Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Vaigai Snieganaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. patikslintą skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad atsakovas, reikšdamas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, jog pinigai buvo ne pareiškėjo kaip fizinio asmens lėšos, o susivienijimo pinigai. 2016-12-09 gautas atsakovo atsakymas Nr. (15.1 -04.7.1)-K-9149 patvirtina faktą, kad Valstybinė mokesčių inspekcija vengia atsakomybės ir nepateikia išsamaus atsakymo į pareiškėjo skundus - kokiu pagrindu reikalaujama nepagrįstai didelės pinigų sumos ir neteisėtos dvigubo dydžio baudos. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio nuostatas mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių. Mokesčių mokėtojai privalo gauti visas konsultacijas mokesčių mokėjimo klausimais. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu atsakyti, kokiu pagrindu reikalaujama didelės pinigų sumos ir dvigubos dydžio baudos, kurios yra neteisėtos, tačiau mokesčių inspekcija išsamaus atsakymo neduoda. Ginčijamame atsakyme atsakovas nurodė, kad nuosprendis byloje skųstas nebuvo. Atsakovas, duodamas atsakymą, neatsižvelgė į tai, kad nuosprendis skųstas nebuvo dėl objektyvių priežasčių dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų ir pablogėjusios sveikatos būklės, tačiau dėl nuosprendžio buvo teikiami skundai neteismine tvarka Kauno apskrities Valstybiniai mokesčių inspekcijai, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai.

Akcentavo, kad Seimo kontrolieriaus pažymoje nurodyta, jog VMI 2011-11-16 raštu Nr. (21.5-32-3)-R-10834 buvo Kauno AVMI informavusi, kad atsižvelgiant į išaiškinimą, kad žalos dydį sudaro tik nesumokėti mokesčiai, taip pat įvertinus pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, prašo išieškotoją (atsakovą), naudojantis CPK 639 str. suteiktomis teisėmis, spręsti klausimą dėl taikos sutarties sudarymo su skolininku, naudojantis jam CPK 643 str. suteiktomis teisėmis, atsisakant nesumokėtos mokesčio sumos dvigubo dydžio baudos - 154 442 Lt.

Atsilipime į skundą (b.l. 21-22) nurodė, taip pat atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjui Kauno AVMI 2016-12-09 raštu Nr. (15.1-04.7.1)-K-9149 pateikė išsamią informaciją apie 1996-04-24 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 162-1 straipsnį bei valstybės naudai priteistas 231 663 Lt civilinis ieškinys, kurį sudarė fizinių asmenų pajamų mokestis ir dvigubo dydžio bauda (toks mokestis ir bauda buvo apskaičiuoti pagal 1990-10-05 Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą). Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis Kauno apygardos teismui skųstas nebuvo. Teismas tiesiogiai vykdomąjį raštą perdavė vykdymui Antstolių kontorai prie Kauno miesto apylinkės teismo. Priteistas civilinis ieškinys per 20 metų valstybės naudai dar neišieškotas. 2016-05-30 pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu atnaujinti bylos svarstymą. Kauno AVMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punktu, informavo, kad atsakovas veikia valstybės, kuriai priteista tuo metu galiojusio fizinių asmenų pajamų mokesčio skola, vardu, todėl vykdymo procese nėra laisva elgtis lygiai taip pat, kaip tą gali atlikti privatūs asmenys. Dėl to Kauno AVMI nesutiko sumažinti priteisto ieškinio ir dėl šių priežasčių netenkino pateikto pareiškėjo skundo.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teismų praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. 2016-12-09 atsakovo raštas Nr. (15.1 -04.7.1)-K-9149 yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių, todėl jis negali būti ir administracinės bylos dalyku. Skundžiamame rašte pareiškėjui nenustatytos jokios teisės ar pareigos, taip pat nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu. Rašte iš esmės jis informuojamas apie 1996-04-24 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje ir priteistą civilinį ieškinį bei Kauno AVMI nesutikimą sumažinti jį vykdymo procese.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 1995 m. balandžio 10 d. Kauno miesto VPK ENTT skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 162³ straips­nį, 323 straipsnį (1993-01-29 įstatymo redakcija). 1995 m. lapkričio 10 d. priimtas prokuroro nu­tarimas nusikalstamą veiką numatytą BK 323 straipsnyje perkvalifikuoti į BK 162² straipsnį. 1996 m. vasario 19 d. ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir, surašius kaltinamąją išvadą, baudžiamoji byla perduota į Kauno miesto apylinkės teismą. 1996 m. balandžio 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjo nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš BK 162² straipsnio į BK 162¹ straipsnį (1993-01-29 įstatymo redakcija). Pareiškėjas 1996 m. balandžio 24 teismo nuosprendžiu (b.l. 23-25) pripažintas kaltu pagal BK 162¹ straipsnį ir nuteistas 3000 Lt bauda. Pagal BK 162³ straipsnį jis buvo išteisintas. Iš dalies buvo patenkintas VMI civilinis ieškinys ir iš pareiškėjo priteista 231 663 Lt Lietuvos valstybės naudai. TIS Liteko duomenys patvirtina (šią aplinkybę pareiškėjas pripažįsta), kad apeliacine tvarka nuosprendis nebuvo skųstas. 2016-11-23 pareiškėjas pateikė skundą atsakovui (b.l. 27-28), kuriame prašė suteikti konsultaciją, kodėl Kauno apskrities VMI baudžiamojoje byloje reikalavo iš jo sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį ir dvigubo dydžio baudą – viso 231 663 Lt.

Ginčijamo rašto (b.l. 11) turinio analizė patvirtina, kad 2016-12-09 atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2016-11-23 skundą, jam raštu nurodė, jog 1996-04-24 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 162-1 straipsnį. Iš pareiškėjo Lietuvos valstybės naudai buvo priteistas civilinio ieškovo Kauno AVMI pareikštas 231 663 Lt civilinis ieškinys. Ieškinio kainą sudarė: fizinių asmenų pajamų mokestis ir dvigubo dydžio bauda. Atsakovas pareiškėjui raštu paaiškino, kad toks mokestis ir bauda buvo apskaičiuoti pagal 1990-10-05 Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą. Kauno miesto apylinkės teismas 1996-04-24 nuosprendžiu nustatė, kad pareiškėjas, aplaidžiai vesdamas įmonės buhalterinę apskaitą, nedeklaravo VMI gautų įplaukų – 99 970 JAV dolerių. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio pareiškėjas Kauno apygardos teismui neskundė. Teismas tiesiogiai vykdomąjį raštą perdavė antstolių kontorai prie Kauno miesto apylinkės teismo. Atsakovas ginčijamame rašte taip pat akcentavo, kad pagal BPK 346 str. 1 d. nuostatas įsiteisėjęs teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2016-05-30 pareiškėjo prašymas atnaujinti baudžiamosios bylos svarstymą nebuvo patenkintas, nes Kauno AVMI veikia valstybės, kuriai priteista tuo metu galiojusio fizinio asmenų pajamų mokesčio skola, vardu ir nėra laisva elgtis lygiai taip pat, kaip tą gali atlikti privatūs asmenys. Dėl to mokesčių administratorius nesutiko sumažinti priteisto ieškinio ir dėl šių priežasčių netenkino pateikto prašymo.

Pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas 2016-09-07 kreipėsi Kauno apygardos prokuratūrą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Prokuroras atsisakė pradėti procesą. 2016-12-02 nutartimi Kauno apylinkės teismas patvirtino prokuroro nutarimo teisėtumą. Pareiškėjas pateikė skundą Kauno apygardos teismui (TIS Liteko duomenys, baudžiamoji byla Nr. IS-18-327/2017). Kauno apygardos teismas 2017-01-09 neskundžiama nutartimi pareiškėjo skundą atmetė (b.l. 32-34). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagrindiniu prašymo pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei skundų argumentu buvo tai, kad 99 970 JAV dolerių buvo ne asmeniniai pareiškėjo kaip fizinio asmens pinigai, o Rusijos kompanijos pinigai, skirti automobiliams pirkti pagal pasirašytą sutartį. Teismas padarė išvadą, kad tokie pareiškėjo teiginiai nėra pagrindas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių baudžiamojoje byloje. Pareiškėjo gynybos versija, jog 99 970 JAV dolerių buvo ne asmeniniai pareiškėjo pinigai, Kauno miesto apylinkės teismui priimant 1996-04-24 nuosprendį, buvo žinoma, nes šią ap­linkybę pareiškėjas nurodė duodamas parodymus apylinkės teisme. Nuteistojo iškelta versija buvo na­gri­nėjama apylinkės teisme ir teismas paminėtą sutartį nurodo būtent kaip pareiškėjo kaltę patvirtinantį įrodymą. Apygardos teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog dėl sveikatos ir asmeninių problemų negalėjo apskųsti nuos­prendžio apeliacine tvarka, taip pat nėra pakankamos atnaujinti baudžiamąją bylą.

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas 2016-11-23 pateikė skundą (taip įvardijamas dokumentas) atsakovui (b.l. 27-28), kuriame prašė suteikti konsultaciją, kodėl Kauno apskrities VMI Kauno apylinkės teisme baudžiamojoje byloje 1996 metais reikalavo iš jo sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį ir dvigubo dydžio baudą – viso 231 663 Lt. Iš skundo turinio analizės darytina išvada, kad pareiškėjas nesutinka su tokio dydžio ieškinio, kuris priteistas Lietuvos valstybės naudai ir kurią vykdymo procese atstovauja atsakovas, suma, akcentuodamas, jog 100 000 dolerių buvo ne pareiškėjo individualios įmonės, o Rusijos Federacijos įmonės pinigai.

Viešojo administravimo įstatymas (teismas vadovaujasi teisės akto redakcija, galiojusia ginčijamo rašto priėmimo metu) numato tris kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas: prašymą, skundą ir pranešimą. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalis). Įvertinęs pareiškėjo 2016-11-23 kreipimosi į atsakovą (b.l. 27-28) turinį, teismas daro išvadą, kad VAĮ prasme tai yra skundas. Asmenų skundai ir pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ir administracinių sprendimų nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo 3 skirsnyje, reglamentuojančiame administracinę procedūrą, nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis)(toliau – VAĮ). Asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles (VAĮ 14 straipsnio 1 dalis) - t.y. pagal 2007-08-22 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – Taisyklės) (aktuali akto redakcija - galiojanti nuo 2015-09-01).

Be to, nagrinėjamoje situacijoje ginčo teisiniams santykiams svarbios ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) principinės nuostatos. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio Įstatymo nustatyta tvarka. Atsisakymo teikti informaciją pagrindai yra numatyti Įstatymo 16 straipsnyje. Įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu: 1) pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis; 2) prašymo turinys yra nekonkretus; 3) tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos; 4) prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta; tokiu atveju įstaiga per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos nurodo pareiškėjui jos paskelbimo šaltinį; 5) įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms. Taisyklių 41.2 p. nustato, kad į asmens prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų bei teisės normų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, turinį, daro išvadą, kad valstybės ir savivaldybių įstaigos (šiuo atveju – atsakovas) privalo teikti informaciją pareiškėjui (ABTĮ 56 str.). Be to, ir VAĮ 23 str. 1 d. numatyta, jog kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Pažymėtina ir tai, jog viešojo administravimo subjektas savo sprendimą VAĮ 8 straipsnio prasme turi pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), taip pat teisės aktų normomis.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Ši teisės norma taip pat siejama ir su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (LVAT 2010-04-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis, analogiškai kaip ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, pabrėžiamas iš jo kylantis imperatyvas tinkamai pagrįsti privatiems subjektams adresuojamus sprendimus (2007-05-10 sprendimas SGL Carbon AG prieš Komisiją, Nr. C-328/05, 2009-03-05 sprendimas Prancūzija prieš Tarybą, Nr. C-479/07; 2011-03-17 sprendimas AJD Tuna Ltd prieš Direttur, Nr. C-221/09). Taigi, VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Individualių administracinių aktų priėmimas – tai teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas).

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu (VAĮ prasme – skundu) paaiškinti dėl civilio ieškinio dydžio ir kartu išdėstė argumentus, jog civilinis ieškinys, kurį baudžiamojoje byloje pareiškė atsakovas, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Ginčijamu 2016-12-09 sprendimu atsakovas pareiškėjui detaliai išaiškino ieškinio, pareikšto baudžiamojoje byloje, dydį, jo pareiškimo baudžiamojoje byloje aplinkybes, taip pat nurodė, jog teismo nuosprendis turi privalomąją galią, todėl nėra pagrindo sumažinti teismo priteistą sumą.

Įvertinus paminėtus duomenis konstatuotina, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėjamu atveju priimdamas individualų administracinį aktą, sukėlusį pareiškėjui teisines pasekmes (atsisakė sumažinti priteistos sumos dydį), laikėsi VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nepažeidė gero administravimo principo, administracinis aktas yra pakankamai motyvuotas, pagrįstais teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka, pasirašytas tam įgaliojimus turinčio pareigūno. Šiuo atveju atsakovas pagrįstai rėmėsi ginčijamame akte nurodytomis teisės normomis, tinkamai įvertino ginčo situaciją, ją tinkamai susiejo su teisės aktų reikalavimais. Darydamas šią išvadą teismas taip pat remiasi ir Baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvia taisykle, jog įsiteisėjęs teismo nuosprendis (šiuo atveju - įsiteisėjęs 1996-04-24 Kauno apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. I-608/96-30) ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiame teismo procesiniame sprendime yra nustatyti prejudiciniai faktai (ABTĮ 57 str. 3 d., 4 d.). Teismas šioje administracinėje byloje neturi įgaliojimų vertinti priimto teismo nuosprendžio ar kitaip nustatyti jo įvertintas aplinkybes ir atitinkamai šiomis nustatytomis aplinkybėmis yra remiamasi. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamoji byla buvo revizuojama ir 2017-01-09 Kauno apygardos teismo nutartimi. Tai duoda pagrindą išvadai, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms kaip tai numato Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams, ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims (žr. Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimą, 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimą).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nenaikintinas (ABTĮ 56 str.). Dėl to nėra jokio pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai atsakyti į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. skundą. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas kaip nepagrįstas atmestinas pilnoje apimtyje (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.). Teismas taip pat paaiškina pareiškėjui, kad jis turi teisę jam aktualius klausimus (dėl taikos sutarties ir t.t.) spręsti vykdymo procese, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso XLI skyriaus nuostatomis (pvz., CPK 595 str., 627 str., 629 str., 643 str. ir kt.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.