojosi, juo rūpinosi, saugojo. Jokie faktiniai įrodymai nepatvirtina pareiškėjo turto valdymo fakto, priešingai, nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog, jeigu turto valdymo nebūtų vykdžiusi apeliantė, jis apskritai būtų sunaikintas ir praradęs bet kokią materialinę vertę.

1.3. Liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad ir iki motinos mirties pareiškėjas dažnai gerdavo, konfliktuodavo su motina, reikalavo pinigų gėrimui (liudytojos D. M. parodymai). Liudytojas V. M. analogiškai nurodė, jog pareiškėjas pas motiną nebūdavo, išeidavo „per žmones“, jo uošvis važiuodavo padėti L. D. šieną vežti, bulves sodinti, pareiškėjas pas motiną grįždavo kai atšaldavo. Liudytoja I. P., patvirtindama minėtų asmenų parodymus, teisme teigė, jog prieš močiutės mirtį pareiškėjas buvo be pastovios gyvenamosios vietos, grįždavo peržiemoti kai pasibaigdavo sezoniniai darbai, reikalaudavo iš močiutės pinigų, o jeigu negaudavo - smurtaudavo prieš ją. Kiek liudytoja atsimena nuo mažens, pareiškėjas gėrė, neturėjo nuolatinio darbo; jeigu įsidarbindavo kolūkyje, tai greit atleisdavo dėl girtavimo. Tai patvirtina pareiškėjo asocialų gyvenimo būdą, polinkį į alkoholį, visišką nusišalinimą nuo motinos ūkio priežiūros, pagalbos motinai, nors ji jau buvo pakankamai garbaus amžiaus. Be kita ko, pareiškėjo elgesys - girto buvimas per motinos laidotuves bei ketvirtines, konfliktavimas su į laidotuves atvykusiais asmenimis - patvirtina, kad jo gyvenimo būdas buvo asocialus, pareiškėjas neprisidėjo prie jų rengimo.

1.4. Pareiškėjas suinteresuotam asmeniui buvo žadėjęs, kad po motinos mirties toliau sodyboje gyvens bei ją prižiūrės ir rūpinsis, šio pažado nesilaikė. Priešingai – veikė ne ūkio interesais, pardavinėjo po motinos mirties likusį turtą (netgi lašinius), o gautus pinigus pragerdavo, gyvuliais nesirūpino, jie buvo išvesti bei palikti ganyklose neperrišti, negirdyti. Neapsikentę gyvulių bliovimo, kaimynai skambino suinteresuotam asmeniui, kuri pradžioje dar tik važinėdavo prižiūrėti ūkį iš savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), o maždaug per du mėnesius visiškai perėmė ūkio priežiūrą, ten apgyvendindama savo sutuoktinį. Šias aplinkybes patvirtina ne tik suinteresuotas asmuo bei jos dukra,bet ir bylos baigtimi nesuinteresuoti liudytojai, kurių parodymai dėl esminių aplinkybių iš esmės sutapo, buvo pakankamai išsamūs, todėl abejoti jais pagrindo nėra.

1.5. Tai, kad pareiškėjas nesiekė paveldėti turto, parodo ir jo veiksmai dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo. Suinteresuotas asmuo, kuri priėmė valdyti sodybą, 1995m. atsistatė nuosavybės teises į iki motinos mirties buvusią žemę t. y. 1/2 dalį, ją atsikeldama prie jos valdomos sodybos. Tačiau pareiškėjas pats nuosavybės teisių į žemę neatsistatinėjo, tai padarė tik jo dukra G. Č..

1.6. Nors liudytoja G. Č. ir teigė, jog už sodyboje sunaudotą elektrą mokėjo pareiškėjas, šių teiginių nepagrindė, juolab 10 metų vaikui tokie dalykai vargu ar aktualūs. Šiuos liudytojos teiginius paneigė liudytoja D. G., nurodydama, jog už elektrą sodyboje mokėjo suinteresuotas asmuo, kadangi mokėti eidavo jos abi kartu. Šias aplinkybes patvirtina ir suinteresuoto asmens pateikti mokėjimai už elektros energiją nuo 2006 m.

1.7. Nepagrįstas teismo argumentas, kad gyvuliai juos prižiūrint pareiškėjui nebuvo sulysę, karvės nebuvo nemelžtos, tai reiškia, kad jų priežiūra buvo tinkama. Tik rūpestingos kaimynės P. dėka gyvuliai buvo prižiūrėti, nes tik po jos skambučių M. N. važiavo į sodybą prižiūrėti gyvulių. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad ji su sutuoktiniu ne kartą parvežė girtaujantį pareiškėją į namus, kad jis prižiūrėtų gyvulius, tačiau tuoj po to jis vėl iš namų dingdavo ir ūkis vėl likdavo neprižiūrimas.

1.8. Teismas neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, kad suinteresuotas asmuo ir jos sutuoktinis tuo metu, kai mirė suinteresuoto asmens motina, buvo dirbantys, turėjo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), todėl patikėjo pareiškėju, jog po motinos mirties jis liks gyventi sodyboje, ją prižiūrės bei rūpinsis. Tačiau pareiškėjui visiškai apleidus ūkį, juo nesirūpinant ir nesiekiant jo išsaugoti, suinteresuotas asmuo buvo priversta perimti likusio turto priežiūrą. Iš pradžių suinteresuotas asmuo tik važinėdavo iš (duomenys neskelbtini) prižiūrėti ūkį, o rugsėjo mėn. į sodybą persikėlė jos sutuoktinis. Ginčo dėl šio fakto iš esmės nėra, nes tai patvirtino tiek liudytojai I. P., D, G., D. M., tiek ir pareiškėjo buvusi sutuoktinė M. A., kuri nurodė, jog jai pats pareiškėjas sakė, kad po 2-3 mėn. sodyboje jau gyveno J. N..

1.9. Tai, kad pareiškėjas savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs motinos sodyboje, negali būti esminiu faktoriumi sprendžiant, jog jis paveldėjo šį turtą, juolab kad gyvenamoji vieta deklaruota tik nuo 2003 metų. Pareiškėjo atstovė patvirtino, jog tuo metu jis sodyboje negyveno.

1.10. Teismas nepagrįstai akcentavo smurtą, kurį tariamai patyrė pareiškėjas nuo J. N.. Byloje nėra duomenų, kad J. N. būtų smurtavęs prieš pareiškėją, šie faktai minimi tik paties pareiškėjo tariamų pasisakymų kitiems asmenims kontekste. Liudytojų D. M., V. M. parodymais nustatyta, jog pareiškėjas sodyboje nesirodė maždaug po mėnesio - dviejų nuo motinos mirties, tačiau, kaip teigia G. Č. bei M. A., tuo metu jis nebuvo sumuštas, sumušimų žymės pasirodė tik maždaug po dviejų metų. Tai reiškia, jog tuo metu sodyboje jis jau negyveno, todėl nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjas savo motinos namus paliko dėl smurto, o jeigu koks nors smurtas ir buvo, tai jis buvo tuo metu, kai pareiškėjas sodyboje negyveno, kas reiškia, jog smurtas neturi nieko bendro su pareiškėjo išsikėlimu iš sodybos. Be to, nuolatos girtaudamas bei būdamas iš esmės asocialus asmuo, pareiškėjas galėjo būti sumuštas ir kitų asmenų. Jeigu pareiškėjas tikrai būtų turėjęs tikslą paveldėti turtą ir to padaryti nebūtų galėjęs dėl tariamo J. N. smurto, jis galėjo kreiptis į notarą su prašymu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Tokio poelgio nei J. N., nei suinteresuotas asmuo neturėjo galimybių sutrukdyti, nes prašymas teikiamas notarui nepriklausomai nuo kitų paveldėtojų.

Atsiliepimas

8. Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Teismas išsamiai išnagrinėjo visas byloje esančias aplinkybes bei teisingai vertino liudytojų parodymus. Suinteresuotas asmuo dėsto tik subjektyvią savo nuomonę laikydamas, jog jos pasikviesti liudytojai D. G., I. P., D. M., V. M. tariamai patvirtino faktą, jog suinteresuotas asmuo priėmė motinos palikimą, pradėdama turtą valdyti ir juo naudotis, bei tariamai paneigė faktą, jog pareiškėjas faktiškai priėmė motinos palikimą. Pareiškėjo pasikviesti liudytojai J. S., S. A., G. Č.. bei M. A. byloje teisingai išdėstė jiems žinomas faktines aplinkybes, kuriais remiantis teismas padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto.

2.2. Priešingai, nei teigia apeliantė, teismas liudytojos G. Č. parodymus vertino kritiškai dėl jos amžiaus palikėjos mirties momentu (G. Č. gimusi (duomenys neskelbtini), pareiškėjo motina mirusi (duomenys neskelbtini)).

2.3. Teismas teisingai vertino ir byloje esančius rašytinius įrodymus nurodydamas, jog pareiškėjas nėra pateikęs rašytinių duomenų apie mokesčių mokėjimą, tačiau byloje yra įrodymas, kad nuo 2003 m. jis yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Nėra ginčo, kad pareiškėjas su seserimi atkūrė nuosavybę į senelių žemes po 4 ha, kad 2019 m. buvo atlikti ir įregistruoti sodybos kadastriniai matavimai. Nors suinteresuotas asmuo nurodė, kad tai buvo padaryta dukros iniciatyva, tačiau byloje nėra duomenų, kad dukra veikė prieš tėvo valią.

2.4. Teismas teisingai vertino, kad pareiškėjas ne savo noru išvyko iš motinos sodybos, o tik po konflikto su suinteresuoto asmens sutuoktiniu J. N. ir tai patvirtino liudytojai J. S., S. A., M. A.. Teismas pagrįstai sprendė, jog netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo, kadangi prieštaravimų dėl šių aplinkybių byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė ir jos išnagrinėjus bylą nėra paneigtos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais.

11. Apeliacijos objektas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad palikėjos palikimą po jos mirties faktiniu valdymu priėmė abu įstatyminiai įpėdiniai – ne tik duktė (apeliacinį skundą pateikęs suinteresuotas asmuo), bet ir sūnus (pareiškėjas).

12. Pagal 1964 m. 587 straipsnio nuostatas įpėdinis, įgyvendindamas savo teisę į palikimą, palikimo priėmimo veiksmus turi atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus, įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009; kt.).

13. Tuo remiantis atmestinas apeliantės teiginys apie tai, kad, jeigu pareiškėjas tikrai būtų turėjęs tikslą paveldėti turtą, jis galėjo kreiptis į notarą su prašymu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Pastebėtina, kad į notarą palikimo priėmimo tikslu nesikreipė ir pati apeliantė.

14. Priešingai, nei nurodo apeliantė, pareiškėjas neteigė, kad palikimo faktiniu valdymu negalėjo priimti dėl apeliantės sutuoktinio J. N. smurto. Jo atstovė paaiškino, kad po motinos mirties sodyboje jis gyveno 3-4 metus, vėliau patikslinusi ir remdamasi visų liudytojų parodymais nurodė, jog ten po motinos mirties jis gyveno mažiausiai tris mėnesius ir palikimą priėmė rūpindamasis visu ūkiu kaip savo, apeliantė irgi pripažino brolio gyvenimą po motinos mirties jos sodyboje 3-4 savaites bei faktą, kad rudenį (mėnesio tiksliai neįvardijo) į tą sodybą atsikėlė jos sutuoktinis. Siejant šiuos faktus su liudytojo J. S. parodymais apie tai, jog prieš penkis metus pareiškėjas jam sakęs bijantis važiuoti į tėviškę, nes ten jį muša, greta gyvenančios kaimynės D. M. parodymais, jog pareiškėjas sodyboje gyveno pora mėnesių iki rudens, M. A. parodymais apie tai, kad pareiškėjas iš tėviškės sodybos išėjo dėl nesutarimo su svainiu, kuris atsikėlė po 2-3 mėnesių, o po pusantrų metų pareiškėjas pas ją atvyko, jo teigimu, svainio sumuštas, su apeliantės pateiktu vien tik neigiamu pareiškėjo asmenybės vertinimu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, jog pareiškėjas V. D. po motinos mirties (duomenys neskelbtini) per įstatyme numatytą 6 mėnesių terminą priėmė palikimą faktiškai jį valdydamas, iš paveldėtos sodybos išvyko dėl konfliktų su svainiu J. N., todėl vėliau neteko galimybės atlikti kokius nors tolimesnius su turto valdymu susijusius veiksmus.

15. Apeliantė teisingai teigia, jog 2003 m. pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta motinos sodyboje nėra esminė palikimo priėmimą pagrindžianti aplinkybė, tačiau jos argumentai apie nebuvimą objektyvaus pagrindo spręsti, jog po motinos mirties pareiškėjas likusį turtą valdė kaip savo, atmestini kaip nepagrįsti.

16. Apeliacinio skundo teiginiai apie pareiškėjo gyvenimo būdą iki motinos mirties nėra reikšmingi, nes palikimas atsiranda po palikėjo mirties. Tai, kad pareiškėjas, apeliantės teigimu, buvo neblaivus per palikėjos laidotuves ir ketvirtines, savaime nereiškia pareiškėjo nusišalinimo nuo ūkio priežiūros ir palikimo nepriėmimo – toliau gyvendamas motinos namuose jis naudojosi visais namų apstatymo ir apyvokos reikmenimis, ūkio padargais (1964 m. CK 574 straipsnis), liudytojai J. S. ir S. A. parodė, kad iki išvarymo iš namų pareiškėjas rūpinosi sodyba (pvz., tvėrė tvorą; tvoros taisymą pripažino ir apeliantės dukra liudytoja I. P.), prižiūrėjo ir šėrė gyvulius (karves). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės teiginius apie pareiškėjo visišką nesirūpinimą gyvuliais paneigia vien jos pripažintas faktas, jog pareiškėjas mėnesį gyveno motinos namuose, ji atvažiuodavo tik savaitgaliais, taigi darytina išvada, jog kitu laiku karvės buvo šeriamos ir melžiamos pareiškėjo (CPK 185 straipsnis). Nors apeliantė teigia, kad gyvuliai buvo prižiūrėti tik rūpestingos kaimynės P. dėka, pažymėtina, jog liudytoja D. M. nepatvirtino, kad gyvulius prižiūrėjo jos motina. Apeliantės teigimu, į sodybą prižiūrėti gyvulių ji vykdavusi po P. skambučių, tačiau tai nurodė darydavusi tik savaitgaliais, o jos sutuoktinis į sodybą atsikėlė tik rudenį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog M. N. nagrinėjant bylą nenurodė, kad karvės būtų nemelžtos, kad po motinos mirties gyvulių būtų sumažėję dėl V. D. netinkamos priežiūros, kad namai būtų buvę esmingai apleisti, be to, aplinkybės, kad dėl girtavimo namai pareiškėjui juose gyvenant buvo apleisti, nepatvirtino nei vienas liudytojas. Tai, kad pareiškėjas pardavinėjo lašinius, irgi rodo, jog su paveldėtu turtu elgėsi kaip su savo, nors apeliantei tai ir nepatiko.

17. Apeliacinio skundo argumentas apie tai, jog nuosavybės teises į palikėjos žemę atsikūrė ne pareiškėjas, o jo dukra, nėra reikšmingas palikimo priėmimo fakto nustatymui, nes šiuos veiksmus tiek pareiškėjo dukra, tiek ir pati apeliantė atliko ne per šešis mėnesius po palikimo atsiradimo, o daug vėliau. Įrodymų apie mokesčius už elektrą po palikėjos mirties nepateikė nei pareiškėjas, nei apeliantė, todėl ji nepagrįstai remiasi rašytiniais įrodymais apie mokėjimus, atliktus nuo 2006 metų. Liudytojo parodymais tokie mokėjimai negali būti patvirtinami (CPK 177 straipsnio 3 dalis), todėl atmestini apeliantės teiginiai apie liudytojos D. G., su kuria, anot jos, eidavę kartu mokėti už elektros energiją, parodymus.

18. Pasisakant dėl pastarųjų apeliacinio skundo motyvų pažymėtina, jog apeliantė siekia vertinti įrodymus pagal dvejopus standartus, analogiškų duomenų buvimą ar nebuvimą aiškindama savo naudai, tačiau ginčijamo fakto atveju – pareiškėjo nenaudai. Pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertinęs pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl atmestini deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai apie šių taisyklių pažeidimą ar tokiose bylose suformuotos kasacinio teismo praktikos nesilaikymą. Priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas teismų praktiką ir nurodė, ir jos laikėsi pažymėdamas, jog asmens, įrodinėjančio, kad jis palikimą priėmė faktiškai pradėjęs valdyti turtą, veiksmai vertinami individualiai kiekvienoje byloje, konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas palikimo priėmimo faktą nustatė teisingai, atsižvelgdamas į konkrečias byloje nustatytu atveju susiklosčiusias faktines aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

19. Remiantis nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis nekeistinas (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pareiškėjas 2021 m. vasario 3 d. sumokėjo 120 Eur advokato pagalbos išlaidų. Kadangi jo ir apeliantės suinteresuotumas bylos baigtimi yra priešingas, šios išlaidos jam priteistinos iš apeliantės. Netenkinus apeliacinio skundo, iš jos valstybei taip pat priteistina 5,28 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 443 straipsnio 6 dalis, 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš M. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 120 (šimtą dvidešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme pareiškėjui V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir 5,28 (penkis eurus 28 ct) Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (įmokos kodas – 5660, gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Virginija Gudynienė