Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamoji R. G. kalta neprisipažino ir parodė, kad šios bylos priežastis yra ne žala paveldui, o asmeniniai susidorojimai siekiant nušalinti I. V., tačiau tai jau ir įgyvendinta, nes I. V. išėjusi į pensiją, o ji yra auka. 2007-06-02, 2008-03-12, 2008-06-26, 2009-02-03 pasirašė ir nurodė, kad sąlygos išpildytos. Tai yra tiesioginis jos pareigų vykdymas, jas vykdė vadovės I. V. nurodymu. Laisvės al. 90 namo likimas buvo nuspręstas iki 2005 metų, jis dar nebuvo paskelbtas saugomu pastatu. Miškinis 1994-1995 parengė darbą, pastatas neįtrauktas į paveldą, Laisvės al. atkarpa įvertinta kaip aukštinama. 2002 m. kreipėsi į KPD ir prašė informuoti, kokie bus verslo planai, o KPD nurodė, kad reikia atlikti tyrimus, jie buvo atlikti. 2004m. Steponaitytė atliko tyrimą nustatyti objekto vertę. Nutarimu Nr. 375 pateiktame akte nurodyta, kad pastato išraiška pakitusi, įrašyti jį į saugomus objektus nesiūlė. I. V. pasirašė sąlygas ir buvo leista pastatą rekonstruoti. Ji su šiuo pastatu pradėjo dirbti 2007 metais ir vykdydama pavedimus parengė detaliojo plano sąlygas, kurias patvirtino L. T.. Darbai buvo tęstiniai, todėl papildė sąlygas ir išdėstė reikalavimus. Bendrajame Kauno plane buvo numatyta, kad ši teritorija yra visuomeninės paskirties teritorija. 2005-04-29 Kultūros ministro įsakymu buvo išleistas įsakymas, kuriame nurodoma, kad rengiant detaliuosius planus, tvarkant vietoves, reikia vadovautis vertingosiomis savybėmis kurios nustatyta dosjė, o specialus planas nebuvo parengtas, tai matyti 5.2 plane. Prierašų būti neturi, bet jie nėra uždrausti. Dosjė nėra nurodytas tūrio kėlimas, ten yra nurodyta, kad negalima keisti tūrio, jeigu nėra KPD sutikimo, tačiau 2004 metais gautas sutikimas, kad aukštinti pastatą galima. Tikrinant detalųjį projektą dėl patikrinimo atlikimo teigiama, kad procedūros nebuvo pažeistos. Planavimo sąlygas pasirašė todėl, kad tai yra jos pareiga. Tikrino, ar neprieštarauja dosjė, kuris buvo pagrindinis darbo įrankis, kadangi kitų dokumentų neturėjo, saugojo užstatymo liniją, zonas, fragmentus, gatvių tinklą ir Kauno Naujamiesčio tolygų užstatymo būdą. Jai viskas buvo aišku, vadovavosi tiek, kiek neprieštaravo įstatymui. Pridėjo D. V. raštą, kuriame nurodoma, kad derinant projektus reikia vadovautis ir visa statinio visuma. Jie viską darė taip, kaip nurodyta, kad reikia remtis tyrimais ir jų išvadomis, todėl nesutinka nei su vienu kaltinimu pateiktu kaltinime. Išsiaiškino, kad statinys niekada nebuvo vertybių registre, jo nesaugojo nei valstybė nei savivaldybė, tai Naujamiesčio sudėtinis elementas ir jis yra visiškai ištirtas. Antstatas tai nauja architektūros kokybė, o statybos rūsį nustatė savivaldybė, 1 ir 2 aukštai visiškai atrestauruoti pagal pamatuotus elementus. Mansardas pristatyti draudžiama paveldo objektui, o ne vietovėje, pastatas turėjo būti įtrauktas kaip objektas. Mano, kad sąlygas išdavė teisėtai ir padarė viską ką galėjo, be to dar reikalavo ir projekto. Tai buvo 10 metų avarinis pastatas, o nusipirkęs savininkas gavo leidimus, suremontavo pastatą, suteikė naują kokybę, atsiliepimai yra geri, interjerai viršija 2 žvaigždučių viešbutį, iki tol pastatas buvo praradęs autentiškumą. Mano, kad su šiuo namu labai pagerino miesto gyvastį. Kiek darė analizių, tai visi patvirtino, kad šis pastatas aukščiu kitų pastatų nenustelbė. Išduodant sąlygas vertingųjų savybių nežalojo, stengėsi jas pataisyti. Mano, kad žala nepadaryta ir dosjė bei teritorinių planavimo įstatymo nepažeidė. Dėl dosjė sąvokos jai abejonių nekyla, ji yra labai aiški. Kai pradėjo 1974 metais dirbti komprojekte, tai nebuvo saugomi paminklai, o jie dirbo su tokiais pastatais, kurie stovėjo saugojamoje vietovėje ir buvo aišku, ką su jais reikia daryti. Mano, kad kiti dosjė punktai nepažeisti, o pažeista tik tūris ir pobūdis. Dosjė darbe naudojosi todėl, kad tuo metu kitų dokumentų nebuvo ir jai jokių abejonių nekilo. Naujamiestyje yra vertingas tolygaus užstatymo pobūdis, tūriai nėra su dominantėmis, foninis aukštingumas neturi viršyti 26 metrų. Jie užsisako tyrimus ir išduoda sąlygas, projektuotojai užsako tyrimus, užsakovas pasirengia visus reikalaujamus dokumentus. Užstatymo tūris gali pasikeisti prikritus lapams, taip pat medžiai sudaro vietovės užstatymo elementą. Tyrimo išvados ir parodė, kad norimi dalykai negalimi, o jeigu tyrimo išvados teigiamos, tai žino ką daryti. Dosjė dabar negaliojantis, o tuo metu buvo vienintelis, nes kultūros ministras išleido įstatymą 2005m ir dosjė įrašus prilygino vertingosiom savybėm. Statiniui keisti architektūrinę išraišką nebuvo draudžiama, nes jis nebuvo saugomas kultūros paveldo objektas. 2005 m. pakeitus įstatymo redakciją labai atidžiai peržiūrėjo buvusią redakciją ir esminių pakeitimų nematė. Niekada nebuvo nurodymo, nes veiksmas vyko normalia tvarka, buvo išduota daug leidimų ir sąlygų rekonstrukcijoms. Rašant ataskaitas paeiliui išaiškinama su pavadinimais kas atitinka, kas keistina, kodėl išduotos, kodėl atsisakyta, šios sąlygos buvo siunčiamos į Vilnių, jos darbą vertino teigiamai, 2011 m. netgi pakėlė atlyginimą, jokių nusiskundimų nebuvo. Drausminių nuobaudų niekada nėra turėjusi, šiuo metu dirba toliau.

Teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais nustatyta:

liudytojas A. K. parodė, kad apie naujamiesčio dosjė sužinojo tik posėdžio metu ir mano, kad apie jį nežinojo ir kiti ekspertai, nes kitu atveju būtų prašoma, kaip projektas dera su kitu dokumentu, o tokių prašymų nebuvo, todėl ir ekspertų išvados būtų kitokios. Mano, kad dosjė nebuvo viešai žinomas arba departamentas nepasirūpino, kad jis būtų žinomas. Dosjė yra labai nekonkretus, jame tik bendrais bruožais nusakytos Naujamiesčio bendrosios savybės ir viena iš formalių savybių, kad negalima didinti statymo tūrio, kuri yra nelabai reali. Pastatas nedalus, disonuojantis su aplinka, ir tai kas atsitiko yra labai blogai, tačiau tie pažeidimai mano nėra tokie, kad reikėtų pastatą griauti, mano, kad galima ir yra įmanoma jį pataisyti. Architektas Meška buvo nusiteikęs paieškoti korektūrų, tačiau svarbu, kad departamentas norėtų dialogo, bet jie tokią mintį atmetė. Taip pat nurodė, kad jis yra ekspertų tarybos narys, jo pareigos ir veiklos tikslas peržiūrėti, analizuoti svarbius miesto projektus, tai vieša įstaiga, kurioje svarstomi projektai, priimami nutarimai. Nutarimai yra rekomendacinio pobūdžio ir kartais priimami balsuojant. Formuluotė kompaktiška, aiški. Pareigūnai nėra tarybos nariai, o kaip svečiai dažnai dalyvauja asmenys iš kultūros paveldo departamento. Apie Naujamiesčio pastatą jam nebuvo žinoma ir kultūros paveldo svečiai su tokiais dokumentais nesupažindino, apie tokį dokumentą negirdėjo. Su A. D. nuomonę apie dosjė teko susipažinti posėdžio metu. Dosjė yra bendro pobūdžio dokumentas, kuris turi būti sekančiais pjūviais detalizuojamas ir tikslinamas specialiu planu ar kitu dokumentu. A. D. nuomonę vertina sudėtingai, nes iš to dokumento nesuprato, ar keisti negalima nei vieno pastato tūrio, skaitant paveldo dokumentus abejonės kyla kiekviename sakinyje. Žiūrėti į paveldo urbanistinį užstatymą neįmanoma, nes reikia sudaryti komisijas ir žiūrėti ar projektas atitinka principines laikysenas. Kiekvienas ekspertas pasisako apie paaukštinimą, už tai, kad pastatą galima paaukštinti jis gal nebalsavo, tačiau tam pritarė. 2007-06 suderinant sąlygas planavimo paveldo pareigūnų prierašų ir apibrėžimo dėl paaukštinimo visiškai jam, kaip architektui, pakaktų, kur būtų akcentuojama, kad pastatas derėtų. Mano, kad tai galėjo būti statytojų medžiagų parinkimas, negabus architektas, skubėjimas, nereiklumas sau, iš tų sąlygų nebuvo matyti, koks bus pastatas, tačiau ar sąlygos buvo pažeistos pasakyti negali. Anksčiau buvo griežto orderio architektūra, o dabar pakankamai tinkamai nubrėžtos ribos, kodėl architektas to nepadarė nežino. Buvo architektas, statytojas, bet dialogas su komisija buvo priešiškas ir paaiškinimų nebuvo. Detaliau aprašinėti projektavimo sąlygų architektūrą būtų labai pavojinga, nes pačios sąlygos taptų kaip projektas, o tai galima padaryti tolimesnėje projektavimo stadijoje, bet ne detaliojo plano stadijoje. Neatmeta galimybės, kad 2008-02-05 ekspertų tarybos posėdyje buvo padaryta klaida dėl pastato išraiškos. Mano, kad kalta architektūrinė taryba, nes projektas realizuotas toks koks dabar yra. Architektų balsas tik patariamasis, pastabų buvo labai daug, bet pasitenkino tuo, kad pavyko prasmukti ir projektas tobulinamas nebuvo, nors daug ekspertų prieštaravo. Taip pat nurodė, kad vietovės tūris tai yra visų pastatų visuma, Naujamiesčio vietovės tūris yra labai didelis, pats pastatas sudaro pusę procento tūrio, o pokytis suprantamas kaip naujų pastatų arba didesnių pastatų užstatymas. Nemano, kad laiptinės pastatymas yra Naujamiesčio tūrio keitimas. Į vietovės tūrį įeitų augalai, jeigu tai būtų skveras, bet suoliukai ir šviestuvai į tūrį neįeina, liepas įtrauktų į tūrį kaip visumą. Dokumentas, kuriuo realiai galėtų vadovautis, turi būti pilnesnis, išsamesnis, nes dosjė yra principinis. Išduodant Naujamiesčio dosjė, jo rengėjai negalėjo detaliai visko numatyti, bet jeigu būtų numatytą tūrio nekeisti, tai teismo pastato stogo taip būtų negalima pakeisti, sunku komentuoti dosjė ir ją suprato kaip principinę laikyseną, nuostatą. Išduodat detaliąsias sąlygas, detalusis planas nesprendžia pastato išraiškos, tai liečia tik teritoriją. Mano, kad vienas iš trūkumų yra stiklinio tūris, nes toks stiklinis tūris toks pats kaip pirmo aukšto tūris, jeigu būtų kito tūrio stiklinė dalis aukštesnė, ta darna būtų geresnė. Tūrį priskirtų prie paveldo naujos kokybės priderinimo, tai tūrinis užstatymas. Kiek tas rajono tūrinis keitimas nuo kokių parametrų prasideda, tai subtilūs dalykai ir turi būti detalūs, turi būti aiškesnis apibrėžimas visam Naujamiesčio rajonui ir kvartalams. Negalima spręsti su vieno dydžio instrumentu, nes vieni įstatymai galioja rajonui, o kiti miestui. Estetinis pastato vertinimas remiamasi ekspertų nuomone. Paveldo specialistų išvados nebūtinai turi sutapti su architektų nuomone. Mano, kad šiuo atveju problema yra ne sąlygose. Nuo 2009 m. Naujamiesčio teritorijoje yra apie 30-40 paaukštintų pastatų, pastatytų Laisvės al. Paaukštinti pastatai Naujamiestyje, kurie pakeitė vietovės tūrį, tai Kanto g. ir Kęstučio g. pastatas, Akropolis. 2007 detalaus plano sąlygos leido pastatą aukštinti iki 19 metrų, o išraiška apibūdinama korektiškai ir suprantamai sąlygose. Paties projekto ir pastato vaizdas sukėlė problemą. Paaukštinimas iš principo kaip ir ne problema, tačiau nuvylė pati architektūrinė raiška. Pats aukštinimas ar keitimas ar prisilietimas prie senovinių pastatų labai kritikuojamas, tačiau neįmanoma išvengti pastatų atnaujinimo, atsiranda naujos reikmės, joks miestas neišvengia remonto ir korektūrų. Detalių planų sąlygos neįspraudė projekto rengėjus į rėmus bei kokios bus panaudotos medžiagos. Mano, kad pirma klaidos pradžia yra architektūrinės tarybos posėdis, nes ekspertų nuomonės išsiskiria, o tie, kas rėmė stiklinį tūrį, turėtų dalinai prisiimti atsakomybę.

Liudytojas V. K. parodė, kad kaltinamuosius pažįsta iš darbinių santykių. Kai buvo rengiamas Dosjė, jis buvo centro direktoriaus pavaduotojas. Dosjė pasirašęs nėra, jis pasirašė tik teritorijų planą. Laisvės al. 90 antstato pagal nekilnojamojo vertybių turto apsaugos įstatymo redakciją elementai nustatomi detaliai nebuvo, tie dalykai atsirado tik nuo 2000 metų, jeigu kyla dėl užstatymo tūrio klausimas, tai to meto dokumentų praktika buvo įvairi, elementai aprašomi skirtingai. Kauno Naujamiesčio apraše buvo pasakyta, kad vertinga užstatymo tūris ir pobūdis. Mano, kad pagal reglamentavimą senamiesčio tūris turi būti saugomas elementas, Senamiesčio tūris reiškia tą patį to paties Senamiesčio tūrį. Mano, kad dosjė dokumentai yra vertybių apsaugos įstatymo aprašai, tai nėra vidaus tvarkos dokumentas ir juo buvo privaloma vadovautis. Derinimo procesas vyko 2006-2007 metais ir buvo priimtas naujas įstatymo projektas ir variantai reikalauti patikslinti savybes pagal naują tvarką, arba atidėti derinimą. Mano, kad pakeičiant pastato tūrį pažeidžiama Naujamiesčio saugoma vertybė. Pagrindinis dokumentas buvo apsaugos reglamentas, jo sudėtinė dalis pagal tą tvarką buvo dosjė, jame nustatyti dosjė reikalavimai, tai turėjo būti nurodyta Kultūros vertybių apsaugos departamento teisės aktuose. Departamentas priėmė teisės aktų rinkinį kur aprašyta kokios nustatomos vertybių dalys ir elementai, tai aprašas statybų, vietovės aprašas, o dosjė yra viršelis, ar tik byla, į kurią susegti norminiai viešo naudojimo vieši dokumentai. Dosjė tai dokumentas, kuriame matyti taikymo sritis, vietovės aprašas, nustatyta pildymo tvarka, taisyklės. Susegti dokumentai po viršeliu, tai yra norminiai aktai ir jais privalu naudotis ir jis patvirtintas Kultūros paveldo departamento. Dosjė gali būti laikomas kaip reglamento sudedamoji dalis. Su reglamentu dosjė negalima painioti, nes tai neatstoja viso reglamento. Pagal seną tvarką dosjė buvo kategoriška, bendro pobūdžio. Kitais apskaitos dokumentais buvo informacija aprašomojo pobūdžio, tai nustatomos vertingos savybės. Buvo sakoma, kas sudaro istorinę vertę, tai nebuvo taikoma konkrečioms vertybėms. Vertingas sakinys tik dėl Naujamiesčio, o visa kita tik aprašomojo pobūdžio. Vertingoje Naujamiesčio teritorijoje yra ne tik gatvių tinklo išplanavimas, tai yra kelios sudėtinės dalys – gatvių tinklas, užstatymo tūrio plotis, pobūdis yra vertybės. Mano, kad net ir mažo sandėliuko pristatymas pakeičia Naujamiesčio tūrį, todėl pastačius antstatą buvo sužalota vertinga savybė, antstato pakilimas pagal formuluotę nebuvo galimas. Jeigu Kaune apie 30 leidimų buvo išduota Naujamiestyje antstatui pasistatyti, tai pasikeičia pastato tūris, o ne vietovės tūris. Skirtingų įstatymo redakcijų reikalavimai buvo skirtingi, detalumo lygis buvo skirtingas, ir kaip buvo patvirtinta dosjė, dabar įstatymas galioja visai kitaip ir derinimo ar nederinimo klausimų turėtų nekilti. Dosjė arba dokumentai, kurie yra susegti, praėjo ekspertizę ir pirmame lape įrašyta, kad šiems dokumentams pritariama, o tai rodo, kad tai nėra vidaus administracijos dokumentas. Mano, kad Naujamiesčio tūris kaip vientisas įvardinamas negali būti, nes jį sudaro statiniai, želdiniai, inžinerinės įrangos, apie pastatus kalbant, tai yra Naujamiesčio tūrio pakeitimas. Dosjė teiginys nėra iki galo aiškus, tačiau niekad negirdėjo, kad urbanistinė struktūra turėtų vientisą tūrį. Prieš derinant projektą reikėjo pareikalauti Naujamiesčio vertingų savybių patikslinimo. Mano, kad buvo susiformavusi neformali praktika derinant projektus keičiančius pastatų tūrį Naujamiestyje ir tik šitas ypač akivaizdus atvejis Laisvės al. parodė, kad tai buvo daroma negerai. Jeigu buvo susiformavusi praktika, tai praktiškai pirmas suderinimas, kuris leido Kauno Naujamiestyje padidinti pastato tūrį jis ir buvo pirmas precedentas, kuris pavertė virtine kitus derinimus, tai buvo ištisinė klaida minint ir kitus pastatus. 2006-2007 ar 2009 metais galiojo kitos redakcijos įstatymas ir tvarka buvo iš esmės kitokia, o 2010 metais įsigaliojo kitas įstatymas ir šią tvarką pakeitė. Nuo 2005 metų tvarka buvo ne naujai įrašyta, o iš senų sąrašų perkelta vertybė, tai ji nėra kaip nauja vertybė, o naujoji redakcija nurodo, kad visos buvusios vertybės automatiškai perrašomos į vertybių sąrašus. 2005 metų Kultūros ministro įsakymu dalis vertybių buvo pripažintos saugomomis valstybės ir joms suteikiami vertybių režimai, tarp tų pastatų papuolė senamiesčiai. Tame kultūros ministro įsakyme buvo nustatyta, kad pagal įsakymą departamentas turėjo parengti dokumentą, kuriame būtų patikslinta dosjė. Šitas dokumentas nebuvo parengtas ir pakeistas, dėl plano nebuvimo ir Kultūros ministro įsakymo nesilaikymo atsirado daug problemų. Valstybinės Kultūros paveldo komisijos kompetencija yra seimo ir vyriausybės eksperto kultūros paveldo apsaugos klausimais, jie priima tik strateginius sprendimus, o dėl konkrečių vertybių sprendimų būna labai retai. Pagrindinė institucija, kuri organizuoja yra Kultūros ministerija, nes atsako kultūros ministras, o funkcijas su apsauga atlieka Kultūros vertybių apsaugos departamentas, vykdo apskaitą, tvarkymą ir kontrolę. Kiekvieną funkciją padalinta į 5-6 sudėtines dalis. Kultūros paveldo centras vykdo pagal departamento konkrečius pavedimus dalį projekto rengimo, jie formuoja veiklos planą ir nurodo ką turi parengti dėl vertingų savybių patikslinimo. Kauno teritorinis padalinys vadovo iniciatyva kreipiasi į departamentą ir paveda paveldo centrui parengti Kauno Naujamiesčio aktą, kuris parengtas nebuvo. Kai parengė projektą, jie jį pateikė ir tik tada galutinis sprendimas įgauna teisinį statusą. Mano, kad departamento vykdomą politiką vykdo ministerija, o departamentas yra vykdymo politikos įgyvendinimo priedas. Vertinant 4-5 pastatus iki muziejaus Zoologijos, tai yra tikrai vertinga išklotinė (pastatų fasadų grupė), kuri iki šio pastato nebuvo pažeista. Rengiant aktą ieškoma dalių kur nepažeistos dalys ir vertinama kur yra pažeidimai. Jeigu kyla abejonių, reikia kreiptis į Kultūros paveldo departamentą dėl dosjė patikslinimo. Įstatymo nuostatų reikėjo laikytis, tai privalu, o dosjė, kad prieštarautų kokiam įstatymui, tokių duomenų neturi. Tvirtina, kad Kauno Naujamiesčio dosjė nesiskiria nuo kitų 50 kitų dosjė. Matydamas ydingą praktiką tokiems teisės reikalavimams organizavo pakeitimą. Pagal ankstesnius dosjė buvo nustatyta tvarka pagal teisės aktus, o matydamas, kad ydinga praktika, inicijavo aprašų patikslinimą. 2005 metų Kultūros ministro įsakyme yra pasakyta, kad vertybės nustatytos ir saugomos apskaitos dokumentais ir Kauno vietovė yra saugomos apskaitos dokumentais, įsakymais, kurie galioja visai apskaitai, nusako vertybės sudėtį, apimtį teisės norminiais aktais. Tai, ką pasako kultūros ministro įsakymas apie vertingumą, turi būti laikoma vertingosiomis savybėmis. Vietovės užstatymo tūris – tai visi pastatai, užstatymo elementai gali būti želdiniai ir kiti maži pastatai. Jeigu specialistas dirba ir įtaria, kad teisės aktas prieštarauja teisės normoms, tai reikia pripažinti teisės aktą negaliojančiu. Visi vietovėje esantys statiniai kultūros paveldo atžvilgiu vertinami po 2005 metų apibrėžiančių reikalavimų, tačiau reikalavimo, kad būtina išskirti vertingiausius, vertingus objektus, nebuvo. Yra nustatyti patikslinti reikalavimai, kad Senamiestyje reikia išskirti objektus, kurie turi vertingų savybių požymių, ir neturi vertingų požymių, o visi kiti pastatai sudaro urbanistinį audinį, kuris formuoja vertingąsias savybes. Apie kitimo laipsnį nieko nepasakyta, nėra išskirtinio stiliaus, taigi visų laikotarpių įnašas yra vertingas. Įstatymas įsigaliojo 2005-04-20, tuo laiku buvo vertinami atskiri pastatai, iki įstatymo galiojimo buvo nustatyta tvarka, kaip ir numatė dosjė, turėjo būti atliekamos ekspertizės patvirtintos ekspertų. Dosjė yra rengiamas konkrečiai vertybei, o šitas dosjė parengtas Naujamiesčio vietovei. 2006 metais galiojo įsakymas, kad reikia žiūrėti į dosjė, o jeigu jis blogas, reikia pripažinti jį negaliojančiu. Jis įtikino vadovus, kad reikia įvardinti vertingąsias savybes ir projektas buvo derinamas, po to patvirtintas direktoriaus įsakymu. Mano, kad bet kokio pastato tūrio didinimas yra pažeidimas pagal dosjė redakciją. Nekilnojamojo kultūros registre atskirus pastatus reglamentuoja jų pačių reikalavimai. Vieno akto reikalavimai neturi prieštarauti kito akto reikalavimui, taip tvarkomas nekilnojamojo turto paveldas. Jeigu įrodo, kad prarastas 3-čias aukštas, kuris buvo suprojektuotas, tai naujo aukšto atkūrimas ir restauravimas yra leidžiamas.

Liudytoja A. J. parodė, kad ji dirba Kultūros paveldo centre ir kaltinamuosius pažįsta, ji rengė dosjė. Naujamiesčio užstatymo tūris ir pobūdis, tai planavimo tūrio kompozicija, planinė kompozicija ir susideda iš pastatų tūrio ir užstatymo tinklo. Žiūrima kokio laikotarpio yra struktūra, kada susiformuoja ir ką jie nori išsaugoti ir, kad būtų suvokta, kad tai to laiko struktūra. Naujamiestis turėjo dominuojantį užstatymo tūrį. Šiuo atveju buvo pažeistas pastato ir Naujamiesčio tūris, nes reikėjo suvokti užstatymą. Visi kiti sprendimai yra naujadarai, kurie neatitinka XIX a. užstatymo. Bet koks naujas antstato pakeitimas ir to antstato vertinamas kaip minėto dosjė pažeidimas. Pildydama dosjė vadovavosi Vertybių apsaugos įstatymu. Pagal dosjė aprašymą turi būti sudėtis, apimtis, vertingi elementai, tų metų planinė struktūra miesto ribose, gatvių tinklas. Iš sudėties neaišku apie aukštingumą, tačiau apie tai paminėta išvadoje. Kaip apskaičiuoti žalą, jei pažeistas užstatymo tūris, nurodyta dosjė sudėtinėje reglamento dalyje, reglamente, kuris papildo dosjė, viskas buvo nurodyta, vien tik dosjė remtis negalima. Aprašymas atitinka nagrinėjamą pastatą, pastatas kaip vienetas gal neturi išskirtinių bruožų, bet ir aplinka ir retenybės turi sutapti, tik tada galima suprasti pastatų užstatymo vertę. Vertinant pasekmes mano, kad pažeista visos gatvės išklotinė ir perspektyva, pagal siluetą tai nėra vienetinis pažeidimas. Dosjė pastatas pagal matytas nuotraukas yra svetimas. Sutinka, kad dosjė yra nevisiškai paruošta. Naujamiesčio teritoriją apibrėžiant buvo svarbus dosjė, joje buvo punktai, kuriuos buvo būtina pildyti ir tokie punktai, kurių nebūtina pildyti. Buvo svarbu apibrėžti kokiomis ribomis eina teritorijos apribojimas, vienas iš svarbiausių yra gatvių tinklas ir užstatymo pobūdis. Reglamento neturėjo, nes parengiamas dosjė, apskaita, kad pastatas vertingas, o tada rengiamas reglamentas ir išdėstoma kas yra saugoma. Ši dosjė buvo skirta įrašymui į registrą, kur išdėstomi svarbiausi faktai, tada pateikiama aprobuojama ekspertų komisijai ir turi įrašyti į registrą, departamentas įrašo objektą į registrą, o paskui rengiamas reglamentas. Sąvoka dosjė – tai sudėtinė reglamento dalis, kad tai tik viršelis negali pasakyti, iki 1993 m. vyko apskaita ir buvo bylos, kur buvo sudėta kortelė, nuotraukos, aprašai, visa kas susiję su objektu, o patvirtinus Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymą atsirado nauja dosjė struktūra ir bylos, kurios buvo sukauptos, liko užrištos ir priduotos į archyvą. Viena dosjė keičia kitą, o ne papildoma senoji dosjė. Dosjė buvo galiojantis kol nebuvo pakeistas kitu.

Liudytoja D. V. parodė, kad su kaltinamaisiais ją sieja darbiniai santykiai. Nuo 1991 metų dirba Paveldosaugos departamente ir žino dokumentų raidą. Nuo 1991-02-01 iki 1995-04-19 galiojo įstatymas ir tuo metu buvo parengta Naujamiesčio dosjė t.y. aprašų rinkinys. Apskaita vykdoma nustatymui kas yra saugoma. Iki įstatymo įsigaliojimo patvirtinti dokumentai galioja tol, kol bus parengti nauji arba kol neprieštarauja, ir dosjė neprieštaravo iki kol parengė naują aktą. Visa dosjė sudėtis ir apimtis yra kompleksinė, nustatomos savybės ir bruožai, kas yra saugoma. Dosjė tai perkelta iš to, kad išaukštinimas tos vietovės statinio buvo negalimas. Tai teritorija, kur galioja reglamentas, kaip ir saugoma vertingoji savybė, pastačius antstatą pasikeitė Naujamiesčio tūris. Įstatyme buvo numatytas tęstinumas ir jeigu nustatytas parametras neprieštarauja reikalavimui, jį buvo privalu vykdyti, Senamiestyje tokio antstato niekas neleido statyti. Kultūros paveldo departamentui visuma veiksmų padaryta žala. Išduodant sąlygas ir priimant sprendimus turi būti užtikrinama, kad veiksmų grandine būtų išsaugotas daiktas. Yra kelios saugomos vietovės, kurioms galioja tie patys įstatymai ir taisyklės. Jeigu pareigūnas mato, kad pateikti dokumentai ir prašymai prieštarauja tam, kad gali pažeisti pastatą ir teritoriją, tada pareigūnas turi motyvuotai atsisakyti jį derinti. Jeigu padalinys mato, kad reikia pasitarti, tada kreipiasi į centrinę administracinę ir surengiamas pasitarimas, tačiau šiuo atveju į juos niekas nesikreipė. Pareigūnas priimdamas sprendimus, jeigu nemato koks bus rezultatas, negali priimti sprendimo ir veiksmų grandinė sudėliota taip, kad pareigūnas turi įsitikinti savo veiksmo pagrįstumu. Jeigu pareigūnas gavo prašymą sąlygoms parengti, prieš išduodant sąlygas jis turi vertinti pažeidžiamumą, nes pagrindinė sąlyga yra išsaugoti vertingą vietovę. Specialistas privalėjo žinoti, kas tai bus per pastatas, tai numatyta specialistų pareiginėse instrukcijose. Apie šį atvejį sužinojo iš Kauno mero A. K., kuris parodė, kad šalia savivaldybės pastato vyksta kažkokie darbai ir pats meras kreipėsi sunerimęs. Pagal dabartinį kultūros paveldo apsaugos įstatymą vietovėms paveldotvarkos reikalavimai nustatomi specialiaisiais planais, buvo parengtas apsaugos reglamento projektas, kuris rengiamas finansuojant departamentui. Tas projektas buvo pradėtas rengti tarp 2005-2008 m., o kai ji grįžo į pareigas 2008-03-13, paaiškėjo, kad rengiami reglamentai, tarp jų buvo rengiamas ir Kauno Naujamiesčio reglamentas. Konsultavo I. V. ir jos rengėjas A. V., ir prieš išeinant I. V. iš darbo, vyr. komisijai buvo pateiktas raštas, ar tai nėra interesų konflikto, nes 2010-12 pabaigoje reglamentas buvo patvirtintas, tačiau toks reglamentas buvo apskritai nenumatytas, reglamentai rengiami atskiriems objektams. Mano, kad dosjė išsireiškimas užstatymo tūris ir pobūdis yra aiškus, klausimų kiltų naujai pradedančiam dirbti, o jeigu neaišku konkrečiu atveju pareigūnui, jis turi kreiptis į vadovą, ar į tą, kuris atsakingas už derinimo procedūrą. Jie gali tik patikrinti ar taryba teisiškai įformino savo sprendimą, o vertinimo tarybos yra trys ir jos yra sudaromos iš nepriklausomų ekspertų, mokslininkų, arba daktaro laipsnį turinčių asmenų, sprendimus priima nepriklausomai ir gali pritarti ir nepritari, o departamentas tik įregistruoja aktą ką nusprendė ekspertai. Jeigu vertinimo taryba pažeistų teisinius dalykus, tada prižiūri jų departamentas. Pastatas Laisvės al. yra paaukštintas, jis yra Naujamiesčio valstybės saugojamoje teritorijoje. Esminio pasiūlymo keisti šią situaciją neturi, spalva ir forma nieko nepakeis. Kiekvienoje apskrityje yra atsakingas teritorinis padalinys ir padalinio vedėjas turi informuoti apie tai, kad reikia spręsti tokią problemą. Pats padalinys turi imtis veiksmų arba kreiptis į prokurorą dėl viešo intereso gynimo. Šiuo atveju dėl Laisvės al. 90 nebuvo nei konservavimas, nei restauravimas, nei apsaugos techninių priemonių rengimas. Pagal dabartinį įstatymą jau pradėtas rengti Naujamiesčio specialusis planas. Dosjė jau negalioja, tačiau galiojo iki vertinimo akto. Šiandien Lietuvoje Naujamiestis nėra niekuo išskirtinis, taisyklės galioja kaip ir kitose vietovėse. Nagrinėjama ir daugiau bylų panašiu klausimu, nes teritorinis padalinys laisva ranka priimdavo sprendimus užstatyti tokius antstatus ir tokie atvejai yra tiriami. Teritorinio paveldo darbuotojas vertina tai pagal dokumentų visumą, tikslas yra išsaugoti tai, kas yra įrašyta ir vardan ko įrašytas pastatas bei kokia apimtimi, dėl aukštingumo turėjo vadovautis pagal dosjė dokumentų sudėtį ir apimtį. Dosjė, tai yra aprašai kultūros vertybių, apskaitos dokumentai, tai rinkinys, kurį sudaro parametrai, adresas, numeris, sukūrimo data, sudėtis ir apimtis, planai. Įstatymas reikalauja nepažeisti apskaitos dokumentuose numatytų parametrų. Naujamiestis 2005-04 pabaigoje kultūros ministro buvo paskelbtas saugomu, jam taikomi vietovės reikalavimai. Mano, kad jei paaiškės, jog tai yra neteisėta veika, tai kultūros paveldui bus padaryta žala. Žalos dydžio nežino, pastatui naudojo europines lėšas ir jeigu jis bus nugriautas, tai bus didelės sumos. Departamentas kreipėsi į prokurorą tuo metu, kai buvo sudaryta komisija dėl tarnybinės nuobaudos valstybės tarnautojo procedūrai tirti ir pradėjus nagrinėti komisija susipažinusi su tiriamais dokumentais pasiūlė kreiptis į prokuratūrą. Pats pirmas veiksmas kurį ji atliko, tai sudarė komisiją, kurioje dalyvavo A. D., savivaldybės atstovai, architektai ir atliko tyrimą tikslu išsiaiškinti situaciją. Tarptautiniai dokumentai nustato kryptis ir jų įstatymas dėl kultūros paveldo paliktas nacionalinei teisei, konvencijos nuostatas šalis turi vykdyti besąlygiškai, bet per nacionalinę teisę seimas nustato prievolė vadovautis įstatymu. 2005 m. seimas priimdamas įstatymą pasisakė, kad į kultūros registrą įrašytiems objektams turi būti nustatytos vertingosios savybės ir objektai, kurie nebuvo išbraukti iš registro ir nustatė prievolę nustatyti vertingąsias savybes. Įstatymas nustatė, kad senieji dokumentai galioja tiek, kiek neprieštarauja, ir kol nebus pakeisti naujais dokumentais, aiškiai įvardino tęstinumą. I. V. reglamento parengimo negalimumą žinojo, pati konsultavo ir patvirtino reglamentą, jos vyras buvo vienas iš rengėjų ir turėjo būti rengiamas specialusis planas, kas yra daroma dabar. Dosjė yra aiški tiems, kas dirba ilgus metus, o I. V. tose pareigose dirbo apie 20 metų ir su sąvoka dosjė dirbo mažiausiai 10 metų. Yra dokumentų kur dosjė nėra ir galioja tarybiniai pasai. Nuo 1995-02-01 iki 2005-04-19 vertybėms buvo rengiamos dosjė, tai norminiai aktai, kurių formos buvo patvirtintos, parametrai apibrėžti, dėl dosjė rinkinio abejonių kilti negali, tai dokumentas, kuriuo remiantis organizuojama apsauga. Jeigu teismas pripažintų, kad tai pažeidimas, tai departamentui būtų milžiniška žala ir būtų pakenkta institucijos prestižui. Šis atvejis iš esmės metė šešėlį, jaučiamas visuomenės vertinimas kaip korupcinio atvejo. Dosjė, tai bylos pavadinimas, o viduje yra aprašai, duomenų lapai, kurių forma ir buvo numatyta departamento direktoriaus įsakymu, tai bendras visuminis dokumentas. Jeigu pažeistos vertingosios savybės, objekto sudėtis ir apimtis, tai vadinasi pažeista dosjė. Dosjė buvo toks, koks buvo patvirtintas, ir buvo privalu jo laikytis. Naujamiesčio ribų planas, kuris buvo pradėtas rengti 2006 metais, yra patvirtintas. Mano, kad buvo pažeistas vietovės tūris, nes sprendimo priėmimo metu galiojantis buvo Naujamiesčio dosjė. Laisvės al. 90 pastatas ir jo nustelbimas, tai nereiškia, kad kažką užstojo, gali būti ir foninis užstatymas, savivaldybės pastatas yra valstybės saugojamas pastatas, tačiau pažeidimas yra ne dėl pastato vertingųjų savybių, o dėl Naujamiesčio vertingųjų savybių. Akcentuojama, kad pastatas nėra kultūros paveldo registre, bet nei viena komisija nekaltino pareigūnų, kad pažeista pastato dalis, kadangi pažeistas Naujamiestis. Sprendimas turi tarnauti kultūros vertybių išsaugojimui. Kai kuriems ekspertams buvo panaikintas atestatas, o kitų paliktas atsižvelgiant į jų ilgametę patirtį, tačiau nebuvo pasakyta, kad pažeidimai nebuvo padaryti. Jeigu kilo abejonių, reikėjo ne interpretuoti, o kreiptis į departamentą, galėjo tikslinti vertingąsias savybes, kurias nustato vertinimo taryba.

Liudytojas J. B. parodė, kad kaltinamuosius pažįsta, juos sieja darbiniai santykiai. Jis dirba Kauno Technologijos Universiteto Architektūros ir kraštotyros katedros profesoriumi, Kraštotvarkos centro direktoriumi, o nuo 1996 m. dirba Pasaulio paveldo centre Urbanistinių ir kultūrinių kraštovaizdžių vertinimo Rytų Europos šalyse. Su pastatu, adresu Laisvės al. 90, jam teko susidurti. Neįprastas dalykas visada sujudina visuomenę, o po kurio laiko apsiprantama ir tokios didėlės bėdos nematoma. Mano, kad naudojimas yra išsaugojimo pagrindas, ir jei naudojamas pastatas duoda valstybei ir paveldui naudą, tai nemato kuo tai yra padaromas nusikaltimas ar žala. Nuostatos, kad naujas turi padėti senam atsiskleisti, o senas naujam netrukdyti, yra labai svarbios. Pas mus saugoma ir reikalaujama, kad naują reikia kurti tokį patį, kaip seną, tačiau taip būtų naikinamas paveldas. Jei objektai bus neprižiūrimi ir saugojami kaip neliečiamybė, verčiant juos muziejais, tai laikas ir gamta juos pačius sunaikins. Jam teko ruošti Senamiesčio reglamentą, teko dalyvauti ir rengiant Naujamiesčio reglamentą. Vietovių ir objektų apibrėžtis yra skirtingi dalykai. Vietovei taikomi kiti kriterijai – siluetas, išklotinės, vaizdai, panoramos, o pastatui taikomas tūris, jo apimtis, aukštis, šių sąvokų negalima painioti. Terminas „užstatymas“ šiuo metu nebenaudojamas, dabar yra „užstata“, kuri turi visai kitus vertinimus ir parametrus. Pagrindiniai užstatos kriterijai, vertingųjų savybių požymiai yra siluetai, išklotinės, panoramos. Vertinant šiuos dalykus taikoma teritorijų planavimo teisė, bet ne architektūros ar pastatų teisė. Problema susidaro tame, kad išskirdami vertingąsias savybes, išskiria medžiaginius elementus kaip pastato sudėtines dalis. Požymių nustatymas yra svarbiau nei paties vertybių žinojimas. Lankytojams svarbu ne tik žinoti, kokia tai vertybė, bet svarbu matyti, naudotis šia vertybe. Mano, kad dosjė apibrėžtis yra netiksli, tačiau turėtų būti labai aiškiai nusakyta. Teritorijų planavimo vietovė tūrio neturi, ji yra surišta su vizualine raiška, o tūris surištas su apimtimi, literatūroje niekur nekalbama apie vietovės tūrį. Pastatas, esantis Laisvės al. 90, rodomas visiems pasaulio paveldo ekspertams ir studentams, kaip sukurti naują iš seno, tačiau Lietuvoje sena laikoma neliečiamybe, o nauja – blogybe. Internete šis objektas yra platinamas, kaip padaryti iš seno naują ir sukurti naują kokybę. Vietovės tūrį galėtų pažeisti išklotinių, silueto sugadinimas, sunaikinimas. Paveldosauga apima ir pastatą ir vietoves, paveldosaugoje šie dalykai aiškiai išskiriami, kas skiriama vietovėms, o kas pastatams, jiems nėra taikomi tie patys kriterijai ir vertinimai. Šiuo atveju nemato jokio dosjė pažeidimo, mato tik visuomenės mentaliteto stoką, kai kažkas naujas pasirodo, tai iš karto blogybė. Laikas viską pakeičia, niekas dabar didelio pažeidimo nebemato. Dosjė surašomas pagal medžiagines vertes, bet neatsižvelgiama į vizualinę, emocinę raišką. Žmogui ne taip svarbu žinoti, kiek tų objektų yra, bet labai svarbu juos matyti ir jais grožėtis. Dosjė – tai fizinė apskaita, kuri neduoda ir neatlieka savo funkcijų, kurias turėtų, kad būtų galima saugoti, vertingosios savybės nustatomos neatsižvelgiant į požymius, o požymiai yra svarbiausias vertingųjų savybių nustatymo kriterijus. Mano, kad šiuo atveju architektūrinė išraiška yra nepažeista, tai ne sąlygų, projektavimo, o statybos pažeidimai – nuimtas frontonas, išsaugota ir išlaikyta senoji dalis, padidintas aukštis – tai yra statybinės veikos pažeidimai, bet ne urbanistinės architektūrinės veiklos. Vertingosios savybės yra išskirtiniai, unikalūs požymiai, bet šias vertybes turi nustatyti atitinkami tapatumo ir išskirtinumo požymiai, ko mūsų teisėje nėra. Saugoma ir vertinga yra visai kitų lygių sampratos, kol nenustatytos vertingosios savybės, tol objektas negali būti saugomas, neįrašomas į saugomų objektų sąrašus. Vietovės užstata yra planinė veikla, o tūrinė erdvinė kompozicija yra apsprendžiama kitais kriterijais ir požymiais. Vietovė yra įprasminta atitinkamais objektais, teritorija. Paveldosauginiai reikalavimai negali būti taikomi vienodai visiems, anksčiau buvo kategorijos, dabar viskas padaryta vertybėmis. Saugoti reikia ne paveldą apskritai, o jo vertingąsias savybes, tikslas yra kurti naują ir saugoti seno vertę. Šis pastatas yra paveldo objektas, bet ne vertybė, painiojama paveldo samprata su draustiniais, painiavos begalė, todėl mano, kad įstatymo pakeitimai yra būtini. Istorinis paveldas tai yra per visą laiką susikaupęs paveldas. Istorinis pastatas gali būti vieno laikotarpio, bet jo niekas nenustato ir neapibrėžia, o jei būtų vertingosios savybes, tai būtų ir ką saugoti. Naujamiesčio vertingosios savybės yra jo išklotinės, panoramos, vaizdai, siluetai. Užstatymo tūris yra ne planavimo, o yra architektūros objektas, tai yra apimtis – dydis, ilgis, aukštis, bet tai ne Naujamiesčiui turėtų būti taikoma. Mano, kad tas, kuris rašė dosjė, nepakankamai skiria, kas yra užstatymas ir kas yra vertingosios savybės, rengėjai nepakankami įsigilinę į šiuos terminus. Nemano, kad vienas elementas galėtų pakeisti visos teritorijos tūrį. Apie pastato pažeidimus galima būtų kalbėti, nes aukštis padidintas, parapetas, kuris galėjo būti išsaugotas, nuimtas, tačiau tik jei tai būtų įrašyta kaip vertingosios savybės. Problema ta, kad išskirdami vertingąsias savybes nenustato, kokiais požymiais nustatytos vertingosios savybės. Šis pastatas po rekonstrukcijos Laisvės alėjoje ir dar kitur yra ir gali būti įvairovė, kokybė nes žmogus įvairovėje jaučiasi maloniai. Tai nėra Senamiestis ir nėra paminklas, tai yra vertybių, o ne muziejaus kategorija. Nemato jokių pažeidimų vertingosioms savybėms surašant sąlygas, kadangi šio objekto vertingosios savybės nenustatytos. Viziją galima turėti, bet savybes galima surašyti tik procese.

Liudytojas N. V. parodė, kad kaltinamuosius pažįsta, juos sieja darbiniai santykiai. A. D. buvo paskirtas komisijos, kuri tyrė Laisvės al. 90 pastato aplinkybes, vadovu ir iš karto buvo nusiteikęs ne tirti, o teigė, kad tas objektas yra toks ir anoks. Ta „trupė“, kuri buvo sudaryta departamento vadovės D. V., atliko ne tiriamąjį darbą, o nuomonės formavimo darbą. Vietoj to, kad normaliai ištirti ir nustatyti aplinkybes, ar yra kokių nusižengimų derinant, tvirtinant tą objektą, ar yra kažkokios aplinkybės, kurios galėtų būti vertinamos dviprasmiškai, tas tyrimas buvo gana žalingas. Šio objekto nagrinėjimas padarė didelę žalą Kauno miestui, kadangi tol, kol dėl Laisvės al. 90 vyksta įvairūs procesai, nevyksta jokie statybos darbai, jis nėra pripažintas tinkamas naudoti. Mano, kad tai yra politikavimas, nėra teisinių argumentų, o toks mažas objektas mieste nedaro jokios įtakos ir nėra toks svarbus kaip jį bando pateikti. Tokios mažos miesto dalies klausimas, kai jis taip ilgai nagrinėjamas, tai tam tikras natūralus demokratinės visuomenės požymis. Mano, kad reiktų tą procesą baigti, nes miestui toliau reikia vykdyti plėtrą, Naujamiestis ir Senamiestis turi labai daug teritorijų. Naujamiestyje yra gamyklų, neužstatytų teritorijų, nugriautų objektų, tai jei visus juos pradėsim taip judinti traktuoti dėl tūrio, kubatūros, tai neberasim jokios kalbos ir neišjudėsim iš mirties taško, nes kiekvienas ekspertas bijo parašyti ekspertizę, projektuotojai bijo imtis projektavimo. Dabar mieste, Naujamiestyje ir Senamiestyje, rimtų objektų, kuriems padaryti detalieji planai, nebevyksta. Jis buvo sudarytos komisijos narys, nuomonės joje išsiskyrė. Taip pat nurodė, kad Dosjė yra dokumentų rinkinys, kurį sudarė Kultūros paveldo departamento darbuotojai, jo net negalima pavadinti dokumentu, nes jis nebuvo patvirtintas, jis parengtas neatlikus jokių tyrimų, nenustačius saugotinų objektų, neatlikus jokios inventorizacijos ir visapusiško įvertinimo. Tai yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas, pasirašytas vieno darbuotojo, bet jis nepatvirtintas ministro, nebuvo niekur paskelbtas, jis buvo naudojamas kaip rekomendacijos, vidinis dokumentas. Kultūros paveldo departamentas jį, ko gero, išsileido sau pasižiūrėti, kokie yra dokumentai. Jokių reglamentų, jokio Naujamiesčio, Senamiesčio nebuvo tame dosjė nustatyta, tai tik buvo apibūdinimai, kokie turi būti dokumentai t.y. per visą tą laikotarpį kokie dokumentai buvo. Dosjė akademiko Miškinio yra parašyta nemažai dokumentų ir straipsnių, taip pat buvo ekspertų straipsnių, kurie buvo surinkti ir sudėti į dosjė. Dėl tokio Kultūros departamento vadovų traktavimo Kaune viskas yra sustabdyta. Tūrio teritorijų planavime negalime vadinti, kubatūra turėtų būti apibūdinta skaičiais: aukštis, ilgis, plotis ir t.t., todėl nežino ką reiškia sumažinti ar padidinti Naujamiesčio tūrį. Kituose dokumentuose, kurie buvo vėliau padaryti, apie tokį dalyką net nekalbama, to apibūdinti neįmanoma. Jei pasižiūrėti patį departamento traktavimą, tai nugriauti pastatą reiškia sumažinti Naujamiesčio kubatūrą, o pastatyti pastatą – tai padidinti kubatūrą. Mano, kad architektūra ir projektavimas yra tam tikra meno rūšis, ir negalima sakyti, kad vienam gražu, kitam negražu, vieniems objektai gražūs, o kitiems ne. Nėra galimybės vertinti architektūros, ji gali būti kaip projektas pavykęs ar nepavykęs. Šio pastato vidus suprojektuotas labai gerai, išorė daug kam nepatinka, tačiau tai yra nuomonių skirtumas. Jei kažkam negražu, tai nereiškia, kad reikia viską nugriauti. Mano, kad sąlygos nebuvo pažeistos, nes apie Naujamiesčio tūrį buvo pradėta kalbėti tik iškėlus incidentą į paviršių. Šis objektas puikiai matomas visiems jie kiekvieną žingsnelį darė preciziškai, nešė į architektūrines tarybas, žiūrėjo, kad nebūtų nei vienoje vietoje padaryta kokia nors klaida, visos išduotos sąlygos buvo tikrinamos. Kultūros paveldo departamentas teigia, kad viskas pažeista gal dėl to, kad skirtingi specialistai dirba. Kultūros paveldo įstatymai yra labai painūs, net nesistengiama jų derinti su kitais įstatymais, Kultūros paveldo įstatymas nuleistas kaip iš kosmoso ir jie nesiruošia jo tvarkyti. Kauną vėl gi skriaudžia, nes padidino Naujamiesčio ribas dėl ko padidėjo jo teritorija, vėl nustatyti reglamentai, nėra padarytas paminklosauginis projektas, vėl krūva neaiškumų. Pati didžiausia bėda, kad jų įstatymuose nėra aiškumo ir kiekvienas gali traktuoti kaip nori, padavinėti į teismus, visus varginti ir stabdyti miesto plėtrą. Kalbėti apie tūrį Naujamiesčio teritorijoje nėra galimybės, o pažeidžiant vieno pastato tūrį negalima sakyti, kad pažeidžiamas viso Naujamiesčio tūris. Teritorijų planavime yra tik sąvokos užstatymo procentas ir pastato kubatūra, o pats dosjė nėra įstatymas. Užstatymo tūrio sąvoka nėra apibrėžta, kiekvienas supranta savaip. Kituose įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose Vertinimo taryba vengia sąvokų Naujamiesčio tūris, užstatymo tūris, nes jie nesugebėjo apibrėžti, kas tai yra. Būtų paprasta, jei būtų galima taip lengvai paaiškinti. Šiam objektui paveldo departamento taryba pritarė. Tada pateikė dar kartą, tuomet atkeliavo į savivaldybę jau su sąlygomis. Naujamiesčio užstatymo pobūdis yra trys ar keturi aukštai, visuomeninė, gyvenamoji vieta, komercinė paskirtis, tokio pobūdžio pastatai yra Naujamiestyje. Šis objektas irgi tokio pobūdžio, viešbučio veikla yra ir gyvenamoji paskirtis. Užstatymo tūris yra pastato tūris, o ne viso urbanistinio komplekso, objekto, teritorijos kubatūra, tai pastato išoriniai matmenys: aukštis, ilgis, plotis. Dosjė logikos nėra, nes jei nugriauti kokį garažiuką, tai pagal ją taip pat būtų pažeistas Naujamiesčio tūris, taigi tokią pačią bylą galima iškelti už kiekvieną nugriautą pastatą. Jei Kultūros paveldo departamentas galvoja, kad dosjė yra tas dokumentas, kuriuo reikia vadovautis, jie turėtų nurodyti teisinius argumentus, dėl ko ja reikia vadovautis bei patys tikrinti detaliuosius planus ir nustatyti, kurie prieštarauja dosjė. Objektai turi nekilnojamo turto vertybės pasą, tačiau pastatas Laisvės al. 90 paso neturėjo. Nuostata, kad Naujamiestyje negalima statyba ir rekonstrukcija, pažeistų įstatymą, kadangi yra nuostatos, kada galima daryti statybas ir rekonstrukcijas. Iš Kultūros departamento niekada nebuvo gautas joks įspėjimas ar kažkas panašaus. Kultūros paveldo departamento veikla neturi strategijos, įstatymai nesutvarkyti, taip yra stabdoma Naujamiesčių, Senamiesčių plėtra.

Liudytojas L. T. parodė, kad dokumentus pasirašė todėl, kad nemanė, jog kažkas yra pažeista, kitu atveju būtų nepasirašęs. Mano, kad vietovės užstatymo tūrio apskaičiuoti negalima. Vertingosios savybės sąvoka yra išaiškinta įstatyme, bet jos turi būti nustatytos, tačiau vertė ir vertingoji savybė yra ne tas pats. Vertė tai yra ar daiktas apskritai vertingas ir turi kažkokią vertę, o vertingoji savybė yra kažkokia konkreti to daikto savybė. Jis yra įsitikinęs, kad Naujamiesčio užstatymo tūrio ir pobūdžio, kaip vertingosios savybės, negalima pažeisti, nes tai neapskaičiuojamas dydis ir neįmanoma saugoti to, kas yra nepamatuojama. Naujamiesčio tūris kinta visą laiką, šiuo metu irgi yra keičiamas, nes griaunami ir statomi nauji statiniai. Šio pastato vizualinė išraiška jam žinoma nebuvo. Mano, kad dosjė ir pasas nėra tapatūs dalykai, o dosjė nei Statybos įstatyme, nei Teritorijų planavimo įstatyme nėra minima, todėl veikė pagal įstatymą. Klausimų apie tūrio pažeidimus niekada nebuvo iškilę, neįsivaizduoja, kodėl šiuo atveju bandoma suskaičiuoti tūrį.

Liudytoja Justina J. S. parodė, kad ji pavadavo J. M., o ant akto jos parašas, nes paskutinė posėdyje dalyvavau ji. Dirba statybos inspekcijoje, jie atlieka statybos priežiūrą ir žiūrime ar dokumentai atitinka statybą, vertina pastato užstatymo tūrį, tačiau kaip teritorijos jai vertinti neteko. Taip pat nurodė, kad dosjė vertingosios savybės nurodytos neaiškiai neaišku ir kokiu būdu jos pažeistos.

Liudytojas A. D. parodė, kad jis buvo komisijos pirmininkas. Procesas prasidėjo nuo mero rašto, kuriame nurodoma, pastato atsiradimas sukėlė įtarimų, todėl departamentas sudarė komisiją. Norėjo apklausti žmones, kurie tiesiogiai dalyvavo procese, kvietė ekspertus. Išsiaiškino, kad yra padaryti pažeidimai išduodant leidimus ir sąlygas. Departamente buvo sudaryta tarnyba nusižengimui tirti, įžiūrėjo piktnaudžiavimo pobūdį. Taip pat nurodė, kad pasas – tai išrašas iš apskaitos dokumentų, bet tai nėra dokumentas kaip teisės aktas. Ginčo pastatas, esantis Laisvės al. 90, paso neturėjo. Problema šiuo atveju yra dėl vietovės, kuri savaime yra vertinga. Pastačius antstatą buvo pažeista naujamiesčio vietovės vertingoji savybė. Buvo galiojantis apskaitos dokumentas vertybė, o dosjė buvo planinė struktūra, pobūdis, atskiri fragmentai. Tol, kol nebus parengtos vertingosios savybės, tai galioja dosjė. Vertingoji savybė yra ta, kuri susiformavo istoriškai, turi būti saugomos vertingosios savybės, nenaikinamas autentiškumas. Jeigu stovi trijų ir penkių aukštų namai, tai ir turi būti saugomi trijų ir penkių aukštų šalia esantys namai. Nuo 2005 metų jie sprendžia, kurie objektai sudaro vertingąją savybę, o tas statinys ir yra vertingoji savybė. Sąlygos yra pradinis dokumentas, taigi jeigu gimė projektas, vadinasi sąlygos buvo išduotos. Dosjė pastato aukštinti neleidžia. Kauno kultūros paveldo skyrius nedalyvavo procese ir jų parašų nebuvo. Dosjė tuo metu buvo tokia forma ir iki 2005 metų redakcijos atsiradimo tapo neaišku kas yra vertingosios savybės, o kas yra ne. Žino, kad visus apskaitos dokumentus reikia perrašyti ir priskirti vertingosioms savybėms, kaltinamieji vertingąsias savybes irgi turėjo žinoti. Mano, kad padaryta nusikalstama galimai veika, nes ekspertizių prieš derinant nėra. Planavimas prasidėjo 2007 metais, tuo metu galiojo ir nauja redakcija, taigi turėjo vadovautis ir įstatymo nuostatomis. Forma – tai pats tūris, atlikimo būdai, technologijos ir saugoma aplinka. Jeigu specialistui kyla abejonių, jis turi kreiptis į vertinimo tarybą, nes jos kuriasi ir vertina, o KVET nėra vertinimo tarybą ji tik padeda derinti projektus. Taryba vertino ir įvertino 2009 metais bei patikslino aktą nežinodama, kad vyksta derinimas. Vertinimo tarybos yra ekspertai, o ne valstybės tarnautojai. Techniniam projektui sąlygų išduoti negalėjo, nes tuo metu galiojo nauja redakcija ir procesas galėjo būti sustabdytas. Teigia, kad ne frontonas yra vertingoji savybė, o tūris, ir turėjo būti parašyta, kad reikia saugoti tūrį. Reglamentas – tai teisės aktas, kuris iki 2005 metų nustato paveldosaugos reikalavimus, todėl iki naujos redakcijos reglamentai buvo parengti ir ministerija atsisakė juos tvirtinti. Dosjė nustato pagrindinį principą, todėl reikėjo kreiptis į vertinimo tarybą, o įstatymas nurodė, kad tūrio didinti negalima. Kaltinamieji žinojo, kad negalima keisti tūrio, todėl pažeidė įstatymą. Pažeistas 2007 metais galiojęs nekilnojamojo turto įstatymas dėl autentiškumo, kurio 19 str. yra apibrėžta autentiškumo sąvoka, taip pat ir dosjė. Ministras paskelbė Naujamiestį kultūros vertybe. Valstybė patyrė žalą, reikia įvertinti kiek kainuotų statybos darbai pašalinti pasekmes, kad nugriauti ir grąžinti į pradinę padėtį, atkurti, o dėl paveldo departamento autoriteto sumenkinimo gavo daug neigiamų emocijų. Dosjė – tai apskaitos dokumentas, kas vertinga ir kas yra saugoma. Dosjė suskaldyta į atskiras dalis negali būti, tai vientisas dokumentas, tik galėjo būti plačiau išskleista. Vertinga savybe reikėtų vadinti visų statinių tūrį. Jeigu specialistui neaišku, jis turi kreiptis į departamentą, tada kreiptis į tarybą, o šiuo atveju į departamentą niekas nesikreipė. 2005 metais kreipėsi, kad reikia objektams nustatyti vertingąsias savybes, bet konkretaus atveju nepamena. Vertinimo tarybos gali tikslinti ir keisti vertingąsias savybes. Jeigu keičiamos vertingosios savybės, tai specialistams nesuteikta teisė keisti vertingųjų savybių. Taip pat teigia, kad Naujamiestis neturi tūrio, jo tūris susideda ir pastatų, kurie suformuoja vietovę, tūrio. Jeigu keičiamas pastato tūris, tai keičiasi ir kompozicija, nes vietovę sudaro ir želdiniai. Teritorinio padalinio darbuotojos turėjo kreiptis į vertinimo tarybą, jeigu galvojo, kad galima kelti, bet to neleido įstatymas, tokiu atveju sprendžia vertinimo taryba, patys darbuotojai dėl pastato aukščio spręsti negali. Turėjo būti parašyta sąlygų neišduoti, nes tai prieštarauja dosjė. Statinio gabarito keitimas yra statinio tūrio keitimas. Tūrio sąvoka niekam nesukėlė jokių problemų, todėl mano, kad tai yra kaltinamųjų gynybos pozicija. Dosjė paminėtas tūris, o jeigu neaišku kas tai yra dosjė, reikėjo neleisti, o dokumentuose tūrio nėra, bet aišku ir taip pagal išsilavinimą, kas yra tūris. Atskiroji nuomonė buvo prisegta prie išvadų. Pirminis skaičiuojamas tūris. Naujamiesčio tūris nejudinamas, nes buvo fiksuotas tam tikras tūris techninei inventorizacijai, kuriai išduotos sąlygos. Komisijos išvadose nurodytas pirminis tūris, nes tai tvirtinta dosjė. Kam išduodamas leidimas, tada automatiškai skaitoma kaip saugoma vertybė. Keičiant vertybę reikia departamento sutikimo. Miestų vertingoji savybė nekito, o tūriai kito visada, iki kol valstybė pasako, kad tai yra saugoma. Naujamiesčio tūris saugomas nuo 1999 metų, kaip parengta dosjė ir įrašyta registre, saugoma turėjo būti jau tada. Padalinys ir sprendė, ką leidžia keisti ko ne, o nuo 2005 metų tą jau ne padalinys sprendė, o kita institucija ir kitas juridinis asmuo bei nustatė kitus reikalavimus. Iki 2005 metų buvo reglamentas, o vėliau specialieji planai, tačiau Naujamiesčio yra tik dosjė. Valstybė kartu su savivaldybe rengia specialius planus, kur nustato reikalavimus. Reglamentas gali būti tik iš galiojančių teisės aktų surašytas dokumentas. Dosjė gal nėra išsamus, bet mokslinis darbas turi tapti teisės aktu, o dosjė yra teisės aktas, kuris remiasi ministro įsakymu, dosjė reikia remtis tol, kol nėra parengtos vertingosios savybės. Dosjė galiojo iki 2005 metų, iki tol ją keisdavo padalinys, o nuo 2005 metų – tik vertinimo komisija. Dosjė aiškiai nurodo, kas teritorijoje yra vertinga. Architektūra turi vertę, tačiau buvo nesilaikoma tūrio. Aiškiai pasakyta, kad yra dvi vertingos savybės ir jos yra pakeistos. Naujamiestis buvo įtrauktas, kaip objektas, o ne kaip vietovė. Ekspertų klausė ar jie vadovavosi dosjė, tačiau apie tai jie net nežinojo. Teigia, kad tokio mechanizmo kaip Kaune niekur nėra, čia norima prisidengti ekspertais. Po 2005-04-19 redakcijos pasikeitė sąvokos, kurios padarė supratimą sudėtingesnį, nurodoma, kad negalima keisti autentiškumo, vertybių, tik išimtinais atvejais galima leisti šiek tiek keisti. Darbuotojai nesikreipė dėl vertingosios savybės ir dėl to, kas yra vertinga.

Liudytojas R. M. parodė, kad jis buvo kultūros paveldo skyriaus vedėjas. Teigia, kad labiausiai dosjė buvo pažeista ten, kur kalbama apie tūrį. Mano, kad tūrio išmatuoti neįmanoma, o pati dosjė atlikta padrikai. Naujamiestyje įrašytas objektas Prezidentūra, kuomet Prezidentūra yra Senamiestyje. Pastato tūris yra aišku, o Naujamiesčio tūris įrašytas klaidingai. Rašė atskirąją nuomonę kurioje nurodė, kad neaiškus dosjė apibrėžimas ir jo negalima taikyti, nepritarė kartu su N. V., kadangi neaišku kaip naudoti sąvokas dėl tūrio. Vertingosios savybės šiuo metu patikslinamos, o anksčiau nustatytose savybėse yra daug netikslumų ir architektų sąjungoje buvo komisija, kuri nustatė, kad reikia pateikti juodraštinį variantą. Departamentas jiems aiškino, kad dosjė negalima vadovautis kur surašytos vertybės, tūris nėra vertingoji savybė, o vertingoji savybė atsirado daug vėliau. Rašoma kas vertinga, tūriai ir t.t., o dosjė atsirado klaidų, tos klaidos grubios. Dosjė yra pas juos skyriuje, bet tai jau istorinis dokumentas, nes ribos pasikeitė. Naujamiestyje statiniai nėra vienodo statuso. Istorinis statinys ir paveldo objektas nėra tas pats, nes istorinis statinys gali būti ir nevertingas. Vertingąsias savybes galima keisti iš dalies ir saugomam objektui, tačiau Laisvės al. 90 nėra kultūros paveldo objektas, tai yra Naujamiesčio vietovės objektas. Įstatyme apibrėžė būdą, pobūdį, bet tai nėra tikslios sąvokos, nes pagal vertingąsias savybes mieste nieko nebūtų galima daryti. Mano, kad dėl ginčo pastato niekas nepažeista, o dėl estetikos ne jam spręsti.

Liudytoja G. F. parodė, kad ji yra architektė projektų vadovė, rengė Naujamiesčio planą, bendravo su kaltinamosiomis, teko susipažinti su Naujamiesčio dosjė. Teigia, kad dosjė yra nekonkretus, nepakankamai išsamus ir dabar galiojančio įstatymo neatitinka. Dabartiniame įstatyme tokios sąvokos kaip tūris nėra, tai bendrai suvokiama sąvoka. Dosjė ši sąvoka labai neapibrėžta, tai geometrinė figūra, o suskaičiuoti miesto tūrio negalima. Tūris miestui sunkiai apibūdinamas, o užstatymo pobūdis aiškiai apibrėžiamas. Dabartiniame įstatyme sąvokos yra aiškiai įvardintos. Kas vadinama vertingosiomis savybėmis, dosjė nepakankamai gausu. Sunkiai išsivaizduoja, kad galėtų būti negalima keisti nei vieno stovinčio objekto tūrio. Praktikoje taikomas tūris, bet tik tada, jeigu objektas turi būti saugomas. Teritorijos tūrio sąvoka keista, neaiški. Įstatymui pasikeitus visą sistemą pakeitė iš esmės, nors rengiant įstatymą neatrodė, kad tiek pareikalaus aktų pasikeitimo. Esant neaiškumams iki įstatymo, kreipdavosi į departamentą ir gaudavo išaiškinimus, patys aiškintis nebandė. Nuo 2005 metų įsigaliojus naujam įstatymui, jeigu nebūdavo aiškumo, kreipėsi į vertinimo tarybą, jie svarsto projektus. Nagrinėjamu atvejo mano, kad tai yra estetiniai klausimai, o architektūrinė išraiška keičiasi, nes Laisvės al. yra nevientisa. Teigia, kad saugomo urbanistikos objekto aukštį keisti galima, yra saugomos dalys, įrašytos vertingosios savybės, o nevertingų alimentų kaita neišvengiama, nes pastatas turi būti naudojamas. Vertingosios savybės įrašomos į vertingųjų registrą ir gauna teisinį statusą. Jeigu pastatas jau atrodo taip, kad reikia pastatą saugoti, sąvoka „istorinis pastatas“ gali būti naudojama, tik tai neturi jokios teisinės reikšmės. Šis apibrėžimas neduoda privalomų reikalavimų, tik perspėja, kad pastatą reikia saugoti. Pastate Laisvės al. 90 tvarkomieji darbai galėjo būti atliekami, tačiau į registrą jis nebuvo įrašytas, nebuvo nustatytos vertingosios savybės, tai pastatas esantis vertybės teritorijoje. Vykdant rekonstrukciją galėjo būti pakeista pastato būsena, nes jis nebuvo paveldo objektas. Vieninteliai apribojimai buvo išlaikyti bendrą Naujamiesčio pobūdį, o rekonstravimo darbai galimi. Nustatant kas yra vertinga, projektuojant, tyrimai privalomi, jie nustato tyrimo tikslą, tyrimų išvadose aiškūs atsakymai į iškeltus uždavinius. Tyrimus daro eidama į pastatą, kad žinotų, kaip jį tvarkyti ir nustatyti vertingąsias savybes. Tyrimo pagrindu dirbo iki 2005 metų įsigaliojus įstatymui ir sistema buvo veiksni, tuo metu buvo kompleksiniai objektai ir tyrimų medžiagoje nustatoma, kas objekte turi būti saugoma, būdavo pateiktos aiškios objektų išvados. Šiuo metu reikia perkelti į aktą, tik tada įgaunama teisinė galia. Nuo 2005 metų įsigaliojęs įstatymas yra žymiai griežtesnis, sunkiai taikomas vietovėms, nes bendra nuostata yra tai, kad vietovėms saugoti turėjo būti steigiami draustiniai, naujasis įstatymas aiškiai ir tiksliai apibrėžia, kaip reikia taikyti objektuose. Painu, kai reikia įstatymą taikyti kultūros paveldo vietovei. Įstatymo 19 str. nurodyta dėl vertingųjų savybių, tačiau taikymas sudėtingas, nes vertingąsias savybes surašyti pastate labai sudėtinga, įstatyme daug prieštaravimo tarp objektų ir vietovės. Saugomos teritorijos statinius ir vietoves turi reglamentuoti, draustinių nesteigia, dabar jau paruoštos pataisos. Kultūros paveldo departamentas išduoda bendrą leidimą, bet, kai nėra paveldo objektas, tai galioja statybos įstatymas. Kiti teisės aktai galiojo prieš įstatymą, dabar yra privaloma, kad vertinimo akte būtų sužymėtos visos vertingosios savybės, o vietovėje problematiška. Vertinimo tarybos aktai turi būti sužymėti, kuris vertingosios teritorijos savybė, o kai yra schemos, galima vadovautis jomis. Pastatas, esantis Laisvės al. 90 disonuoja su aplinka dėl neprofesionalaus architektūrinio sprendimo.