Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. PK-2622-486/2017 Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00174-2017-0 Procesinio sprendimo kategorija 2.11.7. fsddfsdfsdfėįęėįęėį2.5.16;fksjhfkjshdkfjshdkfjh 2.5.19.; 2.1.10.1 (S) (S)

2017 m. rugsėjo 22 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas J. J., susipažinęs su Z. Š. privataus kaltinimo skundu dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka S. J. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme 2017 m. rugsėjo 11 d. buvo gautas pareiškėjo Z. Š. privataus kaltinimo skundas dėl baudžiamosios bylos proceso iškėlimo S. J. pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį.

Skunde prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn S. J. pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji siekdama turtinės ir kitos naudos, paskleidė apie pareiškėją tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti jį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Skunde pareiškėjas nurodo, kad S. J. kaltinama tuo, kad 2016 m. sausio 21 dieną, nuo 13 valandos iki 15.30 val., Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariate, adresu H. M. g. 4, Vilniuje, apklausos metu tretiesiems asmenims pateikė apie jį tikrovės neatitinkančias žinias, pakirto pasitikėjimą juo, išsakydama šiuo melagingus teiginius: „ Z. Š. 2015 m. birželio 14 d., 14 valandą, prieš išvažiuodamas mano mažametę dukrą gąsdino sakydamas, kad jis jau turi išvažiuoti; kokia bloga mama, kad jį pasodino į kalėjimą, kad tuoj iškvies policiją ir pasodins jį į kalėjimą vėl, po šio apsilankymo duktė naktį neramiai miegojo, verkė „“ 2015 m. birželio 14 d. Z. Š., kalbėdamas su dukra vis sakydavo, kad tėtis yra geras, o mama tai neduok Dieve. Z. Š. sakė, kad mama tėtį sodina į kalėjimą“. „ To susitikimo metu Z. Š. pakeltu tonu priekaištavo jai dėl pastumtų baldų, dėl gyvenamojo namo, kas dukrai galimai kėlė baimę, nes kalbėjo garsiai ir paketu tonu“ ir kitus jo skunde išdėstytus teiginius iš apklausos protokolo. Z. Š. pažymi, kad dėl S. J. paskleistų melagingų žinių Z. Š. iškelta baudžiamoji byla Nr. 02-2-773-15, pakirstas pasitikėjimas juo. Z. Š. prašo patraukti S. J. baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 str. 1 d. ir ją nubausti.

Skundą atsisakytina priimti.

Lietuvos Respublikos K. T. 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodė, jog privataus kaltinimo tvarka teismui raštu paduodamo skundo (pareiškimo) paskirtis ir funkcija – ne tik pranešimas apie nusikalstamą veiką, bet ir asmens apkaltinimas: tokiu skundu (pareiškimu) asmeniui yra pareiškiamas kaltinimas, kad būtų nagrinėjamas teisme, todėl tokiems skundams (pareiškimams) keltini didesni formalūs reikalavimai negu kreipimaisi, pagal kuriuos ikiteisminis tyrimas dar bus atliekamas (Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutartis Nr.1A-540/2007). Privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis. Teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 408 straipsnis). LR (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokiu būdu nukentėjęs nuo nusikaltimo asmuo ar jo atstovas gali realizuoti savo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Iš įstatymo nuostatos seka, jog privataus kaltinimo bylose nukentėjusysis yra aktyvus baudžiamojo proceso dalyvis ir jis turėtų užtikrinti, kad pateikiamas kaltinimas būtų suformuotas tinkamai. LR (duomenys neskelbtini) straipsnyje išvardyta, jog skunde turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutartis Nr. 1S-132-366/2017, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartis Nr. IS-28-318/2012) privataus kaltinimo bylų procese nukentėjusiojo skundo dalis apie nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vietą, laiką, padarinius ir kitas esmines aplinkybes, turi būti suformuluota aiškiai ir suprantamai, joje turi atsispindėti esminiai nusikaltimo sudėties požymiai ir elementai, kadangi nukentėjusiojo skundas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, o nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi turėti veiksmingą galimybę realizuoti teisę į gynybą, - nesant aiškaus kaltinimo, tokios teisės įgyvendinimas taptų neįmanomas. Šie didesni keliami įstatymo reikalavimai privataus kaltinimo tvarka paduodamam skundui išplaukia ir iš to, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir LR BPK, teismas nėra baudžiamąjį persekiojimą inicijuojantis subjektas. Aiškumo, išsamumo ir tikslumo kriterijai taikomi tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek jų teisiniam vertinimui. Į šiuos reikalavimus ne kartą dėmesį yra atkreipęs E. Ž. T. T. aiškindamas E. Ž. 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatas, pagal kurias reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamam pažeidimu asmeniui apie kaltinimą.

Teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios LR BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d.). LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

LR BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Pagal teismų praktiką tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios, paskleistos konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu yra pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar pan. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviai šmeižimas gali būti padaromas aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį.

Susipažinus su Z. Š. skundu bei pridėtais dokumentais matyti, kad S. J. kaltinama tuo, kad 2016 m. sausio 21 dieną, nuo 13 valandos iki 15.30 val., Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariate, adresu H. M. g. 4, Vilniuje, apklausos metu tretiesiems asmenims pateikė apie jį tikrovės neatitinkančias žinias, pakirto pasitikėjimą juo, išsakydama aukščiau nurodytus melagingus teiginius. N. Z. Š. nurodo, kad šie duomenys buvo pateikti tretiesiems asmenims, tačiau ikiteisminio tyrimo duomenys yra neatskleidžiami, ir su apklausos turiniu susipažino ir jį skaitė tik prokuroras, tyrėjas, kiti ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Vadinasi, paminėta prašyme nurodyta informacija nebuvo paskleista kitiems asmenims, kurie pagal savo funkcijas netiria tokių aplinkybių. Teismas sprendžia, kad dokumentų (tarp jų prašymų), kuriuose nurodyta informacija apie kitą asmenį, pateikimas ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei prokurorui, nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu tretiesiems asmenims pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį, kadangi susipažinimas su pateikta informacija tokiu atveju yra šių asmenų pareigų, susijusių galimai padarytų nusikalstamų veikų nustatymu, vykdymas. Be to, jeigu ir S. J. pateiktų tikrovės neatitinkančius duomenis tai galėtų būti vertinama kaip LR BK 235 str. nusikaltimo sudėtis, o ne šmeižimas pagal LR BK 154 str. 1 d. Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl teismas atsisako pradėti privataus kaltinimo bylos procesą (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 412¹ str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Z. Š. skundas, kuriuo prašoma pradėti privataus kaltinimo bylų procesą pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį, nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylų procesą pagal Z. Š. privataus kaltinimo skundą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo S. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį ir grąžinti skundą jį padavusiam asmeniui.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas J. J.