Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą skolininkei D. V. dėl teismo įsakymo išdavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Teismas, spręsdamas ieškinio [pareiškimo] priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar konkreti byla jam yra teisminga. Civilinio proceso kodekse numatytos teismingumo taisyklės, kuriomis vadovaujantis konkretus civilinis ginčas priskirtinas konkrečiam bendrosios kompetencijos teismui [LR CPK 26 str. -28 str.]. Bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga ir, jei byla tam teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškinį [pareiškimą] (LR CPK 137 str. 1 d. 2 d.). Pastaruoju pagrindu pirmosios instancijos teismas ir atsisakė priimti kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą skolininkei D. V. dėl 859,76 Lt skolos, 155,88 Lt delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Skundžiamoje teismo nutartyje buvo konstatuota, kad skolininkės D. V. viešai deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Kretingoje, t.y. teritorijoje, priklausančioje Kretingos rajono apylinkės teismo veiklos teritorijai, todėl teismas darė išvadą, kad kreditoriaus pareiškimas jam nėra teismingas.

Kaip matyti iš atskirojo skundo medžiagos, kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ reikalavimai skolininkei D. V. buvo grindžiami pateikta 2010 m. lapkričio 19 d. Tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartimi Nr.VEP01119MNPA, pasirašyta tarp UAB „SNORO lizingas“ ir D. V.. Šioje Sutartyje nurodyta, kad lizingo gavėjos [D. V.] gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini). Byloje esantis išrašas iš Gyventojų registro tarnybos prie LR Vidaus reikalų ministerijos patvirtina aplinkybes, kad D. V. deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini). Įrašų bei duomenų apie tai, kada konkrečiai buvo deklaruota skolininkės gyvenamoji vieta Kretingoje, byloje nėra.

Kadangi šalių pasirašytoje 2010 m. lapkričio 19 d. Tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartyje Nr.VEP01119MNPA nebuvo numatyta nuostatų dėl ginčų, kylančių iš šios Sutarties, teismingumo [LR CPK 32 str.], todėl sprendžiant kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimo teismingumo klausimą, taikytinos bendrojo teritorinio teismingumo taisyklės [LR CPK 29 str.], pagal kurias ieškinys [pareiškimas] turi būti paduodamas pagal atsakovo [skolininko] gyvenamą vietą. LR CK 2.16 str. 1 d. numatyta, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. LR CK 2.16 str. 2 d. detalizuoja, kad tuo atveju, jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra asmens pagrindinė gyvenamoji vieta. Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai įtvirtinti LR CK 2.17 str., kuriame nurodoma, kad, nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, spręsdamas dėl skolininkės D. V. pagrindinės gyvenamosios vietos, teismas išimtinai rėmėsi skolininkės viešai deklaruota gyvenamąja vieta (duomenys neskelbtini), tačiau teismų praktikoje nurodoma, kad LR CK 2.16 str. 1 d. įtvirtinta gyvenamosios vietos sąvoka nesietina su asmens deklaruota gyvenamąja vieta [Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1672-656/2011]. Be to pagal LR CK. 2.17 str. 1 d., kuri numato gyvenamosios vietos nustatyto kriterijus, deklaruotos gyvenamosios vietos faktui nėra suteiktas prioritetas, sprendžiant dėl konkretaus asmens [pagrindinės] gyvenamosios vietos nustatymo, o pastaroji aplinkybė, t.y. aplinkybė apie asmens viešai deklaruotą gyvenamą vietą vertintina kaip vienas iš kriterijų asmens gyvenamajai vietai nustatyti. LR Civilinio kodekso antrosios knygos komentare nurodoma, kad pagal LR CK 2.17 str. 1 d. paprasčiausias būdas nustatyti asmens gyvenamąją vietą – gauti apie tokį asmenį informacijos Gyventojų registre. Tokiu atveju galima preziumuoti, kad asmens gyvenamoji vieta yra Gyventojų registre nurodytas jo adresas. Tačiau ši prezumpcija gali būti paneigta, kai pats asmuo nurodo savo kreditoriams ar skolininkams kitą savo gyvenamąją vietą [LR Civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga „Asmenys“. Vilnius: Justitia, 2002. P. 48]. Taigi nors šiuo atveju skolininkės D. V. deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), o duomenų, kada šis įrašas padarytas, byloje nėra, tuo tarpu kiek daugiau nei prieš metus, t.y. 2010 m. lapkričio 19 d. Tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartyje Nr.VEP01119MNPA D. V. savo gyvenamąją vietą nurodė adresu (duomenys neskelbtini), todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Sutartyje nurodytą gyvenamąją vietą yra pagrindas laikyti skolininkės D. V. pagrindine gyvenamąja vieta, kurioje skolininkė faktiškai dažniausiai gyvena [LR CK 2.16 str. 1 d.]. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš viešai prieinamų SODROS duomenų nustatyta, kad D. V. nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki šiol dirba UAB „ČILI HOLDINGS“, kurios registruota buveinė yra adresu (duomenys neskelbtini), todėl labiau tikėtina, kad skolininkė, gyvenanti ir dirbanti Vilniuje, taip pat daugiausia gyvena (duomenys neskelbtini), o ne deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, kuri yra (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijai priklauso skolininkės D. V. gyvenamoji vieta, esanti adresu (duomenys neskelbtini), todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimas jam nėra teismingas, yra nepagrįstos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ir grąžindamas kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą, neteisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso normas, todėl kreditoriaus pareiškimo priėmimo klausimą išsprendė neteisingai, kas sudaro pagrindą skundžiamą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį panaikinti (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p.). Atskirajame skunde apeliantas prašė išspręsti pareiškimo priėmimo klausimą iš esmės – pareiškimą priimti, tačiau kompetencija spręsti ieškinio [pareiškimo] priėmimo klausimą priklauso pirmosios instancijos teismui, todėl kreditoriaus pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimo skolininkei D. V. dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.