Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. T. ieškinį atsakovui A. B., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų antstolei Terezai Gerasimovič dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2009 m. gegužės 7 d. ieškovė atsakovo naudai pasirašė paprastąjį neprotestuotinąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo 2009 m. birželio 7 d. sumokėti 6371,64 Eur (22000 Lt) (el.b.t. 1, b.l. 4). 2009 m. birželio 1 d. Vilniaus m. 34-ojo notaro biuro notaro išduotas vykdomasis įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareikalauta iš ieškovės atsakovo naudai išieškoti 6371,64 Eur (22000 Lt) ir 90 Eur atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą (el.b.t. 1, b.l. 5-6). Minėtas vykdomasis įrašas buvo pateiktas antstolei Terezai Gerasimovič vykdyti (b.l. 8). Vykdymo proceso metu vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)buvo išieškota bendra 3986,38 Eur suma, iš kurių 260,75 Eur buvo pervesti išieškotojui, šioje byloje atsakovui, o likusių sumų paskirstymas sustabdytas (b.l. 11-13).

Ieškovė vekselį prašė pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudarytą atsakovui ją įbauginus grąsinant panaudoti smurtą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselio sąvoką, jo nuginčijimą, yra nurodęs, kad vekselio išrašymas – tai abstraktus vienašalis sandoris. Kadangi vekselio išrašymas yra valinis aktas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016).

CK 1.91 straipsnis reglamentuoja dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu.

Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu dėl grasinimo, turi būti nustatyta, kad ieškovui buvo grasinama; 2) grasinimas buvo realus; 3) sutartį jis sudarė grasinimo įtakoje. Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Grasinimo padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos turi pateikti sandorį ginčijantis ieškovas (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011).

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 29 d. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovą pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 181 straipsnio 1 dalį. Nuosprendyje teismas nurodė, kad byloje surinktais įrodymais visiškai patvirtinta, kad kaltinamieji A. B., L. B. ir V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, t. y. neturėdami teisėto pagrindo atvirai A. B. naudai vertė nukentėjusiąją G. T. pasirašyti paprastą neprotestuotiną vekselį 22000,00 Lt sumai, grasindami nukentėjusiajai ir naudodami prieš ją psichinę prievartą (el.b.t. 2, b.l. 7-19).

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 18 d. nuosprendžiu nuteistųjų A. B., L. B., V. R., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro S. K. ir nukentėjusiosios G. T. apeliacinius skundus tenkino iš dalies. A. B. nusikalstamus veiksmus iš BK 181 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 294 straipsnio 2 dalį. Teismas nurodė, kad nuteistieji A. B., L. B., V. R. ir išteisintasis S. B., sužinoję, kad nukentėjusioji neišsaugojo A. B. priklausiusių lagaminų su juose buvusiais daiktais, būdami įsitikinę, jog G. T. ir jos sugyventinis A. B. privalo atlyginti padarytą žalą, nukentėjusiosios atžvilgiu panaudodami fizinę ir psichinę prievartą ir tokiu būdu ją įbauginę, reikalaudami žalos atlyginimo, pastarąją privertė pasirašyti neprotestuotiną 22 000 Lt vekselį, nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams padarydami didelę žalą. A. B., L. B., S. B. ir V. R., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė tikrą, tačiau ginčijamą, A. B. teisę į padarytos žalos atlyginimą (el.b.t. 1, b.l. 104-131).

Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi A. B. kasacinį skundą atmetė (el.b.t. 2, b.l. 49-62).

Pažymėtina, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodynėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai)

Taigi įsiteisėjusiais minėtų teismų nuosprendžiais ir nutartimi nustatyta, kad ieškovė paprastąjį neprotestuotiną vekselį pasirašė atsakovui ir kitiems asmenims prieš ją panaudojus fizinę ir psichinę prievartą ir tokiu būdu ją įbauginus. Nors teismo posėdžio metu atsakovas nesutiko su tuo, kad jis panaudojo psichinę prievartą ieškovės atžvilgiu, tačiau neneigė tos aplinkybės, kad minėtais nuosprendžiais jis yra pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo.

Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais ir nutartimis nustatyta, jog ieškovė paprastąjį neprotestuotiną vekselį sudarė dėl realaus grasinimo, 2009 m. gegužės 7 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis pripažįstamas negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį.

CK 1.91 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, tai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to vertę pinigais. Be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam visas turėtas išlaidas.

Kaip jau buvo minėta, vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išieškota bendra 3986,38 Eur suma, iš kurių 260,75 Eur buvo pervesta atsakovui, o likusių sumų paskirstymas sustabdytas. Vekselį pripažinus negaliojančiu, vykdomoji byla bus nutraukta, o ieškovei grąžinta 3725,63 Eur (3986,38-260,75) suma esanti antstolės depozitinėje sąskaitoje. Ieškovei iš atsakovo priteistini 260,75 Eur, kurie buvo išieškoti ir pervesti atsakovui kaip išieškotojui.

Be to, ieškiniu ieškovė prašė priteisti 5 procentus metinių palūkanų už naudojimąsi ieškovės pinigais, t. y. 3986,38 Eur, nuo 2009 m. liepos 1 d. Pažymėtina, kad iš minėtų pinigų atsakovas realiai naudojosi tik 260,75 Eur suma, kadangi kita išieškotų lėšų suma jam nebuvo pervesta, sustabdžius išieškotų sumų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad tik šiuo teismo sprendimu paprastasis neprotestuotinas vekselis pripažintas negaliojančiu, konstatuotina, kad atsakovas būtent nuo teismo sprendimo priėmimo nepagrįstai naudojasi 260,75 Eur suma priklausančia ieškovei, todėl 5 procentų metinės palūkanos priteisiamos ieškovei iš atsakovo už 260,75 Eur sumą nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki minėtos sumos išieškojimo ieškovės naudai iš atsakovo.

Pažymėtina, kad 5 procentus metinių palūkanų už naudojimąsi ieškovės pinigais už 3725,63 Eur sumą, esančią antstolės depozitinėje sąskaitoje, iš antstolės priteisti nėra pagrindo, kadangi minėtus pinigus antstolė išieškojo vykydama jai įstatymų pavestas pareigas. Be to, antstolė šiais pinigais nesinaudojo, ji nėra atsakovė šioje byloje, o atsakovas šių pinigų savo dispozicijoje neturėjo ir jais naudotis negalėjo.

CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad abi bylos šalis atstovavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatai, bylinėjimosi išlaidos byloje nėra paskirstomos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiu 2009 m. gegužės 7 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį.

Iš atsakovo A. B. ieškovės G. T. naudai priteisti 260,75 Eur, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 260,75 Eur sumą nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2018 m. vasario 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones - išieškojimo sustabdymą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), sprendimui įsiteisėjus, panaikinti.

Teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.