Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja nesutiko su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. UI_PS2-464, kurio pagrindu buvo atsisakyta mokėti pareiškėjai invalidumo pensiją. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7300 pareiškėjos skundo netenkino.

Paaiškino, kad Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta, jog turi būti iš naujo įvertinamas stažas Lietuvoje ankstesniu pensijos skyrimo metu pagal dabartines nuostatas, ir negali būti taikomas atgaline data. Jos manymu perskaičiuoti pensiją galima tik tokiu atveju, jeigu dalis įgyta dirbant ne Lietuvos organizacijose, bet šiuo atveju tai negalėjo būti pritaikoma, nes visas stažas įgytas dirbant Lietuvoje. Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje taip pat numatytas minimalaus stažo reikalavimas, tačiau nenumatyta, ar turimas omeny dabartinis stažas, ar stažas pensijos skyrimo metu. Vertinant minimalų stažą pensijos skyrimo metu, jis jau buvo įvertintas pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir nėra pagrindo vertinti jo iš naujo, nes visas stažas įgytas Lietuvoje.

II.

Teismas spręsdamas ginčą vadovavosi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – Nuostatai).

Teismas įvertinęs teisės aktų nuostatas, darė išvadą, kad pensijos gavėjui, persikėlusiam nuolat gyventi į užsienio valstybę, kurioje jam netaikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatos dėl pensijų mokėjimo, mokama paskirtoji pensija, jeigu pensijos gavėjas yra įgijęs ne mažesnį kaip minimalų stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti ir visą šį stažą įgijo dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose.

Nustatė, kad pareiškėjai invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. už mokymąsi Vilniaus specialiojoje profesinėje technikos mokykloje nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 rugsėjo 1 d. Šis mokymosi laikas buvo įskaitytas į stažą vadovaujantis iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusiais pensijų skyrimą reglamentavusiais teisės aktais, tačiau nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujam Pensijų įstatymui tokie mokymosi laikai į stažą nebuvo įskaitomi.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjos pensija perskaičiuota pagal jos 2015 m. kovo 25 d. prašymą, vadovaujantis Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pasisakė, kad pareiškėjai persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę, jai turi būti mokama naujai paskirta pensija, nes ji yra įgijusi 14,8486 metų stažą dirbdama Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose. Pareiškėjai invalidumo pensija buvo paskirta nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. už mokymąsi Vilniaus specialiojoje profesinėje technikos mokykloje nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. rugsėjo 1 d. Nurodė, kad aplinkybę, kad pareiškėja mokėsi, o ne dirbo ar atliko gamybinę praktiką, patvirtina Specialiosios profesinės technikos mokyklos 1982 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. 289.

Teismas nesutiko su pareiškėjos reikalavimu įpareigoti Tarnybą atstatyti pensijos mokėjimą taip, kaip buvo mokama prieš išvykstant į užsienį, nes pareiškėjai išvykus nuolat gyventi į kitą valstybę ji neatitiko Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų tolesniam pensijos mokėjimui. Pasisakė, kad pareiškėjai invalidumo pensija buvo paskirta už laiką, kuris, vadovaujantis Nuostatų 23¹ punktu, nelaikomas stažu, įgytu dirbant Lietuvos įmonėse įstaigose ar organizacijose. Sprendė, kad pareiškėjai deklaravus išvykimą gyventi į užsienį, Tarnyba, spręsdama dėl tolimesnio invalidumo pensijos mokėjimo, pagrįstai vertino tik tą stažą, kuriuo remiantis pareiškėjai nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta invalidumo pensija, o į po invalidumo pensijos skyrimo pareiškėjos papildomai įgytą stažą neatsižvelgė ir pasiūlė pareiškėjai kreiptis dėl pensijos skyrimo iš naujo.

Įvertinęs pareiškėjos mokymosi laiką nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. rugsėjo 1 d., kai šis mokymosi laikas nelaikomas stažu (Nuostatų 23¹ p.), įgytu dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose, teismas laikė, kad pareiškėja, išvykusi gyventi į JAV, neteko teisės gauti nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. paskirtos invalidumo pensijos, ir, remdamasis minėtomis Pensijų įstatymo 1 straipsnio 5 dalies, 43 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 23¹ nuostatomis, sprendė, kad Tarnyba 2015 m. vasario 10 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė mokėti pareiškėjai invalidumo pensiją.2

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, kad Tarnyba, vadovaudamasi Pensijų įstatymo 1 straipsnio 5 dalies, 43 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 23¹ nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nemokėti pareiškėjai invalidumo pensijos išvykus gyventi į užsienį. Sprendė, kad nėra pagrindo išmokėti ankstesnę dar neišmokėtą pensijos dalį bei atstatyti invalidumo pensijos mokėjimą taip, kaip buvo mokama prieš pareiškėjai išvykstant gyventi į užsienį, taip pat nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamų VSDFV 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. (6.5) I-7300 ir Tarnybos 2015 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. UI_PS2-464.

III.

Akcentuoja, kad Tarnyba, vadovaudamasi Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, 54 straipsnio 5 dalimi ir Nuostatų 23¹ punktu, 2015 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą Nr. UI_PS2-464 „Dėl atsisakymo mokėti O. Č. valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją“, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta pratęsti invalidumo pensijos mokėjimą, nes ji neturi valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, įgyto dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose, organizacijose.

Pabrėžia, kad aplinkybę, kad pareiškėja mokėsi, o ne dirbo ar atliko gamybinę praktiką, patvirtina Specialiosios profesinės technikos mokyklos 1982 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. 289.

Nurodo, kad pareiškėjai išvykus į JAV, jai teisėtai nutrauktas invalidumo pensijos mokėjimas bei, kad nėra pagrindo išmokėti ankstesnę dar neišmokėtą pensijos dalį ir atstatyti pensijos mokėjimą taip, kaip buvo mokama prieš pareiškėjai išvykstant gyventi į užsienį.

Darė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 1 straipsnio 5 dalies, 43 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 23¹ nuostatomis, pagrįstai nustatė, kad Tarnyba 2015 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. UI_PS2-464 teisėtai ir pagrįstai nusprendė nemokėti pareiškėjai invalidumo pensijos išvykus gyventi į užsienį ir teisėtai 2015 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. UI_PS2-2530 paskyrė pareiškėjai netekto darbingumo pensiją iš naujo, todėl atmetė pareiškėjos reikalavimus atstatyti invalidumo pensijos mokėjimą taip, kaip buvo mokama prieš pareiškėjai išvykstant gyventi į užsienį, panaikinti Fondo valdybos 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7300 ir Tarnybos 2015 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. UI_PS2-464, išmokant ankstesnę dar neišmokėtą invalidumo pensijos dalį nėra pagrindo. Todėl mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nustatė visas bylai aktualias ir svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos atsisakymo pareiškėjai mokėti invalidumo pensiją jai išvykus gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, taip pat dėl valstybinio socialinio draudimo stažo neįskaitymo, kai pareiškėja mokėsi Vilniaus specialiosios profesinės technikos mokykloje nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. rugsėjo 1 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Ginčui aktualus Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (suvestinė redakcija 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. rugsėjo 29 d.) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (suvestinė redakcija 2014 m. kovo 26 d. – 2016 m. gruodžio31 d.).

Visų pirma svarbu atkreipti dėmesį, kad Pensijų įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenys, gyvenantys užsienio valstybėse, kuriose jiems netaikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatos dėl pensijų mokėjimo, jeigu jie yra įgiję ne mažesnį už minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (toliau – stažas) atitinkamos rūšies pensijai gauti dirbdami Lietuvos įmonėse, įstaigose, organizacijose, turi teisę gauti pensijas pagal Pensijų įstatymą už Pensijų įstatymo 8 straipsnyje (išskyrus 8 straipsnio 4 dalį) ir 54 straipsnyje nurodytus laikotarpius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 54 straipsnio 5 dalies nuostatas, pensijos gavėjui, persikėlusiam nuolat gyventi į užsienio valstybę, kurioje jam netaikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatos dėl pensijų mokėjimo, mokama paskirtoji pensija, jeigu pensijos gavėjas yra įgijęs ne mažesnį kaip minimalų stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti ir visą šį stažą įgijo dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose.

Nuostatų 23¹ punkte nustatyta, kokie laikotarpiai laikomi stažu, įgytu dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose. Pensijų įstatymo 43 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai pensijos gavėjas, persikėlęs gyventi į kitą valstybę, netenka teisės gauti paskirtąją pensiją, pensija gali būti išmokama už šešis mėnesius į priekį išvykimo mėnesio dydžio, o toliau ji nebemokama.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas invalidumo pensija pareiškėjai buvo paskirta ir mokama nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. už mokymąsi Vilniaus specialiojoje profesinėje technikos mokykloje laikotarpiu nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. rugsėjo 1 d. Vadovaujantis iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusiais buvusioje SSSR pensijų skyrimą reglamentavusiais teisės aktais toks mokymosi laikotarpis buvo įskaitytinas į stažą. Tačiau pagal nuo 1995 m. sausio 1 d. galiojantį Pensijų įstatymą tokio pobūdžio (mokymosi) laikotarpiai į stažą yra neįskaitytini.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Tarnybai 2014 m. spalio 28 d. pateikė prašymą tęsti invalidumo pensijos mokėjimą išvykus gyventi į užsienio valstybę. Išvykimą gyventi į užsienio valstybę pareiškėja deklaravo 2014 m. lapkričio 4 d.

Tarnyba, spręsdama dėl pareiškėjos prašymo ir įvertinusi tai, kad mokymosi laikas nėra įrašytas į Nuostatų 23¹ punktą, nustatė, kad pareiškėja, išvykusi gyventi į JAV, neteko teisės gauti nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. paskirtą invalidumo pensiją ir atsisakė mokėti pareiškėjai invalidumo pensiją. Tarnyba 2015 m. vasario 13 d. raštu Nr. (4.30) S2-5256 informavo pareiškėją dėl galimybės kreiptis dėl pensijos skyrimo iš naujo.

Aplinkybę, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. rugsėjo 1 d. mokėsi, o ne dirbo ar atliko gamybinę praktiką, patvirtina Specialiosios profesinės technikos mokyklos 1982 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. 289 (b. l. 23), be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja tuo metu mokėsi, o ne dirbo.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas pareiškėjai 1982 m. rugsėjo 1 d. invalidumo pensija buvo paskirta už laiką, kuris, nuo 1995 m. sausio 1 d. vadovaujantis Nuostatų 23¹ punktu, nelaikomas stažu, įgytu dirbant Lietuvos įmonėse įstaigose ar organizacijose. Todėl, pareiškėjai deklaravus išvykimą gyventi į užsienį, Tarnyba, spręsdama dėl tolimesnio invalidumo pensijos mokėjimo, pagrįstai vertino tik tą stažą, kuriuo remiantis pareiškėjai nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. (t. y. į laikotarpį nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. rugsėjo 1 d., kuomet pareiškėja mokėsi) buvo paskirta invalidumo pensija, o į po invalidumo pensijos skyrimo pareiškėjos papildomai įgytą stažą neatsižvelgė ir pasiūlė pareiškėjai kreiptis dėl pensijos skyrimo iš naujo.

Pareiškėjos invalidumo pensijos mokėjimas buvo nutrauktas pareiškėjai išvykus nuolat gyventi į užsienio valstybę (JAV), buvusi invalidumo pensija išmokėta už 6 mėnesius į priekį, t. y. iki 2015 m. gegužės 31 d. Pareiškėjai netekto darbingumo pensija Tarnybos 2015 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. UI_PS2-2530 paskirta nuo 2015 m. birželio 1 d., atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas tiesingai konstatavo, kad jokių neišmokėtų pensijos dalių nėra, ir pareiškėjos reikalavimas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas darė pagristą išvadą, kad Tarnyba, vadovaudamasi Pensijų įstatymo 1 straipsnio 5 dalies, 43 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 23¹ nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nemokėti pareiškėjai invalidumo pensijos išvykus gyventi į užsienį, nėra pagrindo išmokėti ankstesnę dar neišmokėtą pensijos dalį bei atstatyti invalidumo pensijos mokėjimą taip, kaip buvo mokama prieš pareiškėjai išvykstant gyventi į užsienį, taip pat, kad nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamų VSDFV 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. (6.5) I-7300 ir Tarnybos 2015 m . vasario 10 d. sprendimo Nr. UI_PS2-464.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.