Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba (toliau – ir Tarnyba) 2015-02-10 sprendimu Nr. UI_PS2-464 atsisakė mokėti pareiškėjai invalidumo pensiją (b. l. 3). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015-11-12 sprendimu Nr. (6.5)I-7300 pareiškėjos skundo netenkino (b. l. 7-8).

Pareiškėja, nesutikdama su šiais sprendimais, pateikė skundą teismui ir prašo:

įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybą (toliau – ir Tarnyba) atstatyti pensijos mokėjimą taip, kaip buvo mokama prieš išvykstant į užsienį; panaikinti 2015-11-12 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą Nr. (6.5)I-7300;panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015-02-10 sprendimą Nr. UI_PS2-464, išmokant ankstesnę dar neišmokėtą pensijos dalį.

Paaiškino, kad Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta, jog turi būti iš naujo įvertinamas stažas Lietuvoje ankstesniu pensijos skyrimo metu pagal dabartines nuostatas, ir negali būti taikomas atgaline data. Perskaičiuoti pensiją galima tik tokiu atveju, jeigu dalis įgyta dirbant ne Lietuvos organizacijose, bet šiuo atveju tai nepritaikoma, nes visas stažas įgytas dirbant Lietuvoje. Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje taip pat numatytas minimalaus stažo reikalavimas, tačiau nenumatyta, ar turimas omeny dabartinis stažas, ar stažas pensijos skyrimo metu. Vertinant minimalų stažą pensijos skyrimo metu, jis jau buvo įvertintas pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir nėra pagrindo vertinti jo iš naujo, nes visas stažas įgytas Lietuvoje. Vertinant stažą dabar, jis yra didesnis nei minimalus, kaip nurodyta ir VSDFV atsakyme į skundą 2015-11-12 Nr. (6.5) 1-7300, yra 14,8486 metų. Užsienio išmokų tarnybos sprendime nurodoma Pensijų įstatymo 54 straipsnio 5 dalis kaip pagrindas neįskaityti stažo atliekant praktiką specialiojoje profesinės technikos mokykloje Lietuvoje, tačiau ši dalis nesuteikia tokio pagrindo, ji tik nurodo neįskaityti laikotarpių, dirbant ne Lietuvos organizacijose. Taip pat Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 1 priedo 26 dalis nurodo, kad specialiųjų vidurinių mokyklų moksleivių gamybinės praktikos laikas įskaitomas į darbo stažą.

VSDFV ir Tarnybos sprendimas sumažinti pensiją išvykus gyventi į užsienį pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą valstybės įsipareigojimą rūpintis savo valstybės piliečiais, teikti jiems socialinę paramą įstatymų numatytais atvejais, pažeidžia pareiškėjo teisę į socialinį aprūpinimą, socialinės lygybės principą, taip pat kitus bendruosius teisės principus. Teisę į senatvės aprūpinimą bei socialinę paramą gina ir tarptautinės teisės aktai. 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 9 straipsnyje numatyta, kad valstybės, šio Pakto dalyvės, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į socialinę apsaugą. Šį tarptautinį dokumentą Lietuvos Respublika ratifikavo 1992 m. Gyvenamosios vietos pakeitimas neturėtų būti pagrindas apriboti teisę į socialinę apsaugą.

Atsakovė Užsienio išmokų tarnyba su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime (b. l. 15-17) paaiškino, kad vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 54 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pensijos gavėjui, persikėlus nuolat gyventi į užsienio valstybę, kurioje jam netaikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatos dėl pensijų mokėjimo, mokama paskirtoji pensija, jeigu pensijos gavėjas yra įgijęs ne mažesnį kaip minimalų stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti ir visą šį stažą įgijo dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 „Dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau - Nuostatai) 231 punkte yra išvardyti laikotarpiai, kurie laikomi stažu, įgytu dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose.

Mokymosi profesinėse mokyklose laikotarpis neįrašytas į Nuostatų 231 punktą, todėl nelaikomas stažu, įgytu dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose, organizacijose. Pareiškėjai išvykus gyventi į (duomenys neskelbtini), ji neteko teisės gauti nuo 1982-09-01 paskirtą invalidumo pensiją. Pensijų įstatymo 43 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai pensijos gavėjas, persikėlęs gyventi į kitą valstybę, netenka teisės gauti pensiją, pensija gali būti išmokama už šešis mėnesius į priekį išvykimo dydžio, o toliau ji nebemokama. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, gavęs Pareiškėjos 2015-03-02 prašymą, išmokėjo invalidumo pensiją už šešis mėnesius į priekį. Tęsti Pareiškėjai nuo 1982-09-01 paskirtos invalidumo pensijos mokėjimą ir išmokėti neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime (b. l. 24-27) paaiškino, kad pareiškėjai invalidumo pensija buvo paskirta nuo 1982-09-01 už mokymosi (duomenys neskelbtini) nuo 1981-09-01 iki 1982-09-01. Aplinkybę, kad pareiškėja mokėsi, o ne dirbo ar atliko gamybinę praktiką, patvirtina Specialiosios profesinės technikos mokyklos 1982-08-31 pažyma Nr. 289. Taigi pareiškėjai išvykus nuolat gyventi į kitą valstybę ji neatitiko Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų tolesniam pensijos mokėjimui – invalidumo pensija jai buvo paskirta už laiką, kuris, remiantis Nuostatų 231 punktu, nelaikomas stažu, įgytu dirbant Lietuvos įmonėse įstaigose ar organizacijose. Po invalidumo pensijos paskyrimo pareiškėja dirbo ir įgijo papildomo stažo, tačiau, remiantis jau minėtomis Pensijų įstatymo 46 straipsnio 2 dalies nuostatomis, į šį stažą gali būti atsižvelgta tik invalidumo pensiją pareiškėjai skiriant iš naujo pagal Pensijų įstatymo 42 straipsnį. Pareiškėjai deklaravus išvykimą gyventi į užsienį, Tarnyba, spręsdama dėl tolimesnio invalidumo pensijos mokėjimo, pagrįstai vertino tik tą stažą, kuriuo remiantis pareiškėjai nuo 1982-09-01 buvo paskirta invalidumo pensija, o į po invalidumo pensijos skyrimo pareiškėjos papildomai įgytą stažą neatsižvelgė ir pasiūlė pareiškėjai kreiptis dėl pensijos skyrimo iš naujo.

Pareiškėja, atsakovės, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.). Pareiškėja ir atsakovė prašymais prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 36-43).

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl invalidumo pensijos mokėjimo, pareiškėjai išvykus gyventi į (duomenys neskelbtini), taip pat valstybinio socialinio draudimo stažo neįskaitymo, kai pareiškėja mokėsi (duomenys neskelbtini) nuo 1981-09-01 iki 1982-09-01.

Ginčo klausimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – Nuostatai). Pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu.6Pagal šio 1 straipsnio 2 dalį nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais laikomi Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą arba kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Vyriausybės nustatyta tvarka yra pripažinti turinčiais nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad gyvenamąją vietą privalo deklaruoti Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Iš gyventojų registro duomenų matyti, kad pareiškėja deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos ir neteko nuolatinės gyventojos statuso Pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalies prasme. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenys, gyvenantys užsienio valstybėse, kuriose jiems netaikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatos dėl pensijų mokėjimo, jeigu jie yra įgiję ne mažesnį už minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (toliau – stažas) atitinkamos rūšies pensijai gauti dirbdami Lietuvos įmonėse, įstaigose, organizacijose, turi teisę gauti pensijas pagal Pensijų įstatymą už Pensijų įstatymo 8 straipsnyje (išskyrus 8 straipsnio 4 dalį) ir 54 straipsnyje nurodytus laikotarpius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 54 straipsnio 5 dalies nuostatas, pensijos gavėjui, persikėlusiam nuolat gyventi į užsienio valstybę, kurioje jam netaikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatos dėl pensijų mokėjimo, mokama paskirtoji pensija, jeigu pensijos gavėjas yra įgijęs ne mažesnį kaip minimalų stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti ir visą šį stažą įgijo dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose. Taigi įstatymų leidėjas įgaliojo Vyriausybę nustatyti užsienyje gyvenančių asmenų teisės gauti pensiją nustatymo tvarką (Pensijų įstatymo 1 straipsnio 5 dalis), Vyriausybė Nuostatų 23¹ punkte nustatė, kokie laikai laikomi stažu, įgytu dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose. Pensijų įstatymo 43 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai pensijos gavėjas, persikėlęs gyventi į kitą valstybę, netenka teisės gauti paskirtąją pensiją, pensija gali būti išmokama už šešis mėnesius į priekį išvykimo mėnesio dydžio, o toliau ji nebemokama. Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. Lietuvos Respublika 1992-02-20 ratifikavo Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą, kurio 9 straipsnyje numatyta, kad valstybės, šio Pakto dalyvės, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į socialinę apsaugą (Valstybės žinios, 2002-08-02, Nr. 77-3290).

Įvertinus teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad pensijos gavėjui, persikėlusiam nuolat gyventi į užsienio valstybę, kurioje jam netaikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatos dėl pensijų mokėjimo, mokama paskirtoji pensija, jeigu pensijos gavėjas yra įgijęs ne mažesnį kaip minimalų stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti ir visą šį stažą įgijo dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose.

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama nuo 1982-09-01 už mokymąsi (duomenys neskelbtini) nuo 1981-09-01 iki 1982-09-01. Šis mokymosi laikas buvo įskaitytas į stažą vadovaujantis iki 1995-01-01 galiojusiais pensijų skyrimą reglamentavusiais teisės aktais, tačiau nuo 1995-01-01 įsigaliojus naujam Pensijų įstatymui tokie mokymosi laikai į stažą nėra įskaitomi. Pareiškėja Tarnybai 2014-10-28 pateikė prašymą (b. l. 18-19) tęsti invalidumo pensijos mokėjimą išvykus gyventi į užsienio valstybę. Išvykimą gyventi į (duomenys neskelbtini) pareiškėja deklaravo 2014-11-04. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014-10-28 prašymą, 2015-02-10 sprendimu (b. l. 20) atsisakė mokėti pareiškėjai invalidumo pensiją, nes ji neturi valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, įgyto dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose, organizacijose ir neįskaitė pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažo, kai ji mokėsi (duomenys neskelbtini) nuo 1981-09-01 iki 1982-09-01, kadangi pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias po 1995-01-01, mokymosi stažas nėra įskaitomas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Pareiškėjos išvykimo gyventi į užsienį metu pensijų mokėjimą tokiems asmenims reglamentavo Pensijų įstatymo 43 straipsnis. Todėl pensininkui persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę, paskirta pensija jam mokama, jei pensininkas yra įgijęs ne mažesnį kaip minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose. Pensijų įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenų, kuriems invalidumo pensija buvo paskirta iki 1995-01-01 ir kurie po pensijos paskyrimo įgijo papildomą ne mažesnį kaip vienų metų stažą dirbdami pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, pageidavimu pensija gali būti paskirta iš naujo, remiantis Pensijų įstatymo nuostatomis dėl naujai skiriamų pensijų (Įstatymo 42 straipsnis). Atsakovė teigia, kad po pensijos paskyrimo pareiškėja įgijo papildomo stažo dirbdama Lietuvos įmonėse, įstaigose, organizacijose, todėl 2015-02-13 raštu (b. l. 21) informavo pareiškėją dėl galimybės kreiptis dėl pensijos skyrimo iš naujo.

Pareiškėja, jau po Tarnybos priimto 2015-02-10 sprendimo, pasinaudojo savo teise, t. y. 2015-03-23 pateikė naują prašymą dėl pensijos skyrimo iš naujo Tarnybai, kuri 2015-09-14 sprendimu Nr. UI_PS2-2216 nuo 2014-05-19 paskyrė pareiškėjai 266,10 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją iš naujo, apskaičiuodama ją už darbo Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose laikus. Tarnyba pastebėjusi klaidas (neteisingai nustatyta pensijos skyrimo data, neteisingai apskaičiuotas trūkstamas iki senatvės pensijos amžiaus metų skaičius, įskaitytinas į stažą pagal Pensijų įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 2 punktą, ir neteisingai apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų koeficientas pagal pajamas, turėtas po 1994-01-01), priėmė naują 2015-10-26 sprendimą Nr. UI_PS2-2530, kuriuo jai iš naujo paskyrė invalidumo pensiją nuo 2015-06-01. Šiuo sprendimu paskirtos pensijos dydis – 82,47 Eur, apskaičiuotas atsižvelgiant į 14,8486 metų trukmės stažą ir į stažą įskaitytus trūkstamus iki senatvės pensijos amžiaus 27,0667 metus (iš viso – 41,9153 metai) bei 1984 – 1988 metais ir 1994 – 2003 metais turėtas pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai atitinkamai yra 0,6875 ir 0,5104. Tarnybos sprendimų (2015-09-14 sprendimas Nr. UI_PS2-2216; 2015-10-26 sprendimas Nr. UI_PS2-2530), kuriais pareiškėjai naujai paskirta pensija pagal jos 2015-03-23 prašymą reikalavimų teismui nereiškia, todėl teismas dėl jų nepasisako. Tarnyba atsiliepime pažymėjo, kad būtent tokio dydžio (82,47 Eur) pensija gali būti mokama pareiškėjai gyvenant (duomenys neskelbtini), nes visas 14,8486 metų stažas yra įgytas dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose. Taigi pareiškėjos minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas (15 metų) valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai atitiko Pensijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, jai turi būti mokama naujai paskirta pensija.

Pareiškėja teigia, kad Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje yra numatytas minimalus stažo reikalavimas, jame nėra numatyta galimybė iš naujo įvertinti stažą Lietuvoje ankstesniu pensijos skyrimo metu, nes perskaičiuoti pensiją galima tik tokiu atveju, jeigu dalis įgyta dirbant ne Lietuvos organizacijose, o jos visas stažas įgytas dirbant Lietuvoje.

Teismas negali sutikti su tokiais pareiškėjos teiginiais, nes jos pensija perskaičiuota pagal jos 2015-03-25 prašymą, vadovaujantis Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad pensijos gavėjui persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę, jam mokama paskirtoji pensija, išskyrus našlių ar našlaičių pensijas, jeigu pensijos gavėjas yra įgijęs ne mažesnį kaip minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (Pensijų įstatymo 22 str. 1 d.) atitinkamos rūšies pensijai gauti ir visą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įgijo dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose arba pensijos gavėjas yra reabilituotas politinis kalinys ar tremtinys, įgijęs dalį stažo kalinimo metu ar tremtyje (54 straipsnis). Tais atvejais, kai pensijos gavėjas yra įgijęs ne mažesnį kaip minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose, tačiau į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą buvo įskaityti šiam stažui prilyginti laikotarpiai, įgyti dirbant kitose valstybėse (Pensijų įstatymo 54 straipsnis), pensija perskaičiuojama tik pagal valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, įgyto dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose, duomenis ir mokama perskaičiuotoji pensija. Taigi pareiškėjai persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę, jai turi būti mokama paskirtoji pensija, nes ji yra įgijusi 14,8486 metų stažą dirbdama Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose. Pareiškėjai invalidumo pensija buvo paskirta nuo 1982-09-01 už mokymąsi (duomenys neskelbtini) nuo 1981-09-01 iki 1982-09-01. Aplinkybę, kad pareiškėja mokėsi, o ne dirbo ar atliko gamybinę praktiką, patvirtina Specialiosios profesinės technikos mokyklos 1982-08-31 pažyma Nr. 289 (b. l. 23).

Teismas negali sutikti su pareiškėjos reikalavimu įpareigoti Tarnybą atstatyti pensijos mokėjimą taip, kaip buvo mokama prieš išvykstant į užsienį, nes pareiškėjai išvykus nuolat gyventi į kitą valstybę ji neatitiko Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų tolesniam pensijos mokėjimui. Pareiškėjai invalidumo pensija buvo paskirta už laiką, kuris, vadovaujantis Nuostatų 23¹ punktu, nelaikomas stažu, įgytu dirbant Lietuvos įmonėse įstaigose ar organizacijose. Po invalidumo pensijos paskyrimo pareiškėja dirbo ir įgijo papildomo stažo, tačiau, vadovaujantis Pensijų įstatymo 46 straipsnio 2 dalies nuostatomis, į šį stažą gali būti atsižvelgta tik invalidumo pensiją pareiškėjai skiriant iš naujo pagal Pensijų įstatymo 42 straipsnį. Pareiškėjai deklaravus išvykimą gyventi į užsienį, Tarnyba, spręsdama dėl tolimesnio invalidumo pensijos mokėjimo, pagrįstai vertino tik tą stažą, kuriuo remiantis pareiškėjai nuo 1982-09-01 buvo paskirta invalidumo pensija, o į po invalidumo pensijos skyrimo pareiškėjos papildomai įgytą stažą neatsižvelgė ir pasiūlė pareiškėjai kreiptis dėl pensijos skyrimo iš naujo. Atkreiptinas dėmesys, kad invalidumo pensijos mokėjimas buvo nutrauktas pareiškėjai išvykus nuolat gyventi į užsienio valstybę (duomenys neskelbtini), buvusi invalidumo pensija išmokėta už 6 mėnesius į priekį, t. y. iki 2015-05-31. Pareiškėjai netekto darbingumo pensija Tarnybos 2015-10-26 sprendimu Nr. UI_PS2-2530 paskirta nuo 2015-06-01, tad jokių neišmokėtų pensijos dalių nėra, pareiškėjos šis reikalavimas negali būti tenkinamas.

Įvertinęs pareiškėjos mokymosi laiką nuo 1981-09-01 iki 1982-09-01, kai šis mokymosi laikas nelaikomas stažu (Nuostatų 23¹ p.), įgytu dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose, teismas laiko, kad pareiškėja, išvykusi gyventi į (duomenys neskelbtini), neteko teisės gauti nuo 1982-09-01 paskirtos invalidumo pensijos, ir, remdamasis minėtomis Pensijų įstatymo 1 straipsnio 5 dalies, 43 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 23¹ nuostatomis, Tarnyba 2015-02-10 sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė mokėti pareiškėjai invalidumo pensiją.2Tokiu būdu pareiškėjai išvykus gyventi į (duomenys neskelbtini), jai teisėtai nutrauktas invalidumo pensijos mokėjimas, išmokant už šešis mėnesius į priekį išvykimo mėnesio dydžio pensiją.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Tarnyba, vadovaudamasi Pensijų įstatymo 1 straipsnio 5 dalies, 43 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 23¹ nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nemokėti pareiškėjai invalidumo pensijos išvykus gyventi į užsienį, nėra pagrindo išmokėti ankstesnę dar neišmokėtą pensijos dalį bei atstatyti invalidumo pensijos mokėjimą taip, kaip buvo mokama prieš pareiškėjai išvykstant gyventi į užsienį, taip pat nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamų VSDFV 2015-11-12 sprendimo Nr. (6.5) I-7300 ir Tarnybos 2015-02-10 sprendimo Nr. UI_PS2-464.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos O. Č. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.