- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-28
- Bylos Nr.
- A-1690-602/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00017-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. sausio 18 d. patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas:
1.1. panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2016 m. gruodžio 9 d. atsakymą Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149;
1.2. įpareigoti Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai atsakyti į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. skundą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo 2016 m. gruodžio 9 d. atsakymas Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149 yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi yra neišsamus, neteisėtas, jame neatsakyta į pagrindinį klausimą – kodėl iš pareiškėjo yra reikalaujama nepagrįstai didelės pinigų sumos ir dvigubo dydžio baudos, kurios yra akivaizdžiai neteisėtos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 1991 m. gruodžio 5 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 1962 buvo įregistruota pareiškėjo vardu individuali įmonė. 1993 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas pasirašė sutartį su Rusijos Federacijos įmone. Pagal šią sutartį pareiškėjo individuali įmonė turėjo pristatyti 47 naudotus importinius automobilius Rusijoje registruotai įmonei. Rusijos Federacijos įmonė už tai įsipareigojo iš anksto sumokėti pareiškėjo įmonei 100 000 JAV dolerių. Minima suma buvo pervesta į pareiškėjo sąskaitą, tačiau, atskaičius banko išlaidas, į sąskaitą pateko 99 970 JAV dolerių. Tai buvo avansinis mokėjimas. Šios lėšos nebuvo asmeniniai pareiškėjo pinigai, o Rusijos kompanijos pinigai, skirti automobiliams pirkti. Civilinis ieškinys valstybės naudai Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-608/96-30 buvo priteistas dėl to, kad neva pareiškėjas, aplaidžiai vesdamas buhalterinę įmonės apskaitą, nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai gautų piniginių įplaukų – 99 970 JAV dolerių. Baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad dėl šios priežasties per 1993–1995 metų laikotarpį pareiškėjas nesumokėjo 77 221 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir dvigubo dydžio baudos – 154 442 Lt. Viso buvo apskaičiuota sumokėti valstybės naudai – 231 663 Lt.
3. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad atsakovas, reikšdamas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, jog pinigai buvo ne pareiškėjo kaip fizinio asmens lėšos, o susivienijimo pinigai. 2016 m. gruodžio 9 d. gautas atsakovo atsakymas Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149 patvirtina faktą, kad Valstybinė mokesčių inspekcija vengia atsakomybės ir nepateikia išsamaus atsakymo į pareiškėjo skundus – kokiu pagrindu reikalaujama nepagrįstai didelės pinigų sumos ir neteisėtos dvigubo dydžio baudos. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 32 straipsnio nuostatas mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių. Mokesčių mokėtojai privalo gauti visas konsultacijas mokesčių mokėjimo klausimais. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu atsakyti, kokiu pagrindu reikalaujama didelės pinigų sumos ir dvigubos dydžio baudos, kurios yra neteisėtos, tačiau mokesčių inspekcija išsamaus atsakymo neduoda. Ginčijamame atsakyme atsakovas nurodė, kad nuosprendis byloje skųstas nebuvo. Atsakovas, duodamas atsakymą, neatsižvelgė į tai, kad nuosprendis skųstas nebuvo dėl objektyvių priežasčių dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų ir pablogėjusios sveikatos būklės, tačiau dėl nuosprendžio buvo teikiami skundai neteismine tvarka Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas akcentavo, kad Seimo kontrolieriaus pažymoje nurodyta, jog VMI 2011 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (21.5-32-3)-R-10834 buvo Kauno AVMI informavusi, kad atsižvelgiant į išaiškinimą, jog žalos dydį sudaro tik nesumokėti mokesčiai, taip pat įvertinus pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, prašo išieškotoją (atsakovą), naudojantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 639 straipsnyje suteiktomis teisėmis, spręsti klausimą dėl taikos sutarties sudarymo su skolininku, naudojantis jam CPK 643 straipsnyje suteiktomis teisėmis, atsisakant nesumokėtos mokesčio sumos dvigubo dydžio baudos – 154 442 Lt.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Kauno AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui Kauno AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149 pateikė išsamią informaciją apie 1996 m. balandžio 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 162¹ straipsnį bei valstybės naudai priteistas 231 663 Lt civilinis ieškinys, kurį sudarė fizinių asmenų pajamų mokestis ir dvigubo dydžio bauda (toks mokestis ir bauda buvo apskaičiuoti pagal 1990 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą). Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis Kauno apygardos teismui skųstas nebuvo. Teismas tiesiogiai vykdomąjį raštą perdavė vykdymui antstolių kontorai prie Kauno miesto apylinkės teismo. Priteistas civilinis ieškinys per 20 metų valstybės naudai dar neišieškotas. 2016 m. gegužės 30 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu atnaujinti bylos svarstymą. Kauno AVMI, vadovaudamasi MAĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punktu, informavo, kad atsakovas veikia valstybės, kuriai priteista tuo metu galiojusio fizinių asmenų pajamų mokesčio skola, vardu, todėl vykdymo procese nėra laisva elgtis lygiai taip pat, kaip tą gali atlikti privatūs asmenys. Dėl to Kauno AVMI nesutiko sumažinti priteisto ieškinio ir dėl šių priežasčių netenkino pateikto pareiškėjo skundo.
7. Atsakovas pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 9 d. atsakovo raštas Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149 yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių, todėl jis negali būti ir administracinės bylos dalyku. Skundžiamame rašte pareiškėjui nenustatytos jokios teisės ar pareigos, taip pat nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu. Rašte iš esmės jis informuojamas apie 1996 m. balandžio 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje ir priteistą civilinį ieškinį bei Kauno AVMI nesutikimą sumažinti jį vykdymo procese.
II.
8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
9. Teismas nustatė, jog įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 1995 m. balandžio 10 d. Kauno miesto VPK ENTT skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 162³ straipsnį, 323 straipsnį (1993 m. sausio 29 d. įstatymo redakcija). 1995 m. lapkričio 10 d. priimtas prokuroro nutarimas nusikalstamą veiką numatytą BK 323 straipsnyje perkvalifikuoti į BK 162² straipsnį. 1996 m. vasario 19 d. ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir, surašius kaltinamąją išvadą, baudžiamoji byla perduota į Kauno miesto apylinkės teismą. 1996 m. balandžio 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjo nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš BK 162² straipsnio į BK 162¹ straipsnį (1993 m. sausio 29 d. įstatymo redakcija). Pareiškėjas 1996 m. balandžio 24 teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 162¹ straipsnį ir nuteistas 3 000 Lt bauda. Pagal BK 162³ straipsnį jis buvo išteisintas. Iš dalies buvo patenkintas Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys ir iš pareiškėjo priteista 231 663 Lt Lietuvos valstybės naudai. ,,Liteko“ duomenys patvirtina (šią aplinkybę pareiškėjas pripažįsta), kad apeliacine tvarka nuosprendis nebuvo skųstas. 2016 m. lapkričio 23 d. pareiškėjas pateikė skundą atsakovui, kuriame prašė suteikti konsultaciją, kodėl Kauno AVMI baudžiamojoje byloje reikalavo iš jo sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį ir dvigubo dydžio baudą – viso 231 663 Lt. Teismas iš skundo turinio analizės priėjo išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su tokio dydžio ieškinio, kuris priteistas Lietuvos valstybės naudai ir kurią vykdymo procese atstovauja atsakovas, suma, akcentuodamas, jog 100 000 dolerių buvo ne pareiškėjo individualios įmonės, o Rusijos Federacijos įmonės pinigai.
10. Teismas, įvertinęs ginčijamo rašto turinį, nustatė, kad 2016 m. gruodžio 9 d. atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. skundą, jam raštu nurodė, jog 1996 m. balandžio 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 162¹ straipsnį. Iš pareiškėjo Lietuvos valstybės naudai buvo priteistas civilinio ieškovo Kauno AVMI pareikštas 231 663 Lt civilinis ieškinys. Ieškinio kainą sudarė: fizinių asmenų pajamų mokestis ir dvigubo dydžio bauda. Atsakovas pareiškėjui raštu paaiškino, kad toks mokestis ir bauda buvo apskaičiuoti pagal 1990 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą. Kauno miesto apylinkės teismas 1996 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu nustatė, kad pareiškėjas, aplaidžiai vesdamas įmonės buhalterinę apskaitą, nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai gautų įplaukų – 99 970 JAV dolerių. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio pareiškėjas Kauno apygardos teismui neskundė. Teismas tiesiogiai vykdomąjį raštą perdavė antstolių kontorai prie Kauno miesto apylinkės teismo. Atsakovas ginčijamame rašte taip pat akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 346 straipsnio 1 dalies nuostatas įsiteisėjęs teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2016 m. gegužės 30 d. pareiškėjo prašymas atnaujinti baudžiamosios bylos svarstymą nebuvo patenkintas, nes Kauno AVMI veikia valstybės, kuriai priteista tuo metu galiojusio fizinio asmenų pajamų mokesčio skola, vardu ir nėra laisva elgtis lygiai taip pat, kaip tą gali atlikti privatūs asmenys. Dėl to mokesčių administratorius nesutiko sumažinti priteisto ieškinio ir dėl šių priežasčių netenkino pateikto prašymo.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi Kauno apygardos prokuratūrą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Prokuroras atsisakė pradėti procesą. 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi Kauno apylinkės teismas patvirtino prokuroro nutarimo teisėtumą. Pareiškėjas pateikė skundą Kauno apygardos teismui. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 9 d. neskundžiama nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagrindiniu prašymo pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei skundų argumentu buvo tai, kad 99 970 JAV dolerių buvo ne asmeniniai pareiškėjo kaip fizinio asmens pinigai, o Rusijos kompanijos pinigai, skirti automobiliams pirkti pagal pasirašytą sutartį. Teismas padarė išvadą, kad tokie pareiškėjo teiginiai nėra pagrindas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių baudžiamojoje byloje. Pareiškėjo gynybos versija, jog 99 970 JAV dolerių buvo ne asmeniniai pareiškėjo pinigai, Kauno miesto apylinkės teismui priimant 1996 m. balandžio 24 d. nuosprendį, buvo žinoma, nes šią aplinkybę pareiškėjas nurodė duodamas parodymus apylinkės teisme. Nuteistojo iškelta versija buvo nagrinėjama apylinkės teisme ir teismas paminėtą sutartį nurodo būtent kaip pareiškėjo kaltę patvirtinantį įrodymą. Apygardos teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog dėl sveikatos ir asmeninių problemų negalėjo apskųsti nuosprendžio apeliacine tvarka, taip pat nėra pakankamos atnaujinti baudžiamąją bylą.
12. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusia ginčijamo rašto priėmimo metu) 2 straipsnio 14, 15, 16 dalimis ir įvertinęs pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. kreipimosi į atsakovą turinį, priėjo išvadą, kad Viešojo administravimo įstatymo prasme tai yra skundas. Asmenų skundai ir pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ir administracinių sprendimų nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo 3 skirsnyje, reglamentuojančiame administracinę procedūrą, nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). Asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles (Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis) – t. y. pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės) (aktuali akto redakcija – galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.). Be to, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje ginčo teisiniams santykiams svarbios ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) principinės nuostatos. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio Įstatymo nustatyta tvarka. Atsisakymo teikti informaciją pagrindai yra numatyti Įstatymo 16 straipsnyje. Taisyklių 41.2 punkte nustato, kad į asmens prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys.
13. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų bei teisės normų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, turinį, priėjo išvadą, kad valstybės ir savivaldybių įstaigos (šiuo atveju – atsakovas) privalo teikti informaciją pareiškėjui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.). Be to, ir Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Teismas pažymėjo ir tai, jog viešojo administravimo subjektas savo sprendimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme turi pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), taip pat teisės aktų normomis. Viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Ši teisės norma taip pat siejama ir su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).
14. Teismas konstatavo, kad ginčijamu 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu atsakovas pareiškėjui detaliai išaiškino ieškinio, pareikšto baudžiamojoje byloje, dydį, jo pareiškimo baudžiamojoje byloje aplinkybes, taip pat nurodė, jog teismo nuosprendis turi privalomąją galią, todėl nėra pagrindo sumažinti teismo priteistą sumą. Įvertinęs paminėtus duomenis, teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėjamu atveju priimdamas individualų administracinį aktą, sukėlusį pareiškėjui teisines pasekmes (atsisakė sumažinti priteistos sumos dydį), laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nepažeidė gero administravimo principo, administracinis aktas yra pakankamai motyvuotas, pagrįstais teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka, pasirašytas tam įgaliojimus turinčio pareigūno. Šiuo atveju atsakovas pagrįstai rėmėsi ginčijamame akte nurodytomis teisės normomis, tinkamai įvertino ginčo situaciją, ją tinkamai susiejo su teisės aktų reikalavimais. Teismas šioje administracinėje byloje neturi įgaliojimų vertinti priimto teismo nuosprendžio ar kitaip nustatyti jo įvertintas aplinkybes ir atitinkamai šiomis nustatytomis aplinkybėmis yra remiamasi.
15. Teismas atkreipė dėmesį, kad baudžiamoji byla buvo revizuojama ir 2017 m. sausio 9 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms kaip tai numato Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams, ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims (žr. Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimą, 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimą).
16. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas (ABTĮ 56 str.). Dėl to nėra jokio pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti Kauno AVMI teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai atsakyti į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. skundą. Teismas taip pat paaiškino pareiškėjui, kad jis turi teisę jam aktualius klausimus (dėl taikos sutarties ir t. t.) spręsti vykdymo procese, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso XLI skyriaus nuostatomis (pvz., CPK 595 str., 627 str., 629 str., 643 str. ir kt.). Kiti tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.
II.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš esmės panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas, neįrodytas, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, pareiškėjo byloje duotiems parodymams teismo posėdžio metu. Atsakovo atsakymas yra neišsamus, neteisėtas, jame neatsakyta į pareiškėjo klausimą – kodėl iš pareiškėjo yra reikalaujama nepagrįstai didelės pinigų sumos ir dvigubo dydžio baudos, kurios yra neteisėtos.
17.2. Teismas administracinėje byloje nevertino fakto, kad pareiškėjo įmonė buvo pasirašiusi oficialią sutartį su Rusijos kompanija dėl automobilių pristatymo iš Vokietijos į Rusiją. Rusijos kompanija, vykdydama susitarimą, pervedė pinigus į oficialią įmonės sąskaitą. Rusijos kompanijos pinigai negali būti vertinami kaip pareiškėjo fizinio asmens pajamos. Teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į faktą, kad pinigai buvo ne pareiškėjo, kaip fizinio asmens, lėšos, o užsakovo juridinės lėšos skirtos išankstiniam apmokėjimui už paslaugas.
17.3. Teismas nevertino svarbaus fakto, kad nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-608/96-30 nebuvo skųstas apeliacine tvarka, kadangi toks skundimas buvo negalimas dėl objektyvių priežasčių, dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų ir pablogėjusios sveikatos būklės. Valstybinė mokesčių inspekcijos viršininkas kvietė pareiškėją sudaryti taikos sutartį dėl neteisėtų mokesčių reikalavimo. Valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėją persekioja ir nepagrįstai reikalauja sumokėti neteisingai priteistas dideles pinigines sumas, tokiais veiksmais yra tiesiogiai pažeidžiamos jo konstitucinės teisės ir laisvės.
17.4. Valstybinė mokesčių inspekcija neatsako bei negali paaiškinti teisiniais argumentais kokie mokesčiai yra nesumokėti.
Atsiliepimas
18. Atsakovas Kauno AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
19. Atsakovas nurodo, kad Kauno AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149 pateikė informaciją apie 1996 m. balandžio 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 162¹ straipsnį bei Kauno AVMI naudai priteistas 231 663 Lt civilinis ieškinys, kurį sudarė fizinių asmenų pajamų mokestis ir dvigubo dydžio bauda (toks mokestis ir bauda buvo apskaičiuoti pagal 1990 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą Nr. 1-541). Teismas priimdamas sprendimą atmesti skundą pagrįstai konstatavo, kad jis neturi įgaliojimų vertinti priimto teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje ar kitaip nustatyti jo jau įvertintas aplinkybes. Be to, įsiteisėjęs teismo nuosprendis pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą prilygsta įstatymams bei jo vykdymas privalomas visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Teismas taip pat pareiškėjui pagrįstai išaiškino, kad jis turi teisę jam aktualius klausimus (dėl taikos sutarties ir kt.) spręsti vykdymo procese, vadovaudamasis CPK XLI skyriaus nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gruodžio 9 d. rašto (atsakymo) Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149, kuriuo Kauno AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. skundą (prašymą) suteikti pareiškėjo prašomą informaciją – kodėl Kauno AVMI iš pareiškėjo reikalauja sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį ir dvigubo dydžio baudą – viso 231 663 Lt, pateikė skundžiamą atsakymą ,,Dėl informacijos pateikimo“, pagrįstumo ir teisėtumo, bei įpareigojimo Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai atsakyti į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. skundą.
21. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-608/96-30 pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 162¹ straipsnį ir jam skirta 3 000 Lt bauda; pagal BK 162³ straipsnį pareiškėjas išteisintas; taip pat iš dalies buvo patenkintas Kauno miesto valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys ir valstybės naudai priteistas 231 663 Lt civilinis ieškinys, kurį sudarė fizinių asmenų pajamų mokestis ir dvigubo dydžio bauda (toks mokestis ir bauda buvo apskaičiuoti pagal 1990 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą). 1996 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, kad pareiškėjas, aplaidžiai vesdamas įmonės buhalterinę apskaitą, nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai gautų įplaukų – 99 970 JAV dolerių. Apeliacine tvarka nuosprendis nebuvo skųstas.
22. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi Kauno apygardos prokuratūrą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Prokuroras atsisakė pradėti procesą. Pareiškėjas padavė skundą Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi patvirtino prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių teisėtumą. Pareiškėjas padavė skundą Kauno apygardos teismui, prašydamas panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį ir priimti sprendimą atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 9 d. neskundžiama nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1S-18-327/2017 pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagrindiniu prašymo pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei skundų argumentu buvo tai, jog 99 970 JAV dolerių buvo ne asmeniniai pareiškėjo kaip fizinio asmens pinigai, o Rusijos kompanijos pinigai, skirti automobiliams pirkti pagal pasirašytą sutartį. Teismas padarė išvadą, kad tokie pareiškėjo teiginiai nėra pagrindas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių baudžiamojoje byloje. Pareiškėjo gynybos versija, jog 99 970 JAV dolerių buvo ne asmeniniai pareiškėjo pinigai, Kauno miesto apylinkės teismui priimant 1996 m. balandžio 24 d. nuosprendį buvo žinoma, nes šią aplinkybę pareiškėjas nurodė duodamas parodymus apylinkės teisme. Nuteistojo iškelta versija buvo nagrinėjama apylinkės teisme ir teismas paminėtą sutartį nurodo būtent kaip pareiškėjo kaltę patvirtinantį įrodymą. Kauno apygardos teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog dėl sveikatos ir asmeninių problemų negalėjo apskųsti nuosprendžio apeliacine tvarka, taip pat nėra pakankamos atnaujinti baudžiamąją bylą.
23. Kaip minėta, pareiškėjas 2016 m. lapkričio 23 d. skundu (prašymu) kreipdamasis į viešojo administravimo subjektą Kauno AVMI, siekė gauti informaciją – kodėl Kauno AVMI iš pareiškėjo reikalauja sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį ir dvigubo dydžio baudą – viso 231 663 Lt. Kitų konkrečių reikalavimų, prašymų pareiškėjo skunde išdėstyta nebuvo. Skunde iš esmės atkartojamos pareiškėjo aplinkybės, nurodytos priimant Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. balandžio 24 d. nuosprendį bei siekiant atnaujinti procesą baudžiamojoje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, t. y. kad 99 970 JAV dolerių buvo ne asmeniniai pareiškėjo kaip fizinio asmens pinigai, o Rusijos kompanijos pinigai, skirti automobiliams pirkti pagal pasirašytą sutartį.
24. Atsakovas Kauno AVMI, atsakydamas į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. skundą, 2016 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149 nurodė, jog 1996 m. balandžio 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 162¹ straipsnį, taip pat iš pareiškėjo buvo priteistas Kauno AVMI 231 663 Lt civilinis ieškinys, kurį sudarė: fizinių asmenų pajamų mokestis ir dvigubo dydžio bauda (toks mokestis ir bauda buvo apskaičiuoti pagal 1990 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą). Kauno miesto apylinkės teismas 1996 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu nustatė, kad pareiškėjas, aplaidžiai vesdamas įmonės buhalterinę apskaitą, nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai gautų įplaukų – 99 970 JAV dolerių, dėl šios priežasties per 1993–1995 metų laikotarpį pareiškėjas nesumokėjo 77 221 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir dvigubo dydžio baudos – 154 442 Lt. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio pareiškėjas Kauno apygardos teismui neskundė. Teismas tiesiogiai vykdomąjį raštą perdavė antstolių kontorai prie Kauno miesto apylinkės teismo. Atsakovas ginčijamame rašte taip pat akcentavo, kad pagal BPK 346 straipsnio 1 dalies nuostatas įsiteisėjęs teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovas akcentavo, kad 2016 m. gegužės 30 d. pareiškėjo prašymas atnaujinti baudžiamosios bylos svarstymą nebuvo patenkintas, nes Kauno AVMI veikia valstybės, kuriai priteista tuo metu galiojusio fizinio asmenų pajamų mokesčio skola, vardu ir nėra laisva elgtis lygiai taip pat, kaip tą gali atlikti privatūs asmenys. Dėl to mokesčių administratorius nesutiko sumažinti priteisto ieškinio ir dėl šių priežasčių netenkino pateikto prašymo.
25. Kaip galima spręsti iš susidariusios situacijos, pareiškėjo skundžiamu Kauno AVMI raštu iš esmės buvo pateiktas atsakymas apie anksčiau pareiškėjo atžvilgiu priimtą Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. jog pareiškėjas, aplaidžiai vesdamas įmonės buhalterinę apskaitą, nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai gautų įplaukų – 99 970 JAV dolerių, taip pat, kad valstybės naudai priteistas 231 663 Lt civilinis ieškinys, kurį sudarė fizinių asmenų pajamų mokestis ir dvigubo dydžio bauda (toks mokestis ir bauda buvo apskaičiuoti pagal 1990 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą).
26. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Kauno AVMI nepateikė išsamaus atsakymo į pareiškėjo skundą – kokiu pagrindu reikalaujama nepagrįstai didelės pinigų sumos ir neteisėtos dvigubo dydžio baudos.
27. Taigi byloje ginčas iš esmės yra kilęs tarp pareiškėjo ir Kauno AVMI, kuri, pareiškėjo teigimu, jam suteikė neišsamią informaciją.
28. Asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, šios teisės įgyvendinimo tvarką ir valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d.). Minėto įstatymo 1 straipsnyje yra apibrėžtas jo taikymas.
29. Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktuose, kaip administracinės paslaugos nurodytos: asmenų konsultavimas viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimas asmenims. Asmens prašymas suteikti Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytas administracines paslaugas nėra susijęs su asmens teisių pažeidimu, dėl to yra nagrinėjamas ne pagal administracinės procedūros taisykles, nustatytas Viešojo administravimo įstatymo 19–36 straipsniuose, bet pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (nagrinėjamai bylai aktuali Taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d.).
30. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovo Kauno AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. raštas Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149 yra atsakymas į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. prašymą (skundą) (atsižvelgiant į minėtų Taisyklių 4 punkte pateiktą atsakymo sąvoką). Pagal Taisyklių 47.2 punktą, į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Todėl atsakovo atsakymas turi atitikti ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme nustatytus informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo ir objektyvumo principus. Teisės gauti informaciją įstatymo 4 straipsnyje įvardyti minėti principai bei detalizuotas šių principų turinys.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo 2016 m. gruodžio 9 d. raštą Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149, konstatuoja, kad pateiktas atsakymas atitinka Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsnyje įvardytą informacijos išsamumo principą, reiškiantį, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija. Minėtame rašte išdėstytos esminės faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo prašymo, ginčijamu raštu pareiškėjui pateikta informacija jo prašomu klausimu atitiko jo prašymo turinį, t. y. atitiko tokio pobūdžio informacijai keliamus išsamumo reikalavimus. Kauno AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149 pateikė išsamią informaciją apie Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. balandžio 24 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 162¹ straipsnį bei valstybės naudai priteistas 231 663 Lt civilinis ieškinys, kurį sudarė fizinių asmenų pajamų mokestis ir dvigubo dydžio bauda (toks mokestis ir bauda buvo apskaičiuoti pagal 1990 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą), pažymėjo, kad Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis Kauno apygardos teismui skųstas nebuvo, akcentavo, jog teismo nuosprendis turi privalomąją galią.
32. Pareiškėjas nepagrindė, kad Kauno AVMI, pareiškėjo teigimu, pažeidė jo, kaip mokesčių mokėtojo teises (MAĮ 32 str.). Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-608/96-30, kuris (nuosprendis), be kita ko, ir dalyje dėl civilinio ieškinio turi res judicata galią (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį). Minėtas aplinkybes patvirtina ir Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-18-327/2017, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių baudžiamojoje byloje Nr. 1-608/96-30. Kaip nustatyta, pagrindiniu prašymo pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei skundų argumentu buvo tai, jog 99 970 JAV dolerių buvo ne asmeniniai pareiškėjo kaip fizinio asmens pinigai, o Rusijos kompanijos pinigai, skirti automobiliams pirkti pagal pasirašytą sutartį. Šie argumentai buvo nurodyti ir pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. skunde, į kurį pateiktas skundžiamas atsakymas.
33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo dalyką ir pagrindą, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas Kauno AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. raštas Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149 yra pagrįstas ir teisėtas (ABTĮ 56 str.), kurio nėra pagrindo naikinti, o tuo pačiu nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti Kauno AVMI teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai atsakyti į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. skundą. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms kaip tai numato Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ir teismas šioje administracinėje byloje neturi įgaliojimų vertinti priimto teismo nuosprendžio ar kitaip nustatyti jo įvertintas aplinkybes.
34. Pareiškėjo padaryti mokesčių teisės (ar kiti) pažeidimai konstatuoti ir įvertinti įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje, kuriuo pareiškėjas yra nuteistas. Pareiškėjo teisės paneigti nuosprendžio privalomumą gali būti įgyvendintos tik Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka kreipiantis dėl nuosprendžio peržiūrėjimo instancine tvarka (kuria nebuvo pasinaudota) arba dėl proceso atnaujinimo (kuria pareiškėjas pasinaudojo), šia tvarka nuosprendžio privalomumams nėra paneigtas, todėl jo kvestionuoti negali nei pareiškėjas, nei VMI, nei kiti asmenys ar institucijos. Pareiškėjo piniginė prievolė yra konstatuota ir patvirtinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu patenkinus VMI ieškinį baudžiamojoje byloje, taigi dėl šios piniginės prievolės valstybei yra priimtas teismo sprendimas, turintis res judicata galią (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį), todėl šios piniginės prievolės bei jos dydžio kvestionuoti negali nei pareiškėjas, nei VMI, nei kiti asmenys ar institucijos. Dėl pastarojo aspekto pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad visi klausimai susiję su nuosprendžio dalimi, kuriuo tenkintas VMI ieškinys, turėtų būti sprendžiami remiantis Civilinio proceso kodekso normomis, reglamentuojančiomis vykdymo procesą, kuris yra pradėtas kreipiantis dėl nuosprendžio dalies vykdymo. VMI teises spręsti pareiškėjo iškeltą klausimą remiantis viešąjį administravimą ir mokesčių administravimą reglamentuojančiomis normomis riboja minėti imperatyvūs teisės normų reikalavimai dėl nuosprendžio ir sprendimo tenkinti VMI ieškinį privalomumo, taigi VMI išaiškinusi pareiškėjui šias aplinkybes tinkamai įgyvendino savo kompetenciją.
35. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.