Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-393-813/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-08-28
Bylos Nr.: 1A-393-813/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-14857-2023-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Darius Kantaravičius, Audrius Meilutis, Vaidas Vasiliauskas
Kaltinamasis: G. V.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-393-813/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14857-2023-5Procesinio sprendimo kategorijos: 4.4.1; 2.1.7.2; 2.1.7.2; 2.1.7.4.1; 2.4.6.5.2. (S)

Kauno apygardos teismasNuOSPRENDiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugpjūčio 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Meilučio ir Vaido Vasiliausko

sekretoriaujant Ievai Juzvikienei,dalyvaujant prokurorui Audriui Ažukui,išteisintojo G. V. gynėjai advokatei Kristinai Česnauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Byla perduota prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ar asmenims nustatyti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2023 m. balandžio 24 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), negyvenamos sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, ne mažiau kaip du kartus kumščiu smogė S. T. į veidą, padarydamas jam muštinę žaizdą dešinės ausies kaušelio srityje ir apatinio žandikaulio kairės šakos lūžį, tuo nesunkiai sutrikdė S. T. sveikatą.

2. Skundžiamu nuosprendžiu G. V. išteisintas konstatavus, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad šioje byloje ne tik liudytojos G. T. ir nukentėjusiojo S. T. parodymais, bet ir kitais surinktais duomenimis neįrodyta kaltinamojo kaltė jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu. Nurodyta, kad liudytojos G. T. ir nukentėjusio S. T. kaip pirminiuose, taip ir vėlesniuose parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamuosiuose posėdžiuose bei atsakymuose į teismo ir kitų proceso dalyvių klausimus, yra gausu reikšmingų prieštaravimų, parodymai itin nenuoseklūs ir nelogiški, todėl jais nėra pagrindo remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Audrius Ažukas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo G. V. pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš G. V. 721,53 Eur turtinei žalai atlyginti.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog liudytojos G. T. ir nukentėjusio S. T. kaip pirminiuose, taip ir vėlesniuose parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamuosiuose posėdžiuose bei atsakymuose į teismo ir kitų proceso dalyvių klausimus, yra gausu reikšmingų prieštaravimų, parodymai itin nenuoseklūs ir nelogiški, to logiškai nedetalizavo. Be to, tokio paties kriterijaus netaikė išteisintojo G. V. parodymams. Teismas neatliko jokios išteisintojo G. V. parodymų analizės, tiesiog konstatavo, kad jie teisingi. Teismas nenurodė motyvų, kokiu pagrindu atmetė ikiteisminio tyrimo metu duotus S. T. ir G. T. parodymus, kurie iš esmės eilę kartų buvo atkartoti teisiamojo posėdžio metu.

3.2. Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas ėmėsi iniciatyvos kiek įmanoma sumenkinti liudytojos G. T. parodymus, diskredituodamas liudytojos asmenybę. Buvo renkami duomenys apie jos sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, santykius su nukentėjusiuoju. Be to, gauti duomenys perteikti netiksliai. Duomenų apie alkoholio vartojimą dideliais kiekiais šioje byloje išvis nėra. G. T. parodė, kad išgėrė 3 stikliukus degtinės, kas neturėtų būti laikoma dideliu kiekiu, o pastaruoju metu, jau 7 mėnesius, išvis nevartoja alkoholio, laikosi probacijos sąlygų. Tačiau pozityvūs G. T. asmenybės pokyčiai teismui nebuvo svarbūs. G. T. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, prokuroro įsitikinimu, visiškai nereiškia, kad ji negeba duoti teisingų parodymų. Teismas pats sau prieštaraudamas pateikia G. T. teistumą. Faktas, kad asmuo pripažintas kaltu ir paskirta bausmė rodo, kad jis nėra nepakaltinamas ir geba suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, o tuo pačiu ir adekvačiai suvokti aplinką bei įvykius. Visiškai neaišku, kaip G. T. pablogėję tarpusavio santykiai su nukentėjusiuoju galėjo įtakoti jos parodymus apie išteisintojo G. V. veiksmus. Logiškai vertinant, jos parodymai tokiu atveju turėtų būti nepalankūs tam asmeniui, su kuriuo jos santykiai yra blogi, tai yra S. T..

3.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad G. T. viso proceso aiškino, kad jos vyro atžvilgiu smurtavo G. V.. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teisme ji buvo apklausta net 8 kartus. Klausimai apie S. T. sužalojimą buvo užduodami pakartotinai, nesvarbu, kad liudytoja jau buvo atsakiusi. Liudytoja akivaizdžiai jautė, kad teismas netiki jos parodymais: „Tai ką jis pats susidraskė (marškinius)?“. Po devinto bandymo tikslinti aplinkybes, liudytoją ištiko isterija ir ji pareiškė: „Man jau nusibodo šie dalykai. Darykit jūs ką norit su manim. Aš vis tiek nusižudysiu.“ Nežiūrint to, kad vienarūšiais klausimais buvo rodomas nepasitikėjimas liudytojos parodymų teisingumu ir galiausiai ji buvo išvesta iš psichologinės pusiausvyros, tačiau ji parodymų nepakeitė.

3.4. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas netiesiogiai kaltę nuo G. V. perkelia G. T.. Prokuroro tvirtinimu, teoriškai G. T. dėl nukentėjusiojo sužalojimo gali būti kalta dviem atvejais: ji pati sužalojo nukentėjusįjį arba bent kokia forma bendrininkavo su G. V.. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad G. T. būtų smurtavusi prieš S. T. ar kokiu nors būdu skatinusi G. V. smurtauti. Teismas šioje vietoje nesiremia net patikimais laikytais išteisintojo G. V. parodymais, kad sutuoktiniai ginčijosi, bet jokio smurto tarp jų nebuvo. Teismo prielaida, kad G. T. apkalba G. V., nes pati yra susijusi S. T. sužalojimu yra visiškai nepagrįsta bylos duomenimis ir vertintina, kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio pažeidimas - išėjimas už nagrinėjimo teisme ribų.

3.5. Apeliaciniame skunde cituojant nukentėjusiojo S. T. parodymus, nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme šis parodė, kad jį sumušė kartu girtavęs G. V.. Vertinant nukentėjusiojo S. T. parodymus, kurių teisingumą patvirtina ir liudytojų parodymai, specialisto išvada, matyti, kad G. V. išgertuvių metu tyčia ranka smogė S. T. į veidą, dėl ko jis pajuto stiprų skausmą, griuvo ir galimai prarado sąmonę. Nukentėjusysis abejoja, kurias aplinkybes pats atsimena, o kurias jam pasakojo konflikto pradžią mačiusi liudytoja G. T., tačiau ši aplinkybė nedaro jo parodymų nepatikimais. Nukentėjusiojo parodymų detalumui turėjo įtakos apsvaigimas nuo alkoholio bei sąmonės praradimas nuo stipraus smūgio į veidą. Natūralu, kad nukentėjusysis teisme patyrė procesinį nuovargį ir spaudimą, nes byla buvo nagrinėja pusę metų ir jis nuolat buvo klausinėjamas tų pačių aplinkybių, leidžiant suprasti, kad jo pasakojimo teisingumu yra abejojama. Jis atsisakė civilinio ieškinio ir bet kokių pretenzijų, kad tik kuo greičiau pasibaigtų procesas. Nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad S. T. apkalba G. V.. Tai patvirtino ir kaltinamasis G. V.. Ne tik iš nukentėjusiojo, bet ir iš išteisintojo parodymų nustatyta priešingai - iki 2023 m. balandžio 24 d. jų santykiai buvo draugiški, jokių konfliktų nebuvo, nuolat susiskambindavo, susitikdavo tikslu vartoti alkoholį. G. V. lankėsi jo namuose.

3.6. Liudytojo E. V. parodymai patvirtina faktą, kad S. T. žandikaulis jau buvo sužalotas iki griuvimo - sustingęs kraujas ant lūpų, kraujo dėmės ant marškinių. Griūdamas S. T. trenkėsi į tvoros pamatą dešine galvos puse, dėl ko atsirado sužalojimas virš dešinės ausies. Šis sužalojimas buvo pašalintas iš kaltinimo, kaip nesusijęs su kaltinamojo G. V. įvykdyta nusikalstama veika.

3.7. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas išteisintojo G. V. parodymų analizės, bent jau tokios, kaip nukentėjusiojo S. T. ir liudytojos G. T., neatliko, tiesiog konstatavo juos esant teisingais.

3.8. G. V. išties nuosekliai neigė buvus konfliktą tarp jo ir S. T., neigė prieš jį smurtavęs. Tačiau jo parodymuose apstu prieštaravimų bei nelogiškų detalių. G. V. aiškino, kad išgėrė beveik visą butelį degtinės, kuris buvo 1 l talpos, kituose jo parodymuose – 0,7 1. Prokuroras pastebi, kad G. V. alkoholio vartojimas, alkoholio kiekiai yra svarbios aplinkybės, apie kurias jis iniciatyviai davė parodymus. Vienu atveju parodė, kad iš įvykio vietos pasišalino taip nepakęsdamas T. barnio, kad paliko „netgi neišgertą degtinės butelį“, kitais atvejais parodė, kad „butelyje buvo likę gal 2 ar 3 stikliukai“. Vienu atveju jis aiškino, kad iš įvykio vietos pasišalino, nes T. tarpusavyje barėsi, nesmurtavo vienas prieš kitą, o kitu atveju, kad paliko S. T. su žmona jau „smigusį“. Reiktų suprasti, kad S. T. miegojo, o miegodamas negalėjo pyktis. Tada kyla klausimas, dėl kokios kitos priežasties G. V. pasišalino.

3.9. Išteisintojo G. V. teiginiai, kad jei jis S. T. būtų ką nors padaręs, būtų atsiprašęs, iškvietęs greitąją pagalbą, kadangi S. T. jo draugas, anot prokuroro, nėra logiški. Toli gražu ne visi smurtinį nusikaltimą įvykdę asmenys atsiprašo ar kviečia greitąją pagalbą. Analizuojant asmeninę G. V. kriminalinę patirtį smurtiniuose nusikaltimuose, matyti, kad sužalojęs asmenis jis nei kvietė greitąją pagalbą, nei lankė gydymo įstaigoje, nei atsiprašė. Be to, vienu metu jis aiškino žinojęs, kad S. T. ligoninėje, tačiau net ir tariamai nebūdamas prisidėjęs prie jo sveikatos sutrikdymo, niekad ligoninėje nelankė, sveikata nesidomėjo. G. V., apibūdindamas savo ir S. T. santykius, keletą kartų paminėjo, kad jie draugai, santykiai iki „to įvykio“ buvo labai geri, tačiau tokie išteisintojo teiginiai, prokuroro vertinimu, taip pat skamba nelogiškai, įvertinus tai, kad „to įvykio“ nebuvo, tačiau jie nebe draugai.

3.10. Apie S. T. sužalojimą G. V. teigia sužinojęs dviem visiškai skirtingais atvejais ir skirtingu laiku. Vienu atveju nurodė, kad skambino jo žmona, sakė, kad gydomas ligoninėje, kitu – kad iš policijos pareigūnų 2023 m. spalio 5 d. jo, kaip įtariamojo, apklausos metu. Bet kuriuo atveju - po to įvykio jokia forma nebendravo su S. T.. Prokurorui kyla klausimas, dėl kokių priežasčių nutrūko tokie intensyvūs, draugiški santykiai ir dėl kokių priežasčių visiškai nesirūpino draugo sveikata, net ir būdamas jo nemušęs. G. V. logiško paaiškinimo nepateikė, todėl reiktų remtis kitais bylos duomenimis, tai yra S. T. parodymais, apie tai, kad G. V. tyčia jį sužalojo, kas pakenkė ir buvusiai draugystei. Be to, G. V. po įvykio ne tik nebendravo su draugu, bet ir slapstėsi nuo policijos. Toks G. V. elgesys yra netiesioginis įrodymas, kad konfliktas tarp šių asmenų vis tik buvo.

3.11. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo kritika ikiteisminiam tyrimui, argumentais, kad nebuvo tiriamos skundžiamame nuosprendyje nurodytos versijos ir pažymima, kad tyrimo taktika, versijų kėlimas priklauso prokuroro ir tyrėjo kompetencijai. Duomenys apie ikiteisminio tyrimo organizavimą, apie ikiteisminio tyrimo metu tirtas įvykio versijas, kokios iš jų atmestos, nėra vieši, jie neplatinami ir neteikiami net teismui. Anot prokuroro, nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai ir teismui kaltinamojo akto forma pateikta argumentuota išvada, kad S. T. kairės pusės žandikaulio lūžį padarė G. V., smogdamas kumščiu į veidą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ne tik bylos duomenimis, bet ir savo iškeltomis versijomis ir prielaidomis, kurios yra kardinaliai prieštaringos. Pirmosios instancijos teismas išsikėlė versiją, kad S. T. galimai susižalojo žandikaulį griūdamas ir čia pat rezoliucinėje dalyje nurodė bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ar asmenims nustatyti. Akivaizdu, pats teismas suvokia savo iškeltos versijos, kad S. T. susižalojo žandikaulį griūdamas, nepagrįstumą.

3.12. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus, prokuroras tvirtina, kad Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendis naikintinas dėl BPK 20, 255 straipsnių pažeidimo. Visuma bylos duomenų pagrindžia G. V. kaltę dėl S. T. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl jis pripažintinas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirtina bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad G. V. teistas 10 kartų, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus, jam jau buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, kuri nesulaikė nuo naujų nusikaltimų padarymo, yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės - nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas recidyvistu, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, skirtina laisvės atėmimo bausmė. Civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų yra pagrįstas ir žalos atlyginimas priteistinas iš G. V..

4. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Prokuroras apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, įvertindamas tik dalį jų, kurie teismui kėlė abejonę dėl liudytojos G. T. ir nukentėjusiojo S. T. parodymų patikimumo, nepagrįstai nesirėmė šių asmenų parodymais, be jokio pagrindo užėmė skeptišką poziciją vertindamas G. V. kaltinančius įrodymus, įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito, o ne įrodymų visumą, nepagrįstai taikė in dubio pro reo principą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog nesurinkta objektyvių duomenų, pagrindžiančių G. V. kaltę padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais prokuroro argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, visiškai sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto G. V. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintasis padarė šią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl G. V. nekaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nurodė nepagrįstas abejones dėl nukentėjusiojo S. T. ir liudytojos G. T. parodymų, pernelyg sureikšmino jų parodymuose esančius nesutapimus, prieštaravimus, aplinkybę, kad nukentėjusysis teisme nurodė neprisimenantis įvykio aplinkybių ir apie įvykį pasakojantis tai, kas jam žinoma iš G. T. pasakojimo. Patikėdamas išteisintojo G. V. teiginiais, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu nesmurtavo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo parodymų nesutapimus, jo elgesį su nukentėjusiuoju po aptariamo įvykio dienos, t. y., tai, kad tarp jų nutrūko iki tol buvęs aktyvus bendravimas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojos G. T. parodymų patikimumą, nepagrįstai atsižvelgė į jos psichinės sveikatos problemas, polinkį piktnaudžiauti alkoholiu, aplinkybes, kad ji pati anksčiau buvo sužalojusi savo sutuoktinį S. T.. Teismas įrodymus vertino selektyviai, nesujungdamas jų į nuoseklią, loginę grandinę, be to, iškėlė niekuo nepagrįstą versiją, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti G. T. ar kiti asmenys. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus ir nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį G. V. atžvilgiu.

7. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog G. V. padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, iš naujo įvertinusi byloje esančius įrodymus, nustatė, kad G. V. 2023 m. balandžio 24 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), negyvenamos sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia vieną kartą kumščiu smogė S. T. į veidą, padarydamas jam apatinio žandikaulio kairės šakos lūžį, tuo nesunkiai sutrikdė S. T. sveikatą.

Žemesnės instancijos teismas

9. Išteisintasis G. V. kaltu neprisipažino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jis su S. T. buvo susitikęs sodyboje, kurioje abu gėrė. Po to atėjo S. T. žmona G. T. ir sutuoktiniai pradėjo pyktis. Kadangi jie šūkavo, todėl jis pasakė, kad iškvies policiją kas nors ir visus išveš. Butelyje buvo likę gal du ar trys stikliukai, bet jis pakilo ir išėjo, paliko juos vienus. Nuėjo prie parduotuvės ,,M.“, susitiko su drauge G. K.. Kadangi pasigedo savo protezų ir pagalvojo, kad pametė juos ten, kur gėrė, su G. K. ėjo kartu į sodybą ieškoti jo protezų. G. K. matė, kaip iš sodybos išėjo G. T.. Įėjus į kiemą, rado gulintį S. T.. Jis gulėjo visai kitoje vietoje, nei jie gėrė ir buvo palikęs prieš išeidamas. Po to karto S. T. daugiau nematė. Jo žmona jam skambino. Žinojo, kad S. T. ligoninėje. Atsakydamas į teisėjo ir proceso dalyvių klausimus, nurodė, kad jo ir S. T. santykiai yra geri, iki to įvykio jie buvo draugai, dažnai kartu išgerdavo, lankydamosi nukentėjusiojo namuose. Paskutinį kartą, kai jiedu gėrė, jis S. T. pasakė, kad draugė liepė daugiau neiti pas juos. Nuo tada G. V. pas T. į namus ir neidavo. Kadangi išgertuvių metu G. T. ir S. T. netrukus pradėjo pyktis, jis pagalvojo, kad kaimynai iškvies policiją ir dėl to išėjo. Bet sutuoktiniai nesmurtavo vienas prieš kitą. Kai jis išėjo, S. T. neturėjo jokių sužalojimų. Kai po kokio pusvalandžio ar daugiau grįžo, S. T. gulėjo kitoje vietoje nei tada, kai jie gėrė ir kai jį paliko. Sumušimo žymių nepastebėjo, nebuvo kraujo žymių. Išteisintasis aiškino, kad neturėjo dėl ko išgertuvių metu susipykti su S. T.. Jei būtų šiam ką nors padaręs, būtų atsiprašęs ir greitąją iškvietęs, būtų ėjęs jo lankyti. Apie tai, kad S. T. sužalotas, sužinojo tik tuomet, kai jį kvietėsi tyrėjas apklausai.

10. Nagrinėjamu atveju G. V. neigiant savo kaltę, pažymėtina, jog vertinant kaltinamojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/ paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas išteisintojo G. V. parodymus laiko kaip pasirinktą gynybinę versiją siekiant išvengti atsakomybės.

11. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tik išdėstė išteisintojo G. V. parodymus, bet jų detalios analizės, kaip kad liudytojos G. T. ir nukentėjusiojo S. T. parodymų atžvilgiu, neatliko, besąlygiškai patikėjo G. V. ir iš dalies jo parodymus patvirtinančios liudytojos G. K. parodymais, nors pastaroji net nebuvo išgertuvių metu. Vertinant išteisintojo parodymus, matyti, kad juose taip pat yra tam tikrų nesutapimų, logiškai nepaaiškinamų detalių. Be to, ir savo draugei G. K. jis nurodė visai kitą nei kad teismui, pasišalinimo iš negyvenamos sodybos, kurioje gėrė, priežastį - baigėsi alkoholis. Vienu metu G. V. aiškino, kad jis žinojo, jog S. T. yra ligoninėje, nukentėjusiojo žmona jam skambino ir apie tai pasakė. Vėliau jis jau aiškino, kad apie tai, jog S. T. sužalotas, sužinojo, kai tyrėjai jį kvietėsi apklausai. Atkreiptinas dėmesys, kad įtariamuoju G. V. buvo apklaustas tik 2023 m. spalio 5 d., t. y., praėjus kiek daugiau nei penkiems mėnesiams po aptariamo įvykio dienos, iki tol jis nebuvo randamas. G. V. negalėjo paaiškinti, kodėl po aptariamo įvykio dienos jo ir S. T. santykiai, kuriuos jie abu apibūdino kaip buvusius labai gerus, draugiškus, staiga nutrūko ir jie daugiau nebebendravo, nebesusitikdavo. Pirmosios instancijos teismas į šiuos kardinalius išteisintojo G. V. bendravimo su S. T. pokyčius dėmesio neatkreipė, nors būtent ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad draugiškų santykių nutrūkimui įtakos turėjo būtent 2023 m. balandžio 24 d. įvykiai, nukentėjusiojo atžvilgiu pavartotas fizinis smurtas. Kad tą dieną G. V. smurtavo S. T. atžvilgiu, leidžia daryti nukentėjusiojo S. T., liudytojos G. T. ir rašytinių byloje esančių įrodymų visumos vertinimas.

12. Nukentėjusysis S. T. apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad jo ir G. V. santykiai anksčiau buvo labai geri, G. V. pas jį ateidavo, buteliuką atsinešdavo. Jiedu yra pažįstami apie 5 metus. Jų santykiai pablogėjo po 2023 m. balandžio 24 d. įvykio. Tą dieną jam paskambino G. V. ir pasiūlė susitikti, išgerti degtinės. Susitikę nusprendė eiti į negyvenamą sodybą, esančią (duomenys neskelbtini). Sodyboje išgėrus kelis stikliukus, G. V. paklausė, kur yra nukentėjusiojo žmona. Atsakius, kad ji namie, jis pasiūlė pasikviesti jam ir žmoną. Atėjusi G. T. išgėrė kelis stikliukus degtinės ir daugiau nebegėrė. Išgertuvių metu buvo konfliktas dėl to, kad jis barasi su G. T., G. V. ją gynė. G. V. jam ranka sudavė į veidą ir daugiau nieko nepamena. Kaip atsidūrė ligoninėje, neprisimena. Gulint ligoninėje Kaune, prieš operaciją ėmė prisiminti. Ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad barėsi su G. T., nesakė, nes tyrėjas to neklausė. Po aptariamo įvykio G. V. jam daugiau niekada neskambino. Jis pats taip pat neskambino. Su žmona bendravo tik grįžęs iš ligoninės. Ji teiravosi, ar jis ką prisimena, į ką jis atsakė, jog prisimena, kad gavo smūgius, o daugiau nieko. Žmona papasakojo, kad jam sudavė G. V. ir tampė jį, o ji išėjo. Galiausiai, atsakinėdamas į teismo ir proceso dalyvių klausimus, 2024 m. balandžio 3 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu S. T. nurodė, kad buvo labai stipriai išgėręs ir pats neprisimena, kaip G. V. jį sumušė, apie tai jam papasakojo žmona ir jis policijos pareigūnams apklausiamas sakė tai, ką jam pasakojo žmona.

13. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. T. paaiškino, kad 2023 m. balandžio 24 d. apie 15.30 val. jam paskambino pažįstamas G. lyg V., ir pakvietė išgerti degtinės butelį. Jie susitiko ir nuėjo į negyvenamą sodybą, esančią (duomenys neskelbtini). Geriant degtinę, sutarė pasikviesti jo sutuoktinę G. T.. Tada trise toliau gėrė degtinę. Jį G. V. pradėjo provokuoti konfliktui, todėl jis jam pasakė kažkokį necenzūrinį žodį. Apie 17 val. žodžiais sukonfliktavo, abu atsistojo ir jam G. V. vieną arba du kartus stipriai dešinės rankos kumščiu sudavė į kairįjį skruostą, dėl ko jis pajuto skausmą ir iškart nugriuvo ant žolės. Nuo to laiko jis jau nieko neprisimena. Kiek jam sutuoktinė G. T. sakė, kai jį G. V. pradėjo mušti ir tampyti po pievą, ji išsigando ir pabėgo namo. Šiuo metu dar jaučia, kad yra žaizda galvoje, virš dešinės ausies, tačiau iš kur ta žaizda atsirado, pasakyti negali. Su G. V. daugiau nebendravo nei susitikę, nei telefonu. (1 t., b. l. 29).

14. Papildomai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis S. T. paaiškino, kad G. V. jis pažįsta tik nuo 2023 m. pavasario. 2023 m. balandžio 24 d., jis namuose išgėrė bambalį alaus, o apie 15.30 val. jam paskambino G. V. ir pasiūlė išgerti jo turimą butelį degtinės. G. V. pasiūlė eiti išgerti prie negyvenamo namo, esančio netoli (duomenys neskelbtini) gatvėje esančios parduotuvės N.. Nuėjus į minėto namo kiemą, G. V. pasiūlė pasikviesti ir G. T.. Gėrė trise. Vėliau geriant, G. V. pradėjo kalbėti nesąmones, pradėjo jį auklėti, po to jam sėdint ant pievos G. V. atsistojo ir kumščiu smūgiavo jam į kairę vaido pusę. Kas vyko toliau, jis neprisimena. Atsiminti pradeda tik nuo to momento, kai buvo Šakių ligoninės priėmimo skyriuje. Mušdamas jį, G. jam suplėšė marškinius (1 t., b. l. 33-35). Akistatos tarp G. V. ir S. T. metu kiekvienas iš jų pasiliko prie savo duotų parodymų (1 t., b. l. 117-119).

Žemesnės instancijos teismas

15. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo S. T. parodymuose įžvelgtini tam tikri neesminiai prieštaravimai, nuoseklumo stoka, kuri iš dalies paaiškinama ir įvykio dieną jam nustatytu sunkiu girtumo laipsniu, tačiau vien ši aplinkybė negali lemti jo parodymų nepatikimumo. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad S. T. parodymai yra išvestiniai iš pastarojo žmonos liudytojos G. T. parodymų, yra tik iš dalies teisus. Iš tiesų nukentėjusysis S. T. dėl sunkaus girtumo neprisiminė visų 2023 m. balandžio 24 d. įvykių ir, duodamas parodymus, didžiąja dalimi perpasakojo žmonos jam pasakotas aplinkybes. Tačiau šioje dalyje svarbus aspektas, į kurį dėmesio neatkreipė pirmosios instancijos teismas, yra tai, kad nukentėjusysis visų apklausų metu, išskyrus paskutiniąją apklausą teisme, kuomet jis pakartotinai atsakinėjo į teismo ir proceso dalyvių užduodamus klausimus, nuosekliai tvirtino, jog išgertuvių metu G. V. jam sudavė kumščiu į kairę veido pusę ir daugiau jis nieko neprisimena. Nėra pagrindo daryti išvadai, kad ir šią aplinkybę jis nurodė remdamasis žmonos G. T. pasakojimu. Iš nukentėjusiojo ir liudytojos G. T. parodymų matyti, kad jie S. T. būnant gydymo įstaigose, nebendravo. Apie įvykį kalbėjo tik, kai S. T. grįžo namo po gydymosi stacionare. Kad jie nebendravo, galima spręsti ne tik iš to, kad liudytoja G. T. dėl finansinio nepritekliaus neturėjo galimybių nuvažiuoti į Kauną, bet ir jos parodymų, kad vėliau atėjusi į įvykio vietą ji rado besimėtantį nukentėjusiojo telefoną ir jį paėmė. Kad S. T., būdamas gydymo įstaigoje neturėjo telefono, galima spręsti ir iš to, kad gulėdamas Kauno klinikose, su policijos pareigūnu jis bendravo šiam paskambinus į gydymo įstaigą. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo M. P. tarnybiniame pranešime dėl pokalbio su S. T. nurodyta, kad 2023 m. balandžio 26 d. telefonu susisiekus su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų administracija, buvo nurodyta, kad 2023 m. balandžio 26 d. S. T. atlikta žandikaulio operacija, planuojama pacientą išleisti po savaitės laiko. Perdavus telefoną pacientui S. T. bei jo paklausus, dėl ko jis 2023 m. balandžio 24 d. pateko į ligoninę, S. T. atsakė, kad vartojo alkoholinius gėrimus su G., kiek pamena, pavarde V., namo, adresu: (duomenys neskelbtini), kieme. Vienu momentu su juo susipyko ir G. jam stipriai ranka sudavė į galvą, vieną ar du kartus, dėl ko jis nugriuvo. S. T. nurodė, kad aplinkybes matė jo sutuoktinė G. T.. Kas vyko toliau, telefoninio pokalbio metu nelabai galėjo atsakyti (1 t., b. l. 24-25). Iš to matyti, kad praėjus dviem dienom po įvykio, nebendravęs su žmona, nukentėjusysis nurodė esmines aplinkybes, kad vartojo alkoholį su G. V., vietą, kurioje tai darė, kad su G. V. susipyko ir prieš jį buvo panaudotas smurtas, įvardijo smūgį sudavusį asmenį, t. y., būtent G. V.. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino nukentėjusiojo parodymus, pernelyg sureikšmino neesminėse detalėse esančius prieštaravimus, todėl nepagrįstai juos pripažino nepatikimais ir jais nesivadovavo. Net ir įžvelgus nukentėjusiojo parodymuose tam tikrus nesutapimus, pilnai atmesti jų negalima, nes nukentėjusiojo parodymus apie jam išteisintojo G. V. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Be paties nukentėjusiojo parodymų aplinkybę, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas S. T. padarytas išteisintojo G. V. veiksmais, patvirtina ir liudytojos G. T. parodymai.

16. Liudytoja G. T. apklausiama pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad S. T. yra jos vyras. Su G. V. ji pažįstama mažiau nei vienerius metus. Balandžio 24 d. vyrui paskambino G. V. ir pasiūlė vyrui išgerti. S. T. išėjo iš namų. Po to vyras po kokio pusvalandžio paskambino liudytojai ir pasikvietė ateiti išgerti. Gėrė negyvenamoje sodyboje – jie sėdėjo ant pievutės, turėjo užkandos ir vieną butelį, kuris buvo šiek tiek nugertas, baltos. Liudytoja nuėjusi išgėrė du arba tris stikliukus ir išėjo, o jiedu pradėjo peštis kaip šuo su kate. Jie buvo jau gerokai išgėrę. S. T. prieš išeinat iš namų prie žmonos akių namie nieko negėrė, o G. V. matėsi, kad buvo išgėręs. Konfliktas kilo tarp liudytojos vyro ir G. V.. Liudytoja tik matė, kaip jos vyrą tampė po pievą. Kai ji išėjo iš tos teritorijos, girdėjo, kad jie triukšmauja. Išėjo, nes nematė prasmės ten su jais girtais būti. Su G. V. nesusipyko, su S. T. tą dieną nesusipyko, tik pasakė, kad eitų namo, bet vyras nėjo. Nebuvo taip, kad ji pyktųsi su vyru, o G. V. ją gintų. Kai išeidinėjo, girdėjo, kad jie pykstasi, buvo keiksmažodžių. Nematė, kas vyko, nes tujos užstojo. Liudytojai nekilo minčių grįžti. Vyro buvo gaila, bet ką ji gali padaryti prieš tokius vyrus. Dar būtų ir pati nukentėjusi. Namie nesulaukusi vyro, po kokios geros valandos nuėjo, kur gėrė, bet jau nieko nebuvo. Rado tik vyro telefoną ir raktus, kuriuos pasiėmė ir vėl grįžo namo.

17. Pagarsinus jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, skirtumo tarp ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų neįžvelgė. Atsakinėdama į proceso dalyvių klausimus, paaiškino, kad matė, kaip G. V. sudavė jos vyrui į veidą ir tada pradėjo tampyti po pievą. Vyro marškinėliai buvo sudraskyti. Liudytoja G. V. vengia, nes jis yra grasinęs. Kai buvo policijoje akistata, jis sakė, kad jie nieko nelaimės. Pirmiau liudytoja nesakė apie vyro tampymą po pievą, nes bijo G. V.. Matė tik tampymą, bet sudavimo vyrui nematė. Po to vėl nurodė, kad matė, kaip G. V. sudavė jos vyrui. Liudytoja iki šiol ant kaltinamojo pyksta, kad sužalojo jos vyrą ir neatėjo atsiprašyti. Išeidama iš sodybos atsisuko ir matė, kaip jos vyrą pargriovęs G. V. daužė. Pargriuvo vyras nuo smūgio. G. V. jos vyrui davė iš delno du kartus ir vyras parkrito ant pievos. Po to prasidėjo tampymai ir ji išėjo. Kas toliau vyko, nematė. Vyro ligoninėje nelankė. Vyras grįžęs iš ligoninės pasakė, kad nepamena, kaip jį į ligoninę išvežė. Ji jam papasakojo, ką prisiminė.

18. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. T. paaiškino, kad 2023 m. balandžio 24 d. vakare su savo vyru ir G. vartojo alkoholinius gėrimus. Jos vyras gėrė alų ir degtinę, ji gėrė tik degtinę. G., jau kai susitiko su jais, buvo smarkiai išgėręs, dar su savimi turėjo 0,7 l talpos degtinės butelį, kurį jie išgėrė visi. Ji viską pamena, kadangi buvo blaiviausia iš jų. G. pažįsta apie 4 savaites, žino, kad jis gyvena Šakiuose. Jiems dar būnant prie to apleisto namo, G. pradėjo pykti, nes baigėsi alkoholis, jis pakilo, jos vyras sėdėjo ant pievos, jau negalėjo eiti, nes buvo per girtas. G. kairės rankos delnu jam ne daugiau dviejų kartų trenkė į veido sritį, tąsė jos vyrą po pievą, suėmęs už marškinių, dėl ko suplyšo marškinių rankovė. Ji juodu ten paliko ir išėjo namo, nes išsigando, kad ir jai nekliūtų. Policijos pareigūnų nekvietė, nes buvo neblaivi ir labai pasimetė. Kas vyko toliau, ji nematė. Po kurio laiko grįžo į tą pačią vietą pažiūrėti, kaip jos vyras, bet jau nieko nerado. Kitą dieną sužinojo, jos vyras gydomas Kauno klinikose (1 t., b. l. 46-49; 50-52). Akistatos tarp G. V. ir G. T. metu kiekvienas iš jų pasiliko prie savo duotų parodymų (1 t., b. l. 121-123).

19. Kaip matyti iš išdėstytų liudytojos G. T. parodymų, juose išties gausu nesutapimų, prieštaravimų, kurie akcentuoti ir skundžiamame nuosprendyje. Būtent dėl parodymų prieštaringumo ir liudytojos G. T. sveikatos būklės (lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ir gydymo), liudytojos besaikio alkoholio vartojimo, jai kylančių suicidinių minčių, o taip pat ir konfliktiškų liudytojos ir nukentėjusiojo santykių, aplinkybės, kad ji pati yra smurtavusi nukentėjusiojo atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą negalintis remtis liudytojos G. T. parodymais, o tuo pačiu ir iš jos žodžių perpasakotais nukentėjusiojo parodymais apie tai, kas konkrečiai įvyko negyvenamoje sodyboje ten girtaujant G. V., S. T. ir G. T..

20. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs liudytojos G. T. parodymų turinį, nesutinka su apylinkės teismo išvada nesivadovauti šiais parodymais sprendžiant G. V. kaltės klausimą. Sutiktina su teismo išvada, kad liudytojos G. T. parodymai viso proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs, juose taip pat nustatyti ir prieštaravimai vienu metu aiškinant, kad ji matė tik, kaip G. V. tampė jos vyrą, kitu atveju jau aiškinant, kad ji matė, kaip G. V. sudavė į veidą, o paskui tampė, po to, jau aiškinant, kad atsisukusi matė, jog G. V. pargriovęs daužė S. T.. Tačiau šie liudytojos paaiškinimų neatitikimai, taip pat liudytojos sveikatos būklę ir asmenybę apibūdinantys duomenys negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti visus jos parodymus, juolab, kad ta parodymų dalis, kur ji nurodė, kad G. V. sudavė S. T. į veidą, sutampa su nukentėjusiojo parodymais apie jo paties prisimenamas įvykio aplinkybes. Pritartina prokuroro apeliacinio skundo argumentui, jog aplinkybės, kad G. T. nustatytas lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ir gydymo bei kad G. T. nesigydo, vartodavo alkoholį, nesudaro pagrindo išvadai, jog G. T. negeba adekvačiai suvokti aplinkos, įvykių ir kad jos parodymai nepatikimi.

21. Šiame kontekste pažymėtina, kad įvykių įsiminimas ir prisiminimas yra individualus psichikos veiksnys, todėl kiekvienam asmeniui gali būti skirtingas, o parodymų turinys, išsamumas gali būti nulemtas tiek asmens atminties, apklausos ypatumų (klausimų struktūros, formulavimo), tiek situacijos – staigus, netikėtas įvykis, užtrukęs trumpą laiko tarpą. Be to, ir stresinė situacija turi įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui, juolab, kad įvykio metu liudytoja G. T. buvo neblaivi, be to, aiškino pati bijojusi nukentėti. Be to, natūralu, kad kiekvienoje apklausoje asmens parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis. Tam, kaip minėta, įtakos turi ir užduodami klausimai, detalizuojant parodymus, nuo įvykio praėjęs laikotarpis (teisme G. T. buvo apklausta praėjus 8 mėnesiam nuo įvykio). Parodymams teisme įtakos galėjo turėti ir G. T. psichologinė būsena. Matyti, kad proceso dalyviams, bylą nagrinėjančiam teismui uždavinėjant pasikartojančius klausimus, G. T. akivaizdžiai prarado savitvardą: „man jau atsibodo šitie dalykai, darykite jūs ką norite su manim“. Nežiūrint to, ji nuosekliai laikėsi pozicijos, kad išgertuvių metu jos vyrą sužalojo būtent G. V.. O būtent šią aplinkybę, t. y., kad G. V. sudavė smūgį į kairį skruostą, praėjus vos dviem dienoms po įvykio, policijos pareigūnui kalbėdamas telefonu nurodė ir pats nukentėjusysis S. T..

22. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2023 m. balandžio 25 d. 20.31 val. fiksuotas G. T. pranešimas policijos įstaigai apie tai, kad 2023 m. balandžio 24 d. apie 15-16 val. jos vyrą S. T. stipriai sumušė netoli namų pažįstamas R.. Pranešėja įvykį matė. Atvykus nurodytu adresu, pasitiko stipriai neblaivi G. T.. Moteris sunkiai dėstė mintis, tik paaiškino, kad žino, kas sumušė jos vyrą. Moteris nurodė, kad vakar jos vyrą sumušė kažkoks G. arba R. (1 t., b. l. 8). Taigi jau sekantį vakarą, būdama neblaivi, skambindama į policijos įstaigą, G. T. įvardijo prieš savo sutuoktinį smurtavusį asmenį, apie kurį jau 2023 m. balandžio 27 d. davė parodymus ir tą pačią dieną atpažino asmenį vardu G. iš jai pateiktų nuotraukų (1 t., b. l. 68-71), t. y., atpažino G. V., kaip asmenį, kuris sudavė smūgį S. T..

23. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad visi S. T. parodymai yra išvestiniai iš liudytojos G. T. parodymų, o taip pat abejoti nukentėjusiojo S. T. ir liudytojos G. T. parodymais, kad 2023 m. balandžio 24 d. vykusių išgertuvių metu G. V. sudavė nukentėjusiajam S. T. į veidą padarydamas jam apatinio žandikaulio kairės šakos lūžį ir taip nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą, juos pripažįsta įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija mano, kad ankstesniuose punktuose išdėstytos aplinkybės patvirtina nukentėjusiojo S. T. ir liudytojos G. T. duotų parodymų apie suduotą smūgį S. T. patikimumą ir šių asmenų parodymais leidžia grįsti G. V. kaltę dėl S. T. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

24. Specialisto išvadoje Nr. G1079/2023(02) konstatuota, kad S. T. nustatyta muštinė žaizda dešinės ausies kaušelio srityje ir apatinio žandikaulio kairės šakos lūžis. Sužalojimai padaryti bukais daiktais paveikus nurodytas sritis, mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, tiek suduodant smūgius, tiek šiomis sritimis atsitrenkus į tokio pobūdžio objektus, galimai užduotyje nurodytu laiku, tai yra 2023 m. balandžio 24 d. Žaizda dešinės ausies kaušelio srityje atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Apatinio žandikaulio lūžis atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, nes dėl jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų (1 t., b. l. 91-92).

25. Liudytojas E. V. paaiškino, kad tikslios datos neatsimena, galėjo būti balandžio mėnesio pabaigoje, apie 16-17 val., važiuodamas automobiliu, netoli parduotuvės ,,N.“, esančios (duomenys neskelbtini), kitoje pagrindinio kelio pusėje pamatė gulintį žmogų, kaip dabar žino, S. T.. Sustojęs, ant S. T. baltinių pamatė kelias kraujo dėmeles. Kol telefonu kalbėjo su greitosios pagalbos medikais, S. T. atsistojo ir pradėjo eiti. Netrukus pamatė, kaip S. T. „susimėtė“ ir krito prie tvoros. Tada liudytojas pribėgo prie jo ir pamatė, kad buvo praskilusi jo galva. Iki tol žaizdos ant galvos nebuvo, kraujas nebėgo, pradėjo bėgti tik po to, kai jis prie liudytojo akių parkrito ir susitrenkė galvą į betoninį tvoros bortelį. Kraujas bėgo intensyviai, dėl to liudytojas jį stabdė. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad po to, kai atsitrenkė į tvoros bortelį, kraujas pradėjo bėgti virš ausies. Be to, kai sustojo prie ant žemės buvusio S. T., matėsi šiek tiek aplink lūpas sustingusio kraujo (1 t., b. l. 55-57).

26. Remiantis specialisto išvada ir liudytojo E. V. parodymais, kad jam sustojus matėsi kraujo dėmelės ant S. T. marškinių ir šiek tiek sustingusio kraujo aplink lūpas, ir kad jo akyse S. T. nuvirtęs susitrenkė galvą į tvoros bortelį, galima daryti išvadą, kad žaizda ausies kaušelio srityje buvo padaryta atsitrenkiant į tvorą, vėliau nei apatinio žandikaulio lūžis. Tai rodo, kad žaizda ausies kaušelio srityje nebuvo sąlygota G. V. smurtinių veiksmų, todėl ši aplinkybė iš G. V. pareikšto kaltinimo šalintina. Su šios aplinkybės pašalinimu iš kaltinimo sutiko ir prokuroras.

27. Liudytoja G. K. paaiškino, kad 2023 m. spalio 5 d. su G. V. buvo sugyventiniai. 2023 m. balandžio 24 d. jai paskambino G. V., pasakė, kad yra Šakiuose ir pakvietė ją atvažiuoti prie parduotuvės ,,M.“, (duomenys neskelbtini) g. Nuvažiavusi rado jį išgėrusį sėdintį ant suoliuko, ieškantį savo dantų protezų. Abu su G. V. nuėjo ieškoti protezų į tą vietą, kur jis gėrė, t. y., (duomenys neskelbtini) esančią negyvenamą sodybą. Buvo netoli (duomenys neskelbtini), kai liudytoja pamatė iš tos sodybos išeinančią G. T.. Sodyboje ant pievos gulėjo S. T., kuris pakėlė galvą, pasižiūrėjo ir toliau gulėjo. Protezų ten jiedu nerado ir išėjo namo. Su G. V. liudytoja nieko nekalbėjo apie tą vakarą, jis jai pasakė, kad gėrė, baigėsi degtinė ir dėl to jis išėjo.

28. Išteisintojo G. V. ir liudytojos G. K. parodymai sutapo toje dalyje, kad jie abu ėjo į išgertuvių vietą ieškoti G. V. protezų ir pamatė iš negyvenamos sodybos kiemo išeinančią ir link namų pasukusią G. T., kad kieme pievoje gulėjo S. T.. Tačiau G. K. pačiose išgertuvėse nedalyvavo ir nieko apie S. T. sužalojimo aplinkybes pasakyti negalėjo. Ji nurodė tik mačiusi iš sodybos išeinančią G. T. ir pievoje gulintį S. T.. Įvertinus tai, kad G. T. parodymuose yra prieštaravimų dėl to, kuriuo momentu ji pasišalino iš sodybos, lieka nepaneigta, kad ji galėjo minėtoje sodyboje likti ir G. V. išėjus po to, kai sudavė smūgį S. T.. Tai paaiškintų priežastį, kodėl ji nurodė mačiusi tolumoje iš sodybos išeinančią G. T.. Tačiau G. K. parodymai svarbūs tame, kad ji nurodė, jog G. V. jai paaiškino, kad iš išgertuvių vietos išėjo, nes baigėsi alkoholis. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme G. V. tokios aplinkybės neminėjo. Priešingai, aiškino, kad išėjo net dar esant neišgertam visam buteliui degtinės, kurį pats ir buvo pirkęs, o to priežastį įvardijo – T. barnį. Pastebėtina, kad savo draugei G. K. apie jokį tarp sutuoktinių buvusį barnį jis nieko neužsiminė. Šios aplinkybės taip pat leidžia abejoti G. V. parodymų patikimumu ir rodo, kad jis yra linkęs nutylėti, kas iš tikro vyko 2023 m. balandžio 24 d. vykusių išgertuvių metu, o būtent, kad sudavė smūgį S. T. į veidą, dėl ko pastarajam lūžo žandikaulis.

29. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama daryti išvadai, kad G. V. 2023 m. balandžio 24 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), negyvenamos sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, vieną kartą kumščiu smogė S. T. į veidą, padarydamas jam apatinio žandikaulio kairės šakos lūžį, tuo nesunkiai sutrikdė S. T. sveikatą. G. V. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia - jis suvokė daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, tai yra, jog suduodamas smūgį kumščiu S. T. į veidą, daro pavojingą poveikį nukentėjusiojo organizmui, numatė, kad tokiu neteisėtu veiksmu gali sukelti jam bet kokį sveikatos sutrikdymą, taip pat ir nesunkų, ir to norėjo. Apibendrinus visa tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog G. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir jo padaryta nusikalstama veika yra kvalifikuota teisingai bei įrodyta aukščiau aptartais įrodymais.

30. Skundžiamame nuosprendyje iškelta versija, kad S. T. dėl tarp jų esančių nesutarimų, galėjo sužaloti G. T., ypač atsižvelgus į tai, kad iki aptariamo įvykio ne kartą buvo nežymiai sutrikdžiusi jo sveikatą, yra niekuo nepagrįsta. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad keldamas tokias versijas, pirmosios instancijos teismas peržengė teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos ribas.

31. Nėra pagrindo sutikti ir su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais dėl ikiteisminio tyrimo neišsamumo, nurodytų versijų apie S. T. sužalojimo aplinkybes neištyrimo. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga pagal turimus duomenis parenka vykdomo tyrimo taktiką, eigą ir kryptis, taip pat parenka tyrimo veiksmus, kurie turi būti atlikti. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad buvo atliekami veiksmai, siekiant surinkti duomenis dėl aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir vertinti. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis vykdomas tol, kol nustatomos bylai visos svarbios aplinkybės, neliekant pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Galutinio teismo sprendimo priėmimą lemia teisinių išvadų, daromų įvertinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, pagrįstumas, o ne įrodinėjimo apimtis. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakako išvadoms, kad S. T. sužalojo būtent G. V., o ne koks kitas asmuo, padaryti.

Dėl bausmės

32. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

33. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. V. pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamasis įstatymas už šio nusikaltimo padarymą nustato laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas G. V. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vertinant G. V. asmenybę, atsižvelgiama į tai, kad jis ne kartą teistas, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimų padarymą. Jam anksčiau buvo skirtos tiek su laisvės atėmimu nesusijusios, tiek ir laivės atėmimo bausmės, tačiau tai G. V. elgesio teigiama linkme nepakeitė. Jis taip pat baustas ir administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka. Yra niekur nedirbantis, veda asocialių gyvenimo būdą, tiek iš jo paties, tiek liudytojos G. T. ir nukentėjusiojo S. T. parodymų matyti, kad linkęs piktnaudžiauti alkoholiu. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja G. V. ir leidžia daryti išvadą, jog nusikaltimas padarytas dėl susiformavusios neigiamos jo vertybių orientacijos.

34. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, visumą, įvertinus G. V. asmenybę, jam inkriminuoto nusikaltimo pavojingumą bei padarymo aplinkybes, kaltės formą ir rūšį, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, daroma išvada, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio nuostatose, bus pasiekti G. V. paskyrus griežčiausią įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurio dydis nustatytinas mažesnis nei sankcijoje numatytas vidurkis. Kadangi šiuo nuosprendžiu G. V. nuteisiamas vienuoliktą kartą, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

35. G. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio vykdymo pradžios paliktina nepakeista, pradėjus vykdyti teismo nuosprendį, panaikintina.

Dėl civilinių ieškinių

36. Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis S. T. buvo pareiškęs 1000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 41-43), tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2023 m. gruodžio 20 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu civilinio ieškinio atsisakė. Atsižvelgiant į tai, procesas dėl S. T. civilinio ieškinio nutrauktinas.

37. Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydama iš G. V. priteisti 721,53 Eur žalą už nukentėjusiojo S. T. gydymą (1 t., b. l. 94-97). Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis S. T. dėl kaltininko G. V. nusikalstamais veiksmais padaryto sužalojimo buvo gydytas VšĮ Šakių ligoninėje ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose. Nukentėjusiajam buvo suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, todėl darytina išvada, kad G. V. veiksmai neabejotinai padarė Kauno teritorinei ligonių kasai 721,53 eurų turtinę žalą, kuri, kaip matyti iš bylos duomenų, iki šiol nėra atlyginta. Dėl šių aplinkybių civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkintinas ir ši suma priteistina iš G. V. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1 dalis, 6.280 straipsnis, BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

Pripažinti G. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir paskirt jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

G. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti, o jį pradėjus vykdyti – panaikinti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš G. V. Kauno teritorinės ligonių kasos naudai 721,53 Eur (septynis šimtus dvidešimt vieną eurą penkiasdešimt tris centus) išlaidoms už nukentėjusiojo S. T. sveikatos priežiūros paslaugas apmokėti, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Procesą dėl nukentėjusiojo S. T. civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti nutraukti.

Teisėjai Darius KantaravičiusAudrius MeilutisVaidas Vasiliauskas