- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-11-21
- Bylos Nr.
- 1A-630-654/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-09464-2016-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alenas Piesliakas, Aušra Bielskė, Virginija Liudvinavičienė
- Nuteistasis
- G. K.
- Nukentėjusysis
- J. V.
- Advokatai
- Mindaugas Dūda
- Kategorijos
- 1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.3.6.4.5.1Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPK 305 str. 1, 2 d. ir kt.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aušros Bielskės, Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. ir jo gynėjo advokato M. Dūdos skundą dėl 2017 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo G. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 5 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.
Nukentėjusios J. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo G. K. priteista nukentėjusiosios J. V. naudai 800 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 510 eurų bylinėjimosi išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
G. K. kitaip smurtaudamas nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, o būtent:
Žemesnės instancijos teismas
Jis, 2016 m. vasario 2 d., apie 22:15 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu su savo sugyventine J. V., stipriai suėmęs ją numetė ant fotelio, tuo padarydamas poodines kraujosruvas kairiame žaste ir kairio klubo srityje, paviršinę muštinę žaizdelę kairės kojos I-ame piršte. Tokiu būdu kitaip smurtaudamas jis nežymiai sutrikdė savo sugyventinės J. V. sveikatą. Šiais veiksmais G. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje
Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis G. K. ir jo gynėjas prašo panaikinti 2017 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes G. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba panaikinti pirmosios instancijos nuosprendį ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, kadangi jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas G. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui, nepašalino prieštaravimų, abejonių netraktavo nuteistojo naudai, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nenurodė jokių motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas vienus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas.Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog G. K. tyčia sužalojo J. V.. Tokia išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Nuosprendyje teismas savo išvadas motyvavo vadovaudamasis ne išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o apibendrintomis išvadomis, paliekant tarp bylos aplinkybių ir įrodymų aiškius prieštaravimus. Nuosprendyje visiškai nepasisakyta dėl ištirtų įrodymų patikimumo, nenurodyti jokie motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas vienus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas. Nuteistasis ir nukentėjusioji, apklausti teisme vienodai paaiškino, kad konflikto metu G. K. buvo suėmęs J. V. už žastų ir ją patraukė (pastūmė) į šalį, po šio veiksmo J. V. nugriuvo ir trenkėsi į fotelio šoną. Tačiau jie nurodė skirtingą šio veiksmo priežastį – G. K. paaiškino, kad patraukė J. V. į šalį, nes pastaroji kumščiais daužė jam į krūtinę ir veidą, o jis tik gynėsi nuo agresyvaus nukentėjusiosios elgesio. J. V. paaiškino, kad ji kaltinamojo kumščiais nemušė, tik bandė išsilaisvinti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jų parodymus, konstatavo, jog G. K. paaiškinimų nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs duomenys. Jis dėl nukentėjusiosios smurtinių veiksmų niekur nesikreipė, ant jo kūno nebuvo nustatyta jokių smurto žymių, jo paaiškinimai nenuoseklūs, nukentėjusioji neigia jį daužiusi kumščiais. Tačiau šie teismo motyvai yra deklaratyvūs ir neturintys jokio turinio. Nei nuosprendyje, nei bylos medžiagoje nėra ir G. K. paaiškinimus paneigiančių duomenų. J. V. paaiškinimų, kad pastaroji nemušė G. K., taip pat nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs duomenys. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina vadovautis in dubio pro reo principu ir visus byloje esančius prieštaravimus vertinti G. K. naudai. G. K. parodymai apie nukentėjusiosios smurtą jo atžvilgiu buvo nuoseklūs viso proceso metu, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai suteikė prioritetą nukentėjusiosios parodymams. Pačios nukentėjusiosios parodymai apie įvykio aplinkybes nėra nuoseklūs. Nukentėjusioji viso proceso metu keitė parodymus siekdama buvusią situaciją pateikti iškreiptai ir melagingai, dirbtinai kuriant G. K. kaip smurtautojo įvaizdį. Nukentėjusiosios parodymai turėjo būti vertinami itin kritiškai ir apkaltinamasis nuosprendis vien jų pagrindu negalėjo būti priimtas. Byloje esančiame garso įraše užfiksuotas nukentėjusiosios pokalbis su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja, kuris atsispindi, kad konflikto iniciatorė buvo pati nukentėjusioji. Šio pokalbio metu nukentėjusioji nevalingai ir atskleidė savo tikruosius ketinimus, į klausimą „kas vyksta namuose?“ atsakydama „žmogus neišeina gražiuoju prašomas“. Tai patvirtina, kad nukentėjusioji pati buvo konflikto iniciatorė ir smurtavo G. K. atžvilgiu siekdama, kad jis nedelsiant išeitų iš buto.Teismas nuosprendyje visiškai nepagrįstai konstatuoja, kad specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai atitinka nukentėjusios nurodytas aplinkybes. Specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti ir visiškai kitomis aplinkybėmis. Specialistas apžiūrėjo J. V. tik praėjus 10 dienų po įvykio, todėl jo išvadoje konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, specialistas V. K. teismo posėdžio metu konstatavo, jog sužalojimai galėjo būti padaryti ir prieš 8-9 dienas, tam net yra didesnė tikimybė, o kairės pėdos pirmo piršto žaizdelė, kurią jis nustatė apžiūros metu, galėjo būti ir nuo nutrynimo. Specialisto išvadoje nustatyta poodinė kraujosruva kairiame žaste galėjo atsirasti G. K. keliant pargriuvusią nukentėjusiąją, nes apklaustas teisme G. K. paaiškino, kad nukentėjusioji gulėjo ant šono, atsirėmusi į fotelį ir jis paėmęs ją už žastų kėlė. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė, nors jos yra reikšmingos bylai teisingai išspręsti. Tokio pobūdžio bylose, kuomet konfliktas vyko tarp dviejų asmenų ir daugiau nėra įvykį mačiusių liudytojų, privalu nuodugniai išanalizuoti visą konfliktinę situaciją (nustatyti konfliktinės situacijos iniciatorių, įvertinti asmenų elgesį konflikto metu ir konflikto dinamiką bei kt.), o ne tik paskutinę konflikto stadiją, kadangi visos konfliktinės situacijos analizė bei ypatingai asmenų elgesys konflikto metu gali leisti spręsti apie atitinkamo asmens duodamų parodymų patikimumą ir pagrįstumą. Nagrinėjant bylą teisme nustatyta, kad konfliktą inicijavo nukentėjusioji. G. K. bandė išvengti konfliktinės situacijos. J. V. pradėjus konfliktą dėl naujo kompiuterio įsigijimo, būdamas nusiminęs ir prislėgtas asmeninių rūpesčių, nes sunkiai sirgo jo tėvas, kuris kitą dieną po įvykio mirė, G. K. stengėsi išvengti konflikto ir nuėjo į kitą kambarį, kur miegojo vaikai. Tačiau J. V. tęsė konfliktinę situaciją, ėjo iš paskos ir šaukė ant G. K.. G. K. bandymas išvengti konfliktinės situacijos bei J. V. impulsyvus, agresyvus ir provokuojantis elgesys leidžia tikėti, kad G. K. nukentėjusiosios suėmimą už žastų ir jos patraukimą į šalį išprovokavo nukentėjusiosios puolamieji veiksmai. G. K., norėdamas atremti nukentėjusiosios intensyvų ir agresyvų puolimą, sugriebęs už žastų nukentėjusiąją tramdė. Jo veiksmai (sugriebimas už žastų ir nukentėjusiosios patraukimas į šalį) susidariusioje situacijoje reaguojant į prieš jį pavartotą smurtą (mušimą per krūtinę ir veidą) buvo visiškai adekvati ir potencialiai nepavojinga reakcija.Išanalizavus ir įvertinus įrodymus apie įvykio aplinkybes, konflikto tarp G. K. ir J. V. kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, G. K. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, nukentėjusiosios parodymus, galima daryti išvadą, jog G. K. neturėjo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios sužaloti J. V.. Pateikiamos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. K. tyčia sužalojo J. V., yra nepagrįsta. Apeliantai nurodo motyvus dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, numatytos BK 28 straipsnyje, buvimo. Jų nuomone G. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, kadangi J. V. suėmė už žastų ir atstūmė nuo savęs siekdamas išvengti nukentėjusiosios puolimo, daužymo jam per krūtinę ir veidą kumščiais, o ne siekdamas ją sužaloti. Šiuo atveju G. K. veiksmai visiškai atitiko J. V. kėsinimosi, kuris buvo prasidėjęs ir realus, pobūdį ir pavojingumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad susidariusioje situacijoje G. K. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas. Tačiau apie tai pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apskritai nepasisakė, nepateikė jokio teisinio vertinimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad žalos atsiradimą J. V. sveikatai didele dalimi lėmė pačios nukentėjusiosios netinkamas (provokuojantis) elgesys. Be to, konflikto metu žymi žala nukentėjusiosios sveikatai nebuvo padaryta. Dėl to tokia nuteistojo veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis būtų tikslinga kaltininką už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme.Teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistojo G. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nesant privalomojo šios nusikalstamos veikos sudėties požymio – tarp jo (nuteistojo) ir nukentėjusiosios susiformavusių santykių, būdingų šeimos nariams. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad G. K. ir J. V. kartu gyveno daugiau nei 10 metų ir turėjo bendrų vaikų, o tai reiškia, kad jie buvo sugyventiniai ir tarp jų buvo susiklostę šeimyniniai santykiai. Pagal teismų praktiką vien formalaus gyvenimo kartu faktas, nesant kitų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į šeimą, negali būti vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas. Šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, kuriems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Be to, šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai. G. K. ir J. V. nėra sutuoktiniai, jie apie 10 metų gyveno kartu nesudarę santuokos, begyvendami kartu susilaukė 2 vaikų, tačiau jau apie 2,5 metų bendro ūkio nevedė, jų nebesiejo artimas emocinis ryšys, nebuvo jokių įsipareigojimų ir jie neketino tuoktis. G. K. gyvenimas viename bute kartu su J. V. tikslu rūpintis vaikais bei nuteistojo siekimas sudaryti geresnes gyvenimo sąlygas vaikams, nereiškia, jog G. K. ir J. V. vedė bendrą ūkį, buvo siejami artimais ryšiais. Tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas, ar tarp asmenų buvo susiklostę santykiai, kurie savo turiniu gali būti priskiriami šeimos narių santykiams, būtina atsižvelgti į tai, kaip smurtinių veiksmų atlikimo metu susiklosčiusius santykius vertino (suvokė) pati nukentėjusioji. Šiuo konkrečiu atveju J. V. pirminiuose parodymuose aiškiai nurodė, kad jų nesiejo jokie santykiai, seniai nebuvo artimų tarpusavio santykių, o nukentėjusioji siekė, jog G. K. išsikraustytų. Teismas nemotyvavo, kodėl rėmėsi vėliau pakeistais nukentėjusiosios parodymais, kuriuose J. V. pasisakė dėl šeimyninių santykių su nuteistuoju. G. K. ir J. V. egzistavę santykiai negali būti vertinami kaip pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), tvirtais emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu nebuvo būdingi šeimos nariams. Jie nebuvo įregistravę partnerystės, neatitinka ir BK 248 straipsnio 2 dalies apibrėžties. Atsižvelgus į faktines aplinkybes, šeimos nario sampratos aiškinimą teismų praktikoje apeliantai mano, kad nukentėjusioji įvykio metu nebuvo nuteistojo G. K. šeimos narė, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, konstatuodamas BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką kvalifikuojantį požymį.Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji J. V. prašo atmesti nuteistojo G. K. gynėjo advokato apeliacinį skundą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepadarė jokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Vienas iš apeliacinio skundo argumentų yra susijęs su netinkamu BPK 20 straipsnio taikymu vertinant byloje esančius įrodymus. Šioje byloje G. K. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė J. V. sveikatą. Įvykis įvyko judviejų namuose ir be nuteistojo ir nukentėjusiosios jo niekas nematė. Tokiu atveju ypatingą reikšmę turi nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų analizė, ar parodymai kito ir kaip kito ikiteisminio tyrimo eigoje bei teisme, jų sugretinimas, ar juos patvirtina kiti įrodymai.BPK 20 straipsnis nustato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvardino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais rėmėsi priimdamas sprendimą: kaltinamojo G. K. parodymus, nukentėjusiosios J. V. parodymus, liudytojo D. Č. parodymus, nukentėjusiosios pateiktą fotonuotrauką, specialisto V. K. parodymus ir specialisto išvadą, J. V. pareiškimą, įvykio registracijos informaciją, D. Č. tarnybinį pranešimą, alkotesterio kvitą, pranešimo garso įrašą. Kadangi be nuteistojo ir nukentėjusiosios įvykio daugiau niekas nematė, labai svarbi yra jų parodymų analizė. Nukentėjusioji įvykio aplinkybes nurodė pareiškime, apklausta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu, akistatos metu, parodymų patikrinimo metu ir teisme. Pareiškime nukentėjusioji nurodė, kad įvykus apsižodžiavimui, nes G. K. niekaip nesuprato, kad reikia išeiti iš namų, nuteistasis jai pradėjo grasinti ir suėmęs nutėškė į fotelį, krisdama ji smarkiai susitrenkė ausį ir kairį šoną (t. 1, b. l. 1). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji paaiškino, kad dėl to, kad G. K. nenorėjo išeiti iš buto, tarp jų įvyko žodinis konfliktas. Nukentėjusioji pasakė, kad jei G. K. nenori pats išeiti pas savo mamą, tai ji galinti paskambinti jai, po ko nuteistasis jai kelis kartus pagrasino. Tada jis ją stipriai suėmė ir nutėškė į fotelį sukeldamas stiprų fizinį skausmą. Krisdama ant fotelio susitrenkė kairę kūno pusę. Paskui jis turbūt buvo ją stipriai suėmęs ir kalbėjo, tada supurtė. Išvykus policijai ji pamatė, kad sužalotas kojos didysis pirštas (t. 1, b. l. 9). Parodymų patikrinimo vietoje metu J. V. parodė, kaip G. K. ją suėmė už rankų ir pastūmė, kaip ji atsitrenkė į šalia stovėjusį fotelį ir nukrito ant grindų. Tada parodė, kaip ji atsikėlusi atsisėdo ant fotelio, o priėjęs G. K. suėmė ją už rankų (t. 1, b. l. 74-78). Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausta J. V. apibūdino savo santykius su G. K. ir paaiškino, kad įvykio dieną grįžusi iš darbo pamatė, kad G. K. turi naują kompiuterį, priekaištavo jam, kad jis sakė, kad neturi pinigų ir dėl to negali išsikraustyti, tačiau nusipirko naują kompiuterį, dėl to ir kilo konfliktas. Įvykio metu ji G. K. smūgių nesudavė, į veidą netrenkė, nes jis yra aukštas ir jo veido nepasiektu, be to, G. K. buvo suėmęs ją už alkūnių, o ji bandė išsilaisvinti. Kojos pirštą susitrenkė griūdama, kai koja atsitrenkė į fotelį (t. 1, b. l. 80). Akistatos metu J. V. patvirtino savo parodymus (t. 1, b. l. 81 - 82). Apklausta teisme J. V. paaiškino, kad įvykio dieną apie 21 val. iš darbo grįžo namo. Pamatė, kad G. K. turi naują kompiuterį. Tai ją nustebino, nes prašė jo išsikelti, o jis sakė, kad išsikėlimui neturi pinigų. Kilo žodinis konfliktas, ji paklausė, kaip jis nusipirko kompiuterį, jeigu neturi pinigų. Ji pasakė, kad jeigu jis pats negali paprašyti savo mamos, kad priimtų pagyventi, ji paskambins ir jos paprašys. Jis pagrasino, kad jeigu ji taip padarys, jis ją pakas. Nuteistasis kaip visada bėgo nuo problemų ir nuėjęs užsidarė pas vaikus. Ji visaip bandė G. K. išprašyti iš buto, matė, kad jis jos neklausė, todėl ėjo iš paskos. Iš G. K. sulaukė grasinimų. Išėjo iš kambario, prie durų jis pagriebė nukentėjusiąją ir nutrenkė į fotelį. Nežino, kodėl nuteistasis sugriebė ją už žastų ir bloškė ant fotelio, kuris stovėjo kambaryje, kairėje pusėje. Ji visu ūgiu šonu krito ant fotelio. Ausimi trenkėsi į fotelio šoną, kur nėra paminkštinimo. Pagalvojo, kad iš ausies bėga kraujas, nubėgo į vonią žiūrėti, ten bėgo kažkoks skysti. Kai išėjo iš vonios, kaltinamasis sugriebė ją, pasodino į fotelį ir kalbėjo. Griūdama ant fotelio, koja trenkėsi į fotelio apatinę dalį, kur yra metalinė kojytė, susimušė kojos didįjį pirštą, jį nufotografavo. Nuteistasis ją stipriau sugriebė ir nubloškė, sukeldamas fizinį skausmą. Ausies skausmą pajuto iš karto, mėlynės išryškėjo kitą dieną, sužalotą pirštą pamatė tą pačią dieną, kai rengėsi. Vertinant nukentėjusiosios parodymus matyti, kad pareiškime ir pirmosios apklausos metu ji nepilnai nurodė konflikto eigą. Ji paaiškino, kad įvykis įvyko dėl to, kad G. K. nenorėjo išeiti iš namų, tačiau nenurodė pokalbio dėl G. K. pirkto kompiuterio, dėl ėjimo į vaikų kambarį ir atgal. Vėlesniuose nukentėjusiosios paaiškinimuose, o ir paaiškinimuose, duotuose teisme, nukentėjusioji tai nurodė ir jos paaiškinimai atitiko G. K. paaiškinimus. Be to, pirminiuose paaiškinimuose nukentėjusioji nurodė, kad dėl G. K. veiksmų ji atsitrenkė į fotelį ir nugriuvo ant grindų, tada pati atsisėdo ant fotelio, vėlesniuose parodymuose nukentėjusioji aiškino, kad po incidento nubėgo į vonią, o išėjus iš vonios G. K. ją pasodino į fotelį. Šie neatitikimai pirminiuose paaiškinimuose nėra esminiai, tačiau tai nedidele dalimi mažina nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Iš pirminių nukentėjusiosios parodymų ir jos skambučio BPC turinio aišku, kad jos skambinimo BPC tikslas buvo priversti G. K. išeiti iš namų, ką ji pareiškime ir pirmojoje apklausoje nurodė kaip konflikto priežastį, o ne apsisaugoti nuo jo naudojamo smurto. Paprastai pirminiuose parodymuose apklausiami asmenys teisingiau nurodo aplinkybes, kuomet dar nebūna priderinę savo parodymų prie bylos aplinkybių ir nebando apie įvykį papasakoti sau palankiau. Išvardintos aplinkybės didina abejones jos parodymų teisingumu. Nuteistasis įvykio aplinkybes paaiškino savo paaiškinime, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, akistatos metu ir duodamas parodymus teisme. Paaiškinime nuteistasis nurodė, kad jis virtuvėje dirbo nauju tą dieną įsigytu kompiuteriu. J. V. paklausė, kur jis gavo kompiuterį, o jis atsakė, kad nusipirko. Ji pasakė, kad naująjį pasiims sau, o senąjį išsikraustant atiduos jam. Jis atsakė, kad naujasis kompiuteris liks jam, po ko J. V. jį kelis kartus įžeidė ir varė iš namų. Kad išvengtu tolesnio konflikto, jis nuėjo į vaikų kambarį, kur miegojo vaikai. Netrukus atėjo nukentėjusioji ir vėl varė jį iš namų, įžeidinėjo. Jis išeidinėjo iš kambario, bandė uždaryti duris ir prilietė tuo metu tarpduryje buvusią nukentėjusiąją, kuri pradėjo rankomis jį trankyti. Jis sugriebė J. V. už rankų ir atitraukė nuo durų, bet ji griuvo ir atsitrenkė į fotelį. Jis pakėlė nukentėjusiąją ir pasodino į fotelį, o ji bandė kelis kartus jam spirti (t.1, b.l. 17). Apklaustas kaip įtariamasis G. K. iš esmės nurodė tokias pat aplinkybes, kaip ir paaiškinime. Jis nurodė, kad įvykio dieną virtuvėje dirbo įsigytu nauju kompiuteriu, kuomet atėjusi J. V. pasakė, kad naujas kompiuteris atiteks jai, o senas – jam. Konflikto metu J. V. pradėjo varyti jį iš namų, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais. Nenorėdamas konfliktuoti jis paėmė kompiuterį ir išėjo į kambarį, kur miegojo dukros. Į kambarį atėjo ir J. V. bei toliau varė jį iš buto, įžeidinėjo. Jis paprašė garsiai nekalbėti, kad nepažadintu dukrų, tačiau nukentėjusioji toliau garsiai kalbėjo. Tuomet jis išeidinėjo iš kambario ir bandydamas uždaryti duris, kurių praėjime stovėjo nukentėjusioji, netyčia ją pastūmė, nes dviem žmonėms buvo sunku prasilenkti. Uždarius duris nukentėjusioji pradėjo abiem rankomis trankyti jam veidą ir kūną, dėl ko jis sugriebė ją už rankų ir atstūmė nuo savęs. Nukentėjusioji neišlaikė pusiausvyros ir nukrito. Jam pasirodė, kad krisdama nukentėjusioji ausimi atsitrenkė į fotelį. Tada jis ją pakėlė ir pasodino ant fotelio, tuo metu nukentėjusioji toliau sudavinėjo jam smūgius rankomis ir bandė įspirti. Jis J. V. nenorėjo sukelti fizinio skausmo ir nesudavė smūgių, tik gindamasis nuo jos smūgių nestipriai ją pastūmė, o ji netikėtai nukrito ir susitrenkė (t.1, b.l. 26). Apklaustas teisme bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. K. paaiškino, kad įvykio vakarą virtuvėje įsijungė kompiuterį ir dirbo. Namo grįžusi J. V. nustebo, kad kaltinamasis dirba nauju kompiuteriu. Sakė, kad naują kompiuterį turėtų atiduoti jai. Kaltinamasis pasakė, kad taip nebus, tada J. V. pradėjo jį įžeidinėti. Kaltinamasis nuėjo į kambarį kur miegojo vaikai, J. V. toliau šaukė. Jis pasakė jai nurimti, nes vaikai miega. Susitiko tarpduryje, ji jam trenkė kumščiu. Kaltinamasis nustūmė ją į šalį. Jūratė pargriuvo, tada jis ją pakėlė ir pasodino į fotelį. J. V. pradėjo šaukti, kad tai smurtas ir kvies policiją. Jis pasakė: "kviesk". Sulyginus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme G. K. duotus parodymus kolegija juos vertina kaip vienodus ir patikimus. Apklaustas įvairiose proceso stadijose G. K. davė tokius pat parodymus, jie nesiskyrė, kas rodo didelį jo parodymų patikimumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs G. K. parodymus, konstatavo, jog G. K. paaiškinimų nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs duomenys. Jis dėl nukentėjusiosios smurtinių veiksmų niekur nesikreipė, ant jo kūno nebuvo nustatyta jokių smurto žymių, jo paaiškinimai nenuoseklūs, nukentėjusioji neigia jį daužiusi kumščiais. Tokie pirmosios instancijos teismo motyvai dėl G. K. parodymų vertinimo yra fragmentiški ir neobjektyvūs. G. K. parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, tačiau ir J. V. parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Galima sakyti, kad J. V. parodymus patvirtina specialisto išvada, kuri yra susijusi su jos pačios parodymais, su jai padarytais sužalojimais, tačiau specialisto išvada patvirtina ir G. K. parodymus, nes jis pripažįsta suėmęs nukentėjusiąją už žastų, kad po jo veiksmų pastaroji nukrito. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad G. K. dėl nukentėjusiosios veiksmų niekur nesikreipė, ant jo kūno nebuvo nustatytos smurto žymės, bet apylinkės teismas nepateikė motyvų, kodėl jis privalėjo kur nors kreiptis ir kokią reikšmę tokia aplinkybė turėtų tyrime. Įvykio metu konfliktas įvyko tarp ilgą laiką kartu gyvenančių partnerių, kurie turi du vaikus. Kaip matyti iš G. K. parodymų, J. V. jam bandė suduoti smūgius jiems prasilenkiant tarpduryje, nuo ko G. K. apsigynė suėmęs ją už rankų ir sėdint ant fotelio J. V. bandė suduoti smūgius bei įspirti, tačiau G. K. ir šių smūgių išvengė arba jie nepadarė jam jokių sužalojimų. G. K. tokių J. V., su kuria ilgą laiką gyvena ir turi du vaikus, veiksmų nevertino kaip neteisėtų ir nusprendė nesikreipti nei į policiją, nei į medicinos ekspertus. Be to, jei jis sužalojimų nepatyrė, medicinos ekspertai jų nebūtų nustatę, o policija nebūtų pradėjusi tyrimo, nes nebuvo realių sužalojimų. Net G. K. būtų kreipęsis į policiją ar medicinos ekspertus, rezultatas būtų toks pat. Svarbu ir tai, kad nesmarkūs, neintensyvūs smurtiniai veiksmai gali nepalikti jokių sužalojimų. Tačiau tai, kad G. K. niekur nesikreipė ar kad ant jo kūno nebuvo nustatyti sužalojimai nereiškia, kad jo parodymai yra neteisingi. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad G. K. paaiškinimai buvo nenuoseklūs, tačiau toks motyvas yra deklaratyvus. Tam, kad būtų galima padaryti išvadą dėl parodymų nenuoseklumo, reikia juos išanalizuoti ir nustatyti, kaip jie kito laike, nuosprendyje parodyti pakitimus, nustatyti, ar jie kito dėl esminių aplinkybių, dėl kokių priežasčių jie kito. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas net neaprašė G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, neaprašė, kuriose dalyse jie skiriasi ir kaip keitėsi, kokią tai turi reikšmę jo parodymų vertinimui ir teismo daromoms išvadoms. Tik deklaratyvus parašymas, kad parodymai buvo nenuoseklūs, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Kitaip nei pirmosios instancijos teismas, kolegija išanalizavo visus proceso metu G. K. duotus parodymus ir juose nenustatė jokio nenuoseklumo. Aplinkybė, kad nukentėjusioji neigia sudavusi G. K. smūgius, be aiškių priežasčių yra išskirta iš visų kitų aplinkybių, kurias paaiškino nukentėjusioji ar kurias paaiškino nuteistasis. Apylinkės teismas nenurodė, kokią reikšmę šis neigimas turi padarytoms išvadoms dėl G. K. kaltės ir kodėl šią aplinkybę teismas sureikšmino.Kaip minėta, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukščiau pateikti motyvai rodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo įrodymus prioritetą suteikdamas nukentėjusiosios parodymams, kurie nebuvo nuoseklūs, ir nepagrįstai nuvertindamas G. K. parodymus, kurie buvo nuoseklūs. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pateikė motyvą, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, t. y. kad kaltinamasis stipriai suėmė ją už žastų ir bloškė ant fotelio, dėl ko ji nugriuvo ir susimušė kairį klubą bei kairės kojos didįjį pirštą. Tačiau tai atitinka ir G. K. parodymus, kad jis suėmė nukentėjusiąją už žastų ir patraukė, tačiau ji neišlaikė pusiausvyros ir nukrito. Motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismas pasirinko nukentėjusiosios versiją ir atmetė G. K. versiją, nuosprendyje nėra nurodyti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į sumušimo ant klubo dydį ir žaizdelę ant nykščio laikė, kad trauminis poveikis buvo gana stiprus, kas atitinka nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, jog ji buvo ne pastumta ir nugriuvo, o buvo nubloškiama ant fotelio ir dėl to griuvo. Tačiau teismas, apklausdamas specialistą, nesiaiškino, koks yra ryšys tarp pastūmimo ir sužeidimo dydžio, todėl tokia išvada yra nepagrįsta. Sužalojimo dydis priklauso nuo daugybės įvairių priežasčių, ne vien tik nuo pastūmimo stiprumo. Kaip paaiškino J. V., žaizda piršte atsirado jai griūnant ir pirštu atsitrenkus į metalinę fotelio kojelę, todėl akivaizdu, kad šis sužalojimas iš viso nėra susijęs su pastūmimo stiprumu. Todėl toks pirmosios instancijos motyvavimas yra nepagrįstas. Apklausiamas įvairiose proceso stadijose G. K. įvairiai apibūdino savo veiksmą prieš J. V.. Savo paaiškinime jis nurodė, kad atitraukė nukentėjusiąją, akistatoje, kad patraukė, apklaustas įtariamuoju – atstūmė, apklaustas teisme – nustūmė. Apklausta J. V. prieš ją panaudotą veiksmą irgi apibūdino įvairiais žodžiais. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir savo pareiškime ji paaiškino, kad G. K. nutėškė ją ant fotelio, teisme, kad bloškė, parodymų patikrinimo vietoje metu – nustūmė, akistatos metu – pastūmė. Nukentėjusioji prieš ją panaudotą veiksmą apibūdina labiau intensyvų fizinį poveikį reiškiančiais žodžiais, o nuteistasis savo veiksmus apibūdina mažiau intensyvų fizinį poveikį reiškiančiais žodžiais. Kiekvienas nurodo tokius žodžius, kokiais jis suprato savo veiksmus. Akivaizdu, kad nuteistasis nenaudojo intensyvių, sveikatos sutrikdymui labiau būdingų fizinių veiksmų prieš nukentėjusiąją, tokių, kaip smūgių sudavimas. Sužalojimai ant žasto atsirado nuo G. K. suspaudimo, tačiau neaišku, kuriuo metu, nes G. K. paaiškino, kad buvo suėmęs nukentėjusiajai už žastų tiek tarpduryje, tiek po nukritimo jai sėdint ant fotelio, ką iš esmės patvirtino nukentėjusioji pirmos apklausos metu. Sužalojimai ant nukentėjusiosios klubo ir piršto atsirado nuo griuvimo. Vertinant įvykio situaciją svarbu ir abiejų bylos dalyvių elgesys konflikte. Teisme duoti abiejų proceso dalyvių parodymai rodo, kad įvykio dieną G. K. buvo namuose ir dirbo nauju nusipirktu kompiuteriu, kuomet atėjo J. V. ir pradėjo konfliktuoti tiek dėl G. K. išsikraustymo, tiek dėl kompiuterio. G. K. bandė vengti konflikto išeidamas į kambarį, kuriame miegojo vaikai, tačiau J. V. ir ten tęsė konfliktą. Tada G. K. bandė išeiti ir iš to kambario ir išeinant bei uždarant duris įvyko fizinis kontaktas. Iš šių aplinkybių matyti, kad J. V. pradėjo konfliktą, o G. K. jo vengiant ji nenustojo konfliktuoti. Nors baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už bet kokį fizinį poveikį, net už fizinio skausmo sukėlimą, tačiau ne visuomet bet kokie fiziniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, net ir esant smurto artimoje aplinkoje požymiams, vertintini kaip nusikaltimas. BK 11 straipsnyje nurodyta, kad nusikaltimas yra pavojingas veikimas. Darydamas tyčinį nusikaltimą asmuo turi suprasti savo veikimo pavojingą pobūdį, numatyti pasekmes ir jų norėti ar sąmoningai leisti joms atsirasti. BK 2 straipsnio (kuriame įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neabejotinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas, serija A, Nr. 146, byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 33501/96 byloje Telfner prieš Austriją ir kt.). Nekaltumo prezumpcijos principo (įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje) svarbi dalis yra nuostata, kad visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Ši nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su dėl kiekvienos inkriminuojamos nusikalstamos veikos surinktų duomenų (įrodymų) visumos vertinimu. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiant jį tik prielaidomis, negali būti priimamas. Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, įvykis įvyko tarp dviejų partnerių, kurie tarpusavyje konfliktavo. Be nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų bei specialisto išvados, nustačiusios nukentėjusiosios sužalojimus, daugiau byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti kurio nors iš jų versiją. Nukentėjusiosios parodymus teismas įvertino kaip mažiau patikimus. Kartu su in dubio pro reo principu tai veda kolegiją prie išvados, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų įrodymų išvadai, kad G. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Remiantis šiais motyvais kolegija daro išvadą, kad G. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių. Padarius šią išvadą apeliacinio skundo argumentai dėl veikimo būtinosios ginties sąlygomis, dėl kvalifikuojančio požymio taikymo, nenagrinėjami.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti 2017 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį. G. K. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti.
Procesinių išlaidų nukentėjusiajai nepriteisti.