Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. P. (O. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo O. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 165 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu 20 metų;

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (dėl A. B. (A. B.) nužudymo) – laisvės atėmimu iki gyvos galvos;

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (dėl J. S. (J. S.) nužudymo) – laisvės atėmimu iki gyvos galvos;

pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 3 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnes ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 5 dalimis, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos 1 metų 7 mėnesių ir 5 dienų laisvės atėmimo bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę nustatant atlikti kalėjime.

O. P. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš O. P. priteista: L. N. 3 460 Lt turtinei ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, J. R. 3 500 Lt turtinei žalai atlyginti, R. Š. 3 650 Lt turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu K. M. nuteistas pagal BK 238 straipsnio 1 dalį; išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau dėl šio nuteistojo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė Jadvygą J. A., gim. 1929 m., o būtent:

jis 2010 m. vasario 10 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kėdainių raj., (duomenys neskelbtini), dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą pagrobti auksą, atvažiavo pas savo sugyventinės L. R. krikšto mamą J. J. A. ir sulaukęs tinkamo momento, kai nukentėjusioji pasilenkė, griebęs nuo kėdės šaliką tyčia juo aprišo nukentėjusiajai kaklą užverždamas mazgą, nuo ko nukentėjusioji nugriuvo ant grindų ir vietoje mirė nuo uždusimo suspaudus kaklą šaliku; po to O. P., tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, kraustė namus ieškodamas aukso ir iš virtuvės pagrobė neturinčią materialios vertės dėžutę skalbimo miltelių „Tide“, iš šaldytuvo – neturinčių materialios vertės maisto produktų, iš svetainės nuo sekcijos – neturintį materialios vertės tortą – šakotį. Tokiu būdu O. P. tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė J. J. A..

Be to, O. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio tyčia itin žiauriai nužudė A. B., gim. 1972 m., o būtent:

jis 2010 m. kovo mėnesį, iš 7 į 8 d. naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su A. B. metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia itin žiauriai sudavė pastarajam ne mažiau kaip 19 smūgių kirvio pentimi bei kumščiais į galvą, galūnes ir kitas kūno vietas, padarydamas A. B. daugybines kraujosruvas, sumušimus, kaulų lūžius, kairio skruosto skruostikaulio lūžį, apatinio žandikaulio lūžius, kairės pusės viršutinio žandikaulio gomurinės ataugos skeveldrinį lūžį, muštinę kiaurinę žaizdą viršutinėje lūpoje su kairės pusės viršutinio žandikaulio gomurinės ataugos skeveldriniu lūžiu, paliežuvio kaulo lūžį, muštinę žaizdą iš kairio momens ir kaktos srities su kaktikaulio įspaustiniu lūžiu, galvos smegenų kietojo dangalo plyšimu, galvos smegenų sumušimu su kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, kairio smilkinio srities sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu, kraujosruva galvos minkštuose audiniuose, įspaustiniu smilkinkaulio lūžiu, pereinančiu į kaukolės pamatą, galvos smegenų sumušimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais, dėl to nukentėjusysis A. B. nuo galvos smegenų sumušimo su daugybiniais kaukolės lūžiais, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, kraujavimu į kvėpavimo takus bei skrandį, vietoje mirė. Tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, tyčia itin žiauriai nužudė A. B..

Be to, O. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai slapta prieš savininko valią įsibrovė į R. Š. priklausantį butą ir ten neteisėtai apsigyveno, o būtent:

jis 2010 m. kovo 3 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, turėdamas tikslą apsigyventi, tyčia slapta išlaužęs buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), duris, neteisėtai įsibrovė į R. Š. priklausantį butą ir ten gyveno iki 2010 m. kovo 17 d., kol jį sulaikė policijos pareigūnai.

Be to, O. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent:

jis 2010 m. kovo 8 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, neteisėtai gyvendamas R. Š. priklausančiame bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš kambario pagrobė 200 Lt vertės 35 cm įstrižainės spalvoto vaizdo televizorių „Vido“, o laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 8 d. iki 2010 m. kovo 17 d. tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus pagrobė iš koridoriaus ant šaldytuvo stovėjusią 250 Lt vertės baltos spalvos mikrobangų krosnelę, bendrai padarydamas R. Š. 450 Lt turtinę žalą.

Be to, O. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sugadino svetimą turtą, o būtent:

jis 2010 m. kovo 3 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, slapta išlaužęs buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 100 Lt vertės duris, neteisėtai įsibrovė į R. Š. priklausantį butą, kur neteisėtai gyvendamas iki 2010 m. kovo 17 d. iškraustė iš spintų ir sekcijos visus daiktus, sumesdamas juos ant grindų, sulaužė namų apyvokos daiktus, kambario, koridoriaus, virtuvės baldus, sugadino klozetą, dėl to butas prarado prekinę vertę, tokiu būdu sugadino svetimą R. Š. priklausantį turtą, padarydamas 3 100 Lt turtinę žalą.

Be to, O. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, padarydamas nukentėjusiajam daugybinius kūno sužalojimus tyčia itin žiauriai nužudė J. S., gim. 1962 m., o būtent:

jis 2010 m. kovo 16 d. apie 1 val. bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su J. S. metu tyčia itin žiauriai jam sudavė ne mažiau kaip 12 smūgių plaktuku į įvairias kūno vietas, padarydamas muštinę žaizdą dešinio momens srityje su dešinio momenkaulio išorinės kaulinės plokštelės įskilimu, muštinę žaizdą kaktos dešinėje pusėje, odos nubrozdinimą kaktos dešinėje pusėje, muštinę žaizdą kaktos dešinėje pusėje, odos nubrozdinimą iš kaktos dešinės pusės, odos nubrozdinimą kaktos kairėje pusėje, muštinę žaizdą kaktos kairėje pusėje, odos nubrozdinimą kairės speninės ataugos projekcijoje, odos nubrozdinimą dešinės alkūnės srityje, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; muštinę žaizdą dešinio momens srityje su dešinio momenkaulio įspaustiniu lūžiu, muštinę žaizdą pakaušio dešinėje pusėje su dešinio momenkaulio įspaustiniu lūžiu, kraujosruvą sprando odoje su masyvia kraujosruva sprando minkštuosiuose audiniuose, kairės slankstelinės arterijos sužalojimu, masyviu kraujo išsiliejimu po nugaros smegenų kietuoju dangalu ir minkštaisiais dangalais galvos smegenų, smegenėlių pamatiniame paviršiuje, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas; dėl to nukentėjusysis J. S. nuo sprando kairės pusės sumušimo, pasireiškusio kraujosruva sprando odoje su masyvia kraujosruva sprando minkštuosiuose audiniuose, kairės slankstelinės arterijos sužalojimu, masyviu kraujo išsiliejimu po nugaros smegenų kietuoju dangalu ir minkštaisiais dangalais galvos smegenų, smegenėlių pamatiniame paviršiuje, mirė, ir tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų tyčia itin žiauriai nužudė J. S..

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo O. P. kaltė tyčia itin žiauriai nužudžius A. B. ir J. S. bei sugadinus svetimą R. Š. priklausantį turtą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, dėl šių veikų įrodymus įvertino nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Tačiau teismas padarė klaidingą išvadą nuteistąjį dėl savanaudiškų paskatų nužudžius J. J. A.. Atsižvelgus į tai, paskirta neteisinga bausmė už kitą nusikalstamą veiką – A. B. nužudymą. Dėl nurodytų priežasčių, taip pat esant reikalui iš naujo subendrinti paskirtas bausmes, išspręsti nukentėjusiojo J. R. pareikštą civilinį ieškinį, dalis skundžiamo nuosprendžio naikinama, o dalis keičiama.

Dėl J. J. A. nužudymo

Įvertinus aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti teismo medicinos ekspertai J. R. ir J. M. P. negalėjo nurodyti konkrečios J. J. A. mirties priežasties, o byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti įrodymai objektyviai nepatvirtina O. P. kaltinime nurodytu laiku buvus J. J. A. namuose ir ją nužudžius, aptarti duomenys apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl J. J. A. nužudymo nepagrįsta objektyviais duomenimis.

Išdėstyti bylos duomenys apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai neleidžia pašalinti abejonių dėl J. J. A. mirties priežasties.

Pagal nukentėjusiojo J. R., liudytojų I. G. ir L. R. parodymus J. J. A., net būdama vyresnė nei 80 metų, buvo veikli, nesiskundė sveikata. Nukentėjusysis ir liudytojai pateikė savo subjektyvią nuomonę apie nukentėjusiosios sveikatos būklę, tačiau ji nėra tiksli, nes lavono tyrimo metu J. J. A. objektyviai nustatyti vyresnio amžiaus žmonėms dažnai diagnozuojami susirgimai: galvos smegenų bei širdies kraujagyslių aterosklerozė, širdies veiklos nepakankamumas, lėtinė išeminė liga, kurie galėjo būti nukentėjusiosios mirties priežastis.

Nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymai negali turėti esminės įtakos, įrodinėjant O. P. kaltę ir patį nusikaltimo faktą, nes šiems asmenims nežinomos tikrosios J. J. A. mirties aplinkybės.

Nesutikdama su tokia teismo išvada, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog dėl specialistų išvadų ir ekspertizės akto bei juos pateikusių ekspertų paaiškinimų teisme vertinimo šiame nuosprendyje jau pasisakyta, todėl kolegija motyvų nekartoja, tačiau nuteistojo parodymus būtina aptarti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu teismo argumentavimu nesutinka.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog tokių įrodymų byloje nėra, todėl, vadovaujantis konstituciniu nekaltumo prezumpcijos principu, visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesant patikimų ir neginčijamą įrodomąją vertę turinčių įrodymų, jog padaryta nusikalstama veika ir O. P. nužudė J. J. A., jo baudžiamoji atsakomybė už nužudymą dėl savanaudiškų paskatų negalima.

Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikinamas. Byloje priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, kuriuo O. P. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl A. B. nužudymo

Šiame nuosprendyje jau minėta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinasis, t. y. būtina nustatyti, jog tik kaltininko veika sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą.

Pirmosios instancijos teismas O. P. kaltę itin žiauriai nužudžius nukentėjusįjį A. B. (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas) pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu – ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais O. P. parodymais, kitais byloje ištirtais įrodymais. Juos sugretinęs teismas padarė pagrįstą išvadą, kad visus sužalojimus, įskaitant ir sukėlusius mirtį, padarė būtent O. P..

Pagal specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, duomenis A. B. mirtį sukėlė kairės pusės kaktikaulio ir smilkinkaulio įspaustiniai lūžiai su kaukolės pamato lūžiu, galvos smegenų sumušimu, kraujo išsiliejimais po smegenų dangalais. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, kraujavimu į kvėpavimo takus bei skrandį. Sužalojimai galėjo būti padaryti, suduodant 19 smūgių. Galvos sužalojimai, muštinė žaizda pasmakrėje, poodinė kraujosruva dešiniame petyje, iš viso 10 sužalojimų, padaryti kietu buku riboto keturkampio pavidalo traumuojančio paviršiaus savybes turinčiu daiktu ar įrankiu, pvz. plaktuko pentimi. Neatmetama galimybė, kad suduodant smūgius tuo pačiu daiktu ar įrankiu, o nukentėjusiajam prisidengiant rankomis nuo suduodamų smūgių, padaryti odos nubrozdinimai rankose. Apatinės lūpos sumušimas bei kraujosruvos, poodinės kraujosruvos dešiniame skruoste, kaktos kairėje pusėje padarytos, kontaktuojant su kietais bukais atsikišusiais paviršiais, tikėtina suduodant smūgius, pvz. kumščiu (2 t., 33–41 b. l.).

Teisėjų kolegijai nekelia abejonių specialisto išvados pagrįstumas.

Taigi byloje neginčijamai nustatyta A. B. mirties priežastis – smūgiai į galvą, o būtent, kairės pusės kaktikaulį ir smilkinkaulį, kurie turėjo lemiamos reikšmės gyvybei pavojingiems sužalojimams atsirasti ir nulėmė A. B. mirtį.

Sprendžiant, ar yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, jog būtent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksniai sąlygojo asmens mirtį.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2010 m. kovo mėnesį, iš 7 į 8 d. naktį, O. P. sumušė A. B., suduodamas ne mažiau kaip 19 smūgių kirvio pentimi bei kumščiais į galvą, galūnes ir kitas kūno vietas. A. B. padaryti galvos sužalojimai – muštinė žaizda kairio momens ir kaktos srityje bei kairio smilkinio srities sumušimas – buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Nuteistasis O. P. apeliaciniame skunde nesutiko su tokia teismo išvada ir neigė, jog būtent jis padarė nukentėjusiajam sužalojimus, dėl kurių šis mirė, bei siekė savo veiksmus priskirti įvykio metu kartu buvusiam K. M..

Nuteistojo argumentai yra nepagrįsti ir paneigti teisme ištirtais įrodymais.

Nuteistojo O. P. parodymai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje. Kaip matyti iš jo parodymų analizės, viso proceso metu (o teisme net du kartus) jis teikė skirtingas A. B. nužudymo versijas.

Iš bylos medžiagos matosi, kad duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nuteistasis O. P. kaltu neprisipažino ir parodė, jog A. B. nužudė S. K., o jis buvo grumtynių, įvykusių tarp A. B. ir S. K., į kurias vėliau įsivėlė ir K. M., stebėtojas. Jis pats grumtynėse nedalyvavo ir prieš A. B. nesmurtavo. Matė, kaip A. B. čiupo S. K. už plaukų, o ši išsilaisvinusi iš jo rankų pagriebė plaktuką ir pradėjo jį (A. B.) daužyti. Šis nugriuvo ant žemės, ir jie paliko jį gulėti. Tada S. K. nuėjo miegoti. Naktį K. M. apeliantui pasakė, kad A. B. mirė, ir jie abu pasišalino.

Pirmosios instancijos teisme perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistojo parodymus (4 t., 51–52, 69–71, 76–78 b. l.), kur jis pripažino tarp A. B. ir K. M. kilusio konflikto metu ne daugiau kaip du–tris kartus kirvio bukuoju galu sudavęs A. B. į smilkinį, po ko šis neteko sąmonės ir nugriuvo, o vėliau mirė, O. P. paaiškino, jog taip jam liepė sakyti pareigūnai, žadėjo daug privilegijų.

Tęsiant įrodymų tyrimą teisme, kai buvo apklaustas nuteistasis K. M. ir perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, O. P. pakeitė savo poziciją ir prisipažino kaltu dėl A. B. nužudymo. Jis paaiškino, kad paėmė plaktuką ar kirvį, tiksliai neprisimena, ir trenkė A. B. į galvą, po ko šis nugriuvo ant žemės. A. B. tuo metu dar buvo gyvas. Naktį apeliantą pažadino K. M., ir jie kartu A. B. paguldė į lovą.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti tokiais nuteistojo parodymais, jog jis padarė A. B. mirtinus sužalojimus, nes jie sutampa su kito nuteistojo K. M. ir liudytojos S. K. parodymais, kad žalojimui buvo panaudotas įrankis (kirvis), abu jie įvardijo O. P. kaip asmenį, smurtavusį prieš A. B..

Kaip matyti iš liudytojos S. K. parodymų turinio (nors bylą nagrinėjant teisme ji teigė, jog išgertuvių metu po to, kai ją sumušė K. M., ji nuėjo miegoti ir tik kitos dienos vakare aptiko A. B. lavoną, ji nematė, kas nužudė A. B.), ikiteisminio tyrimo metu ji iš esmės vienodai aiškino mačiusi, kaip O. P. užpuolė A. B.. Be to, 2010 m. kovo 30 d. apklausta kaip įtariamoji ir 2011 m. vasario 3 d. apklausta kaip liudytoja S. K. parodė, kad iš tiesų matė, kaip eidamas link A. B. O. P. pasilenkė ir paėmė namie buvusį įrankį, tačiau nematė, kokį. Kai O. P. sudavė A. B. kumščiu į krūtinę, šis nugriuvo ant žemės. Tuo metu prieš ją smurtavo K. M., todėl ji nematė, kas vyksta kitame kambaryje, kur buvo A. B. ir O. P.. Girdėjo, jog A. B. šaukėsi pagalbos, ir duslius smūgius, vėliau dėl K. M. suduotų smūgių ji prarado sąmonę. Atsikėlusi kitos dienos ryte, namuose rado abu nuteistuosius. Ji vėl užmigo ir tik tos dienos vakare atsikėlusi rado negyvą A. B. (2 t., 142–144, 163–165 b. l.).

Aptarti parodymai teisiamajame posėdyje perskaityti, liudytoja juos patvirtino.

Analizuojant nuteistojo K. M. parodymus matosi, kad, nors jis neneigė sudavęs S. K. į skruostą, visgi viso proceso metu laikėsi vieningos pozicijos, jog nematė, kaip nužudytas A. B.. K. M. nuosekliai aiškino, kad išgertuvių metu pirmas nuėjo miegoti ir atsibudo nuo duslaus triukšmo (išgirdo kažką smūgiuojant), tada pamatė O. P. su kirviu rankoje ir ant grindų gulintį kruviną su žaizda galvoje A. B., kuris dar buvo gyvas. O. P. įspraudė kirvį į S. K. ranką tikėdamasis, jog ant jo liks pastarosios pirštų atspaudai ir visi galvos, kad ji nužudė A. B.. Šį kirvį numetė po lova. Tokius parodymus K. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (3 t., 74–78, 85–87, 92–93, 97– 98 b. l.).

Taigi tiek S. K., tiek K. M. vienodai nurodė O. P. kaip asmenį, dėl kurio veiksmų mirė A. B..

Nepaisant to, jog nuteistasis K. M. ir liudytoja S. K. per apklausas pildė savo parodymus vis naujomis aplinkybėmis (vienos iš kurių nagrinėjant bylą pasitvirtino, kitos – ne), teismas pagrįstai vadovavosi jų parodymais tiek, kiek jie sutampa tarpusavyje ir su kitais bylos įrodymais.

Nepagrįstas apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas apeliantą ir K. M. patikrinti poligrafu, siekiant nustatyti tiesą.

Šiame įstatyme nenumatyta, jog tyrimas poligrafu atliekamas pagal įtariamo ar kaltinamo asmens pageidavimą, siekiant patikrinti jo ar kito asmens parodymus.

BPK 20 straipsnis numato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Tyrimas poligrafu nėra įteisintas Baudžiamojo proceso kodekse, o Poligrafo naudojimo įstatymas nesiejamas su baudžiamuoju procesu. Teismas gali naudoti tik tas priemones, kurias numato Baudžiamojo proceso kodeksas.

Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog kambaryje, kuriame buvo A. B. lavonas, paimtas ant grindų rastas plaktukas, o kitame kambaryje (kuriame pagal S. K. ir K. M. parodymus pastaroji miegojo) po lova rastas ir paimtas kirvis; dar vienas kirvis paimtas nuo fotelio (1 t., 194–196 b. l.). Atlikus serologinį ir DNR tyrimus nustatyta, kad ant kirvio, kuris rastas po lova, ir ant plaktuko yra A. B. kraujo (2 t., 51–52 b. l.).

Aplinkybę, jog šiais dviem iš įvykio vietos paimtais įrankiais buvo žalojamas A. B. ir vienu iš jų padarytas A. B. mirtį lėmęs galvos sužalojimas, patvirtina kriminalistinio tyrimo duomenys. 2010 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad tikėtina, jog A. B. kairio momens srities odos žaizdos padarytos vienu smūgiu tirti pateikto kirvio, rasto po lova, pentimi, kontaktuojant ir kirvakočio paviršiui. Šios odos žaizdos nepadarytos tirti pateiktais plaktuku ir kirviu, rastu ant fotelio. Tirti pateikti plaktukas ir abu kirviai turi tokių savybių traumuojančius paviršius (jų pentys), kokiais padarytas tirtas kaukolės skliauto sužalojimas. Tačiau nėra galimybių pasakyti, kuriuo konkrečiai iš tirti pateiktų daiktų ir ar tų daiktų pentimis padarytas kaukolės skliauto sužalojimas, kadangi sužalojime užsifiksavę požymiai yra plačios grupinės priklausomybės; nėra požymių, kurie išskirtų traumavusį paviršių į bent kiek siauresnę grupinę priklausomybę (2 t., 55–60 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, aptartų ir kitų pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtų bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visetas patvirtina, kad būtent nuteistasis O. P. smurtavo prieš nukentėjusįjį A. B..

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, jog kitas nuteistasis K. M. jį apkalbėjo, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl A. B. nužudymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra tai patvirtinančių duomenų, ir tai vertina kaip O. P. pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti atsakomybės už savo paties veiksmus.

Pagal suformuotą teismų praktiką nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz. nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą.

Iš jau minėtos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, jog A. B. mirė dėl galvos sumušimo. Daugybiniai galvos ir kiti A. B. lavono tyrimo metu nustatyti sužalojimai padaryti nukentėjusiajam esant gyvam net 19 trauminių poveikių maždaug tuo pačiu metu prieš keletą valandų iki nukentėjusiojo mirties kietu buku daiktu ar įrankiu, taip pat kontaktuojant su kietais bukais atsikišusiais paviršiais, tikėtina, suduodant smūgius, pvz. kumščiu (2 t., 33–41 b. l.).

Ši eksperto nustatyta aplinkybė patvirtina, kad intensyvaus smurto prieš A. B. naudojimo metu jis dėl patiriamų smūgių kentė didelį fizinį skausmą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog O. P. nukentėjusįjį nužudė itin žiauriai.

Toks prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad dėl A. B. nužudymo atliktas tik vienas medicininis tyrimas, jo rezultatai išdėstyti ne kartą minėtoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tyrimo rezultatais, nes tyrimą atliko didelę ekspertinio darbo patirtį turintis teismo medicinos ekspertas. Kita vertus, nuoroda į skirtingus ankstesnių ekspertizių rezultatus (matyt, turimas galvoje J. J. A. mirties priežasties nustatymas) netaikytina A. B. nužudymui, nes abu atvejai labai skirtingi, ant J. J. A. galvos nebuvo minkštųjų audinių, ir tai labai apsunkino tyrimą.

Objektyviai nustatytų įvykio aplinkybių visuma patvirtina, jog tarp O. P. suduotų A. B. smūgių ir pastarojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, o smūgių pobūdis bei lokalizacija, suduodant smūgius itin žalojančiu įrankiu ir kumščiu nukentėjusiajam į galvą, tuo sukeliant pavojų ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei, parodo O. P. supratus, kad tokiais veiksmais jis gali sukelti mirtinus padarinius, ir jų siekus, t. y. veikus tiesiogine tyčia.

Dėl J. S. nužudymo

Nuteistasis O. P. apeliaciniame skunde teigė, jog neįrodyta, kad jis nužudė J. S., todėl dėl šios nusikalstamos veikos taip pat turi būti išteisintas.

Apeliantas nurodė, jog prieš nukentėjusįjį galėjo smurtauti kitas asmuo pravarde „afganas“. Dėl tokios jo versijos gana išsamiai pasisakyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ji pagrįstai atmesta.

Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis O. P. parodė, kad su A. N. susipažino stotyje, pasiūlė važiuoti pas jį išgerti. Ji sutiko, jie gėrė, turėjo intymių santykių. Po poros dienų A. N. pasiūlymu jis lankėsi Žvėryne, kur gyveno pastarosios meilužis. O. P. ten neužsibuvo, nes J. S. pradėjo prieš ją smurtauti. Naktį A. N. su J. S. atvažiavo pas jį į Karoliniškes, prašė leisti pagyventi. Išgėrė, tada atsigulė į lovą miegoti. Visi kartu miegojo vienoje lovoje. Ryte pas jį atėjo vyriškis pravarde „afganas“. Apeliantas ketino važiuoti į turgų, „afganą“ paliko bute. Turguje jis susitiko R. B., kartu grįžo į (duomenys neskelbtini) butą. Po kiek laiko norėjo nusiskusti, nuėjo į vonios kambarį ir ten pamatė kruviną J. S. lavoną. R. B. paklausė, kas čia vyksta, apeliantas pasakė, jog čia turbūt Alina su „afganu“. Ryte kažkas skambino į duris, tačiau jie nieko neįsileido. Ikiteisminio tyrimo metu davė kitus parodymus, nes norėjo išgerti, visą savaitę gėrė, savijauta buvo labai bloga. Jį nuvežė į policijos komisariatą ir pasakė, kad dabar jam bus viskas, gaus iki gyvos galvos. Tada galvojo, jog gali viską prisiimti sau. Pareigūnai jam prižadėjo švelnesnę bausmę, drabužių. Durų policijai neatidarė, nes buvo lygtinai paleistas ir jau turėjo keturias nuobaudas. Su „afganu“, kuris dažnai tame bute nakvodavo, jis bendravo, todėl paliko jį su A. N. ir J. S.. Gal „afganas“ nužudė, nes galėtų tai padaryti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokius nuteistojo O. P. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip prieštaringus ir nenuoseklius, kadangi jie prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, be to, tokius parodymus paneigia kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Tai išsamiai aptarta skundžiamame nuosprendyje.

Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. kovo 18 d. O. P. parodė, jog su A. N. susipažino stoties rajone. 2010 m. kovo 15 d. apie 20 val. Alina (N.) ir Jurijus (S.) atvažiavo pas jį į Karoliniškes. Jie atvežė vyno, o jis turėjo alaus, visi kartu gėrė. Apie 24–01 val. Alina atsigulė į lovą miegoti. Visi kartu miegojo vienoje lovoje, Alina gulėjo per vidurį. Jurijus miegojo labai neramiai, vienu metu pradėjo triukšmauti, rėkti ant Alinos ir jo necenzūriniais žodžiais, kaltindamas juos neištikimybe. Jurijus pradėjo stotis. O. P. pašoko nuo lovos, ant grindų rado plaktuką ir tuo metu, kai Jurijus bandė atsistoti, jis priėjęs prie Jurijaus 2–3 kartus sudavė jam plaktuko bukuoju galu į galvos šoną. Šviesos nedegė. Po suduotų smūgių Jurijus nugriuvo ant lovos. O. P. jį nuo lovos numetė ant žemės, tada dar įlipo į kraują ir bandė jį tempti už pažastų. Suprato, kad Jurijus miręs, nes buvo be jokių refleksų. Alina jau miegojo ir viso šito nematė. Jis lavoną nutempė į vonios kambarį ir ten paguldė ant grindų, uždarė duris. Tada grįžo į kambarį ir plaktuką įkišo Alinai į rankas, kad liktų jos pirštų atspaudai, po to plaktuką numetė šalia lovos. Dar išgėręs alaus, atsigulė šalia Alinos ir užmigo. Ryte atsikėlė apie 6 val., paėmė anksčiau rastus daiktus ir išėjo į turgų. Grįžo į butą su vyriškiu, su kuriuo susipažino važiuodamas troleibusu. Kai grįžo, Alinos nebuvo. Su tuo vyriškiu jis girtavo, po to nuėjo miegoti. Visą tą laiką lavonas buvo vonios kambaryje. Jis tam vyriškiui buvo pasakęs, jog neitų į vonią dėl avarinės situacijos, o apie nužudytą J. S. nieko nesakė (4 t., 47–54 b. l.).

Apklaustas kaip įtariamasis 2010 m. kovo 19 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, O. P. nurodė analogiškas J. S. nužudymo aplinkybes, kad J. S. sudavė tuo, kas pakliuvo po ranka, t. y. plaktuku. Sudavė į galvą vieną kartą, šis iš karto pašoko, tada vėl porą kartų sudavė, ir Jurijus nugriuvo. Alina miegojo, nes buvo prisigėrusi. Jurijų paėmė už pažastų ir lavoną nutempė į vonios kambarį, kad Alina nepamatytų kraujo. Susiruošė į Kalvarijų turgų, Aliną paliko miegančią. Stotyje susipažino su vyriškiu, ir abu atvažiavo į butą Karoliniškėse. Alinos jau nebuvo. Kai sudavė kelis kartus į galvą Alinos sugyventiniui, plaktuką įkišo į miegančios Alinos delną ir numetė šalia lovos. Taip pasielgė, norėdamas išvengti galimos atsakomybės, jei Alinos sugyventinis neišgyvens, jog visi pagalvotų, jog Alina jam sudavė (4 t., 69–72 b. l.).

Analogiškus parodymus O. P. davė, apklaustas jo parodymų patikrinimo vietoje metu (4 t., 73–74 b. l.).

Kaip matyti iš nuteistojo O. P. išdėstytų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, jie iš esmės skiriasi: ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis neneigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį, o apklausiamas pirmosios instancijos teisme jau teigė, kad prieš nukentėjusįjį nesmurtavo. Toks nuteistojo parodymų prieštaringumas bei nenuoseklumas neleidžia jų vertinti kaip patikimų. Pirmosios instancijos teisme nuteistojo duotus parodymus teisėjų kolegija vertina kaip pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, juo labiau kad byloje nėra jokių duomenų, jog įvykio metu be jo, J. S. ir miegančios A. N. bute buvo kokių nors kitų asmenų.

Nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes, svarbūs liudytojų R. B. ir A. N. parodymai, kurie papildo bei detalizuoja O. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Pirmosios instancijos teisme liudytojas R. B. parodė, kad pažįsta O. P., jie susipažino 2010 metų pavasarį „Spartos“ stotelėje, kai laukė troleibuso. Jis paprašė cigaretės, jie parūkė, O. P. pasikvietė į svečius Karoliniškėse. Bute buvo dviese, jame buvo pirmą kartą. Dar turėjo būti Olego meilužė, bet ji neatėjo. Asmens pravarde ,,afganas“ nepažįsta. Jis liko nakvoti bute, kartu girtavo. Ryte prabudo dėl to, jog kažkas laužėsi į duris. O. P. jam sakė turėjęs problemų. Po pusvalandžio kažkas atrakino duris, atėjo policija, sulaikė jį ir O. P.. Lavonas buvo vonios kambaryje. Kai ryte atsibudęs R. B. norėjo nueiti į tualetą, O. P. jam pasakė į vonios kambarį neiti, nes ten netvarka, eiti į virtuvę. Ant grindų buvo kraujo dėmė, tačiau jis nepagalvojo, kad vonioje gali būti lavonas. Pagalvojo, jog O. P. susižeidė ir kraujavo. Plaktuką jis matė prie lovos. Asmens pravarde „afganas“ bute nebuvo.

Analogiškus parodymus liudytojas R. B. davė ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 170– 171 b. l.), juos teisme patvirtino.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja A. N. parodė, kad J. S. buvo jos sugyventinis. Neprisimena, kur susitiko su O. P., jis jai prisistatė Dimos vardu. Pirmą kartą ji su O. P. nuvažiavo į jam priklausantį butą Karoliniškėse, ten dar išgėrė, buvo tik dviese, ji ten pernakvojo. Kitą dieną grįžusi namo, pasiūlė J. S. apsigyventi tame bute Karoliniškėse, nusipirko vyno ir su J. S. nuvažiavo į tą butą Karoliniškėse. Visi trys gėrė alkoholį, pasigėrė, užmigo vienoje lovoje. Ryte prabudo, J. S. nebuvo, Dima (O. P.) vaikščiojo bute, pasakė, jog J. S. naktį išėjo namo. Ji patikėjo ir vėl užmigo. Prabudusi pamatė, kad kambaryje nieko nėra, vonios kambaryje rado prie vonios ant grindų gulintį sugyventinį, suprato, jog jis negyvas. Ji išėjo iš buto, ėjo į kioską nusipirkti alaus ir pranešti policijai, kad bute Karoliniškėse yra J. S. lavonas. Su policija buvo atvažiavusi, bet dėl girtumo negalėjo surasti buto. Išeidama iš buto, duris paliko neužrakintas, o kitą dieną policijai ją ten atvežus durys buvo užrakintos. Policija pateko į butą be jos. Tame bute jie buvo tik trise, asmens pravarde „afganas“ nebuvo. Dėl ko mirė J. S., ji nežino.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. N. davė analogiškus parodymus (1 t., 158– 160 b. l.), iš pateiktų nuotraukų ji atpažino nuteistąjį O. P. (1 t., 161–163 b. l.).

Taigi iš aptartų bylos duomenų matyti, jog O. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, visiškai sutampa su kitų įvykio vietoje buvusių asmenų, t. y. liudytojų A. N. ir R. B., parodymais. Kaip ir minėti liudytojai, nuteistasis O. P. nurodė vienodas jų susipažinimo, bendravimo bei girtavimo aplinkybes. Tai leidžia spręsti, kad būtent O. P. smurtavo prieš nukentėjusįjį, o versija dėl asmens pravarde „afganas“, jog pastarasis smurtavo, išgalvota vėliau, siekiant perkelti atsakomybę kitam asmeniui.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, kad jo versijai paneigti reikalingas papildomas tyrimas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje yra pakankamai O. P. kaltės įrodymų.

Tai, kad O. P. buvo žinomos J. S. nužudymo aplinkybės, nes jis pats padarė nusikaltimą, rodo ir rašytiniai bylos įrodymai.

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, jog J. S. mirė dėl sprando kairės pusės sumušimo, pasireiškusio kraujosruva sprando odoje su masyvia kraujosruva sprando minkštuose audiniuose, kairės slankstelinės arterijos sužalojimu, masyviu kraujo išsiliejimu po nugaros smegenų kietuoju dangalu ir minkštaisiais dangalais galvos smegenų, smegenėlių pamatiniame paviršiuje. J. S. sužalojimai galėjo būti padaryti, suduodant 12 smūgių. Visi kūno sužalojimai padaryti kietu buku riboto keturkampio pavidalo traumuojančio paviršiaus savybes turinčiu daiktu ar įrankiu, tokias savybes turi, pvz. plaktuko pentis. Tikėtina, kad daugybiniai kaktos srities ir galvos dešinės pusės sužalojimai padaryti tuo metu, kai nukentėjusiojo kūno padėtis buvo galimai horizontali ir iš esmės nesikeitė (1 t., 64–71 b. l.).

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog nuoplovose ant plaktuko, paklodės, pagalvės užvalkalo ir kt. yra J. S. kraujas su 99,999999999 procentų tikimybe (1 t., 87–88 b. l.).

Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys įrodo, kad tirtos J. S. galvos odos žaizdos ir jų projekcijoje esantys kaukolės skliauto sužalojimai, tikėtina, padaryti tirti pateikto plaktuko pentimi (1 t., 90–95 b. l.).

Iš to daroma išvada, jog nukentėjusiojo mirtį lėmę smūgiai padaryti plaktuku, jam esant horizontalioje padėtyje, t. y. gulint lovoje. Tai reiškia, kad tik tiesiogiai įvykį matęs ar pats jame dalyvavęs asmuo galėjo nesuklysdamas nurodyti nukentėjusiojo žalojimui naudotą įrankį, suduotų smūgių lokalizaciją ir nusikaltimo padarymo vietą.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde bandė teismą įtikinti, jog už šį nusikaltimą, kaip ir už kitus, prisiėmė atsakomybę pareigūnų įkalbėtas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad O. P. dėl jo apklaustas daug anksčiau, nei gautos minėtų tyrimų išvados. Dėl to pareigūnai negalėjo žinoti tokių aplinkybių, kurias nurodė nuteistasis, o būtent, jog trise miegojo lovoje, konflikto priežasties, kokiu būdu nukentėjusysis atsidūrė vonios kambaryje, taip pat paaiškinimo R. B., kodėl negalima eiti į vonios kambarį. Priešingai, nei teigė nuteistasis, šios aplinkybės nebuvo išgalvotos, o atitinka objektyviai nustatytas faktines aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi aptarti ir kiti pirmosios instancijos teisme ištirti bei skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis O. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip nužudymas itin žiauriai (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Jau minėta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis O. P. gana intensyviai žalojančiu daiktu – plaktuko pentimi – suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip 12 smūgių į galvą bei kitas kūno vietas ir tokiu būdu padarydamas daugybinius sužalojimus, suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Būtent tokio kaltininko suvokimo reikalauja susiklosčiusi teismų praktika. Smūgių skaičių ir lokalizaciją (pavojingas gyvybei nukentėjusiojo kūno dalis) patvirtina byloje esanti aptarta teismo medicinos specialisto išvada. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šių aplinkybių pakanka konstatuoti, jog nuteistasis nukentėjusįjį nužudė itin žiauriai.

Dėl R. Š. priklausančio turto sugadinimo

Nuteistasis O. P. apeliaciniame skunde teigė negadinęs R. Š. priklausančio turto.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia nuteistojo versija buvo patikrinta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme ir paneigta byloje surinktais bei teisme išsamiai ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais.

Nuteistasis O. P. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, jog iš esmės pripažįsta įsibrovęs į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išlaužęs jo duris ir neteisėtai jame gyvendamas apgadinęs bute esančius daiktus, tačiau nesutiko, kad tiek daug daiktų buvo sulaužyta ir apgadinta. Pagal jo parodymus bute lankydavosi daug žmonių, ir ne jis vienas padarė tokią žalą.

Analogiškus parodymus nuteistasis davė ikiteisminio tyrimo metu.

Nežiūrint į tai, apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės pakeitė savo parodymus tvirtindamas, jog šios nusikalstamos veikos jis nepadarė.

Baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris pareigą įrodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaltinimui. Ši pareiga galioja tiek, kiek tai reikalinga nusikalstamos veikos požymiams pagal pareikštą kaltinimą įrodyti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įtariamajam, kaltinamajam nepakanka nurodyti naujas įvykio aplinkybes, bet reikia pateikti ir jas pagrindžiančius įrodymus. Nuteistojo pareiga pateikti įrodymus ar nurodyti duomenis, kurie gali patvirtinti apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, išlieka ir paduodant apeliacinį skundą, nes skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti kaltinimo apimtį pagrindžiantys įrodymai. O. P. neigiant teismo nustatytą aplinkybę, jam atsiranda pareiga pateikti jo versiją pagrindžiančius duomenis. Pateikdamas versiją, jog dalį R. Š. priklausančio turto sugadino ne jis, O. P. turi pateikti ir įrodymus ar nurodyti duomenis, kurie gali patvirtinti šį teiginį. Teismų praktikoje tai nelaikoma įrodinėjimo naštos perkėlimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108/2008 ir kt.). Apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė jo teiginį galinčių pagrįsti duomenų, kuriuos būtų galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis. Dėl to nuteistojo apeliaciniame skunde pateikta nauja versiją apeliuojant į tai, kad jokių daiktų jis nelaužė ir negadino, teisėjų kolegijos vertinama kaip jo pasirinkta gynybos taktika.

Byloje esantys įrodymai – nukentėjusiosios R. Š. bei paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys – neabejotinai patvirtina, jog O. P., įsibraudamas ir neteisėtai apsigyvendamas bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), apgadino ir sulaužė jame esančius daiktus.

Nukentėjusioji R. Š., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad patekus su policijos pareigūnais į jai priklausantį butą jame buvo baisi netvarka, daiktai sulaužyti ir suniokoti, butas paverstas lindyne, o iš buto pavogti visi vertingi daiktai.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog bute adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, kambariuose ir koridoriuje išmėtyti įvairūs daiktai: drabužiai, batai, patalynė; spintos stalčiai išimti, koridoriuje nukritusi kabyklos viena pusė, kraujo dėmėmis suteptos sienos. Nurodytos aplinkybės objektyviai užfiksuotos prie protokolo pridėtose nuotraukose (1 t., 16–20 b. l.).

Esant tokioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad O. P. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai. Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai negali būti pagrindas naikinti šią skundžiamo nuosprendžio dalį.

Dėl bausmės

Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog nuteistasis O. P. nenužudė J. J. A., už A. B. nužudymą, t. y. pripažintą įrodyta pirmą smurtinę nusikalstamą veiką, paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra per griežta.

Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas apeliantui bausmės rūšį už šį nusikaltimą, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. O. P. tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), kurio pasekmės yra negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Anksčiau jis devynis kartus teistas, tačiau beveik visi ankstesni nusikaltimai priskiriami nusikaltimams nuosavybei, o tai asmenį daro santykinai mažiau pavojingą, tokias veikas lyginant su nusikaltimais žmogaus gyvybei. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jam padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Visa tai įvertinusi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija už A. B. nužudymą O. P. keičia bausmės rūšį ir skiria straipsnio sankcijoje numatytą maksimalią terminuotą laisvės atėmimo bausmę dvidešimčiai metų.

Šį ir kitus nusikaltimus apeliantas padarė, būdamas lygtinai paleistas iš pataisos namų, iki galo neatlikęs ankstesnės jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Iki sulaikymo jis niekur nedirbo, girtavo, per trumpą laiką padarė penkis nusikaltimus, iš kurių du nužudymus kvalifikuojančiomis aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai išdėstė bausmių skyrimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su jais sutinka, išskyrus dėl J. J. A. nužudymo, todėl nekartoja. Už kitas nusikalstamas veikas paskirtos tinkamos bausmės ir jos nekeičiamos, tačiau bausmės iš naujo subendrinamos.

O. P. apeliaciniame skunde teigė, jog jis sulaikytas 2010 m. kovo 15 d., o kardomoji priemonė paskirta 2010 m. kovo 17 d., todėl jam į bausmę neteisingai įskaitytas suėmimo laikotarpis.

Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Bylos duomenys įrodo, kad O. P. sulaikytas ne 2010 m. kovo 15 d., bet 2010 m. kovo 17 d. (3 t., 193–194, 195 b. l.). O. P. parašas ant laikino sulaikymo protokolo įrodo nurodytos sulaikymo dienos teisingumą. Kardomoji priemonė – suėmimas jam paskirta 2010 m. kovo 19 d. (4 t., 1–2 b. l.). Tai, kad priimta nutartis suimtajam paskelbta, įrodo jo parašas ant nutarties. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, koks laikotarpis įskaitomas į bausmės laiką.

Dėl civilinio ieškinio

Pripažinęs O. P. kaltu dėl šešių nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teismas iš jo priteisė nukentėjusiajam J. R. 3 500 Lt turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai R. Š. – 3 650 Lt turtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajai L. N. – 18 460 Lt, iš jų 3 460 Lt turtinei ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nustačius, jog O. P. nepadarė veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių priteisimo keičiama.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusiajam J. R. padarytą 3 500 Lt žalą sudaro J. J. A. laidojimo išlaidos: gedulingi pietūs, bažnyčia, transportas, vainikai, gėlės, maistas laidotuvių dalyviams (3 t., 31 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog O. P. nenužudė J. J. A..

BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos numato, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, jeigu kaltinamasis išteisinamas nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą.

Dėl išdėstytų motyvų nukentėjusiojo J. R. civilinis ieškinys dėl 3 500 Lt priteisimo turtinei žalai atlyginti paliekamas nenagrinėtas.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2, 3, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį, kuria O. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl J. J. A. nužudymo) panaikinti ir dėl to priimti naują nuosprendį:

O. P. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį dėl O. P. paskirtos bausmės ir nukentėjusiajam J. R. priteisto civilinio ieškinio pakeisti:

O. P., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (dėl A. B. nužudymo), paskirti laisvės atėmimo bausmę 20 (dvidešimčiai) metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 3 punktu, šią bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, su skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (dėl J. S. nužudymo), 165 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 5 dalimis, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 1 metų 7 mėnesių ir 5 dienų laisvės atėmimo bausmės dalimi ir galutinę subendrintą bausmę O. P. paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bausmę nustatant atlikti kalėjime.

Nukentėjusiojo J. R. civilinį ieškinį dėl 3 500 Lt priteisimo turtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėtą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.