Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 2.1.7.5; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4; 2.4.7

2025 m. spalio 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

išteisintajam G. V., jo gynėjui advokatui Gvidui Byčiui (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, iš dalies naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

G. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta nuosprendžiui įsiteisėjus.

Byla perduota prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ar asmenims nustatyti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2023 m. balandžio 24 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, negyvenamos sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, ne mažiau kaip du kartus kumščiu smogė S. T. į veidą, padarydamas jam muštinę žaizdą dešinės ausies kaušelio srityje ir apatinio žandikaulio kairės šakos lūžį, tuo nesunkiai sutrikdė S. T. sveikatą, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymu.

II. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

2. Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu G. V. išteisintas konstatavus, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nuosprendyje padaryta išvada, kad šioje byloje ne tik liudytojos G. T. ir nukentėjusiojo S. T. parodymais, bet ir kitais surinktais duomenimis neįrodyta kaltinamojo kaltė jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu. Nurodyta, kad liudytojos G. T. ir nukentėjusio S. T. kaip pirminiuose, taip ir vėlesniuose parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamuosiuose posėdžiuose bei atsakymuose į teismo ir kitų proceso dalyvių klausimus, yra gausu reikšmingų prieštaravimų, parodymai itin nenuoseklūs ir nelogiški, todėl jais nėra pagrindo remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

III. Apeliacinio skundo argumentai

3. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Audrius Ažukas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo G. V. pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš G. V. 721,53 Eur turtinei žalai atlyginti.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog liudytojos G. T. ir nukentėjusio S. T. kaip pirminiuose, taip ir vėlesniuose parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamuosiuose posėdžiuose bei atsakymuose į teismo ir kitų proceso dalyvių klausimus, yra gausu reikšmingų prieštaravimų, parodymai itin nenuoseklūs ir nelogiški, to logiškai nedetalizavo. Be to, tokio paties kriterijaus netaikė išteisintojo G. V. parodymams. Teismas neatliko jokios išteisintojo G. V. parodymų analizės, tiesiog konstatavo, kad jie teisingi. Teismas nenurodė motyvų, kokiu pagrindu atmetė ikiteisminio tyrimo metu duotus S. T. ir G. T. parodymus, kurie iš esmės eilę kartų buvo atkartoti teisiamojo posėdžio metu.

3.2. Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas ėmėsi iniciatyvos kiek įmanoma sumenkinti liudytojos G. T. parodymus, diskredituodamas liudytojos asmenybę. Buvo renkami duomenys apie jos sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, santykius su nukentėjusiuoju. Be to, gauti duomenys perteikti netiksliai. Duomenų apie alkoholio vartojimą dideliais kiekiais šioje byloje išvis nėra. G. T. parodė, kad išgėrė 3 stikliukus degtinės, kas neturėtų būti laikoma dideliu kiekiu, o pastaruoju metu, jau 7 mėnesius, išvis nevartoja alkoholio, laikosi probacijos sąlygų. Tačiau pozityvūs G. T. asmenybės pokyčiai teismui nebuvo svarbūs. G. T. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, prokuroro įsitikinimu, visiškai nereiškia, kad ji negeba duoti teisingų parodymų. Teismas pats sau prieštaraudamas pateikia G. T. teistumą. Faktas, kad asmuo pripažintas kaltu ir paskirta bausmė rodo, kad jis nėra nepakaltinamas ir geba suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, o tuo pačiu ir adekvačiai suvokti aplinką bei įvykius. Visiškai neaišku, kaip G. T. pablogėję tarpusavio santykiai su nukentėjusiuoju galėjo įtakoti jos parodymus apie išteisintojo G. V. veiksmus. Logiškai vertinant, jos parodymai tokiu atveju turėtų būti nepalankūs tam asmeniui, su kuriuo jos santykiai yra blogi, tai yra S. T..

3.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad G. T. viso proceso metu aiškino, kad jos vyro atžvilgiu smurtavo G. V.. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teisme ji buvo apklausta net 8 kartus. Klausimai apie S. T. sužalojimą buvo užduodami pakartotinai, nesvarbu, kad liudytoja jau buvo atsakiusi. Liudytoja akivaizdžiai jautė, kad teismas netiki jos parodymais: „Tai ką jis pats susidraskė (marškinius)?“. Po devinto bandymo tikslinti aplinkybes, liudytoją ištiko isterija ir ji pareiškė: „Man jau nusibodo šie dalykai. Darykit jūs ką norit su manim. Aš vis tiek nusižudysiu.“ Nežiūrint to, kad vienarūšiais klausimais buvo rodomas nepasitikėjimas liudytojos parodymų teisingumu ir galiausiai ji buvo išvesta iš psichologinės pusiausvyros, tačiau ji parodymų nepakeitė.

3.4. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas netiesiogiai kaltę nuo G. V. perkelia G. T.. Prokuroro tvirtinimu, teoriškai G. T. dėl nukentėjusiojo sužalojimo gali būti kalta dviem atvejais: ji pati sužalojo nukentėjusįjį arba bent kokia forma bendrininkavo su G. V.. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad G. T. būtų smurtavusi prieš S. T. ar kokiu nors būdu skatinusi G. V. smurtauti. Teismas šioje vietoje nesiremia net patikimais laikytais išteisintojo G. V. parodymais, kad sutuoktiniai ginčijosi, bet jokio smurto tarp jų nebuvo. Teismo prielaida, kad G. T. apkalba G. V., nes pati yra susijusi S. T. sužalojimu yra visiškai nepagrįsta bylos duomenimis ir vertintina, kaip BPK 255 straipsnio pažeidimas – išėjimas už nagrinėjimo teisme ribų.

3.5. Apeliaciniame skunde cituojant nukentėjusiojo S. T. parodymus, nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme šis parodė, kad jį sumušė kartu girtavęs G. V.. Vertinant nukentėjusiojo S. T. parodymus, kurių teisingumą patvirtina ir liudytojų parodymai, specialisto išvada, matyti, kad G. V. išgertuvių metu tyčia ranka smogė S. T. į veidą, dėl ko jis pajuto stiprų skausmą, griuvo ir galimai prarado sąmonę. Nukentėjusysis abejoja, kurias aplinkybes pats atsimena, o kurias jam pasakojo konflikto pradžią mačiusi liudytoja G. T., tačiau ši aplinkybė nedaro jo parodymų nepatikimais. Nukentėjusiojo parodymų detalumui turėjo įtakos apsvaigimas nuo alkoholio bei sąmonės praradimas nuo stipraus smūgio į veidą. Natūralu, kad nukentėjusysis teisme patyrė procesinį nuovargį ir spaudimą, nes byla buvo nagrinėja pusę metų ir jis nuolat buvo klausinėjamas tų pačių aplinkybių, leidžiant suprasti, kad jo pasakojimo teisingumu yra abejojama. Jis atsisakė civilinio ieškinio ir bet kokių pretenzijų, kad tik kuo greičiau pasibaigtų procesas. Nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad S. T. apkalba G. V.. Tai patvirtino ir kaltinamasis G. V.. Ne tik iš nukentėjusiojo, bet ir iš išteisintojo parodymų nustatyta priešingai - iki 2023 m. balandžio 24 d. jų santykiai buvo draugiški, jokių konfliktų nebuvo, nuolat susiskambindavo, susitikdavo tikslu vartoti alkoholį. G. V. lankėsi jo namuose.

3.6. Liudytojo E. V. parodymai patvirtina faktą, kad S. T. žandikaulis jau buvo sužalotas iki griuvimo - sustingęs kraujas ant lūpų, kraujo dėmės ant marškinių. Griūdamas S. T. trenkėsi į tvoros pamatą dešine galvos puse, dėl ko atsirado sužalojimas virš dešinės ausies. Šis sužalojimas buvo pašalintas iš kaltinimo, kaip nesusijęs su kaltinamojo G. V. įvykdyta nusikalstama veika.

3.7. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas išteisintojo G. V. parodymų analizės, bent jau tokios, kaip nukentėjusiojo S. T. ir liudytojos G. T., neatliko, tiesiog konstatavo juos esant teisingais.

3.8. G. V. išties nuosekliai neigė buvus konfliktą tarp jo ir S. T., neigė prieš jį smurtavęs. Tačiau jo parodymuose apstu prieštaravimų bei nelogiškų detalių. G. V. aiškino, kad išgėrė beveik visą butelį degtinės, kuris buvo 1 l talpos, kituose jo parodymuose – 0,7 1. Prokuroras pastebi, kad G. V. alkoholio vartojimas, alkoholio kiekiai yra svarbios aplinkybės, apie kurias jis iniciatyviai davė parodymus. Vienu atveju parodė, kad iš įvykio vietos pasišalino taip nepakęsdamas T. barnio, kad paliko „netgi neišgertą degtinės butelį“, kitais atvejais parodė, kad „butelyje buvo likę gal 2 ar 3 stikliukai“. Vienu atveju jis aiškino, kad iš įvykio vietos pasišalino, nes T. tarpusavyje barėsi, nesmurtavo vienas prieš kitą, o kitu atveju, kad paliko S. T. su žmona jau „smigusį“. Reiktų suprasti, kad S. T. miegojo, o miegodamas negalėjo pyktis. Tada kyla klausimas, dėl kokios kitos priežasties G. V. pasišalino.

3.9. Išteisintojo G. V. teiginiai, kad jei jis S. T. būtų ką nors padaręs, būtų atsiprašęs, iškvietęs greitąją pagalbą, kadangi S. T. jo draugas, anot prokuroro, nėra logiški. Toli gražu ne visi smurtinį nusikaltimą įvykdę asmenys atsiprašo ar kviečia greitąją pagalbą. Analizuojant asmeninę G. V. kriminalinę patirtį smurtiniuose nusikaltimuose, matyti, kad sužalojęs asmenis jis nei kvietė greitąją pagalbą, nei lankė gydymo įstaigoje, nei atsiprašė. Be to, vienu metu jis aiškino žinojęs, kad S. T. ligoninėje, tačiau net ir tariamai nebūdamas prisidėjęs prie jo sveikatos sutrikdymo, niekad ligoninėje nelankė, sveikata nesidomėjo. G. V., apibūdindamas savo ir S. T. santykius, keletą kartų paminėjo, kad jie draugai, santykiai iki „to įvykio“ buvo labai geri, tačiau tokie išteisintojo teiginiai, prokuroro vertinimu, taip pat skamba nelogiškai, įvertinus tai, kad „to įvykio“ nebuvo, tačiau jie nebe draugai.

3.10. Apie S. T. sužalojimą G. V. teigia sužinojęs dviem visiškai skirtingais atvejais ir skirtingu laiku. Vienu atveju nurodė, kad skambino jo žmona, sakė, kad gydomas ligoninėje, kitu – kad iš policijos pareigūnų 2023 m. spalio 5 d. jo, kaip įtariamojo, apklausos metu. Bet kuriuo atveju - po to įvykio jokia forma nebendravo su S. T.. Prokurorui kyla klausimas, dėl kokių priežasčių nutrūko tokie intensyvūs, draugiški santykiai ir dėl kokių priežasčių visiškai nesirūpino draugo sveikata, net ir būdamas jo nemušęs. G. V. logiško paaiškinimo nepateikė, todėl reiktų remtis kitais bylos duomenimis, tai yra S. T. parodymais, apie tai, kad G. V. tyčia jį sužalojo, kas pakenkė ir buvusiai draugystei. Be to, G. V. po įvykio ne tik nebendravo su draugu, bet ir slapstėsi nuo policijos. Toks G. V. elgesys yra netiesioginis įrodymas, kad konfliktas tarp šių asmenų vis tik buvo.

3.11. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo kritika ikiteisminiam tyrimui, argumentais, kad nebuvo tiriamos skundžiamame nuosprendyje nurodytos versijos ir pažymima, kad tyrimo taktika, versijų kėlimas priklauso prokuroro ir tyrėjo kompetencijai. Duomenys apie ikiteisminio tyrimo organizavimą, apie ikiteisminio tyrimo metu tirtas įvykio versijas, kokios iš jų atmestos, nėra vieši, jie neplatinami ir neteikiami net teismui. Anot prokuroro, nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai ir teismui kaltinamojo akto forma pateikta argumentuota išvada, kad S. T. kairės pusės žandikaulio lūžį padarė G. V., smogdamas kumščiu į veidą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ne tik bylos duomenimis, bet ir savo iškeltomis versijomis ir prielaidomis, kurios yra kardinaliai prieštaringos. Pirmosios instancijos teismas išsikėlė versiją, kad S. T. galimai susižalojo žandikaulį griūdamas ir čia pat rezoliucinėje dalyje nurodė bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ar asmenims nustatyti. Akivaizdu, pats teismas suvokia savo iškeltos versijos, kad S. T. susižalojo žandikaulį griūdamas, nepagrįstumą.

3.12. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus, prokuroras tvirtina, kad Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendis naikintinas dėl BPK 20, 255 straipsnių pažeidimo. Visuma bylos duomenų pagrindžia G. V. kaltę dėl S. T. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl jis pripažintinas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirtina bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad G. V. teistas 10 kartų, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus, jam jau buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, kuri nesulaikė nuo naujų nusikaltimų padarymo, yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės - nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas recidyvistu, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, skirtina laisvės atėmimo bausmė. Civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų yra pagrįstas ir žalos atlyginimas priteistinas iš G. V..

IV. Proceso apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose esmė

4. Kauno apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-393-813/2024, išnagrinėjęs G. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes selektyviai vertino įrodymus, nesujungdamas jų į nuoseklią loginę grandinę, iškeldamas niekuo nepagrįstą versiją, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti G. T. ar kiti asmenys, ir padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad G. V. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad G. V. parodymai, kurių detalios analizės pirmosios instancijos teismas neatliko, yra jo pasirinkta gynybos versija, siekiant išvengti atsakomybės, o byloje esančių įrodymų – nukentėjusiojo S. T., liudytojos G. T. parodymų, specialisto išvados, policijos pareigūno tarnybinio pranešimo, kitų rašytinių bylos duomenų – visuma yra pakankama daryti išvadai, jog įvykio dieną G. V. smurtavo prieš S. T. ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinį skundą tenkino, Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo G. V. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę. G. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti paliko galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti, o jį pradėjus vykdyti – panaikino. Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkino visiškai ir iš G. V. Kauno teritorinės ligonių kasos naudai priteisė 721,53 Eur (septynis šimtus dvidešimt vieną eurą penkiasdešimt tris centus) išlaidoms už nukentėjusiojo S. T. sveikatos priežiūros paslaugas apmokėti. Procesą dėl nukentėjusiojo S. T. civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti nutraukė.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi kasacinį skundą 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. G. V. iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos nusprendė paleisti paliekant galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo jam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

5.1. Kasacinis teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje pagrįstai iškėlęs abejonę, kad S. T. apatinio žandikaulio kairės šakos lūžis galėjo būti padarytas jam pačiam griūvant ir susižalojant, tačiau šios aplinkybės nepatikrino ir nesiėmė jokių proceso veiksmų ar priemonių šioms abejonėms pašalinti. Taigi, nors ne visos aplinkybės, susijusios su S. T. nustatytų sužalojimų atsiradimu, pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai ištirtos, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka niekas iš proceso dalyvių atlikti įrodymų tyrimo neprašė, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalį, savo iniciatyva įrodymų tyrimo neatliko. Pažymėjo, jog byloje būtina apklausti išvadą surašiusį specialistą teismo posėdyje ir įvertinti kitas aplinkybes (sužalojimų padarymo laiką, pobūdį, liudytojo E. V. parodymus apie nukentėjusiojo griuvimą, susižalojimą ir kt.), siekiant tiksliai nustatyti S. T. sužalojimų mechanizmą. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, byloje esančią specialisto išvadą, liudytojo E. V. parodymus įvertino fragmentiškai ir atsietai ir padarė prielaidomis pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam žaizda ausies kaušelio srityje buvo padaryta atsitrenkiant į tvorą vėliau nei apatinio žandikaulio lūžis, kurį neva lėmė nuteistojo G. V. smurtiniai veiksmai. Tuo tarpu dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, kad ikiteisminis tyrimas neišsamus ir neištirtos nurodytos versijos apie S. T. sužalojimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas tik formaliai konstatavo, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, o šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakako išvadoms, kad S. T. sužalojo būtent G. V., padaryti.

5.2. Atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo S. T. bei liudytojos G. T. parodymus dėl nuteistojo prieš nukentėjusįjį panaudoto fizinio smurto, nustatydamas faktines aplinkybes, rėmėsi byloje esančiu (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo M. P. tarnybiniu pranešimu, nors minėtą tarnybinį pranešimą surašęs policijos pareigūnas teismo posėdyje apklaustas nebuvo, kaip nebuvo apklausti nukentėjusiajam pagalbą suteikę medikai apie nukentėjusiojo jiems nurodytas sužalojimo aplinkybes. Todėl tiek policijos pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyto pokalbio su nukentėjusiuoju, tiek ir nukentėjusiojo medikams nurodytos sužalojimo aplinkybės apeliacinės instancijos teisme išsamiai nebuvo patikrintos.

5.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neatliko įrodymų tyrimo ir neišnaudojo visų galimybių pašalinti kilusias abejones, neatliko išsamios bylos duomenų visumos analizės, nukentėjusiojo S. T. ir liudytojos G. T. parodymams, kad nukentėjusįjį sužalojo būtent G. V., nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę, išsamiai nepatikrino ir neįvertino (nei atskirai, nei kartu su kitais įrodymais) byloje esančių duomenų apie nukentėjusiojo griuvimo ir susižalojimo esant neblaiviam aplinkybes. Kasacinio teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo principo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o teismo nuosprendis – šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Šie baudžiamojo proceso pažeidimai pripažintini esminiais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

V. Proceso dalyvių prašymai apeliacinės instancijos teisme po bylos gražinimo iš kasacinio teismo

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje, atlikus įrodymų tyrimą, apklausus liudytojus, specialistą ir nukentėjusįjį prokuroras palaikė apeliacinio skundo reikalavimus dėl išteisinamojo nuosprendžio panaikinimo ir prašė G. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusysis savo pozicijos prašymų stadijoje neišdėstė, nurodydamas, jog nežino ką pasakyti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė palikti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nepakeistą. Akcentavo, jog apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą jokių naujų duomenų, kuriais būtų galima pagrįsti kaltinimą G. V. nenustatyta, todėl visos abejonės aiškintinos G. V. naudai.

VI. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 3,4 punktų pagrindu.

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroro apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl G. V. išteisinimo ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, tvirtinant, kad teismas netinkamai vertino bylos įrodymų visumą, suteikė nepagrįstą prioritetą išteisintojo parodymams, menkindamas nukentėjusiojo S. T. ir liudytojos G. T. parodymus, todėl padarė bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas dėl G. V. kaltės nebuvimo ir jo išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

8. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes laikėsi BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies 3-4 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, palygino juos tarpusavyje ir nurodė, kuriais remiasi, darydamas išvadas dėl G. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nebuvimo, o kuriuos atmeta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir G. V. kaltės nebuvimo pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumos analize. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atlikęs įrodymų tyrimą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, papildomai apklausęs liudytojus (medikus, policijos pareigūnus), specialistą, pateikusį išvadą dėl S. T. sužalojimo, nukentėjusįjį S. T. pripažįsta, kad apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl G. V. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nebuvimo yra pagrįstos ir teisingos. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį.

9. Visgi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuojama, kad Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendyje neteisingai nurodytas G. V. išteisinimo pagrindas, todėl ši nuosprendžio rezoliucinė dalis keičiama nurodant BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą pagrindą (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

10. Kaip matyti, išteisintasis G. V. viso proceso metu buvo nuoseklus ir savo kaltės smurtavus S. T. atžvilgiu nepripažino. Teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu parodė, kad jis su S. T. buvo susitikęs sodyboje, kurioje abu gėrė. Po to atėjo šio žmona G. T. ir sutuoktiniai pradėjo pyktis. Jis žinojo, kad jie dažnai pykosi, mušėsi, skyrėsi. Sodyba, kurioje jie vartojo alkoholį – negyvenama, bet yra kaimynai ir kiemas matosi. T. šūkavo, todėl jis pasakė, kad kas nors gali iškviesti policiją ir juos visus išveš. Butelyje buvo likę gal du ar trys stikliukai, bet jis pakilo ir išėjo – paliko juos vienus, nes bijojo, kad kaimynai gali iškviesti policiją. Paliko jį ten su žmona jau „smigusį“. Bet sutuoktiniai nesmurtavo vienas prieš kitą. Kai gėrė, sėdėjo ant rasto, šalia buvo betoninis šulinys su mediniu dangčiu. Žolė ten buvo, o takutis iš plytelių, įvažiavimas irgi kietas. Prie žmonos S. T. buvo atsistojęs, bet buvo stipriai girtas, griuvinėjo. Išėjęs iš sodybos nuėjo prie parduotuvės ,,Maxima“ ir paskambino savo draugei G. K., pakvietė ją atvažiuoti. Belaukiant G. K. pradėjo ieškoti savo protezų, bet jų nerado. Pagalvojo, kad pametė juos ten, kur gėrė. G. K. pasakė kur gėrė ir kartu su ja ėjo į sodybą ieškoti jo protezų. G. K. matė kaip iš sodybos išėjo G. T.. Įėjus į kiemą rado gulintį S. T. – jis gulėjo visai kitoje vietoje, nei jie gėrė prieš jam išeinant. Apžiūrėjo tą vietą, bet protezų nerado – po to protezus rado savo kišenukyje. S. T. buvo pakėlęs galvą, bet jokių sužalojimų nesimatė. Po to karto S. T. daugiau nematė. Jo žmona skambino. Žinojo, kad S. T. ligoninėje (1 t., b. l. 191-193).

11. Analogiškas aplinkybes G. V. nurodė ir apklausos ikiteisminio tyrimo metu, jog S. T. atėjo jau būdamas išgėręs, vėliau atėjo jo žmona jie visi išgėrinėjo, S. su žmona pradėjo pyktis, todėl jis jiems pasakė „eikit keiksmažodis“ ir iš sodybos išėjo, paliko netgi neišgertą degtinės butelį. Prieš išeidamas jis S. nesudavė nei vieno smūgio, jo nemušė, netampė, iš viso jam nieko nedarė. Išėjęs iš sodybos jis netoli karinio komisariato laukė savo draugės G. K., su kuria buvo susiskambinęs ir susitarė susitikti. Atėjus G., jis apsižiūrėjo, kad neturi dantų protezo, todėl kartu su G. grįžo į sodybą, kurioje gėrė. Atėjus į sodybą S. ten buvo vienas, gulėjo ant žemės kitoje vietoje, toliau nuo tos vietos, kur gėrė alkoholį, jokių sumušimo žymių jo veide ir galvoje jis nematė. Jis jo nejudino, ieškojo dantų protezo. Tada jis geriau apžiūrėjo savo drabužius ir protezą rado kišenėje. Su G. iš tos sodybos išėjo, o S. T. ten liko gulėti (1 t., b. l. 113-115).

12. Liudytoja G. K. patvirtino, jog įvykio dieną jai skambino G. V., prašė atvykti prie parduotuvės „Maxima“. Atvykusi rado jį išgėrusį, sėdintį ant suoliuko ir beieškantį dantų protezų, klausė kur gėrė ir liepė ieškoti ten. Nuėjo kartu į išgertuvių vietą, negyvenamą sodybą, matė iš jos išeinant G. T.. Sodyboje ant pievos gulėjo S. T.. Jis pakėlė galvą, pažiūrėjo ir toliau gulėjo. Protezų ten nerado, todėl išėjo. Grįžus namo, G. V. protezus rado rankovės kišenukyje. G. V. apie tą vakarą nieko nepasakojo, sakė baigėsi degtinė, dėl to išėjo (1 t., b. l. 197-198).

13. Nors prokuroras apeliaciniu skundu bando menkinti išteisintojo G. V. parodymus, nurodydamas neesminius jo parodymuose esančius prieštaravimus dėl aplinkybių, kuriomis jis sužinojo apie S. T. sužalojimą (pasakė nukentėjusiojo žmona, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas), dėl išgerto alkoholinių gėrimų kiekio, pasišalinimo iš išgertuvių vietos priežasties, tačiau vien tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pastarojo dėstomos nagrinėjamo įvykio aplinkybės yra išgalvotos ar neteisingos. Dar labiau, apeliacinio skundo argumentai, jog asmenų bendravimas po įvykio nutrūko, priešingai nei mano prokuroras, neįrodo asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką. Sutiktina, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra tikslinga, šiuo atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų parodymai, bei rašytinė bylos medžiaga vienu ar kitu aspektu patvirtinanti ar paneigianti asmens kaltę. Dėl ko visiškai pagrįstai apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje detaliai analizavo kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų visumą, juos lygindamas ir gretindamas su bylos medžiaga.

14. Nagrinėjamu atveju, bylos duomenys patvirtina, kad G. V. kaltė iš esmės grindžiama išimtinai liudytojos G. T. parodymais ir nukentėjusiojo S. T. parodymais, kuris patvirtino, jog sužalojimo aplinkybes jam pasakojo jo žmona G. T., jis nieko neprisimenantis, kadangi buvo stipriai neblaivus. Būtent šių asmenų parodymus prokuroras laiko objektyviais, nuosekliais bei patikimais G. V. kaltei pagrįsti. Su tokiu vertinimu nesutiko pirmosios instancijos teismas, su tuo nesutinka ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija.

15. Apklausiama teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu G. T. nurodė, kad 2023 m. balandžio 24 d. G. V. pakvietė jos vyrą S. T. išgerti, vyras išėjo. Po pusvalandžio paskambino jai ir pakvietė ateiti gerti kartu. Ji nuėjo, išgėrė du ar tris stikliukus ir išėjo, nes jie pradėjo peštis kaip šuo su kate. Išėjo iš teritorijos, prie jos nieko nebuvo, tik girdėjo, kad jie triukšmauja. Kas vyksta nematė, nes užstojo tujos. Grįžo po kokios valandos, bet ten jau nieko nebuvo, rado tik vyro telefoną ir raktus (1 t., b. l. 195-196). Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu teiktus parodymus G. T. jų neneigė, patvirtino, kad jiems trims dar būnant prie to apleisto namo, G. V. pradėjo pykti, nes baigėsi alkoholis. S. T. sėdėjo ant pievos, jau nevaliojo eiti, nes buvo per girtas, o pakilęs iš vietos G. V. kairės rankos delnu jam ne daugiau dviejų kartų trenkė į veido sritį, tąsė jos vyrą po pievą, suėmęs už marškinių, suplėšė marškinių rankovę. G. T. juodu ten paliko ir išėjo namo – išsigando, kad ir jai nekliūtų. Policijos pareigūnų nekvietė, nes buvo neblaivi ir labai pasimetė. Kas vyko toliau, ji nematė. Po kurio laiko grįžo į tą pačią vietą pažiūrėti kaip jos vyras, bet jau nieko nerado. Kitą dieną vyras jai paskambino ir pasakė, kad jis yra Kauno klinikose sumuštas, lūžęs žandikaulis (1 t., b. l. 46-49; 50-52). Vėliau apklausinėjama teisiamojo posėdžio metu, atsakinėdama į klausimus nurodė, jog turi negalią nuo vaikystės, bet vaistų nevartoja. Dabar pas jokius daktarus nesilanko. Traumų yra daug turėjusi, bet gydymo jai nereikia. Išeidama iš sodybos atsisuko ir matė kaip jos vyrą pargriovęs G. V. daužė. Liudytojai jau atsibodo šie dalykai – siūlo daryti ką kas nori su ja, ji vis tiek nusižudysianti. Ne tą turėjo omenyje – norėjo pasakyti, kad parūkys cigarečių, kad nusiramintų nervai, dabar yra susinervinusi. Liudytoja po to jau viską pasakojo vyrui, kaip ten kas buvo, nes jis pats nieko neprisiminė dėl didelio girtumo (1 t., b. l. 196-197, 198).

16. Natūralu, kad toks padrikas, nelogiškas liudytojos minčių dėstymas pirmosios instancijos teismui sukėlė abejonių dėl G. T. psichinės sveikatos būklės. Gauti medicininiai duomenys iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtina, kad G. T. klinikos Psichikos sveikatos centre paskutinį kartą buvo konsultuota 2011 m. spalio 7 d., jai diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 3). Įvertinus šiuos duomenis, tai, kad liudytoja nagrinėjamo įvykio metu taip pat buvo neblaivi, posėdžio metu pripažino, jog jokių vaistų nevartoja, apylinkės teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad išimtinai G. T. parodymais grįsti G. V. kaltę, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pritardamas šioms išvadoms konstatuoja, jog aplinkybės dėl liudytojos sveikatos būklės paaiškėjo bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl priešingai prokuroro pozicijai, teismas būdamas aktyvus ėmėsi priemonių visapusiškam ir objektyviam bylos aplinkybių išnagrinėjimui bei iškėlė pagrįstas abejones dėl minėtos liudytojus gebėjimo adekvačiai suvokti aplinką. Šiuo atveju svarbu ne tik preciziškai konstatuoti įvykyje dalyvavusių asmenų regėtas aplinkybes, tačiau įvertinti ir bendrą jų situacijos suvokimą, kas skundžiamu nuosprendžiu ir buvo padaryta, darant išvadą, kad G. T. nurodytų aplinkybių suvokimas, jų perteikimas tiek dėl jos psichinės būsenos, tiek dėl alkoholio poveikio negali būti preziumuojamas kaip objektyviai atspindintis realią faktinę įvykių eigą.

17. Tuo tarpu nukentėjusysis S. T. teikdamas parodymus pirmosios instancijos teisme parodė, kad gėrė sodyboje su G. V., ten pasikvietė ir žmoną, pasišnekėdami galėjo gerti apie 1,5 val. Neprisimena dėl ko įvyko konfliktas, jis barėsi su žmona, G. V. ją gynė. Kiek supranta jam sudavė kelis kartus į veidą, tada pargriuvo, kiek kartų sudavė nepamena, buvo stipriai išgėręs. Nesupranta kaip atsidūrė ligoninėje. (duomenys neskelbtini) priimamajame ir Kauno klinikose žmonos nebuvo. Grįžus ji pasakojo kiek smūgių jam sudavė G. V. ir kad po pievą tampė (1 t., b. l. 193-194). Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu teiktus parodymus, jog jis atsimena tik tiek, kiek G. T. jam sakė, kad G. V. pradėjo jį mušti, tampyti po pievą, ji išsigando ir pabėgo namo. Jaučia, kad žaizda yra galvoje, virš dešinės ausies, tačiau iš kur ta žaizda atsirado – pasakyti negali (1 t., b. l. 29). Papildomos apklauso metu teigė, kad G. V. kumščiu smūgiavo jam į kairę veido pusę, kas vyko toliau nepamena. Mano, kad tuomet jam ir buvo sulaužytas žandikaulis (1 t., b. l. 33-35). 2024 m. balandžio 3 d. teisiamajame posėdyje nurodė nežinantis kodėl G. T. jam sakė, kad G. V. jį sumušė, nes pats to nepamenantis. Policijos pareigūnams pasakojo tai, ką jam sakė žmona. Nurodė, kad galėjo ir pats susižaloti, nes buvo stipriai išgėręs, nepamena kaip į ligoninę pakliuvo. Jokių pretenzijų G. V. neturi (2 t., b. l. 33, 36, 38).

18. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis S. T. parodė, kad žmonos teigimu jis buvo sužalotas, tačiau pats nieko nepamena, kadangi buvo gerokai išgėręs. Alkoholį vartojo tiek namuose, tiek vėliau su G. V. 20-30 m. atstumu nuo namų. Žmona taip pat tą dieną kartu vartojo alkoholį, jai buvo nustatytas neblaivumas, kuris viršijo 2 promiles. Ar tą dieną galėjo būti konfliktas su žmona nepamena, kadangi pats buvo stipriai neblaivus. Namo ėjo ne su žmona, jį greitoji pagalba išvežė iš gatvės netoli tos vietos kur buvo vartojamas alkoholis. Iš kito žmogaus lyg buvo pasiskolinęs eurų ir ėjo iki parduotuvės. Kažkoks žmogus važiavo pro šalį ir iškvietė greitąją pagalbą, kaip atsidūrė prie tos tvoros nepamena, žino tik tiek, kad ėjo iki parduotuvės. Buvo išvežtas į (duomenys neskelbtini) ligoninę, vėliau į Kauno klinikas. Žmona teigia, kad sužalojo G. V. išgertuvių kieme metu, t. y. jį tampė ir kelis sykius smogė į veidą, bet pats to nepamena. Žmona smurto nevartojo, nes ji negalėjo to padaryti, anksčiau prieš kelis metus buvo smurtavusi. Mano, kad galėjo pats susižaloti griūdamas, nes pravažiuojantis asmuo matė, kad jis gulėjo prie betoninės tvoros, o žmona buvo vartojusi alkoholio. Santykiai su G. V. yra geri, susitinka, pasikalba, alkoholio nevartoja, pretenzijų jam neturi. Paskutinį kartą buvo susitikę prieš pusmetį, gal metus, pasėdėjo ant suoliuko draugiškai, parūkė ir išsiskirstė. Apie sužalojimo aplinkybes nieko nekalbėjo, net minčių nebuvo apie tai kalbėti (2 t., b. l. 192-193).

19. Akivaizdu, jog nukentėjusiojo parodymai taip pat nėra nuoseklūs, vienok jis teigė nieko neprisimenantis, vėliau nurodė G. V. atliktus smurtinius veiksmus jo atžvilgiu remdamasis žmonos (liudytojos G. T.) pasakojimu, dar vėliau nurodė, jog galėjo susižaloti ir pats, jokių pretenzijų G. V. neturi. Atsižvelgiant į tai, visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo spręsti, jog šiuo atveju nukentėjusiojo dėstomų įvykio aplinkybių atskiri fragmentai objektyviai atspindi G. V. smurtiniais veiksmais jam padaryto sužalojimo mechanizmą. Dėl ko remtis S. T. parodymais, kurie įtakoti liudytojos G. T. perpasakotomis aplinkybėmis, nėra objektyvu ir teisinga.

20. Be kita ko, pirmosios instancijos teismo pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad G. T. ir nukentėjusiojo S. T. tarpusavio santykiai yra gana konfliktiški, šias aplinkybes betarpiškai patvirtina teismų informacinės sistemos Liteko duomenys. G. T. atžvilgiu 2023 m. priimtas teismo nuosprendis dėl nežymiai sutrikdytos sutuoktinio S. T. sveikatos, pasikėsinimo ją sutrikdyti, grasinimo nužudyti. Atitinkamai G. V. taip pat patvirtino, jog sutuoktiniai dažnai pykdavosi, būtent dėl to įvykio dieną jis ir išėjo iš išgertuvių vietos. Visa tai, tik sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą dėl pastarosios parodymų kritiško vertinimo, neatmetant ir kitų S. T. sužalojimo aplinkybių, kurias galėjo įtakoti tiek sutuoktinių tarpusavio santykių aiškinimosi pasekmės, tiek susižalojimas paties asmens nevalingu judėjimu dėl išgerto alkoholio kiekio.

21. Nagrinėjamos bylos kontekste itin svarbūs liudytojo E. V. parodymai, tai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Būtent šis asmuo, būdamas pilietiškas ir radęs nukentėjusįjį gulintį šalia kelio iškvietė tarnybas. Pasak liudytojo, asmuo gulėjo ant šono – jei neklysta, ant dešinio. Ant marškinių buvo keli kraujo lašeliai, ant veido sužalojimų nematė. Jis paklausė S. T., ar pakviesti greitąją, bet į tai žmogus ne labai reagavo. Nusprendė pats iškviesti greitąją. Greitosios pagalbos darbuotojui pasakė kurioje vietoje jie yra ir palaikė pokalbį. S. T. atsistojo ir pradėjo eiti – liudytojas jam sakė neiti, bet jis nepaklausė. Liudytojas kalbėjosi telefonu ir buvo nusisukęs, o kai atsisuko pamatė, kad S. T. nuėjo toliau – apie kokius 25 metrus, šis „susimėtė“ ir krito. Tada liudytojas pribėgo prie S. T. ir pamatė, kad šiam buvo prakirsta galva. Kalbėdamas telefonu su medikais, suteikė pagalbą S. T. – laikė „skuduriuką“ ant galvos ir laukė medikų. Tvora buvo medinė, tik apačia betoninė, buvo dėmių, tai galėjo būti ir kraujo dėmės. Žaizdos ant galvos iš pradžių nebuvo – ji atsirado tik po to, kai S. T. ten parkrito. Kai liudytojas pamatė S. T. pirmą kartą, kraujas nebėgo – kraujas pradėjo bėgti tik po to, kai šis prie liudytojo akių parkrito ir susitrenkė galvą į betoninį tvoros bortelį. Kraujas bėgo intensyviai, dėl to liudytojas jį stabdė. S. T. bandė kalbėti, bet buvo stipriai apsvaigęs – sumuštas neatrodė. Liudytojas paskambino 112 numeriu – sujungė su policija ir po to su greitąja. (2 t., b. l. 33-35). Identiškos šio liudytojo nurodytos aplinkybės ir apklausos ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 55-58).

22. Svarbu tai, kad prokuroras įvertinęs šio liudytojo parodymus, dar pirmosios instancijos teisme prašė pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, jog G. V. veiksmais nukentėjusiajam padaryta muštinė žaizda dešinės ausies kaušelio srityje. Tokiu būdu pripažindamas, kad šis sužalojimas nukentėjusiajam atsirado būtent liudytojo E. V. akivaizdoje įvykusio jo griuvimo metu. Šias aplinkybes pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Abejoti tuo neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas. Tuo tarpu apatinio žandikaulio kairės šakos lūžio susidarymo mechanizmui konstatuoti, jog jis buvo padarytas būtent G. V. smurtiniais veiksmais, nevertinant nukentėjusiojo ankstesnių griuvimų aplinkybių, taip pat nėra teisinga.

23. Kaip matyti iš 2023 m. balandžio 24 d. 17.50 val. gauto E. V. pranešimo, jame nurodoma, jog neblaivus vyras bando atsistoti, griuvinėja. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato vyresniosios tyrėjos I. R. tarnybiniame pranešime nurodytos analogiškos aplinkybės, jog pirminiais duomenimis nustatyta, kad S. T. susižalojo pats virsdamas. S. T. nustatytas 3,40 promilių girtumas (1 t., b. l. 10). Iš 2023 m. balandžio 25 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų medicinos dokumentų išrašo/siuntimo matyti, kad nukentėjusiajam S. T. trauma įvyko lauke, kai apsvaigęs nuo alkoholio šis krito ir susimušė galvą; nukentėjusysis traumos aplinkybių paaiškinti negalėjo (1 t., b. l. 85). Iš esmės tapačios aplinkybės dėl galvos sumušimo nukritus nurodytos ir (duomenys neskelbtini) ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad S. T. nustatyta muštinė žaizda dešinės ausies kaušelio srityje ir apatinio žandikaulio kairės šakos lūžis. Sužalojimai padaryti bukais daiktais paveikus nurodytas sritis, mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, tiek suduodant smūgius, tiek šiomis sritimis atsitrenkiant į tokio pobūdžio objektus, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2023 m. balandžio 24 d. (1 t., b. l. 90-92). Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis įvykio dieną intensyviai vartojo alkoholį, o į (duomenys neskelbtini) ligoninę dėl sužalojimų galvos srityje pristatytam nukentėjusiajam buvo nustatytas 3,40 promilės girtumas.

24. Siekiant pašalinti bet kokias abejones ir nustatyti konkretų S. T. sužalojimo mechanizmą, vertinant E. V. dėstomas aplinkybes apie jo svirduliavimą ir griuvinėjimą, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas apklausti policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą, pareigūnas priėmęs pareiškimą iš nukentėjusiojo, medikai, kurie suteikė nukentėjusiajam pagalbą, bei specialistas pateikęs išvadą byloje dėl S. T. sužalojimo.

25. Specialistas Ž. M. parodė, kad tvirtina savo pateiktą specialisto išvadą. Išvada surašyta medicininių dokumentų pagrindu, su S. T. bendrauta nebuvo. Sužalojimų eiliškumo nustatyti nėra galimybės. Konstatuoti du trauminiai poveikiai skirtingose galvos pusėse, ar buvo suduota ar atsitrenkta nustatyti negalima. Kraujas sustingsta gana greitai, apie keliolika minučių pakanka. Jeigu nukentėjusysis griuvo ir dešinės galvos puse trenkėsi į tvoros pamatą, tai galėjo būti susidariusi žaizda ausies kaušelio srityje toje pusėje, o žandikaulis negalėjo lūžti (2 t., b. l. 170-171). Nors prokuroro teigimu, specialistas patvirtino, kad kairės pusės žandikaulio lūžis tuo metu kai trenkiamasi į pamatą dešine puse negalėjo įvykti, tai atrodo logiška, tačiau liudytojas E. V. nukentėjusįjį pastebėjo jau gulintį šalikelėje. Paties S. T. teigimu, jis nepamenantis kaip atsidūrė šalikelėje, nuo išgertuvių vietos iki jo namų yra apie 20-30 metrų, tačiau jis ketino eiti į parduotuvę. Taigi S. T. judėjimo trajektorija, atsižvelgiant į jam nustatytą neblaivumo laipsnį, liudytojo E. V. nurodytas jo svirduliavimo aplinkybes, akivaizdu, jog galėjo sąlygoti ne tik E. V. matytą griuvimo epizodą. Teigti, kad toks griuvimas buvo vienkartinis remiantis bylos medžiaga, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo. Juolab, kad ir specialisto išvadoje konstatuota, jog žandikaulio lūžis gali atsirasti bukais daiktais paveikus šią sritį, tai yra tiek suduodant smūgius, tiek atsitrenkiant į tokio pobūdžio objektus. Dėl to teigti, kad šis sužalojimas S. T. padarytas išimtinai smūgiavimo metu, kaip tai bando pagrįsti prokuroras, nėra teisinga.

26. Atitinkamai apklausti ir į įvykio vietą atvykę medikai, suteikę nukentėjusiajam pirmąją medicininę pagalbą. Liudytoja G. M. parodė, kad tiek 2023 m., tiek dabar dirba greitosios medicinos pagalbos tarnyboje, (duomenys neskelbtini) skyriuje. Dėl praėjusio laiko negali prisiminti koks darbinis įvykis buvo 2023 m. balandžio 24 d. (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) mieste. Patvirtino iš praktikos, jog atvykus pagal kvietimą kortelę pildo brigados vadovas įvykio vietoje. Jei ji buvo brigados vadovė, tai pildė kortelę. Įvykio vietoje turi pasiklausti įvykio aplinkybių tai yra apžiūros dalis, užpildo grafą „ypatingos aplinkybės“, „kita“. Kvietimo priežastis sužino iš dispečerio. Kur kitos aplinkybės nurodytos, tai tuos duomenis sužino įvykio vietoje. Jeigu asmuo būtų sumuštas tos aplinkybės būtų pažymėtos. Viskas surašyta ką matė atvykę į įvykio vietą. Daugiau kas kortelėje aprašyta nieko nepamena. Kuomet atiduoda pacientą priėmimo skyriuje daugiau apie jį nieko nežino (2 t., b. l. 171). Liudytojas L. S. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) greitojoje, yra paramedikas – vairuotojas. G. M. pažįsta, teko su ja dirbti. Nepamena įvykio 2023 m. balandžio 24 d. (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) mieste. Su asmeniu įvykio vietoje bendrauja abu, nes reikia anamnezę susirinkti. Kvietimo kortelę pildo tik brigados vadovas, vairuotojui užpildytos kortelės nepriklauso skaityti (2 t., b. l. 171). Akivaizdu, kad abu medikai patvirtino, jog jie surenka pirminę informaciją, brigados vadovas, šiuo atveju G. M., užpildė kvietimo kortelę, kurioje nurodė, jog: „pravažiuojantysis rado nukritusį šaligatvyje, susitrenkė galvą, atvykus GMP matyti galvos dešinėje pusėje nedidelė žaizda, prakirsta ausis. Pacientas neblaivus 3, 40 promilės, nustatė policija“. Apie tai, kad S. T. būtų sužalotas kitų asmenų, jokios informacijos nėra, nes pacientas tokių aplinkybių nenurodė. Be to, tapačios aplinkybės apie tai, kad S. T. apžiūrimas gydymo įstaigoje nenurodė, kad jis būtų sužalotas kitų asmenų atsispindi ir medicininio dokumentų išraše/siuntime (t. 1, b. l. 85), bei liudytojo Š. D. parodymuose. Šis liudytojas apklaustas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad dirba LSMU ligoninėje Kauno klinikose, 2023 m. buvo skubiosios medicinos gydytojas. Jam tenka bendrauti su pacientais, klausia to asmens sužalojimo aplinkybių, kaip buvo sužalotas, tuos duomenis, kuriuos sužino iš paciento, dažniausiai užrašo, yra vizito visas aprašymas. Pagarsinus (t. 1, b. l. 85) Medicininį dokumentą išrašą/siuntimą, patvirtino, kad šio dokumento pastraipoje „Anamnezė“, yra duomenys, kurie surašomi iš to ką sakė pacientas ir iš medicininių dokumentų ((duomenys neskelbtini) ligoninės siuntimo). Negali išskirti, kur yra iš ligoninės užfiksuoti duomenys, o kur paaiškino pacientas, reikia žiūrėti siuntimą. Siuntime surašyta dėl ko siunčia ir jeigu kažko ten trūksta, tai tą, ką papildo žmogus pats užrašo. Jeigu būtų asmuo sakęs, kad jį sumušė ar dar kažkas, tai būtų užfiksuoti tokie duomenys. Jeigu parašyta, kad griuvo, reiškiasi, taip ir sakė arba paklausus neprieštaravo. Neatsimena paciento S. T., kadangi pacientų būna daug (2 t., b. l. 182-183).

27. Taip pat apklausta į įvykio vietą atvykusi policijos pareigūnė. Liudytoja R. A. parodė, kad prieš vaiko auginimo atostogas dirbo (duomenys neskelbtini) policijos komisariate vyriausia patrule, įvykio vykusio 2023 m. balandžio 24 d. (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) mieste nepamena, nes viskas vyko seniai. Pagarsinus tarnybinį pranešimą esantį byloje (1 t., b. l. 16-17) prisiminė, kad žmogus gulėjo ir žmonių kažkokių buvo, bet jie pasišalino kuomet pareigūnai atvyko, atvažiavo greitoji ir nukentėjusįjį išvežė. Pareigūnai atvyko pirmi, vėliau greitoji medicinos pagalba. Asmuo kažkiek kalbėjo, sąmonės nebuvo praradęs, bet ką kalbėjo nepamena. Jeigu gerai pamena, nukentėjęs sakė, kad vartojo alkoholį, po to ėjo ir pats tiesiog krito, lyg galvą buvo susimušęs, kad prieš jį smurtą kažkas naudojo neminėjo, nes būtų tai užfiksavę tarnybiniame pranešime. Visą įvykį prisimena kaip per miglą. Tarnybinis pranešimas buvo surašytas tai ką girdėjo, ir ką matė (2 t., b. l. 173). Taigi minėta liudytoja patvirtino, jog paklausus S. T. apie jo sužalojimo aplinkybes, pastarasis neminėjo jokių jį sužalojusių asmenų, nurodė pats eidamas namo susvirduliavęs ir nukritęs. Vadinasi, jokiuose pirminiuose šaltiniuose nėra fiksuojamos aplinkybės apie S. T. sužalojimus padariusį asmenį.

28. Iš tiesų byloje yra 2023 m. balandžio 27 d. vyresniojo tyrėjo M. P. tarnybinis pranešimas „Dėl pokalbio su S. T.“, kuriame užfiksuota, jog pareigūnas kalbėjo su Kauno klinikų administracija, kurie nurodė, kad S. T. atlikta žandikaulio operacija. Perdavus telefoną pacientui bei jo paklausus dėl ko šis pateko į ligoninę šis atsakė, kad vartojo alkoholinius gėrimus su G. V., vienu momentu su juo susipyko ir G. stipriai ranka jam sudavė į galvą, vieną ar du kartus dėl ko jis nugriuvo, šias aplinkybes matė jo žmona G. T. (1 t., b. l. 24). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas M. P. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) AVPK kriminalinės policijos informacijos analizės poskyryje, 2023 metais dirbo (duomenys neskelbtini) r. policijos komisariate, buvo vyresnysis tyrėjas. Įvykio dalyvių pavardės G. V., S. T. yra girdėtos tiek kiek susiję su darbu reaguojant į įvykius, lyg vyko buitinis konfliktas, gerai nepamena. Jam teko bendrauti su S. T., nes vyriausiasis tyrėjas buvo davęs pavedimą jį apklausti, priimti pareiškimą iš jo. Kiek pamena S. T. buvo paleistas iš gydymo įstaigos, buvo apklaustas, bendrauta tiesiogiai, pareiškimas priimtas. Aplinkybės pareiškime užfiksuotos tik iš S. T. žodžių. (1 t., b. l. 24-25) pagarsintame tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės užfiksuotos telefoninio pokalbio metu, gydytojas perdavė telefoną S. T. ir šis nurodė užfiksuotas aplinkybes. Jis nesakė, kad yra kažkoks svetimas, kurio nepažįsta, nes jeigu su juo vartojo alkoholį, tai suprato, kad jis pažįsta tą asmenį, kuris jį sužalojo. Jeigu taip parašyta, ko gero, jis taip ir sakė. Nepamena ar šioje byloje atliko daugiau procesinių veiksmų. S. T. anksčiau yra matęs dėl vykusių buitinių konfliktų į kuriuos teko reaguoti. Kuomet apklausinėjo S. T. turėjo reagavimo skyriaus surinktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, su ja susipažino prieš apklausą (2 t., b. l. 171-172). Liudytojo parodymų visuma leidžia spręsti, kad pokalbio su S. T. metu (2023 m. balandžio 26 d.), pareigūnas buvo susipažinęs su tyrimo medžiaga, tame tarpe ir su 2023 m. balandžio 25 d. G. T. pranešimu policijai, jog jos sutuoktinį sužalojo kažkoks G. ar R., pastaroji nurodė, kad jos sutuoktinis šiuo metu yra Kauno klinikose (1 t., b. l. 8). Tuo tarpu G. T. dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog kitą dieną po įvykio, t. y. 2023 m. balandžio 25 d., jai skambino sutuoktinis iš Kauno klinikų, sakė, kad lūžęs žandikaulis (1 t., b. l. 46). Visa tai sudaro pagrindą manyti, kad 2023 m. balandžio 27 d. tarnybiniame pranešime nurodytos neva S. T. pateiktos jo sužalojimo aplinkybės, buvo paremtos vėlgi išimtinai G. T. nurodyta įvykio versija, kurios parodymai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu, todėl jais grįsti nuosprendį būtų neteisinga.

29. Tokiu būdu byloje esantys duomenys patvirtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nesurinkta neginčytinų G. V. kaltės įrodymų, byloje liko nepašalintos abejonės ir prieštaravimai dėl G. V. fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį S. T., pačio nukentėjusiojo susižalojimo esant neblaiviam aplinkybės, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį G. V. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje.

30. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas G. V. išteisino vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ir nurodė, kad jis dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinamas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tačiau tokia teismo išvada dėl išteisinimo pagrindo neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja netgi paties teismo nuosprendyje iškeltoms abejonėms dėl paties S. T. galimo susižalojimo. Teismų praktikoje yra pasakyta, kad sprendimas išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu priimamas tada, kai teismas nustato, jog kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika yra padaryta, tačiau nenustatyta, kad ją padarant dalyvavo kaltinamasis; toks išteisinimo pagrindas įpareigoja teismą imtis BPK 303 straipsnio 6 dalyje numatytų veiksmų (perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2009, 2K-191-648/2017). Išvada, kad nebuvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, daroma nustačius: 1) kad iš viso nebuvo įvykio dėl kurio vyko procesas, 2) kad įvykis buvo, bet jis negali būti vertinamas kaip nusikalstama veika ir 3) kad byloje yra nepašalinamų abejonių, neleidžiančių patikimai konstatuoti, ar iš viso įvykis buvo arba ar įvykis, kuris buvo, vertintinas kaip nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).

31. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, jog byloje gausu abejonių dėl S. T. susižalojimo aplinkybių, nepaneigtos ir paties asmens galimai nevalingo judėjimo įtakoto alkoholio sukeltos sveikatos sutrikdymo pasekmės. Tokiu būdu asmuo yra išteisinamas ne neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o dėl to, kad tokia veika nepadaryta, tai yra pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-648/2017). Taigi skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nurodant, jog G. V. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas). Dėl šių priežasčių nebėra pagrindo šią baudžiamąją bylą perduoti prokurorui nusikalstamas veikas padariusiam asmeniui nustatyti, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikintina.

32. Atitinkamai pakeitus išteisinimo pagrindą, keistinas ir civilinio ieškinio išsprendimo pagrindas. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, kad teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 4 punktu,

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendį pakeisti:

- pakeisti nuosprendžio rezoliucinę dalį, kuria nuspręsta G. V. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), nurodant: G. V. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

- Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

- Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria buvo nuspręsta baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ar asmenims nustatyti.

Kitą Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.