- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-11
- Bylos Nr.
- AS-552-671-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02652-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- R. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai
- Kategorijos
- 70.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. D. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 20–22; 56-58) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2004 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. S2-356 ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2004 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. S-66.
Pareiškėjas paaiškino, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Trakai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tikslinės paskirties Nekilnojamojo turto registre pakeitimas iš „Gyvenamoji (daugiabučiai)“ į „Paslaugų“ pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nes pareiškėjas minėtame pastate nuomos sutarties pagrindu nuomojasi 156,84 kv. m. bendrojo ploto gyvenamąją patalpą. R. D. nurodė, kad yra nuomojamų patalpų nuomotojas, todėl atsako už nuomojamos patalpos naudojimą ne pagal paskirtį. Paaiškino, kad pakeitus ginčo objekto tikslinę naudojimo paskirtį, pažeidžiami pareiškėjo interesai, nes jis tikėjosi neterminuotai naudotis gyvenamąja patalpa. Pareiškėjas paaiškino, kad pastatą patikėjimo teise valdo Direkcija, kuriai, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.106 straipsnio 1 dalį, suteikta teisė priimti sprendimą dėl pastato paskirties pakeitimo ir jo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas darė išvadą, kad Kultūros ministerija, nebūdama pastato patikėtine, neturėjo teisės priimti tokio sprendimo. Pareiškėjo teigimu, ginčijami sprendimai priimti pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, kadangi juose nėra nurodyta sprendimų apskundimo tvarka, nenurodyta, kokią įtaką sprendimai turi suinteresuotiems asmenims, jie suinteresuotiems asmenims nebuvo įteikti. R. D. pažymėjo, kad pagal tikslinės paskirties pakeitimo metu galiojusios Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų redakcijos 15.3.2 punktą, statinio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis galėjo būti pakeista tik gavus statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Toks aktas keičiant ginčo pastato tikslinę naudojimo paskirtį pateiktas nebuvo, todėl ginčijami sprendimai, pareiškėjo tvirtinimu, turi būti pripažinti prieštaraujančiais statybos teisinius santykius reglamentuojantiems teisės aktams. R. D. atkreipė dėmesį, kad ginčijami sprendimai taip pat prieštarauja Civilinio kodekso normoms, reglamentuojančioms nuomos teisinius santykius, nes pagal CK 6.576 straipsnį nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti, o nuomininkas įsipareigoja ją naudoti pagal paskirtį. Sudaryta nuomos sutartis yra galiojanti ir nėra panaikinta, tačiau pakeitus pastato tikslinę paskirtį nuomojama patalpa negali būti naudojama pagal paskirtį.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą (b. l. 99–101) prašė bylą nutraukti ar skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad Vyriausybės kancleris 2004 m. vasario 11 d. pavedimu Nr. 20-1247 pavedė Kultūros ministerijai įvertinti pastatų, esančių Trakuose, tarp jų ir (duomenys neskelbtini), tikslinę paskirtį ir nustatyti, ar ji nesiskiria nuo projekto svarstymo metu (2004 m. vasario 3 d.) buvusios situacijos. Kultūros ministerija ginčijamu 2004 m. vasario 17 d. raštu Nr. S2-356 informavo Direkciją apie Vyriausybės kanclerio pavedimą ir prašė patikslinti duomenis apie visus pavedime nurodytus objektus, nurodant visų objektų paskirtį. Kultūros ministerija pažymėjo, kad minėtas Kultūros ministerijos raštas pagal savo tikslą, adresatą, turinį ir formą nėra administracinis sprendimas, jis nesukuria, nekeičia, nenaikina teisių ir pareigų, todėl negali būti administracinės bylos ginčo dalyku. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog pastato paskirties pakeitimo pagrindas yra Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas Nr. 760, todėl net ir panaikinus Kultūros ministerijos raštą, pastato tikslinė paskirtis nepasikeis. Atsakovas pažymėjo, kad Direkcijos 2004 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. S-66 atitiko tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nes pagal Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtintos Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos 2.3 punktą, (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos panaudojimo tikslas – „saugoti, tvarkyti ir prižiūrėti (duomenys neskelbtini) buvusio dvaro sodybą, vykdyti mokslinius tyrimus“, o galimas naudojimas – „pažintiniams, rekreaciniams, poilsiautojų apgyvendinimo, reprezentaciniams Lietuvos valstybės ir atviro visuomenei kultūros centro tikslams“. Atsakovas pabrėžė, kad pastato paskirties pakeitimas į gyvenamąją prieštarautų Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1109 patvirtintai (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai koncepcijai, pagal kurios 10.2 punktą numatyta iškeldinti gyventojus iš (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos.
Atsakovas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija atsiliepimu į patikslintą skundą (b. l. 103–108) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Direkcija pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritoriją, pagal Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtintą Trakų istorinio nacionalinio parko specialųjį planą-planavimo schemą, numatyta naudoti pažintiniams, rekreaciniams, poilsiautojų apgyvendinimo, reprezentaciniams Lietuvos valstybės ir atviro visuomenei kultūros centro tikslams. Atsakovas nurodė, kad Trakų rajono savivaldybė 2001 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 33 patvirtino (duomenys neskelbtini) dvaro detalųjį planą, pagal kurį ginčo pastatas, esantis Trakų m., (duomenys neskelbtini), yra tarnų patalpos (buvusi kalvė su dviem butais). Pagal detalųjį planą, teritorija, kurioje yra minėtas pastatas, priskirtina rekreacinei paskirčiai, pastatui numatytas universalus naudojimo režimas – leidžiamos autentiškos funkcijos arba joms artimos bei tokios, kurios nesukelia poreikio iš esmės keisti vertybių sudėtį, apimtį ir autentiškumą. (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos detaliojo plano valdymo sprendiniai numato neprivatizuotuose butuose gyvenančių žmonių iškeldinimą ir kito gyvenamojo ploto suteikimą. Direkcija pažymėjo, kad nors pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), Trakai, Trakų rajono valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 50 buvo suteiktas eilės numeris, pagal Trakų rajono savivaldybės paaiškinimus minėtas pastatas nėra įtrauktas į Trakų rajono savivaldybės gyvenamųjų namų apskaitą. Atsakovas pabrėžė, kad, vykdydama pavedimą patikslinti ginčo objekto tikslinę paskirtį, Direkcija vadovavosi galiojančiais teisės aktais, pagal kuriuos (duomenys neskelbtini) dvaro sodyba paskelbta kultūros paminklu, įtraukta į kultūros vertybių registrą, nustatytas (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos apsaugos, naudojimo ir tvarkymo režimas. Direkcija pažymėjo, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Trakai, tikslinės paskirties pakeitimas, pareiškėjo teisių neįtakojo, jis ir toliau de facto naudojasi nuomojamomis patalpomis. Nurodė, kad, nepaisant pastato tikslinės paskirties pakeitimo, įgyvendinant Vyriausybės patvirtintą koncepciją, su pareiškėju sudaryta nuomos sutartis turės būti nutraukta ir jis turės būti iškeldintas iš (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi atsisakė priimti R. D. skundą kaip nenagrinėtiną teismų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. D. atskiruoju skundu (b. l. 39-40) prašė pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir jo skundą priimti nagrinėti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 43-44) prašė pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą tenkino iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį panaikino ir perdavė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai. Taip pat nutarė nutarčiai įsiteisėjus R. D. grąžinti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011 ir darė išvadą, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.
Teismas vadovavosi ABTĮ 23 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktais, pažymėjo, kad 2013 m. kovo 29 d. raštu Nr. I-2881-764/2013 pareiškėjui buvo išaiškinta jo teisė tikslinti skundą atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš, jo manymu, neteisėtų atsakovų individualių administracinių aktų, todėl teismas pareiškėjo skundą nagrinėjo tik jo nurodyta apimtimi ir Nekilnojamojo turto registro įrašų teisėtumo nevertino.
Teismo vertinimu, pareiškėjo ginčijami Kultūros ministerijos 2004 m. vasario 17 d. raštas Nr. S2-356 ir Direkcijos 2004 m. vasario 18 d. raštas Nr. S-66 nelaikytini individualiais administraciniais aktais, galinčiais sukelti ar sukeliančiais pareiškėjui teisines pasekmes. Įvertinęs Kultūros ministerijos 2004 m. vasario 17 d. rašto Nr. S2-356 turinį, teismas konstatavo, kad jame pareiškėjo atžvilgiu nėra suformuluoti jokie valinio pobūdžio patvarkymai, ar nustatytos teisės. Teismas pažymėjo, kad minėtu raštu Trakų istorinis nacionalinis parkas informuotas apie būtinybę patikslinti (duomenys neskelbtini) buvusioje dvaro sodyboje esančių pastatų tikslinės paskirties patikslinimą Nekilnojamojo turto registre. Teismas nustatė, kad pats rašto turinys vienareikšmiškai tvirtina, jog jame jokių valinio pobūdžio elgesio taisyklių nėra nustatyta, pakeista ar panaikinta, ir jis yra išimtinai informacinio pobūdžio. Teismas pažymėjo, kad Direkcijos 2004 m. vasario 18 d. raštas Nr. S-66 taip pat negali būti vertinamas kaip individualus administracinis aktas, sukeliantis pareiškėjui atitinkamas teisines pasekmes. Nustatė, kad Trakų istorinis nacionalinis parkas yra pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Trakai, patikėjimo teise valdantis subjektas ir šiuo raštu jis įgyvendino savo teisę bei raštu išreiškė valią dėl pastatų tikslinės paskirties pakeitimo. Teismas nurodė, kad pagrindo ginčijamus raštus vertinti kaip individualius administracinius aktus nesudaro ir tai, jog, pareiškėjo teigimu, būtent jais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo pakeista ginčo objekto tikslinė paskirtis. Teismas nurodė, kad nei ginčijamas Kultūros ministerijos, nei Direkcijos raštas negali būti vertinami kaip juridinis pagrindas pakeisti ginčo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), Trakai, tikslinę paskirtį, nes toks sprendimas turi būti faktiškai ir teisiškai pagrįstas. Teismas darė išvadą, kad vien subjektines teises turinčio asmens kreipimasis dėl paskirties pakeitimo negali būti pagrindas tokį įrašą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Iš Direkcijos 2004 m. vasario 18 d. rašto Nr. S-66 teismas nustatė, kad prašymas patikslinti duomenis Nekilnojamojo turto registre buvo grindžiamas Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1465, Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 1999 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 12, Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 760 ir (duomenys neskelbtini) buvusio dvaro sodybos – G208KP detaliojo plano sprendinių brėžiniu. Teismas pažymėjo, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas tvirtina, jog ginčo objekto tikslinės paskirties pakeitimo pagrindu buvo Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas Nr. 760. Teismas pabrėžė, kad nurodytų administracinių aktų bei VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimo dėl ginčo objekto tikslinės paskirties pakeitimo teisėtumo vertinimas nėra šio bylos nagrinėjimo dalykas, todėl papildomai šių aplinkybių nenagrinėjo.
Įvertinęs ginčijamų Kultūros ministerijos ir Direkcijos raštų pobūdį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad Kultūros ministerijos 2004 m. vasario 17 d. raštas Nr. S2-356 ir Direkcijos 2004 m. vasario 18 d. raštas Nr. S-66 nelaikytini individualiais administraciniais aktais, nes juose nėra sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos teisės ar pareigos, įtvirtinami valinio pobūdžio patvarkymai. Nurodyti raštai pareiškėjui nesukelia materialių teisinių pasekmių, todėl negali būti nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku. Teismas sprendė, kad administracinė byla pagal pareiškėjo skundą nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.
III.
Pareiškėjas R. D. atskiruoju skundu (b. l. 134-135) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjo teigimu, tai, kad ginčijamuose administraciniuose aktuose nebuvo aiškiai nurodytos nustatomos, keičiamos ar naikinamos teisės ir pareigos, patvirtina, kad ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti ir naikintini kaip neatitinkantys Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. R. D. nurodo Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 punktą, 2 straipsnio 73, 77 dalis, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 189² straipsnį, paaiškina, kad pareiškėjui Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartimi buvo suteikta teisė naudotis gyvenamąja patalpa. Pastato paskirties pakeitimas iš „gyvenamoji (daugiabučiai)“ į „Paslaugų“ nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas Kultūros ministerijos 2004 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. S2-356 pagrindu. Pastato paskirties pakeitimo klausimu Direkcija 2004 m. vasario 18 d. priėmė sprendimą Nr. S-66. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad patalpų nuomos sutartis yra galiojanti, nėra pakeista, įregistruota viešame registre. R. D. tvirtina, kad jokių kitų administracinių aktų dėl pastato paskirties pakeitimo nėra, todėl daro išvadą, kad viešojo administravimo subjektų valia dėl pastato paskirties pakeitimo buvo nurodyta būtent ginčijamuose sprendimuose. Pareiškėjo tvirtinimu, ginčijami sprendimai akivaizdžiai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, nes pareiškėjas po jų priėmimo be administracinių nuobaudų rizikos negali naudoti patalpų gyvenamajai paskirčiai, kaip nurodyta pareiškėjo sudarytoje ir tebegaliojančioje nuomos sutartyje. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2143/2012, kadangi nagrinėjamu atveju ginčijami vieninteliai ir galutiniai viešojo administravimo subjektų sprendimai pastato paskirties pakeitimo klausimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjo skundžiami raštai yra administraciniai aktai, ir tvirtina, kad įvertinus ginčijamų raštų tikslus, adresatus, turinį, formą, matyti, jog jie nėra individualūs administraciniai aktai, nes negali sukelti pareiškėjui teisinių padarinių. Atsakovas pažymi, kad Kultūros ministerijos 2004 m. vasario 17 d. rašto Nr. S2-356 adresatas – Direkcija, suvokė šį raštą kaip institucijų tarpusavio susirašinėjimą, o ne sprendimą ar nurodymą. Kultūros ministerija pabrėžia, kad ginčijami raštai nėra nei teisės aktai, nei vienkartiniai teisės taikymo aktai, nei administraciniai aktai ar kiti dokumentai, kuriuose išreikšta viešojo administravimo subjekto valia ir tvirtina, kad ginčijami raštai tėra informacinio pobūdžio susirašinėjimo tarp įstaigų dokumentai, kuriems taikomi bendri dokumentų rengimo reikalavimai. Atsakovas nurodo, kad ginčijamų raštų panaikinimas pastato paskirties nepakeistų, taip pat nesikeistų įrašas nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko įraše apie šio pastato paskirtį, nes pareiškėjo pateiktame nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše pastato paskirties pakeitimo pagrindas nurodytas Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas Nr. 760. Kultūros ministerija pažymi, kad atsakomybė už statinio naudojimą ne pagal paskirtį galima tuo atveju, kai yra asmens kaltė, ir nurodo, kad šiuo atveju pastato gyventojai naudojasi pastatu, kurio paskirtis nurodyta kaip „paslaugų“ ne dėl savo kaltės, o todėl, kad iki šiol nėra įgyvendintas Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1109 patvirtintos (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos 10.2 punktas – aprūpinti gyventojus kitu gyvenamuoju plotu ir iškeldinti gyventojus iš (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos. Atsakovas pažymi, kad pastato gyventojams jokios sankcijos ar apribojimai naudotis gyvenamuoju plotu nebuvo taikyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, jog šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-511/2010, 2010 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-354/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-323/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-875/2010, 2013 m. liepos 3 d. nutartis Nr. AS556-580/2013).
Iš pareiškėjo skundžiamų Kultūros ministerijos 2004 m. vasario 17 d. rašto Nr. S2-356 ir Direkcijos 2004 m. vasario 18 d. rašto Nr. S-66 turinio matyti, kad šie raštai negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia pareiškėjo materialinių teisių ir pareigų, nesukelia jam materialinių teisinių pasekmių, ginčijamuose raštuose nesuformuluotos pareiškėjui privalomos elgesio taisyklės, šie raštai yra lydraštinio, informacinio ir pavedamojo pobūdžio dokumentai, skirti vidiniam Kultūros ministerijos reguliavimo srities įstaigų naudojimui, jais nebuvo atsakoma į kurį nors pareiškėjo prašymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad dėl šių raštų administracinė byla negalėjo būti iškelta, nes teisminis nagrinėjimas dėl tokių dokumentų yra teisiškai beprasmis, paneigiantis teismui priskirtą funkciją spręsti socialinius konfliktus. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. kovo 20 d. priėmus nutartį perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjui buvo išaiškinta jo teisė tikslinti skundą (b. l. 53), tačiau pateiktame patikslintame skunde (b. l. 56-58) suformuluotas skundo dalykas bei nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti atskiruoju skundu skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiama nutartimi nutraukė bylą. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą, nagrinėjant administracinę bylą teisme ir nustačius, kad ginčijamas teisės aktas pareiškėjui nesukelia konkrečių materialinių teisinių pasekmių, byla turi būti nutraukiama. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-593/11, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1004/11, 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-145/11, 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2188/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. D. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.