- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-16
- Bylos Nr.
- N-575-2778-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-63-3-00384-2010-5
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Romanas Klišauskas
- Kategorijos
- 45.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutarimo R. Z. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d. nutarimu R. Z. skundą patenkino ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Klaipėdos regiono departamento (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą Nr. 101833-2 (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo jam pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 145 straipsnio 2 dalį paskirta administracinė nuobauda – 750 (septynių penkių šimtų) litų bauda, panaikino bei administracinę bylą nutraukė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinis teisės pažeidimo protokolas R. Z. surašytas ir Institucijos Nutarimas priimtas už tai, kad jis 2010 m. gegužės 15 d., 17 val. 50 min., kelio „A1“ 302,5 kilometre vairavo UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį krovininį automobilį „Mercedes Benz 2650“ su puspriekabe „Broshuis“, vykstantį maršrutu Kena – Klaipėda, kuris, kaip nustatyta, yra sunkiasvorė ir didžiagabaritė transporto priemonė, o jos faktinė automobilio masė yra 60,15 t, kas 20,15 t viršijo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 3-66 dėl „Maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamos ašies apkrovos, leidžiamos bendros masės patvirtinimo“ (toliau – ir Maksimalių leidžiamų matmenų įsakymas; Įsakymas) II skirsnio 2.2 punkte nustatytą maksimalią leidžiamą bendrą masę – 40,00 t; faktinis aukštis – 4,43 m., o tai 0,43 m viršija Maksimalių leidžiamų matmenų įsakymo I skirsnio 2.1 punkte nustatytą maksimalų transporto priemonės aukštį – 4 m; faktinis junginio ilgis – 18,5 m, kas 2,0 m viršijo šio Įsakymo I skirsnio 1.3 punkte nustatytą maksimalų sujungtos transporto priemonės ilgį – 16,50 m, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnio nuostatas. Pridūrė, jog nors R. Z. ir pateikė leidimą Nr. 026012 važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritei ir (ar) sunkiasvorei transporto priemonei, tačiau Institucija nustatė, kad šis leidimas yra negaliojantis. Pažymėjo, jog ATPK 145 straipsnio 2 dalies dispozicija aiškiai neapibrėžia atsakomybės tuo atveju, kai važiuojama sunkiasvore transporto priemone su leidimu viršijant leidžiamą bendrą svorį, tačiau sisteminė nurodytų teisės normų analizė teismui suponuoja, kad asmenys (vairuotojai) pagal ATPK 145 straipsnio 2 dalį atsakomybėn traukiami ir tada, kai turi leidimą važiuoti kelių transporto priemonėmis, tačiau viršijamas nustatytas svoris. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju R. Z. krovininiam automobiliui leidimas, suteikiantis teisę važiuoti tokia transporto priemone Lietuvos Respublikos keliais, buvo išduotas, tačiau jis galiojo ne visa apimtimi. Pažymėjo, jog iš byloje esančio 2010 m. gegužės 15 d. svėrimo – matavimo akto (toliau – ir Svėrimo – matavimo aktas), kurio pagrindu priimtas Institucijos Nutarimas, matyti, jog R. Z. vežtas krovinys buvo svertas 2009 m. gegužės 15 d., 17 val. 1 min, tačiau Institucijos Nutarime nurodyta, jog jo vairuojamas krovininis automobilis 2010 m. gegužės 15 d., 16 val. 35 min. buvo sustabdytas dokumentų patikrinimui ir patikrinimo metu (17 val. 1 min.) sveriant ir vėliau matuojant (17 val. 50 min.) nustatyta, kad ši transporto priemonė viršijo leistiną maksimalų svorį. Konstatavo, jog iš šių dokumentų matyti, kad skiriasi pažeidimo nustatymo laikas, be to, teismo posėdžio metu peržiūrėjus vaizdo įrašą nustatyta, jog R. Z. vairuojama transporto priemonė į kontrolės postą atvyko 17 val. 35 min. Pažymėjo, jog Institucijos atstovo argumentai, kad vaizdo stebėjimo sistemoje buvo užprogramuotas žiemos laikas, nagrinėjamu atveju buvo paneigti liudytojo M. J. parodymais bei 2010 m. gegužės 15 d. vairuotojo dienos darbo protokolu, iš kurio matyti, jog R. Z. nuo 16 val. 15 min. iki 17 val. 3 val. nevažiavo. Pridūrė, jog iš minėto vairuotojo darbo dienos protokolo matyti, kad nuo privalomo poilsio vietos R. Z. važiavo 20 minučių, t. y. į Dirvupių postą, kur buvo tikrinama jo vairuojama transporto priemonė, jis atvyko 17 val. 23 min., o tai visiškai neatitinka Institucijos nurodyto laiko, be to, Svėrimo – matavimo akte nurodyta, kad jis surašytas 17 val. 50 min., tačiau iš vaizdo įrašo matyti, jog tokiu laiku transporto priemonė nebuvo pasverta. Pažymėjo, jog tarpusavyje skiriasi ir įrodymai, kuriais grindžiama R. Z. kaltė dėl svorio viršijimo: Svėrimo – matavimo akte nurodyta, jog svertos 4 transporto priemonės ašys, o svėrimo kvite Nr. 195 (toliau – ir Svėrimo kvitas) nurodyta, jog 2009 m. gegužės 15 d. (prieš metus laiko nuo pažeidimo užfiksavimo) svertos 7 transporto priemonės ašys, be to, Svėrimo kvite nenurodyta, kokia transporto priemonė sverta, skiriasi transporto priemonės faktinio svėrimo datos nuo nurodytosios kvite. Taip pat konstatavo, jog byloje neįrodyta, kad transporto priemonė buvo sverta neautomatinėmis ratų apkrovos matavimo plokštėmis, kurių tipas WL 103, bet priešingai Svėrimo – matavimo akte nurodyta, jog transporto priemonė sverta „HAENNI“ svarstyklėmis, kurių tipas EC 100, bei naudotos dvi plokštės: SN4666 ir SN4667, ir byloje nepateikti įrodymai, jog ši svėrimo priemonė yra metrologiškai patikrinta. Pažymėjo ir tai, kad administracinėje byloje Nr. II-324-583/2010 m. pateiktas neišverstas į lietuvių kalbą 2008 m. spalio 28 d. neautomatinių svarstyklių „HAENNI“, tipas WL 103, atitikimo sertifikatas, tačiau, teismo vertinimu, Svėrimo – matavimo akte nurodytas kitas svėrimo priemonės tipas, todėl negalima daryti išvados, jog transporto priemonė sverta būtent „HAENNI“ svarstyklėmis, tipas EC 100, kurioms atlikta metrologinė patikra. Pridūrė ir tai, kad svarstyklėms „HAENNI“, tipas WL 103, kurios, Institucijos teigimu, buvo naudojamos transporto priemonės svėrimui, ir kurioms pirminė patikra atlikta 2008 m. spalio 28 d., įsigaliojus Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2010 m. kovo 29 d. įsakymui Nr. V-30 turėjo būti atlikta periodinė patikra, tačiau ji atlikta nebuvo. Reziumavo, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių atlikto svėrimo teisingumą, nes nepateikti įrodymai, ar svėrimo prietaisui buvo atlikta patikra, Svėrimo kvite nesutampa faktinio svėrimo laikas, nenurodyta, kokiomis svarstyklėmis buvo pasvertas R. Z. gabenamas krovinys, byloje neįrodyta, jog matavimo prietaisas „HAENNI“, tipas EC 100, buvo metrologiškai tinkamas, o jo pagrindu pateikti įrodymai: Svėrimo – matavimo aktas ir Svėrimo kvitas patvirtina transporto priemonės bendros masės viršijimo faktą. Padarė išvadą, jog byloje surinkti įrodymai nepakankami faktinei aplinkybei dėl viršyto krovinio svorio įrodyti, o byla R. Z. atžvilgiu – nutrauktina, nenustačius jo veikoje ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties.
II.
Institucija, nesutikdama su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 125 – 129), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutarimą panaikinti, o ginčijamą Institucijos Nutarimą palikti galioti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarimu, nes jis buvo priimtas, neįvertinus visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, netinkamai pritaikius teisės normas ir padarius neteisingas išvadas dėl Institucijos Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymi, jog visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ATPK 145 straipsnio 2 dalis yra taikoma ir tuomet, kai važiuojama sunkiasvore transporto priemone su leidimu (tačiau pažeidus jame nustatytas sąlygas), kas tik patvirtina, jog Institucijos pareigūnai teisėtai nubaudė R. Z.. Teigia, jog įvertinus visą byloje turimą medžiagą – vaizdo įrašą, leidimo važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritei ir (ar) sunkiasvorei transporto priemonei Nr. 026012 kopiją (toliau – ir Leidimas sunkiasvorei transporto priemonei), protokolą ir Svėrimo – matavimo aktą, kurį pasirašė R. Z. – nekyla abejonių, kad Institucijos pareigūnų buvo pasverta būtent ta transporto priemonė, kuri nurodyta Institucijos priimtame Nutarime. Teigia, jog laiko nesutapimas yra techninė klaida, kuri šiam pažeidimui nėra labai svarbi, nes tai yra pažeidimo nustatymo laikas, o R. Z. pažeidimą darė visą laiką, važiuodamas nuo pakrovimo vietos iki stacionariojo kontrolės posto, t. y. iki tol, kol buvo sustabdytas pareigūnų. Pažymi ir tai, jog nesutinka su ta teismo išvada, kad junginio su kroviniu svėrimas prieštarauja teisiniam metrologiniam reguliavimui, nes pagal atitikties sertifikatą Nr. 511-00247 ratų apkrovos matavimo plokščių „HAENNI“ Nr. SN4666 ir SN4667 pirminė patikra buvo atlikta 2008 m. spalio 28 d., o 2006 m. gruodžio 1 d. Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. V-178, tokio tipo svarstyklėms nustatytas laiko intervalas tarp patikrų buvo 2 metai, todėl konstatuotina, jog 2010 m. gegužės 15 d. atliktas R. Z. vairuotos transporto priemonės svėrimas minėtam teisiniam metrologiniam reguliavimui neprieštarauja. Priduria, jog pirmosios instancijos teismo minimas 2010 m. kovo 29 d. Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. V-30 šį laiko intervalą tarp patikrų pakeitė į 1 metus, tačiau ši pasikeitusi teisės norma atgal negalioja, ką patvirtina ir byloje esantis Valstybinės metrologijos tarnybos raštas. Teigia, jog apdorojimo įrenginys EC 100 patikros sertifikato neturi, nes jis tėra duomenų atspausdinimo įrenginys ir tokio reikalavimo jam nenustato teisės aktai. Nurodo, jog Svėrimo kvite transporto priemonė pasverta su tinkamom svėrimo plokštėmis, todėl abejonių dėl faktinio transporto priemonės junginio su kroviniu svoriu nekyla. Priduria, jog Svėrimo – matavimo akte pateikti duomenys apie ašių faktinį svorį nepilni, nes buvo sveriama nestandartinė transporto priemonė ir programoje nenumatyta galimybė užfiksuoti visų ašių faktinius svorius, todėl manytina, kad tai – techninė klaida, kurią teismas, remdamasis visa bylos medžiaga, galėjo ištaisyti. Pažymi ir tai, jog liudytojas M. J. nelogiškai teigia, kad kitą dieną iš naujo pasvėrė minėtą transporto priemonę su kroviniu, nes jokių įrodymų apie tai, jog Institucijos patikrinimo metu užfiksuoti svėrimo duomenys buvo paneigti, jis nepateikė. Institucijos nuomone, kiekvienas asmuo, iš naujo pasvėręs transporto priemonę ir nustatęs neteisingus Institucijos tikrinimo rezultatus, būtų šiuos persvėrimo duomenis užfiksavęs bei pateikęs kaip jo nekaltumą pagrindžiantį įrodymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinėn atsakomybėn R. Z. patrauktas pagal ATPK 145 straipsnio 2 dalį, kuri numato, jog važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, taip pat važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų ir įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai, nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.
Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas dėl to, ar ATPK 145 straipsnio 2 dalis yra taikoma ir tuomet, kai važiuojama sunkiasvore transporto priemone su leidimu, tačiau pažeidžiant jame nustatytas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog sistemiškai aiškinant teisės normas, tampa aišku, kad atsakomybė pagal šį straipsnį taikoma ir tiems asmenims, kurių vairuojama, leistinus dydžius viršijanti, transporto priemonė turi leidimą tokiems leistinus viršijantiems dydžiams, tačiau juos vis vien viršija. Nagrinėjamoje situacijoje teisinį reguliavimą aiškinti kitaip būtų nepagrįsta, o ATPK 145 straipsnio 2 dalis, pasitelkus tokį teisės aiškinimą, prarastų savo prasmę. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos baigčiai esminę reikšmę sudaro tai, ar buvo įrodytas R. Z. vairuoto transporto priemonių junginio nustatytų dydžio viršijimo faktas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Įvertinusi byloje esančią medžiagą ir teismo nutarimą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje esantis Svėrimo – matavimo aktas (b. l. 76) nelaikytinas objektyviu įrodymu, pagrindžiančiu R. Z. padarytą pažeidimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktų įrodymų visumą, nemano, jog pirmosios instancijos teismo nustatyti Svėrimo – matavimo akto trūkumai laikytini esminiais, t. y. paneigiančiais R. Z. kaltę padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą ir sudarančiais pagrindą administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti. Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad pažeidimo nustatymo laikas Institucijos buvo nurodytas netiksliai, teisėjų kolegijai nesuteikia pagrindo abejoti tuo, jog 2010 m. gegužės 15 d. Dirvupių kontrolės poste buvo tikrinama būtent R. Z. vairuojama transporto priemonė, todėl teisėjų kolegija nevertina šio netikslumo formaliai. Atkreiptinas dėmesys, jog R. Z. su šiame Svėrimo – matavimo akte išdėstytomis aplinkybėmis ir gautais rezultatais sutiko pasirašytinai, jokių abejonių dėl to, kad šis aktas galėjo būti surašytas, kai transporto priemonė dar nebuvo pasverta, nekėlė, nors ir dalyvavo svėrime, t. y. tuo metu, kai vyko transporto priemonės svėrimas jis, kaip nustatyta, joje sėdėjo, ko neneigė ir pats (b. l. 86), o savo nesutikimą dėl užfiksuoto laiko teisingumo jis pradėjo reikšti tik per savo atstovą teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje, bei 2010 m. rugpjūčio 24 d. jam pakartotinai surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole (b. l. 39 – 40), teikdamas paaiškinimą, todėl manytina, kad visos byloje pagrįstai kilusios abejonės dėl netikslaus laiko fiksavimo galėjo būti pašalintos pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, ką Institucijos atstovas ir darė, teikdamas nuoseklius ir logiškus paaiškinimus bei rašytinius įrodymus (b. l. 69), o R. Z. argumentai dėl išaiškėjusių netikslumų, nustatant faktinį svėrimo ir Svėrimo – matavimo akto surašymo laiką, teisėjų kolegijos nuomone, vertintini kritiškai, kaip jo pasirinkta gynybinė taktika.
Pridurtina, jog teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl svėrimo priemonės, kuria buvo nustatytas R. Z. vairuoto transporto priemonių junginio nustatytų dydžio viršijimo faktas, tinkamumo naudoti, t. y. šios svėrimo priemonės atitikimo teisės aktų numatytiesiems metrologiniams reikalavimams. Teisėjų kolegija nesutinka su tuo, jog byloje nėra jokių duomenų, įrodančių faktą, kad svėrimo priemonė, panaudota pažeidimui išaiškinti, buvo metrologiškai patikrinta. Pasakytina, jog iš prie šios bylos prijungtoje administracinėje byloje Nr. II-324-583/2010 m. esančios 2009 m. gruodžio 15 d. Valstybinės metrologijos tarnybos pažymos (l. 72) matyti, kad dėl neautomatinių svarstyklių „HAENNI“, WL 103, naudojimo kreiptis į šią tarnybą nereikėjo, o iš byloje esančios 2010 m. rugpjūčio 25 d. Valstybinės metrologijos tarnybos pažymos (b. l. 68), kurią ši tarnyba pateikė, įvertinusi Institucijos jai perduotas bylos dokumentų kopijas, matyti, kad minėtos svarstyklės „HAENNI“ 2010 m. gegužės 15 d. buvo tinkamos naudoti bei jos nagrinėjamu atveju turėjo dvejus metus, t. y. iki 2010 m. spalio 28 d. galiojančią metrologinę patikrą. Teisėjų kolegija objektyvių priežasčių, kodėl turėtų abejoti šio kompetentingo organo pateikta išvada, nemato bei taip pat nepritaria tam byloje iškeltam argumentui, kad įsigaliojus Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2010 m. kovo 29 d. įsakymui Nr. V-30, kuris numatė reikalavimą tokio tipo svarstyklėms periodinę patikrą atlikti kas metus, šioms svarstyklėms tokia patikra turėjo būti atliekama iš naujo, t. y. dar nesuėjus 2 metų terminui, skaičiuotinam nuo 2008 m. spalio 28 d. atliktos pirminės šio svėrimo prietaiso patikros, nes, kaip teisingai pastebi Institucija, šis teisės aktas atgal negaliojo. Pridurtina, jog Svėrimo – matavimo akte taip pat pakankamai aiškiai nurodoma, kokiomis svarstyklėmis buvo sveriama R. Z. vairuota transporto priemonė, t. y. iš akto matyti, kad svėrimas buvo atliekamas „HAENNI“ svarstyklėmis, neautomatinėmis ratų apkrovos matavimo plokštėmis – SN4666 ir SN4667. Šiame Svėrimo – matavimo akte eilute žemiau po svarstyklių pavadinimo taip pat nurodomas tipas EC 100; SN 1620, tačiau pastebėtina, kad įvertinus prie šios bylos prijungtoje administracinėje byloje Nr. II-324-583/2010 m. (l. 40; 42) esančią medžiagą, akivaizdu, kad EC 100 yra ne minėtų svarstyklių tipas, o jų apdorojimo įrenginys, arba, kiek kitais žodžiais, kvito spausdinimo įrenginys, bendra sistema susietas su ratų apkrovos svarstyklėmis, todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad administracinėje byloje Nr. II-324-583/2010 m. pateiktas neišverstas į lietuvių kalbą 2008 m. spalio 28 d. neautomatinių svarstyklių „HAENNI“, tipas WL 103, atitikimo sertifikatas, neįrodo, jog transporto priemonė sverta būtent „HAENNI“ svarstyklėmis, tipas EC 100, kurioms atlikta metrologinė patikra, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegijos nuomone, visi šie neaiškumai, dėl to, kas laikytina svarstyklių tipu, o kas – nuo jų neatsieto apdorojimo įrenginio tipu, kaip ir tie, kilę dėl Svėrimo – matavimo akte bei Svėrimo kvite užfiksuoto svertų transporto priemonės ašių skaičius neatitikimo, šiuo atveju galėjo būti išaiškinti, analizuojant byloje surinktų įrodymų visumą bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau jie nelaikytini neištaisytinais ir savaime nesudaro prielaidų administracinę bylą, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties pagal ATPK 145 straipsnio 2 dalį R. Z. veikoje, nutraukti.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė ir neįvertino visų svarbių bylai įrodymų, taip pažeisdamas ATPK 248, 257, 284 straipsnių nuostatas, todėl skundžiamas teismo nutarimas yra naikinamas, o administracinio teisės pažeidimo byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu,
nutaria:
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme.
Nutartis neskundžiama.