Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2013-11-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-722-380-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-11-29
Bylos Nr.
1A-722-380-2013
Teisminio proceso Nr.
1-33-1-01003-2011-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Dalius Jocys, Dalia Kursevičienė
Kaltinamasis
A. M., R. B.
Nukentėjusysis
I. P.
Civilinis ieškovas
I. P.
Advokatai
Vaclovas Janušauskas, Ramūnas Girevičius
Pranešėja A. Sadauskaitė Baudž. byla Nr. 1A-722-380/2013Teisėja L. Venckuvienė Proceso Nr. 1-33-1-01003-2011-6
Procesinio sprendimo kategorija (S) 1.1.7.2.7.; 1.1.8.10.3.; 1.1.8.10.5.; 1.2.14.5.2.;
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 29 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teisėjų Daliaus Jocio, Dalios Kursevičienės,sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorei Jurgitai Rumbinaitei,išteisintajam A. M., jo gynėjai advokatei Mirandai Kunickienei,išteisintajam R. B., jo gynėjui advokatui Vaclovui Janušauskui,nukentėjusiajai I. P., jos atstovui advokatui Ramūnui Girevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Rumbinaitės ir nukentėjusiosios I. P. atstovo advokato Ramūno Girevičiaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. R. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. P. 45238 litų civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Išaiškinta, kad civilinė ieškovė turi teisę kreiptis į teismą ir pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į R. P., butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. 50/12731, 47,22 kv/m. ploto, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. buvo kaltinamas tuo, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. balandžio 24 d., 2010 m. rugpjūčio mėn., tiksli data tyrimo metu nenustatyta, SMS žinutėmis siųsdamas į I. P. (buvusios G.) telefono Nr. (duomenys neskelbtini) įvairaus turinio žinutes ir taip susipažinęs su I. P., ir įgijęs jos pasitikėjimą, siekdamas apgaule iš I. P. išvilioti kuo didesnę dalį turto-piniginių lėšų tariamoms skoloms padengti, advokato pagalbai už tariamai suteiktas teisines paslaugas apmokėti dėl paleidimo iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko, tai yra laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn., įvairiais būdais, o būtent SMS žinutėmis, telefoninių pokalbių metu, rašytiniais laiškais nurodydamas, kad ketina ją vesti sudarant santuoką ir bendrai vesti šeimos ūkį, kad tariamai turi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto - žemės sklypų, kurį, paleidus jį iš įkalinimo įstaigos, realizuos ir gaus piniginių lėšų, kuriomis padengs I. P. turėtas išlaidas ir paskolintus pinigus, taip aktyviai, sistemingai veikdamas ir realiai neketindamas vykdyti savo įsipareigojimų, įtikino I. P. kreiptis į kredito įstaigą Kredito uniją „(duomenys neskelbtini)“ dėl paskolos, ko pasėkoje I. P. įtakota A. M., kreipėsi į Kredito uniją ir sudarė 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 30 000 Lt, prievolę užtikrindama nuosavybės teise buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Po ko, gautą paskolos dalį 18 000 Lt 2010 m. rugsėjo 24 d. pervedė į A. M. mamos R. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „Swedbank“ AB.

A. M. tęsdamas nusikalstamą veiką, įgijęs I. P. pasitikėjimą, siekdamas apgaule iš I. P. išvilioti kuo didesnę dalį turto-piniginių lėšų tariamoms skoloms padengti, advokato pagalbai už tariamai suteiktas teisines paslaugas apmokėti dėl paleidimo iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko, tai yra laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn., įvairiais būdais, o būtent SMS žinutėmis, telefoninių pokalbių metu, rašytinais laiškais nurodydamas, kad ketina ją vesti sudarant santuoką ir bendrai vesti šeimos ūkį, kad tariamai turi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto - žemės sklypų, kurį, paleidus jį iš įkalinimo įstaigos, realizuos ir gaus piniginių lėšų, kuriomis padengs I. P. turėtas išlaidas ir paskolintus pinigus, taip aktyviai, sistemingai veikdamas ir realiai neketindamas vykdyti savo įsipareigojimų, įtikino I. P. paskolinti jam 4000 Lt apmokėti tariamas antstolių išlaidas, dėl ko I. P. kreipėsi į kredito įstaigą AB „(duomenys neskelbtini)" dėl 4000 Lt vartojamosios paskolos ir 2011 m. sausio 25 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 4000 Lt sumai. Po to, gautą paskolos dalį 3000 Lt pervedė į A. M. tėvo A. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „DnB Nord" bankas.

Po to, A. M. tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrai su R. B., įgijęs I. P. pasitikėjimą, siekdamas apgaule iš I. P. savo ir kitų asmenų naudai išvilioti kuo didesnę dalį turto tariamoms skoloms padengti, advokato pagalbai už tariamai suteiktas teisines paslaugas apmokėti dėl paleidimo iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko, tai yra laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn., įvairiais būdais, o būtent SMS žinutėmis, telefoninių pokalbių metu, rašytiniais laiškais nurodydamas, kad ketina ją vesti sudarant santuoką ir bendrai vesti šeimos ūkį, kad tariamai turi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto - žemės sklypų, kurį, paleidus jį iš įkalinimo įstaigos, realizuos ir gaus piniginių lėšų, kuriomis padengs I. P. turėtas išlaidas ir paskolintus pinigus, tačiau realiai neketindamas ir neturėdamas realių galimybių savo įsipareigojimams I. P. įvykdyti, taip aktyviai, sistemingai veikdamas įtikinėjo I. P. paskolinti 80 000 Lt, tačiau jai neturint reikalaujamos pinigų sumos, įtikino I. P. paskolinti jam kuo daugiau piniginių lėšų jas skolinantis iš kitų asmenų, prievolės įvykdymui įkeičiant butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir savo nusikalstamiems tikslams įvykdyti pasitelkęs bendrininką R. B., kuris žinojo ir suprato A. M. nusikalstamus prieš nukentėjusiąją I. P. veiksmus bei tikslus, veikusį pagal A. M. nurodymus ir nukentėjusiajai I. P. suradusį bei pristačiusį tariamą nukentėjusiosios buto pirkėją - R. P., bendrai su R. B. apgaulės įtakoje įtikino nukentėjusiąją I. P. 2011 m. kovo 9 d. (duomenys neskelbtini) I-jame notarų biure sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu I. P. pardavė tariamam pirkėjui R. P. su atpirkimo teise iki 2011 m. spalio 9 d. butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos kaina yra 140 000 Lt, už nepagrįstai mažą kainą- 65 000 Lt, iš kurių gautą dalį - 28 762,05 Lt buvo grąžintas kreditas Kredito unijai pagal 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o kitą dalį - 24 238 Lt nukentėjusioji I. P. perdavė R. B. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriuos R. B. tyrimo nenustatytu būdu panaudojo kartu su A. M.. Tokiu būdu A. M. kaltinamas apgaule įgijęs pasitikėjimą ir melagingai nurodydamas faktines aplinkybes bei nepagrįstai žadėdamas vykdyti įsipareigojimus I. P., apgaule savo naudai užvaldęs 45 238 Lt, iš kurių veikdamas bendrai su R. B. užvaldė 24 238 Lt, bei kitų asmenų - R. P. naudai apgaule bendrai su R. B. užvaldė didelės vertės nukentėjusiosios I. P. turtą- butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė - 140 000 Lt.

R. B. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2011 m. kovo mėnesio pradžioje, tiksli data tyrimo metu nenustatyta, veikdamas bendrai su A. M., kuris įgijęs I. P. pasitikėjimą, siekdamas apgaule iš I. P. išvilioti kuo didesnę dalį turto tariamoms skoloms padengti, advokato pagalbai už tariamai suteiktas teisines paslaugas apmokėti dėl paleidimo iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko, tai yra laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn., įvairiais būdais, o būtent SMS žinutėmis, telefoninių pokalbių metu, rašytiniais laiškais nurodydamas, kad ketina ją vesti sudarant santuoką ir bendrai vesti šeimos ūkį, kad tariamai turi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto - žemės sklypų, kurį, paleidus jį iš įkalinimo įstaigos, realizuos ir gaus piniginių lėšų, kuriomis padengs I. P. turėtas išlaidas ir paskolintus pinigus, taip aktyviai, sistemingai veikdamas ir realiai neturėdamas galimybių ir neketindamas vykdyti savo įsipareigojimų, įtikinėjo I. P. paskolinti 80 000 Lt, tačiau jai neturint reikalaujamos pinigų sumos, įtikino I. P. paskolinti jam kuo daugiau piniginių lėšų jas skolinantis iš kitų asmenų, prievolės įvykdymui įkeičiant butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), po ko R. B., žinodamas ir suprasdamas A. M. nusikalstamus prieš nukentėjusiąją I. P. veiksmus bei tikslus, veikdamas pagal A. M. nusikalstamus nurodymus, nukentėjusiajai I. P. surado bei pristatė tariamą nukentėjusiosios buto pirkėją - R. P. ir bendros su A. M. apgaulės įtakoje įtikino nukentėjusiąją I. P. 2011 m. kovo 9 d. (duomenys neskelbtini) pirmajame notarų biure sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu I. P. pardavė tariamam pirkėjui R. P. su atpirkimo teise iki 2011 m. spalio 9 d. butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos kaina yra 140 000 Lt, už nepagrįstai mažą kainą- 65 000 Lt, iš kurių gautą dalį - 28 762,05 Lt buvo grąžintas kreditas Kredito unijai pagal 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o kitą dalį - 24 238 Lt nukentėjusioji I. P. perdavė R. B. bute (duomenys neskelbtini), kuriuos R. B. tyrimo nenustatytu būdu panaudojo kartu su A. M.. Tokiu būdu R. B. kaltinamas apgaule savo naudai bendrai su A. M. užvaldęs 24 238 Lt, bei kitų asmenų - R. P. naudai apgaule bendrai su A. M. užvaldę didelės vertės nukentėjusiosios I. P. turtą - butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė - 140 000 Lt.

Šalies argumentai

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Jurgita Rumbinaitė apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. M. kaltu pagal BK 182 str. 2 d. ir paskirti jam 4 m. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtą bausmę subendrinti su Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 7 metų laisvės atėmimo bausmę ir 10 MGL (1300 Lt) dydžio baudą. Į bausmės laiką įskaityti iš dalies atliktą bausmę pagal 2012 m. liepos 3 d. nuosprendį. Pripažinti R. B. kaltu pagal BK 182 str. 2 d. ir paskirti jam 4 m. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtą bausmę subendrinti su Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies sudedant ir paskiriant galutinę subendrintą bausmę – 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Į bausmės laiką įskaityti iš dalies atliktą bausmę pagal 2011 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį. A. M. tyčią sukčiauti parodo nukentėjusiąją klaidinančių aplinkybių sukūrimas, o būtent tai, kad I. P. ilgą laiką buvo klaidinama SMS žinutėmis, laiškais, kuriuose A. M. pastarąją vadino savo žmona, ant vokų nurodydavo santuokinę jos pavardę M., rašydavo apie būsimą santuoką, vaikus, taip siekdamas įtikinti ją apie nuoširdžius jausmus, bendrą ateitį bei tokiu būdu įgyti jos besąlygišką pasitikėjimą, kuris jam buvo būtinas įtikinti nukentėjusiąją skolintis iš kreditų įstaigų pinigus ir juos jam pervesti. Suvokdamas, kad nukentėjusioji yra patikėjusi jo pažadais, tęsdamas savo sumanymą – išvilioti iš pastarosios kuo daugiau pinigų, nurodė jai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis turi žemės sklypus, kuriuos, išėjęs į laisvę, parduos už 250 000 – 320 000 Lt ir tokiu būdu padengs jos skolas kreditoriams, nors kaip matyti iš Registrų centro duomenų, A. M. vardu nėra ir nebuvo įregistruoto jokio nekilnojamojo turto. A. M. skatino nukentėjusiąją skolintis pinigus iš kreditų įstaigų, laiškuose nurodydamas, į kokias įstaigas kreiptis ir kokius dokumentus turėti, o gautus pinigus pervesti jam, kad jis galėtų atlyginti ieškinius bei žalą valstybei, dėl ko greitai bus paleistas į laisvę, tačiau kaip matyti iš A. M. parodymų, jis ne tik kad gautus pinigus išleido savo reikmėms bei pralošė, nors buvo nurodęs, kad atlygins žalą valstybei, kas patvirtina jo tyčią apgaule pasisavinti nukentėjusiosios pinigus, bet ir tuo metu buvo nuteistas už turto prievartavimą ir jam buvo paskirta 3 m. laisvės atėmimo bausmė, bei vyko kitas ikiteisminis tyrimas pagal kurį Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nuosprendžiu buvo nuteistas terminuotu laisvės atėmimu 4 m. 6 mėn. su 10 MGL bauda, todėl akivaizdu, jog jis nukentėjusiajai nurodė melagingus duomenis apie greitą išėjimą į laisvę ir skolų atlyginimą, nes žinojo savo tikrąją padėtį, susijusią su ilgalaikiu laisvės atėmimu. Teismo nurodytas argumentas, kad A. M. nesislapstė, nevengė nukentėjusiosios bei dalį skolos grąžino dabartinė A. M. žmona yra tiesiog nelogiškas, nes kaip A. M. galėjo slėptis, kai jam tuo metu nuosprendžiu buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė bei tuo metu vyko kitas ikiteisminis tyrimas. Tai, kad A. M. pripažino skolą nukentėjusiajai ir dalį jos stengėsi grąžinti nevertintina civilinės teisės prasme, nes dėl pinigų grąžinimo A. M. pradėjo tartis tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, juolab, kad grąžintinos sumos buvo nereikšmingos ir neesminės, kas tik rodo, kad A. M. tokiu būdu tik siekė ir toliau klaidinti nukentėjusiąją, todėl apeliaciniame skunde teigiama, jog visos išvardintos aplinkybės neginčijamai patvirtina sąmoningą A. M. elgesį veikti apgaule. A. M. jam inkriminuotus veiksmus atliko realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu, o tai paneigia teismo teiginius apie jo sąžiningus ketinimus vykdyti turtinius įsipareigojimus, juolab, kad nukentėjusiajai jis liko skolingas didelę pinigų sumą, kas patvirtina, jog A. M. užvaldė svetimą turtą ne tik esmingai suklaidindamas nukentėjusiąją, bet ir apsunkindamas jos galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka, todėl mano, kad teismo teiginiai apie civilinį teisinį kaltinamojo ir nukentėjusiosios santykių pobūdį nepagrįsti, o padaryta veika kvalifikuotina kaip sukčiavimas. A. M. gavęs pinigus už I. P. parduotą butą, išjungė mobilaus ryšio telefoną ir sudarė santuoką su kita moterimi, kas rodo, jog pažadai apie santuoką buvo tik melas, siekiant įgauti nukentėjusiosios pasitikėjimą, kuo vėliau pasinaudojo, įkalbėdamas pastarąją ne tik imti kreditus, bet ir vėliau parduoti butą, o gautus pinigus perduoti jam, kas tik patvirtina aplinkybę, jog jis tokiu būdu siekė apgauti nukentėjusiąją ir įgyti pastarosios pasitikėjimą nusikalstamiems tikslams įgyvendinti. Nukentėjusiajai yra nustatyta oligofrenija, debilumas vidutinio laipsnio, mastymas sulėtintas, protinis atsilikimas iš vaikystės, intelektas žemas, gretutinės diagnozės – kurtumas dešine ausimi, kairės klausos nervo uždegimas, kas patvirtina, jog nukentėjusioji galimai tiesiog ne tik kad neturi suvokimo apie susidariusią realią situaciją, bet ir įprastų socialinių įgūdžių, reikalingų sudaryti civilinius sandorius, ir suprasti iš to kylančias pasekmes, dėl ko ji, kaip nurodo teisėja, tiesiog naiviai pasitikėjo kaltininko apgaulingais kėslais. Tai, kad ji yra antrą kartą ištekėjusi ir turi vaiką, nėra pagrindas traktuoti, kad nukentėjusioji turėjo suprasti savo veiksmus, o ypač susijusius su civilinių sandorių sudarymu. Iš byloje surinktų duomenų akivaizdžiai matyti, kad A. M. veiksmai buvo nuoseklūs ir sistemingi, siekiant kuo daugiau užvaldyti nukentėjusios pinigus, o būtent A. M. realiai neturėdamas ketinimų sudaryti santuokos su nukentėjusiąja ir neturėdamas jokio nekilnojamojo turto, suprasdamas ir žinodamas, kad I. P. savarankiškai skolų kreditoriams grąžinti neturi jokių realių galimybių, tyčia apgaulės būdu įkalbėjo nukentėjusiąją sudaryti kredito sutartį Nr. 70081 su kredito unija „(duomenys neskelbtini)“, greitojo kredito sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gautus pinigus pervesti į A. M. motinos ir tėvo banko sąskaitas, be to, nukentėjusiąją įtikino parduoti butą su atpirkimo teise. Šios aplinkybės, kas A. M. per kelis kartus įkalbėjo nukentėjusiąją atlikti finansines operacijas ir pervesti pinigus jo nurodytiems asmenims bei tai, kad jis organizavo buto pardavimą, pasitelkdamas šiai nusikalstamai veikai bendrininką R. B., patvirtina kaltinamojo nusikalstamus kėslus, juolab, kad pati nukentėjusioji buto pirkėjų neieškojo, o vykdė tik A. M. nurodymus. A. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu buvo prieštaringi. A. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai apie R. B. kelia abejonių ir apelianto nuomone, patvirtina faktą, jog A. M. nesiekė padėti nukentėjusiajai, nors jis pasirinko tokią gynybinę poziciją, bet priešingai – su R. B. buvo susitarę įkalbėti nukentėjusiąją parduoti butą ir apgaulės būdu pasisavinti jos pinigus, todėl byloje nustatytų ir įrodymais pagrįstų aplinkybių visuma neabejotinai leidžia konstatuoti, kad kaltinamieji suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia, kas būtina traktuojant sukčiavimo sudėtį. R. B. parodymai buvo prieštaraujantis byloje surinktiems įrodymams, kas paneigia jo gynybinę versiją, kad jo tikslas buvo padėti nukentėjusiajai. Apelianto nuomone, R. B. veikė kartu susitaręs su A. M., nes kaip jis teisiamojo posėdžio metu parodė, suprato A. M. kėslus, jam pačiam kilo įtarimas dėl prašomos pagalbos, tačiau ir toliau vykdė pastarojo nurodymus. A. M. prašė pagalbos asmens, kuriuo jis nepasitikėjo ir kuris tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini) o butas buvo (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, jog R. B. suvokdamas tuo metu bausmę atliekančio draugo nusikalstamus kėslus ir iš to kylančias pasekmes, sutiko dalyvauti A. M. sugalvotoje nusikalstamoje veikoje. Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo nepagrįstai priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes surinktų ir išanalizuotų duomenų visuma betarpiškai patvirtina, jog A. M. ir R. B., veikdami bendrininkų grupe, apgaule užvaldė didelės vertės svetimą turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.

Nukentėjusiosios I. P. atstovas advokatas Ramūnas Girevičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį - A. M. ir R. B. pripažinti kaltais įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d. ir paskirti valstybės kaltintojos reikalaujamas bausmes. Teismo nuosprendis ir jame padarytos išvados nepagrįstos objektyviu ir visapusišku bylos įrodymų visumos įvertinimu, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nebuvo pagrįstos išsamia bylos aplinkybių analize, visapusišku įrodymų ištyrimu ir teisingu jų įvertinimu. Įrodymai įvertinti atsietai vienas nuo kito, nevertinant įrodymų patikimumo, nepagrįstai prioritetiškai pripažįstant visus kaltinamųjų parodymus kaip objektyvius. Teismas iš esmės pažeidė BPK 20 str. 5 d., 305 str. reikalavimus. Tokiu būdu, priimant išteisinamąjį nuosprendį buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo ir įrodymų vertinimo pažeidimai, kurie kliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti objektyvų apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. l d. 4 p., 369 str. 3 d.). Minimų pirmosios instancijos teismo pažeidimų pašalinimas ir objektyvus visumos įrodymų vertinimas sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui išteisintųjų atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 1 d. 2 p.). Skundžiamame nuosprendyje teismas suklydo ir neįvertindamas bylos įrodymų visumos pagal vidinį įsitikinimą, kuris turi būti pagrįstas tiek įstatymų taikymu, tiek teismine praktika, tiek gyvenimišku patyrimu, padarė klaidingas išvadas dėl tarp apeliantės ir kaltinamųjų asmenų susiklosčiusių vien civilinių teisinių - paskolinių santykių. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nepagrįstomis teismo išvadomis, kad kaltinamieji asmenys neturėjo išankstinės tyčios panaudoti prieš apeliantę apgaulę tikslu savo ir trečiųjų asmenų naudai užvaldyti jai priklausantį turtą, kad apgaulės prieš nukentėjusiąją turinys nebuvo esminis ir neturėjo įtakos nukentėjusiosios suklaidinimui užvaldant jos turtą, kad nebuvo tyčios apgaulės būtų užvaldyti apeliantės turtą kryptingumo. Teismas neobjektyviai įvertindamas įrodymų visumą, dalies įrodymų nevertindamas visai, (nevertindamas kaltinamojo A. M. popierinių laiškų turinio), o vien be jokių abejonių ir kritikos priimdamas kaltinamojo A. M. paaiškinimus teismui, net nepasisakydamas dėl ko vienus įrodymus atmeta, o kitus įrodymus vertina prioritetiškai, klaidingai konstatavo, kad kaltinamieji neturėjo tyčios apgaulės įtakoje esminiai suklaidinti apeliantės ir užvaldyti jos turtą. Teismas klaidingai patikėjo A. M. parodymais, kad pati apeliantė jam siūlė paskolinti pinigų ir tai ji dariusi tik po 1-2 mėn. nuo pažinties ir bendravimo su juo telefonu, SMS ir laiškais. Nukentėjusioji A. M. pinigus pervedė 2010 m. rugsėjo 7 d. – 250 Lt, 2010 m. rugsėjo 15 d. – 100 Lt, 2010 m. rugsėjo 20 d. – 400 Lt. Tai rodo, kad nuo pat pažinties pradžios A. M. intensyviai ir kryptingai siekė apeliantės palankumo, prisidengdamas išgalvotais ir niekaip A. M. nepagrįstais byloje poreikiais – telefonui įsigyti (neteisėtas disponavimas ryšio priemonėmis įkalinimo įstaigose), rūbams ir maistui, viliojo iš nukentėjusiosios pinigine lėšas ir tuo pačiu pelnė jos pasitikėjimą. Teismas visai neįvertino, kokiems advokatams ir už kokias teisines paslaugas neva buvo reikalingos piniginės lėšos, kokiems civiliniams ieškiniams atlyginti buvo reikalaujamos iš apeliantės labai didelės pinigų sumos, visai teismo nesiaiškinta ar gautos iš apeliantės piniginės lėšos buvo realiai panaudotos nurodomiems tikslams. A. M. teismui nurodė, kad gautus iš apeliantės pinigus išleido kasdieniams poreikiams, maistui, rūbams, audio aparatūrai, lošimams lažybų punktuose. Nukentėjusiajai A. M. teikė melagingą informaciją - nuslėpė ankstesnius teistumus ir atliekamą tyrimą kitoje byloje, nurodė tik vieną sukčiavimo nuosprendį, pabrėždamas ir įtikindamas apeliantę, kad jis yra nekaltas, melavo apie realias A. M. paleidimo į laisvę galimybes, todėl apeliantė patikėjo A. M. melu. A. M. apgaulė dėl labai greito jo paleidimo į laisvę ir santuokos su apeliante sudarymas bei tolimesnis bendras gyvenimas pagrindė ir kitą melą - nurodymą apeliantei dėl reikalaujamų pinigų paskirties, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir kiekvieną melagingą informaciją įvertino atsietai vieną nuo kitos. Teismas turėjo patikrinti ir neginčijamai konstatuoti kokią melagingą informacija apeliantei buvo suteikta, kokie pinigų panaudojimo poreikiai buvo nurodyti ir kokiems tikslams iš apeliantės gauti pinigai buvo panaudoti. Negalima sutikti su išvada, kad kaltinamasis A. M. apeliantės atžvilgiu elgėsi sąžiningai ir realiai ketino su apeliante sudaryti santuoką. Po 2011 m. kovo 9 d. sudarytos buto pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutarties A. M. nutraukė bendravimą su apeliante. Kaltinamasis R. B. taip pat teismui patvirtino, kad apeliantė jam skundėsi dėl A. M. nebendravimo su ja. Apeliantė teismui ir tyrimo metu nurodė, kad po šios ginčo sutarties sudarymo iš įkalinimo įstaigos pradėjo skambinti kiti nuteistieji ir siūlė apeliantei bendrauti su jais, kas akivaizdžiai parodo, kad apeliantės kontaktus A. M. perdavė kitiems nuteistiesiems. Nebuvo objektyviai įvertinta santuokos nesudarymo priežastis - nukentėjusiosios tariamas neatvykimas į pasimatymą, jos nematymas gyvai, negali būti logiškai paaiškinamas, turint omenyje iki tol nuoseklų A. M. deklaravimą tariamų savo tikslų - santuokos ir bendro gyvenimo su nukentėjusiąja. Apeliantė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad pinigus A. M. perdavė jo paties prašymų, prieš tai gavus jo nurodymus ką ir kur turinti padaryti. Šioje byloje teismas turėjo įvertinti apeliantės asmenybę, jos susirgimus, gyvenimišką patirtį. Skundžiamame nuosprendyje nurodydamas nukentėjusiajai galimybę pasitikrinti A. M. turimą turtą ir galimybes grąžinti pinigus, teismas visiškai nenurodė kaip tai turėjo būti atlikta. Asmens duomenų apsaugos įstatymo nuostatos, kurios apeliantei, net jei ji būtų bandžiusi pasitikslinti A. M. turimą turtą, neleistų nei iš vienos valstybinės ar privačios institucijos gauti duomenis apie A. M. turtą ir įsipareigojimus. Tai suponuoja, jog apeliantė turėjo galimybę pasitikėti tik A. M. teiginiais, kurie buvo konkretūs, įtikinantys ir paaiškinantys tariamo pinigų gražinimo realumą. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas visai neatsižvelgė ir apeliantės psichinę būseną prilygino elementariam jos naivumui. Akivaizdu, jog jei teismui kilo abejonių dėl apeliantės gebėjimų objektyviai įvertinti prieš ją naudojamos apgaulės turinį, jos gebėjimus analizuoti informaciją ir padaryti teisingas išvadas, teismas, turėdamas objektyvias ekspertizių aktais patvirtintas išvadas dėl apeliantės psichinės negalios, turėjo skirti ekspertizę dėl apeliantės psichinės būklės ir gebėjimų pilnavertiškai suprasti aplinką ir valdyti savo veiksmus. Teismas vienašališkai ir be jokių motyvų apeliantės psichinės būklės neįvertino ir apeliantę priskyrė prie standartinio protingo ir atsakingo žmogaus etalono. Byloje esantys įrodymai visumoje pagrindžia, jog apeliantė dėl savo psichinės būklės ir gyvenimiško nepatyrimo bei veikiama kaltinamųjų asmenų apgaulės, atliko juridinius veiksmus griežtai pagal kaltinamųjų nurodymus, jokio jos savarankiškumo, išskyrus fizinio dalyvavimo kredito įstaigoje ir pas notarus, nėra. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad apeliantė pati savo iniciatyva būtų pasirinkusi vienokį ar kitokį veikimo variantą ir taip būtų veikusi, būtų sprendusi iškilusius klausimus ir problemas. Apeliantė, paveikta apgaulės, sugebėjo tik tikėti kaltinamųjų apgaule ir prašyti A. M. grąžinti pinigus, visiškai nesuprantamais motyvais ir viltimi siųsti A. M. pinigines lėšas iki pat 2011 m. gegužės 18 d. A. M., prieš gaudamas pinigus iš nukentėjusiosios, žinojo ir suprato savo kreditorinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims, kurių masto teismas net nevertino, suprato ir žinojo, kad neturi jokio turto, kurį realizavus būtų galima realiai gražinti pinigus nukentėjusiajai, tačiau sąmoningai siekė ir melagingais pagrindais (reikia sumokėti advokatui, atlyginti žalą, kurių neketino ir nevykdė) pridengė pinigų gavimą, jį įvardindamas paskola iš nukentėjusiosios. Objektyvūs įrodymai, kad A. M. neturėjo jokio turto, kuris leistų grąžinti pinigus apeliantei, neturi nei darbo nei išsilavinimo, t. y. neturi jokių pajamų, kurios garantuotų pinigų gražinimą ir buto atpirkimą iš R. P., sąlygoja išvadą, kad teismas be pagrindo neįžvelgė A. M. išankstinės tyčios apgaule užvaldyti kiek galima daugiau apeliantės turto, neketindamas įsipareigojimų vykdyti. Teismas klaidingai sprendė, kad A. M. neatliko jokių veiksmų, kurie užkirstų kelią apeliantei civilinėmis priemonėmis susigrąžinti tariamai paskolintus pinigus, net nurodė, kad apeliantė jau dabar teisme civilinėje byloje reikalauja buto grąžinimo, todėl apeliantės teisių gynimas civilinio proceso tvarka netapo neįmanomas. Apeliaciniame skunde teigiama, jog prieš darydamas šias išvadas teismas galėjo ir turėjo sulyginti apeliantės prievolių kredito įstaigoms ir tariamam buto pirkėjui R. P. apimtį su tariama A. M. skolos grąžinimo apimtimi. Tik tokiu atveju, kai A. M. grąžinami pinigai apeliantei būtų leidę grąžinti kreditus kredito įstaigoms ir savalaikiai išpirkti iš R. P. butą būtų galima kalbėti ir teismui grįsti egzistuojant civiliniams, o ne baudžiamiesiems, santykiams. Šioje byloje tokių įrodymų nėra. Teismo nustatyti pavieniai ir labai nedidelėmis sumomis - 200 Lt, 300 Lt, A. M. pinigų pervedimai apeliantei, A. M. žmonos iniciatyva atlyginta dalis žalos apeliantei, o ne grąžinta paskola, taip pat įrodo neketinimą realiai atlyginti apeliantei žalą. Teismas neįvertino aplinkybių, jog apeliantė kaltinamųjų asmenų apgaulės įtakoje tikėjosi, kad A. M. greitu laiku grįžus iš įkalinimo įstaigos bus galima parduoti jo turtą ir grąžinti skolas kreditoriams, vėliau ir atpirkti 2011 m. kovo 9 d. sutarties pagrindu perleistą apeliantės butą, toliau gyventi šeimoje su A. M.. Apeliaciniame skunde teigiama, jog šios aplinkybės ir jų įvertinimas labai svarbus sprendžiant, ar apgaulės prieš apeliantę turinys turėjo esminės reikšmės jos apsisprendimui, ar ne. Į šį klausimą apeliantė teismui atsakė nurodydama, kad jei būtų žinojusi, kad A. M. dar ne greitai išeis iš įkalinimo įstaigos, kad neketina ir nesudarys santuokos, kad neturi jokio turto, kurį pardavus būtų galima grąžinti skolas apeliantės kreditoriams, tame tarpe ir atpirkti butą, ji nebūtų skolinusis pinigų iš kreditorių tikslų juos perduoti ir taip padėti A. M.. Lygiai taip pat pasielgtų bet kuris protingas ir atidus asmuo, bei priešingai, suklaidintas melagingos informacijos, galėtų vietoje apeliantės suklysti ir kitas asmuo. Teismas be jokio pagrindo ir klaidingai nurodė, kad suklaidinimas ir melaginga informacija apeliantei esminės reikšmės neturėjo. Nustatydamas tyčios kryptingumą teismas neįvertino melagingos informacijos turinio - nurodomas labai greitas išėjimas į laisvę, bendras gyvenimas santuokoje, žalos atlyginimo būtinybė, didelės vertės turto turėjimas ir realios galimybės padengti kreditorinius apeliantės įsiskolinimus. Visi šie veiksmai ir nepateisinamas iš apeliantės gautų pinigų panaudojimas turėjo būti pagrindu teismui konstatuoti kryptingą ir ilgai besitęsiančią apgaulę apeliantės atžvilgiu. Visiškai nepaaiškinami ir nesuprantami nuosprendžio motyvai, jog gavęs pinigus A. M. nuo nukentėjusios nesislapstė, nežinojo jos fizinių ir psichologinių trūkumų. A. M. slapstytis negalėjo, nes visą laiką buvo įkalinimo įstaigoje, o nepastebėti jos kalbos defektų ir psichologinių trūkumų A. M. negalėjo, nes jie yra akivaizdūs. Paminėtina, kad teismo nurodomi atvejai, jog A. M. neneigia gavęs pinigus iš apeliantės, kad siuntė apeliantę pas notarą įforminti 18 000 Lt paskolos, tik patvirtina, kad A. M. manipuliavo apeliante kaip tik norėjo, net suklaidino teismą, nes joks notaras neįformins skolos fakto, jei kreipsis tik kreditorius, tam būtina skolininko valia, kurios nebuvo. Tai vėl akivaizdus ir intelektualus A. M. apgaulės naudojimo prieš apeliantę pavyzdys, kurio teismas neįžvelgė. Teismas taip pat klaidingai padarė išvadą, jog byloje nėra jokių įrodymų dėl A. M. ir R. B. tyčios apgaulės būdu užvaldyti apeliantės butą ir pinigines lėšas, nes, pasak teismo, nėra įrodymų, kad iš 2011-03-09 jie būtų gavę kokios nors naudos. Teismas taip pat labai formaliai ir neobjektyviai vertino R. B. veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Pirmojo prašymo metu R. B. bijojo tarpininkauti tarp A. M. ir apeliantės, kas rodo, kad jis suprato, jog prieš apeliantę tęsiama nusikalstama veika. Teismas neįvertino fakto, jog A. M. iniciatyva ir R. B. veiksmais bei pritarimu R. B. prisistatinėjo pusbroliu ir pinigų gavimą motyvavo apeliantės tėvo liga, nors puikiai suprato, kad sąmoningai iškraipo objektyvią informaciją. R. B. taip pat nutylėjo, kad butas yra ne jo pusseserės ir kad paskolos reikalauja jo draugas A. M., esantis įkalinimo įstaigoje. Tokios informacijos atskleidimas būtų užkirtęs kelią apeliantės buto pardavimui. R. B. besąlygiškai sutiko forminti V. K. pasiūlytą sandorį - pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise ir jo būtinybę nurodė apeliantei. Nerealu, kad visų šių detalių R. B. nederino su A. M., nes veikė jo vadovaujamas. R. B. suinteresuotumas akivaizdžiai atsispindi ir jo 2011 m. kovo 9 d. vykime pas apeliantę ir buto pristatymas pirkėjui. Teismas labai paviršutiniškai vertino minimus R. B. veiksmus, pasikliaudamas vien rašytinių įrodymų nebuvimu, nurodydamas, kad nei R. B., nei A. M. 2011 m. kovo 9 d. sandorio sudarymo metu nedalyvavo, o teismas kaltinamųjų veiksmuose apgaulės įtakos, įtikinimo nukentėjusiosios atžvilgiu nenustatė. Teismas neįvertino įrodymų visumos, neįvertino A. M. prisipažinimo ikiteisminio tyrimo metu, kuriuo patvirtino gavęs per R. B. 24 238 Lt, neįvertino rašytinių įrodymų. Teismas net neatkreipė dėmesio, jog jei tai būtų buvę eiliniai civiliniai santykiai, A. M. iš karto nuosekliai paaiškinu visas sandorių aplinkybes ir nurodytų tarpininką - R. B., tačiau šiuo atveju R. B. asmenybę slėpė ir teigė nieko nežinantis apie buto pardavimą. Teismas besąlygiškai pasikliovė R. P., V. K. ir V. Z. parodymais, jais grindžia teisinančius motyvus, tačiau jų neįvertina per šių liudytojų suinteresuotumo šios bylos baigtimi.

Išteisintasis A. M. atsikirtimu į Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios I. P. atstovo advokato Ramūno Girevičiaus apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendį. Prokuroro apeliaciniame skunde aplinkybių analizavimas, padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Prokuroras šališkai vertina visas aplinkybes. Teigia, kad iš pradžių su I. P. jų santykiai klostėsi puikiai, kartu svajojo apie bendrą ateitį, todėl akivaizdu, jog jis kreipėsi į ją finansinės pagalbos. Paskolintus pinigus žadėjo grąžinti.

Išteisintasis R. B. atsikirtimu į Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios I. P. atstovo advokato Ramūno Girevičiaus apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendį.

Prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Išteisintieji ir jų gynėjai advokatai prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, atlikus įrodymų tyrimą, apklausus nukentėjusiąją I. P. teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis dėl A. M. išteisinimo pagal BK 182 str. 2 d. yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi išteisintasis A. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas išteisindamas A. M. padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, nepatvirtintas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalis dėl A. M. išteisinimo pagal BK 182 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta, neatitinkanti byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir šioje dalyje priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 str. 1 d. 2 p.).

Nustatyta, kad A. M., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. balandžio 24 d., 2010 m. rugpjūčio mėn., tiksli data tyrimo metu nenustatyta, SMS žinutėmis siųsdamas į I. P. (buvusios G.) telefono Nr. (duomenys neskelbtini) įvairaus turinio žinutes ir taip susipažinęs su I. P., ir įgijęs jos pasitikėjimą, siekdamas apgaule iš I. P. išvilioti kuo didesnę dalį turto-piniginių lėšų tariamoms skoloms padengti, advokato pagalbai už tariamai suteiktas teisines paslaugas apmokėti dėl paleidimo iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko, tai yra laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn., įvairiais būdais, o būtent SMS žinutėmis, telefoninių pokalbių metu, rašytiniais laiškais nurodydamas, kad ketina ją vesti sudarant santuoką ir bendrai vesti šeimos ūkį, kad tariamai turi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto - žemės sklypų, kurį, paleidus jį iš įkalinimo įstaigos, realizuos ir gaus piniginių lėšų, kuriomis padengs I. P. turėtas išlaidas ir paskolintus pinigus, taip aktyviai, sistemingai veikdamas ir realiai neketindamas vykdyti savo įsipareigojimų, įtikino I. P. kreiptis į kredito įstaigą Kredito uniją „(duomenys neskelbtini)“ dėl paskolos, ko pasėkoje I. P. įtakota A. M., kreipėsi į Kredito uniją ir sudarė 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 30 000 Lt, prievolę užtikrindama nuosavybės teise buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Po to, gautą paskolos dalį 18 000 Lt 2010 m. rugsėjo 24 d. pervedė į A. M. mamos R. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „Swedbank“ AB. A. M. tęsdamas nusikalstamą veiką, įtikino I. P. paskolinti jam 4000 Lt apmokėti tariamas antstolių išlaidas, dėl to I. P. kreipėsi į kredito įstaigą AB „(duomenys neskelbtini)“ dėl 4000 Lt vartojamosios paskolos ir 2011 m. sausio 25 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 4000 Lt sumai. Po to, gautą paskolos dalį 3000 Lt pervedė į A. M. tėvo A. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „DnB Nord" bankas. A. M. tęsdamas nusikalstamą veiką, įtikinėjo I. P. paskolinti 80 000 Lt, tačiau jai neturint reikalaujamos pinigų sumos, įtikino I. P. paskolinti jam kuo daugiau piniginių lėšų jas skolinantis iš kitų asmenų, prievolės įvykdymui įkeičiant butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), įtikino nukentėjusiąją I. P. 2011 m. kovo 9 d. (duomenys neskelbtini) I-jame notarų biure sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu I. P. pardavė tariamam pirkėjui R. P. su atpirkimo teise iki 2011 m. spalio 9 d. butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos kaina yra 140 000 Lt, už nepagrįstai mažą kainą- 65 000 Lt, iš kurių gautą dalį - 28 762,05 Lt buvo grąžintas kreditas Kredito unijai pagal 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o kitą dalį - 24 238 Lt nukentėjusioji I. P. perdavė R. B. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriuos R. B., tyrimo nenustatytu būdu, juos perdavė A. M.. Tokiu būdu A. M. apgaule įgijo pasitikėjimą ir melagingai nurodydamas faktines aplinkybes bei nepagrįstai žadėdamas vykdyti įsipareigojimus I. P., apgaule savo naudai įgijo I. P. 45 238 Lt .

Išteisintasis A. M. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad susirašinėjo su I. P. SMS žinutėmis, bendravo nuoširdžiai, kiekvieną dieną, matė jos nuotrauką, buvo nusiuntęs savo nuotrauką. I. P. pati pasisiūlė padėti. Ji pervedė pinigus į sąskaitą, jis nusipirko telefoną. Pinigus siųsdavo kas antrą savaitę po 300-400 Lt. Prašė I. P. paskolinti 20 000 Lt, kad galėtų anksčiau išeiti į laisvę. Po savaitės I. P. pasakė, kad jam padės, pervedė 18 000 Lt į jo mamos sąskaitą. I. P. siuntė gėlių, žaislų, todėl jų santykiai tapo artimesni, jie pradėjo bendrauti kaip pora. Žadėjo ją vesti, bet vestuvės neįvyko, nes I. P. neatvykdavo į pasimatymus, sakė, jog negali turėti vaikų, reikia daryti operaciją. Kad turėjo turto, jis I. P. neminėjo, nes jokio palikimo tuo metu neturėjo. 18 000 Lt išleido savo reikmėms, pralošė (5 t., b. l. 96-98).

Išteisintasis R. B. parodė, kad A. M. prašė padėti jo draugei parduoti butą. Jis nuėjo į nekilnojamojo turto agentūrą. Išėjęs iš agentūros telefonu I. P. perdavė agentūros atstovo V. K., kuris surado buto pirkėją, telefoną. Kartu su pirkėjais vyko į (duomenys neskelbtini). Pirkėjai apžiūrėjo butą. Kaip toliau vyko sandoris nežino, nes nedalyvavo. Grįžusi nukentėjusioji jam pinigų neperdavė. Jokios finansinė naudos neturėjo (5 t., b. l. 173-176).

Nukentėjusioji I. P. apygardos teisme parodė, kad 2011 m. į „(duomenys neskelbtini)“ televiziją įdėjo skelbimą, jog ieško rimto draugo. Jai 2011 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje SMS žinutę parašė A., pasakė, jog yra iš (duomenys neskelbtini), ieško rimtos draugės. Jie bendravo SMS žinutėmis, susirašinėjo, jog greitai susitiks. Po 2-3 mėn. parašė, kad yra pataisos namuose. Sakė, jog pakliuvo pirmą kartą. Po to parašė, kad jam reikia pinigų 20 000 Lt. Jam pasakė, kad pinigų ji neturi. Klausė, kam jam reikalingi pinigai, sakė, jog nori greičiau išeiti į laisvę, sukurti šeimą, gyventi su ja (duomenys neskelbtini). Žadėjo grįžęs grąžinti pinigus. Jis surado draugą, sakė, kad atvažiuos žmogus iš Kredito unijos. Jis jai paskambino, susitiko prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) A. M. ją mokino, ką tam žmogui reikia sakyti. Tas žmogus paskolino 20 000 Lt. A. M. šiuos pinigus prašė pervesti į jo mamos sąskaitą. Ji pinigus pervedė. Ji su A. M. toliau bendravo, po kelių mėnesių jis vėl paprašė pinigų 4000 Lt, kuriuos ji pervedė į jo tėvo sąskaitą. Po kiek laiko A. M. į jos sąskaitą 2 ar 3 kartus pervedė po 200-300 Lt. Sakė, kad tikrai atiduos pinigus. Paskui vėl pradėjo prašyti pinigus. Ji pasakiusi, jog neturi. Jis pats surado (duomenys neskelbtini) firmą, iš kurios jai paskambino ir paklausė kiek jai reikia pinigų. Pasakė, kad reikia 65 000 Lt. Žmogus iš firmos sutiko duoti pinigus, davė 65 000 Lt 7 mėnesiams. A. M. labai prašė pinigų, sakė, jog juos grąžins. Atvažiavo R. B., R. P., vairuotojas ir apsauginis, kurie apžiūrėjo butą. Visi nuvažiavo pas notarą, tik R. B. liko pas ją namuose. Kaip jai buvo pasakyta, taip ji ir pasakė, kad pinigų reikia tėvo širdies operacijai. R. P. patikėjo. A. M. buvo sakęs, kad pinigus duotų R. B., kuris parveš pinigus jo advokatui ir advokatas viską sutvarkys. Ji pinigus perdavė R. B.. Po kelių valandų parašė A. M. SMS žinutę ir paklausė ar jis gavo pinigus. Jis parašė, kad gavo ir padėkojo, kai grįš į laisvę grąžins pinigus ir jie bus kartu. Kovo mėn. pabaigoje, balandžio mėn. pradžioje pradėjo bendrauti mažiau. Balandžio mėn. viduryje bandė jam skambinti, bet telefonas buvo išjungtas, jis pakeitė telefono numerį. Suprato, kad ją apgavo, pasinaudojo ja. Viską ką siūlė A. M., ką jis sakė, taip ji ir darė. Reikėjo buto dokumentų, kurių originalų ji neturėjo. Jis jai sakė nueiti į „Regitra“, padaryti naują originalo kopiją. Ji taip ir padarė. A. M. jai sakė, kad turi vieno kambario butą, kurį jam paliko motina, žemės geroje vietoje, kurią paliko senelis. Sakė, kad parduos arba butą, arba žemę ir atiduos R. P. skolą per 7 mėn. Jie bendravo telefonu, SMS žinutėmis. Ji jam siuntė savo nuotrauką, jis jai atsiuntė savo. Jis siuntė ranka rašytus laiškus. Neprisimena kada A. M. sakė, kad išeis į laisvę, sakė, jog turėjo išeiti 2012 m. vasario 25 d. A. M. sakė, kad nori susituokti su ja. Ji su drauge važiavo į (duomenys neskelbtini), parašė prašymą tuoktis. Po kelių mėnesių A. M. sakė, jog geriau susituokti (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). A. M. liepė nueiti pas notarą, pasakyti, jog nori užstatyti butą, per 7 mėn. grąžins pinigus. Notaras paklausė, kodėl ji nori užstatyti butą. Ji pasakė, kad reikia pinigų. Ji notarui padarė firmos telefono numerį, kuriuo notaras paskambino. Po to, jai paskambino iš firmos ir pasakė, kad atvažiuos apžiūrėti butą. Ji turėjo grąžinti Kredito unijai skolą 28 000 Lt, kuriuos ji grąžino. Liko 24 000 Lt, kuriuos perdavė R. B.. R. P. sakė, kad ji turės grąžinti 65 000 Lt. A. M. žmona buvo atvažiavusi ir grąžino 3000 Lt, po to du kartus gavo po 200-300 Lt. Po teismo jokių pinigų negavo.

Laiškų, kuriuos A. M. rašė I. P., apžiūros metu nustatyta, kad laiškai apklijuoti širdelėmis, kreipiamasi į žmonelę. Laiške akcentuojama kaip laišką rašęs asmuo myli jo gavėją, trokšta ją vesti, išgirsti jos grąžų balselį, kuo greičiau grįžti pas laiško gavėją. Laiške teigia, jog diedukas jam yra daug žemės geroje vietoje padovanojęs, todėl I. P. drąsiai gali imti paskolą, nes jis parduos žemę ir grąžins paskolą. Pardavęs žemę gaus apie 250 000 – 320 000 Lt. Bet pirmiau jam reikia išeiti laisvę, o kad galėtų išeiti, reikia 80 000 Lt. Kaip gauti pinigus jis jau turi planą, kurį kitame laiške išdėsto. Laiške rašo, kad pas jį buvo advokatas, kuris viską ką galėjo padarė dėl išėjimo į laisvę, į laisvę paleis kai padengs padarytą žalą. Rašė, kad per penkias darbo dienas paleis į laisvę. Tada išdėsto planą, kurį gali įgyvendinti tik I. P.. Nurodo, kad jiems reikia susirasti žmogų, kuris jiems paskolintų pinigus, tada pasiskolinę pinigus iš karto grąžintų 20 000 Lt. Jei neranda to žmogaus, tada turi paimti buto dokumentus ir nueiti į Vilniaus banką, kur pasakyti, kad nori užstatą palikti, nes reikia tiek ir tiek pinigų. Tada gautą sumą reikia atiduodi tam žmogui, sau atsideti kelis tūkstančius, nes jam išėjus į laisvę, jie išvažiuotų į kelionę. Tada pradės pardavinėti žemes. Užsimena, kad greitai bus šalta, o jis neturi žieminių rūbų. Kitame laiške A. M. vėl pirmiausiai rašo apie meilę, kaip pasiilgo, tada pasidžiaugia, kad I. P. yra rūpestinga, nes sumokėjo pinigus už dokumentus, liepia už gautus pinigus atiduoti visas skolas, pasilikti sau 3 mėn., kad turėtų ką pervesti bankui, likusius liepia pervesti į jo tėvo sąskaitą, kvitą atsiųsti jam. Tiki, kad ji viską suprato ir padarys taip kaip jis nurodė. Rašo apie pareiškimus dėl vestuvių įkalinimo įstaigoje. Kitame laiške rašo, kad labiausiai laukia žinių iš savo tėvo apie pinigų pervedimą. Laiške prašo atsiųsti 300 Lt, nors jam reikėtų 500 Lt (1 t., b. l. 68-77). Valstybės įmonės Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo duomenimis A. M. neturi jokio nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo turto (3 t., b. l. 55).

Pagal BK 182 str. sukčiavimas - tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas - suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia - kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-335/2010). Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau toks turto įgijimas yra teisėtas tada, kai sutarties sudarymo metu šalys išreiškė savo tikrąją valią. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus ar teisėtus valdytojus. Apgaulė – tai turto savininko ar teisėto valdytojo suklaidinimas, taip priverčiant jį perduoti turtą kaltininko nuosavybėn. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminė, t. y. suklaidinimas turi lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kaltininkui ar kitam asmeniui.

Nukentėjusioji I. P. parodė, kad susipažino su A. M., susirašinėdavo SMS žinutėmis, laiškais, gražiai bendravo. Po poros mėnesių sužinojo, kad jis yra pataisos namuose. Paprašė jos padėti, duoti 20 000 Lt advokatui, kad būtų išleistas į laisvę, pinigus žadėjo grąžinti. Sakė, kad turi turto, t. y. vieno kambario butą, žemę, turtą parduos ir grąžins pinigus. Tikėjo, kad su A. M. sukurs šeimą, nes kalbėjo apie tai, apie vaikus, laiškuose jis pasirašydavo tavo vyrelis, vadino ją žmonele. A. domėjosi jos šeima, planavo atvažiuoti į (duomenys neskelbtini) ir kartu gyventi. Po kiek laiko A. paprašė paskolinti 80 000 Lt advokatui. Buvo nuvažiavusi į (duomenys neskelbtini), parašė prašymą tuoktis. Po kelių mėnesių A. M. sakė, jog geriau susituokti (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). Kaip gauti pinigų, jai paaiškindavo A. M., ji viską darė kaip jis pasakydavo (5 t., b. l. 7-10).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. M. sistemingai ir nuosekliai I. P. prašė pinigų. Jis pradėjęs bendrauti su nukentėjusiaja, rašydavo laiškus, siųsdavo SMS žinutes, kai prisipažino, jog yra pataisos namuose, nurodydavo jai išgalvotus poreikius, t. y. reikia telefono, šiltesnių rūbų ir maisto. Nukentėjusioji jam reguliariai siųsdavo pinigus. Tai patvirtina (duomenys neskelbtini) pataisos namų 2011 m. liepos 18 d. pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. I. P. A. M. siuntė 2010 m. rugsėjo 7 d. – 250 Lt, 2010 m. rugsėjo 15 d. – 100 Lt, 2010 m. rugsėjo 20 d. – 400 Lt, 2010 m. rugsėjo 27 d. – 175 Lt, 2010 m. spalio 14 d. – 200 Lt, 2010 m. spalio 21 d. – 200 Lt, 2010 m. spalio 28 d. – 150 Lt, 2011 m. kovo 2 d. – 50 Lt, 2011 m. kovo 17 d. – 100 Lt, 2011 m. kovo 23 d. – 200 Lt, 2011 m. balandžio 7 d. – 150 Lt, 2011 m. gegužės 18 d. – 290 Lt (3 t., b. l. 60-61). Jau po kelių mėnesių bendravimo A. M. paprašė I. P. 20 000 Lt, kad galėtų išeiti į laisvę. Iš byloje esančių Kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 23 d. I. P. (buvusi pavardė – G.) kreipėsi dėl vartojamosios paskolos, 30 000 Lt kredito, asmeniškai pasirašė paraiškoje ir sutikime dėl suteikto kredito sąlygų (1 t., b. l. 159-164). 2010 m. rugsėjo 24 d. I. P. buvo suteiktas 30 000 Lt kreditas (1 t., b. l. 165). Banko nurodymas, pervesti įmokėtus grynuosius pinigus, patvirtina, kad I. P. 2010 m. rugsėjo 24 d. pervedė į R. M. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią Swedbank AB, 18 000 Lt (1 t., b. l. 193). A. M. pripažįsta, jog 18 000 Lt gavo iš I. P.. Šiuos pinigus išleido savo reikmėms, pralošė. Vėliau A. M. įtikino nukentėjusiąją jam paskolinti 4000 Lt, apmokėti tariamas antstolių išlaidas. (duomenys neskelbtini) sutarties ir kvitų kopijos, patvirtina, kad 2011 m. sausio 25 d. I. P. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos AB „(duomenys neskelbtini)“, gavo paskolą – 4000 Lt (1 t., b. l. 194-198). Iš 2011 m. rugsėjo 27 d. AB DnB NORD banko pateikto A. M. sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. vasario 25 d. matyti, kad 2011 m. sausio 25 d. I. P. į A. M. sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 3000 Lt (2 t., b. l. 5). Po kiek laiko laiškuose užsimena, kad norint išeiti į laisvė, jam reikia 80 000 Lt ir išdėsto savo planą. Nukentėjusioji, pasitikėdama A. M. ir tikėdama, jog jis išeis į laisvę, ją ves, parduos turimas žemes, padaro viską taip, kaip ją pamoko A. M.. Ji parduoda savo butą su atpirkimo teise. (duomenys neskelbtini) miesto pirmajame notarų biure patvirtintoje 2011 m. kovo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad pardavėjas I. G., parduoda su atpirkimo teise, o pirkėjas R. P., perka butą, esantį (duomenys neskelbtini). Buto kaina 65 000 Lt, iš kurių 36 237,95 Lt pardavėjas gavo iš pirkėjo grynais prieš šios sutarties sudarymą, 28 762,05 Lt pervesti į Kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, pardavėjo skolos Kredito unijai „(duomenys neskelbtini)“ pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), dengimui. Šalys susitarė, kad pardavėjas turi teisę iki 2011 m. spalio 9 d. parduotą turtą atpirkti už 65 000 Lt (2 t., b. l. 81-87). Tada, kaip nurodė A. M. sumoka skolą Kredito unijai, o likusią dalį perduoda R. B., kuris turėjo pinigus perduoti A. M.. Kredito unija „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m. rugsėjo 22 d. informavo, kad I. G. 2010 m. rugsėjo 24 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl suteikto kredito yra nutraukta, nes 2011 m. kovo 9 d. ji visiškai atsiskaitė ankščiau laiko ir paskola uždaryta (1 t., b. l. 141-142). Iš Kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“ pateikto sąskaitos išrašo laikotarpiui nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2011 m. birželio 21 d. matyti, kad paskola 30 000 Lt buvo pervesta tiesiogiai į I. P. (buvusi pavardė-G.) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 179), negrąžinta paskolos dalis 28 337,52 Lt buvo pervesti 2011 m. kovo 9 d. nukentėjusiosios I. P. (buvusi pavardė-G.) iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 180).

Nors A. M. teigia, kad pinigus I. P. pasiūlydavo pati, jis neprašė ir nemokė kaip juos gauti, tačiau šiuos jo parodymus paneigia jo rašyti laiškai (1 t., b. l. 81, 83, 93), ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir nukentėjusiosios parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Jis parodė, kad nors I. P. rašė, kad ją myli ir nori vesti, iš tikrųjų jos nemylėjo ir vesti nesiruošė, jam tai buvo pramoga. Kai suprato, jog nukentėjusioji jį įsimylėjo, paprašė pinigų, kad galėtų išeiti į laisvę. 18 000 Lt išleido rūbams, aparatūrai. Nors žadėjo išėjęs į laisvę parduoti nekilnojamąjį turtą – mamos butą, žemės sklypus ir grąžinti skolą, tačiau iš tikrųjų tų pinigų nesiruošė grąžinti, nes jokio turto neturėjo (3 t., b. l. 19-21).

Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad A. M. veikoje nustatyti akivaizdūs sukčiavimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013). Asmuo, darantis sukčiavimą, suvokia, kad įgyja turtą neketindamas jo grąžinti ar už jį atsiskaityti, išsako melagingus ketinimus nukentėjusiajam, nuslėpdamas tikrus savo ketinimus, daro apgaulės veiksmus ar nutyli esmines sandoriui sudaryti reikšmingas aplinkybes, numato, kad tuo padarys turtinę žalą kitai sutarties šaliai, kurią bus problemiška atlyginti, ir to nori.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės įvykdymo, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo, aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą.

A. M. veiksmuose apgaulė pasireiškė nukentėjusiosios suklaidinimu, žadant visų nukentėjusiosios paskolų grąžinimą, kad jis turi žemės, kurią pardavęs gaus 250 000 – 320 000 Lt ir tada grąžins skolas. 2010 m. rugpjūčio mėn., tuo metu, kai jis įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jis buvo nuteistas 3 m. laisvės atėmimo bausme, kurią buvo tik pradėjęs atlikinėti (3 t., b. l. 82). Kaip pats teigia, dar buvo pradėtas vienas ikiteisminis tyrimas. Akivaizdu, jog būdamas penktą kartą teistas, A. M. suprato, kad į laisvę išeis dar negreitai. Tačiau šias aplinkybes jis nutylėjo, ir I. P. teigė priešingai, kad gali greitai išeiti į laisvę, jeigu ji paskolins jam pinigus, kuriuos jis grąžins, nuslėpė ankstesnius savo teistumus, įtikinėjo nukentėjusiąją, jog yra nekaltas, melavo apie realias jo paleidimo į laisvę galimybes. Tokiu būdu I. P. buvo suklaidinta dėl A. M. ketinimų.

Nukentėjusysis gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu (viena iš apgaulės formų) yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2012). Teisiamojo posėdžio metu A. M. paaiškino, kad su I. P. nesiruošė tuoktis, nes nebuvo jos matęs, tačiau byloje esantys jo laiškai rodo priešingai. Laiškuose A. M. kalba apie būsimą santuoką, vaikus, bendrą ateitį, I. P. vadina žmona. A. M. buvo gavęs jos nuotraukas, laiškuose rašo, kad ji graži, jam labai patiko (1 t., b. l. 81). Pats paaiškina, kokius dokumentus turi pateikti pataisos namų administracijai, paduodant pareiškimus dėl santuokos įregistravimo. Po to, pats nurodo, kad nebūtina trukdytis jį lankant, nes vėliau galės gauti ilgalaikius pasimatymus (1 t., b. l. 101). Nors A. M. priežastį dėl kurios neįvyko santuoka įvardino, kad nukentėjusioji negali turėti vaikų, bet laiškuose rašė, kad tai nėra tragedija, jis su ja bus amžinai (1 t., b. l. 88). Atsisakyti sudaryti santuoką galima dėl įvairių priežasčių ir visos šios priežastys gali būti svarbios. Tačiau šiuo atveju ir po santuokos sudarymo nukentėjusiosios turtas netaptų jo turtu ir santuokos sudarymas nepanaikintų atsakomybės dėl sukčiavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad A. M. gavęs pinigus už I. P. parduotą butą, su I. P. nebendravo, o greitai sudarė santuoką su kita moterimi. Įvertinus visas aplinkybes darytina išvada, kad A. M. kalbėdamas apie santuoką siekė įgyti jos pasitikėjimą, o įgijęs nukentėjusiosios pasitikėjimą, siekė apgaule išvilioti kuo didesnę dalį pinigų. A. M. suprato, kad tik pažadėjęs bendrą gyvenimą, gali tikėtis įgyti nukentėjusiosios pasitikėjimą, o įgijęs pasitikėjimą apgaule kalbėdamas apie savo turtus, įgyti nukentėjusiosios pinigus.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad A. M. iš nukentėjusiosios buto pardavimo su atpirkimo teise turėjo kažkokią finansinę naudą. Tačiau visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. M. sistemingai ir nuosekliai siekė kuo daugiau užvaldyti nukentėjusiosios pinigų. Jis anksčiau gautus pinigus iš nukentėjusiosios jau buvo išleidęs, tai ir pats pripažino ikiteisminio tyrimo metu, žinojo, kad nukentėjusioji turi butą, kuris buvo įkeistas jai paėmus paskolą, suprato, kad nukentėjusioji nesutiks parduoti butą ir atiduoti jam pinigus, nes neturėtų kur gyventi arba nenorėtų prarasti buto, atsirastų nepasitikėjimas, todėl žadėdamas padengti visas skolas, įkalbėjo parduoti butą su atpirkimo teise. A. M. suprato, kad nukentėjusioji juo tikėdama atiduos jam gautus pinigus, tam tikrą laiką galės gyventi savo bute ir nesupras apgaulės, o kai reikės išsikelti iš buto, jis galės sakyti, kad jokių pinigų negavo. Nukentėjusioji parodė, kad likusią dalį pinigų – 24 238 Lt ji perdavė R. B. savo bute. R. B. pasakė, kad pinigus atiduos tam, kam reikia ir išvyko. Po kurio laiko A. M. parašė, kad pinigus gavo, pinigus jai grąžins, padėkojo. A. M. teigė, kad R. B. jam pinigų neperdavė, o ikiteisminio tyrimo metu jis davė neteisingus parodymus, kad R. B. perdavė 24 238 Lt jo krikšto motinai. Tačiau A. M. ikiteisminio tyrimo metu per apklausą duodamas parodymus, nurodė visus savo veiksmus, prisipažino kaltę. Jo parodymai sutapo su nukentėjusiosios parodymais ir byloje esančiais įrodymais. Vėliau A. M. parodymus keitė, kaltės neprisipažino. Byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji gautais pinigais pasigerino savo buitį ar kur nors kitur juos panaudojo. Todėl nėra pagrindo netikėti, kad I. P. perdavė R. B. pinigus 24 238 Lt, kuriuos gavo A. M.. Kadangi sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl turėtų būti nustatyta A. M. tyčia apgaule įgyti ir nukentėjusiosios butą. Nenustatyta, kad A. M. pažinojo R. P., ar kitus buto pirkime dalyvavusius asmenis arba perėmus butą pirkėjui, būtų gavęs kokią nors naudą. Nors A. M. suprato, kad nukentėjusioji negalėdama sumokėti gautų už butą pinigų, jį praras, bet nėra jokio pagrindo teigti, kad jis to norėjo ar siekė. Todėl nėra jokių duomenų, kad A. M. kitų asmenų - R. P. naudai apgaule bendrai su R. B. užvaldė didelės vertės nukentėjusiosios I. P. turtą - butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė - 140 000 Lt ir ši aplinkybė iš kaltinimo pašalinama.

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusioji pati elgėsi neatsakingai, nes nepasidomėjo ar A. M. turi turto, ar kitų galimybių grąžinti skolą, tik patvirtina, kad ji buvo apgauta. Nes A. M., norėdamas apgaule įgyti nukentėjusiosios turtą to ir siekė, kad nukentėjusioji juo pasitikėtų ir šį pasitikėjimą siekė išlaikyti kuo ilgiau. Be to A. M. bendraudamas telefonu su I. P. turėjo pastebėti jos trūkumus. Nukentėjusiajai I. P. 1996 m. buvo nustatyta oligofrenija, debilumas vidutinio laipsnio, 1998 m. – lengvas protinis atsilikimas. I. P. nustatytas kurtumas dešine ausimi, kairės klausos nervo uždegimas (1 t., b. l. 40-56). Liudytojas Z. Š., nukentėjusiosios I. P. tėvas, parodė, jog dukra gimė be klausos ir su širdies yda. Aštuonis metus visiškai negirdėjo, vėliau buvo nustatyta, kad girdi viena ausimi ir pritaikytas klausos aparatas. Be klausos aparato ir šiuo metu negirdi. Nuo 13 metų buvo darytos 4 širdies operacijos, kalba buvo labai atsilikusi, turėjo 2 grupės invalidumą. Dukra suvokia aplinką, tik su ja reikia aiškiai bendrauti. Jei kažką jai sakai, nugirsta, nenugirsta, linkčioja galvą, šypsosi lyg viską supratusi, o po kurio laiko pamatai, kad nėra atlikusi darbo. Dirbo pas jį įmonėje, kitur negalėjo susirasti darbo, nes ji nesigaudo, neturi supratimo. Jei jai būtų duota užduotis, susijusi su buto disponavimu ir nieko daugiau neaiškinta, ji pati nesuvoktų ir nesusigaudytų nuo ko pradėti, ką daryti, nežinotų kaip išsiimti dokumentus (5 t., 15-16). Liudytojai R. P., V. K., E. S., R. M.-Z., kurie bendravo su I. P. patvirtino, kad jos kalba buvo nerišli, ji sunkiai kalbėjo. Liudytojai E. S. ir R. M.-Z. suprato, jog nukentėjusioji turi klausos ir kalbėjimo sutrikimus, todėl skyrė papildomą dėmėsį, kad ji girdėtų. Nukentėjusioji I. P. patvirtina, kad negirdi, todėl akivaizdu, jog jai dėl jos sutrikimų trūksta įprastų socialinių įgūdžių. Įvertinus tai, kad A. M. įgijęs I. P. visišką pasitikėjimą, nuolat kalbėdamas jai apie savo meilę, jų bendrą ateitį, naudojosi nukentėjusiosios pasitikėjimu, ją siekė apgauti. Dalis pinigų A. M. buvo perduota per jo tėvo ir motinos banko sąskaitas, dalį pinigų nukentėjusioji perdavė jo nurodytam asmeniui, taip nukentėjusiajai turėjo sustiprėti pasitikėjimas A. M..

Skundžiamame nuosprendyje padaryta nepagrįsta išvada, kad nukentėjusiosios teisė gintis civilinio proceso tvarka nebuvo suvaržyta. A. M. tyčia siekė sudaryti tokią situaciją, kuri neleistų nukentėjusiajai civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų tiek apsunkintas, kad taptų neįmanomu. Nors A. M. neginčija skolos, dalį skolos grąžino, žada ją pagal galimybes grąžinti, bandė tartis dėl išmokėjimo dalimis, tačiau jis pripažįsta ne visą skolą. A. M. parodė, kad visą laiką po truputį atidavinėjo skolas. Mano, kad nukentėjusiajai atidavė apie 5000 Lt (5 t., b. l. 171). Nukentėjusioji I. P. parodė, kad A. M. žmona atnešė 2500 Lt, po savaitės atsiuntė 500 Lt. Iš viso grąžinta 3000 Lt, prasidėjus bylos nagrinėjimui (5 t., b. l. 8). Teisėjų kolegijos vertinimu dėl to, kad A. M. grąžino mažą dalį skolos, negalima daryti išvados, jog A. M. veiksmuose nebuvo sukčiavimo. Nors A. M. neneigia, jog skolinosi pinigus iš I. P., bet pripažino tik dalį skolos, tačiau akivaizdu, kad šiuos pinigus jis gavo apgaule, jų grąžinti neplanavo, paskolos raštelių nepasirašinėjo, o tik žadėjo nukentėjusiajai parduoti savo turtą ir grąžinti skolas, nors pats jokio turto neturėjo. A. M. veika kvalifikuojama pagal BK 182 str. 2 d.

Skiriant bausmę A. M., teisėjų kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str. – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. A. M. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, būdamas jau penkis kartus teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei. Naują nusikalstamą veiką padarė atlikdamas bausmę pataisos namuose (3 t., b. l. 79-82). A. M. iš ankstesnių teistumų nedaro išvadų, nusikalsta bausmės atlikimo metu. Jis yra jaunas, darbingo amžiaus, tačiau nedirba, nesistengia laikytis visuomenėje nustatytų elgesio normų, o vykdo nusikalstamas veikas. Įvertinus šias aplinkybes, A. M. skirtina BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatyta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas, nustatant bausmę, artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. paskirta bausmė subendrinta su Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nuosprendžiu.

Apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino R. B. pagal BK 182 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ir sugretinęs visus faktinius duomenis, nenustatė R. B. veiksmuose jam inkriminuotų nusikaltimo požymių ir jį išteisino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje, esančių faktinių duomenų nepakanka R. B. kaltei nustatyti, t. y. kad apgaule užvaldė I. P. turtą – butą, gautus pinigus panaudojo kartu su A. M..

Nukentėjusioji patvirtino R. B. parodymus, išskyrus tai, jog jam perdavė pinigus, kuriuos jis turėjo perduoti A. M.. A. M. nepatvirtino aplinkybių, jog kažkokią dalį iš gautų pinigų perdavė R. B.. Nėra jokių duomenų, kad R. B. su R. P. buvo pažįstamas. R. B. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad tik norėjo padėti A. M. draugei parduoti butą. Nesurinkta jokių įrodymų, kad R. B. žinojo apie iš anksto suplanuotą susitarimą apgaule įgyti nukentėjusiosios butą. Iš liudytojų R. P., V. K. parodymų matyti, kad R. B. nedalyvavo pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį pas notarą, jis pasiliko nukentėjusiosios bute. Tai patvirtina ir I. P.. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodo, kad nenustatyta R. B. veiksmuose apgaulės įtakos, įtikinimo, nukentėjusiosios I. P. atžvilgiu, sudarant (duomenys neskelbtini) 1-jame notarų biure buto pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu I. P. pardavė, kaip nurodyta kaltinime, tariamam pirkėjui R. P. su atpirkimo teise butą iki 2011 m. spalio 9 d. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nes R. B. parodė, jog jis tik surado pirkėją, visus dokumentus nukentėjusioji tvarkė pati, liepė jam sakyti, kad jis yra jos pusbrolis. Nukentėjusioji I. P. teigė, kad A. M. surado asmenį dėl paskolos gavimo. A. M. jai sakė, kad R. B. jai padės sutvarkyti dokumentus dėl buto pardavimo. A. M. ją mokė visiems sakyti, kad R. B. jos pusbrolis. Byloje nėra duomenų, kad R. B. nukentėjusiąją įtikinėjo parduoti butą ar atliko kitus veiksmus siekdamas apgauti nukentėjusiąją, nukentėjusioji taip pat nepatvirtina šių aplinkybių. Visus nurodymus, kaip elgtis, ką sakyti ji gaudavo iš A. M.. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, išteisinti R. B. pagal BK 182 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. P. pareikštą 45 238 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtu. Apeliaciniuose skunduose neskundžiama nuosprendžio dalis dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl civilinio ieškinio nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį dėl A. M. išteisinimo pagal BK 182 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. M. pripažinti kaltu pagal BK 182 str. 2 d. ir paskirti laisvės atėmimą 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme - 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo ir 10 MGL (1300 Lt) bauda ir paskirti galutinę bausmę – 6 metus laisvės atėmimo ir 10 MGL (1300 Lt) dydžio baudą. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Įskaityti į bausmės laiką atliktą bausmę pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nuosprendį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Aurelija SadauskaitėTeisėjai Dalius JocysDalia Kursevičienė