Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „Penktas šansas“ skundą atsakovei Audito, Apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja mažoji bendrija (toliau – MB) „Penktas šansas“ (toliau – ir Administratorius) kreipėsi į teismą dėl Apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – AVNT, Tarnyba) 2023 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. V4-1 „Dėl nemokumo administratoriaus MB „Penktas šansas“ profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ panaikinimo. Taip pat prašo teismo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Kredito unijų įstatymo 75 straipsnio 10 dalies nuostata, kuri turėtų būti taikoma šioje byloje, atitinka Konstituciją.

Pareiškėja skunde nurodo, kad vykdo 18 juridinių asmenų bankroto procedūras, iš kurių viena – likviduojama dėl bankroto Kredito unijos (toliau – KU) „Laikinosios sostinės kreditas“ (toliau – Unija). MA „Penktasis šansas“ paskirtas Unijos nemokumo administratoriumi nuo 2019 m. lapkričio 20 d.

Nurodo, kad 2023 m. sausio 10 d. AVNT parengė išvadą Nr. D4-85 „Dėl nemokumo administratoriaus MB „Penktas šansas“ profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ (toliau – 2023 m. sausio 10 d. Išvada), kuria įvertino, jog MA „Penktasis šansas“ yra apsidraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, kurį patvirtina 2022 m. gegužės 27 d. Administratoriui išduotas draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Draudimo liudijimas), kuriame įrašyta suma vienam draudžiamam įvykiui 60 000 Eur ir bendra draudimo suma visiems draudžiamiesiems įvykiams – 150 000 Eur. Pažymi, jog Draudimo liudijime nustatytos sumos atitinka Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 131 straipsnio 2 dalyje nustatytas privalomojo draudimo sumas, ir minėtas reglamentavimas nenumato Administratoriui papildomų, specifinių pareigų dėl privalomų draudžiamųjų įvykių sumų administruojant kitokios teisinės formos juridinius asmenis. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog Administratorius nuo 2019 m. lapkričio 20 d. paskirtas Unijos administratoriumi, o Kredito unijos įstatymo (toliau – KUĮ) 75 straipsnio 10 dalis nustato papildomus reikalavimus dėl kredito unijų administratorių draudžiamųjų įvykių sumų (300 000 Eur vienam draudžiamajam įvykiui ir 1 000 000 Eur visiems draudžiamiesiems įvykiams per metus), Administratorius laikytinas pažeidusiu KUĮ 75 straipsnio 10 dalies nuostatą, kadangi nuo šios nuostatos įsigaliojimo dienos (2020 m. sausio 1 d.) nėra papildomai apsidraudęs savo profesinės civilinės atsakomybės.

Skunde pareiškėja nurodo, kad 2023 m. sausio 12 d. gavo AVNT 2023 m. sausio 11 d. Įsakymą Nr. V4-1 „Dėl nemokumo administratoriaus MB „Penktas šansas“ profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ (toliau – skundžiamas Įsakymas), kuriuo Tarnyba, susipažinusi su 2023 m. sausio 10 d. Išvadoje nustatytais veiklos pažeidimais, nusprendė Administratoriui skirti JANĮ 136 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą nurodymą – įpareigojo Administratorių iki 2023 m. sausio 26 d. apsidrausti profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atitinkančiu KUĮ 75 straipsnio10 dalyje nustatytas sumas, ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną pateikti AVNT draudimo liudijimo nuo 2020 m. sausio 1 d. kopiją; Administratoriui skirti JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą poveikio priemonę – įspėjimą.

Pareiškėjos įsitikinimu, skundžiamo Įsakymo teisinis pagrindas – KUĮ 75 straipsnio 10 dalis – prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui, todėl mano, kad turėtų būti panaikintas.

Skunde pažymi, kad skundžiamu Įsakymu atsakovė, skirdama Administratoriui nurodymą apsidrausti bei poveikio priemonę (įspėjimą), rėmėsi nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusia KUĮ 75 straipsnio 10 dalimi, kuri nustato neproporcingus papildomus reikalavimus dėl kredito unijų administratorių civilinės atsakomybės draudimui – numato prievolės draustis papildomu civilinės atsakomybės draudimu, kurio draudžiamųjų įvykių sumos – 300 000 Eur vienam draudžiamajam įvykiui ir 1 000 000 Eur visiems draudžiamiesiems įvykiams per metus.

Skundžiamu Įsakymu taikytas teisinis pagrindas – KUĮ 75 straipsnio 10 dalis įsigaliojo vėliau (2020 m. sausio 1 d.), negu MB „Penktas šansas“ buvo paskirtas administruoti Unijos bankroto procesą (2019 m. lapkričio 20 d.), todėl, mano, kad KUĮ 75 straipsnio 10 dalies nuostata nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma, o skundžiamas Įsakymas turi būti panaikintas.

Pareiškėja nurodo, kad priėmus sprendimą MB „Penktas šansas“ administruoti Unijos bankroto procesą, KUĮ nenumatė jokių papildomų ribojimų dėl draudžiamųjų įvykių sumų, priešingai – tuo metu galiojęs Įmonių bankroto įstatymas numatė tik bendrąją taisyklę dėl draudžiamųjų įvykių sumų, kuri vėliau buvo perkelta ir į JANĮ (ir šia pareigą apsidrausti Administratorius įvykdė).

Atkreipia dėmesį, kad KUĮ 75 straipsnio 10 dalies nuostata įsigaliojo kartu su JANĮ, pakeitusiu Įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ). Nemokumo proceso dalyviai nuolatos susiduria su neaiškumais, kuris teisės aktas konkrečiu atveju turi būti taikomas konkrečiam veiksmui atlikti, jei atitinkama bankroto procedūra ar jos dalis buvo pradėta iki JANĮ įsigaliojimo.

Skunde pareiškėja pažymi, kad 2023 m. sausio 11 d. skundžiamame Įsakyme buvo nurodyta, jog pagal naujai įsigaliojusius KUĮ reikalavimus Administratorius neva turėtų apsidrausti savo profesinę civilinę atsakomybę retrospektyviai nuo 2020 m. sausio 1 d., nepriklausomai nuo to, kad paskyrimo Unijos administratoriumi metu KUĮ nenustatė jokių papildomų reikalavimų dėl draudžiamųjų įvykių sumų, į kuriuos Administratorius būtų galėjęs atsižvelgti dar iki priimant sprendimą administruoti Unijos bankroto procesą.

Pareiškėjos įsitikinimu, skundžiamu Įsakymu nebuvo įvertinta, kad Administratoriaus paskyrimo metu, KUĮ 75 straipsnio 10 dalies nuostata negaliojo, todėl negalėjo būti taikoma kaip Skundžiamo įsakymo teisinis pagrindas, o šią nuostatą pritaikius ir įpareigojus retrospektyviai apsidrausti šiuo papildomu draudimu – buvo pažeisti teisėti pareiškėjos lūkesčiai ir bendrasis principas, numatantis, jog įstatymas negali būti taikomas atgal. Todėl mano, kad Skundžiamas įsakymas turėtų būti panaikintas.

Pareiškėjos vertinimu, KUĮ 75 straipsnio 10 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Šioje normoje, pasak pareiškėjos, įtvirtinta kiekvieno asmens laisvė užsiimti ūkine (komercine) veikla bei numatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Administratorius pažymi, kad yra apsidraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu ir šiuo Draudimo liudijimu suteikiama draudimo apsauga atitinka aukščiau nurodytas, JANĮ 131 straipsnio 2 dalyje nustatytas sumas (60 000 Eur vienam draudžiamajam įvykiui ir 150 000 Eur visiems draudžiamiesiems įvykiams per metus).

Pareiškėja nurodo, jog KUĮ nustatyta minimali draudžiamojo įvykio suma (300 000 Eur) – net 5 kartus didesnė negu JANĮ (60 000 Eur), o KUĮ nustatyta visų draudžiamųjų įvykių suma per metus (1 000 000 Eur) – daugiau nei 6 kartus didesnė, negu JANĮ nustatyta suma (150 000 Eur), todėl nemokumo administratoriams, vykdantiems kredito unijų nemokumo procesus, numatyta pareiga apsidrausti papildomu civilinės atsakomybės draudimu ir patirti papildomas, itin dideles, nepagristas ūkinės veiklos sąnaudas.

Skunde Administratorius nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra gavęs du pasiūlymus iš atitinkamas draudimo paslaugas teikiančių bendrovių dėl KUĮ 75 straipsnio 10 dalyje nustatyto profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo bei tris atsakymus iš draudimo bendrovių, kurios nurodo, kad tokių specifinių draudimo paslaugų apskritai neteikia. Nemokumo administratoriaus veiklai įstatymu nustatomos veiklos sąnaudos konkrečiu atveju siekia 4 800–5 800 Eur ir yra neproporcingos nemokumo administratorių veiklos pajamoms.

Pareiškėjos nuomone, susidaro situacija, kai kredito unijų nemokumo administratoriai, dėl perteklinių, 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusių KUĮ 75 straipsnio 10 dalyje nustatytų papildomo draudimo reikalavimų, privalo papildomai apsidrausti savo profesinę civilinę atsakomybę (nors ją jau draudžiasi pagal JANI 131 straipsnio 2 dalis) bei patirti itin dideles veiklos sąnaudas.

Pareiškėja prašo skundą tenkinti.

Atsakovė AVNT prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad JANĮ projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad „Kredito įstaigų bankroto proceso efektyvus vykdymas ypač svarbus dėl tinkamos vartotojų, kurių paprastai būtų labai daug, apsaugos užtikrinimo ir pasitikėjimo visa finansų rinka išlaikymo ir stiprinimo. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad finansų srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia finansinių paslaugų teikimas, yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių; jai būdinga tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui. Finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga, lemianti šalies ūkio augimą. Todėl pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas. Kredito įstaigų veiklos svarba yra išskirtinė, poveikis visuomenei – rezonansinis, jų bankrotui administruoti būtina speciali ir galimai kiekvienu konkrečiu atveju kitokia administratoriaus kompetencija, kurios Atrankos programos pagalba negalima įvertinti. Galimi atvejai, kai bus reikalinga tarptautinio bendradarbiavimo su kitų valstybių finansų institucijomis patirtis, administratoriaus kompetencija, susijusi su kredito įstaigų turto ir įsipareigojimų specifika, todėl asmenys, esantys Nemokumo administratorių sąraše, galimai netenkintų specialiųjų reikalavimų ir iškiltų poreikis paskirti atitinkantį specialius reikalavimus, nesantį Nemokumo administratorių sąraše, kitoje ES valstybėje narėje įgijusį analogišką teisę ir praktikuojantį asmenį“.

Atsakovė aiškina, kad JANĮ projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyta ir tai, kad vertinant bankrutavusių kredito įstaigų, draudimo įmonių turto vertę, pareikštų kreditorinių reikalavimų sumas, kurios visais atvejais yra reikšmingai didesnės nei Lietuvos Respublikos juridinių asmenų įstatymo projekte nurodytos minimalios civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, kredito įstaigų, draudimo įmonių administratoriams siūloma nustatyti didesnes minimalias profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumas (300 000 Eur vienam draudžiamajam įvykiui ir 1 000 000 Eur visiems draudžiamiesiems įvykiams per metus).

Atsakovės įsitikinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika ir JANĮ projekto aiškinamajame rašte pateikta informacija, kad kredito įstaigų veiklos svarba yra išskirtinė, poveikis visuomenei – rezonansinis ir kitą ginčui aktualią jame pateiktą informaciją, pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad KUĮ 75 straipsnio 10 dalies reikalavimais yra nepagrįstai, neproporcingai ribojama, kaip, kad teigia pareiškėja, kredito unijų nemokumo administratorių ūkinė (komercinė) veikla. Mano, kad skundo argumentai nesudaro nei pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nei pripažinti skundžiamą Įsakymą neteisėtu.

Skundo argumentus, jog KUĮ 75 straipsnio 10 dalies nuostata nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma, nes įsigaliojo vėliau, nei pareiškėja buvo paskirta administruoti Unijos bankroto procesą, todėl skundžiamas Įsakymas turi būti panaikintas, atsakovė laiko nepagrįstais. Pažymi, kad, Unijos bankroto procesas nėra pasibaigęs, pareiškėja ir toliau tęsia bankroto procedūras ir teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir Unijos nepasibaigę, todėl, atsakovės įsitikinimu, buvo pagrįstai, besitęsiant teisiniams santykiams tarp pareiškėjos ir Unijos, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą konstatuoti JANĮ 1 straipsnio 5 dalies, 131 straipsnio 6 dalies, KUĮ 75 straipsnio 10 dalies ir Tvarkos aprašo 11 punkto pažeidimai, nes pareiškėja, administruodama Unijos bankroto procesą, nuo 2020 m. sausio 1 d. iki skundžiamo Įsakymo priėmimo dienos nebuvo apdraudusi savo civilinės atsakomybės profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu taip, kaip nustato KUĮ 75 straipsnio 10 dalis ir tai, AVNT vertinimu, niekaip negali būti laikoma lex retro non agit principo pažeidimu. Atsakovės nuomone, ir įstatymų leidėjo KUI 75 straipsnio 10 dalyje nustatytas reikalavimas kredito unijos administratoriui turėti profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, kurio suma – 300 000 Eur vienam draudžiamajam įvykiui ir 1 000 000 Eur visiems draudžiamiesiems įvykiams per metus, negali būti laikomas lex retro non agit principo pažeidimu, nes įstatymų leidėjas nenustatė, kad KUĮ 75 straipsnio 10 dalyje numatytą profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą kreditų unijų administratoriai turi turėti nuo iki įstatymo įsigaliojimo įvykusių faktų momento, dėl ko galima būtų įtarti lex retro non agit principo pažeidimą, o nustatė, kokie kredito unijos administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reikalavimai bus taikomi nuo įstatymo įsigaliojimo, kas reiškia, jog įstatymo leidėjo valia įtvirtinta KUĮ 75 straipsnio 10 dalyje yra nukreipta į ateitį ir negalioja atgal.

Tarnyba pažymi, kad KUĮ buvo priimtas 2019 m. birželio 13 d. ir įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., o pareiškėja Unijos administratoriumi buvo paskirta 2019 m. lapkričio 20 d., todėl, atsakovės įsitikinimu, pareiškėja galėjo įsivertinti savo galimybes ir kokie specialūs reikalavimai profesinės civilinės atsakomybės draudimui bus taikomi kredito unijų administratoriams nuo 2020 m. sausio 1 d.

Atsakovės vertinimu, pareiškėjos skunde nurodyti argumentai ir prielaidos, kad nustatomos sąnaudos yra neproporcingos nemokumo administratorių pajamoms, nesudaro pagrindo nei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl KUĮ 75 straipsnio 10 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsniui įvertinimo, nei pripažinti Skundžiamo įsakymo neteisėtu.

Atsakovė laiko, kad argumentai nepagrįsti, todėl nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimų. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl AVNT 2023 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. V4-1 „Dėl nemokumo administratoriaus MB „Penktas šansas“ profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

AVNT 2022 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (8.44 Mr.) D2-2778 kreipėsi į pareiškėją prašydama iki pateikti per Audito, vertinimo ir nemokumo informacinę sistemą (toliau – AVNIS) draudimo liudijimo, kuris atitiktų Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 75 straipsnio 10 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. jame būtų įrašyta minimali profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma – 300 000 Eur vienam draudžiamajam įvykiui ir 1 000 000 Eur visiems draudžiamiems įvykiams per metus, kopiją.

2023 m. sausio 10 d. patvirtinta AVNT išvada Nr. D4-85 dėl nemokumo administratoriaus MB ,,Penktas šansas“ profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo.

Skundžiamas įsakymas priimtas 2023 m. sausio 11 d..

2023 m. sausio 12 d. AVNT raštu Nr. (8.44 Mr.) D2-64 informavo pareiškėją apie jo veiklos vertinimo rezultatus.

Pareiškėja, nesutikdama su atsakovės Įsakymu, kreipiasi į teismą su skundu.

AVNT 2023 m. sausio 26 d. gavo (Reg. Nr. D1-290) pareiškėjos prašymą pratęsti terminą įvykdyti Skundžiamu įsakymu paskirtą nurodymą.

Atsakovė 2023 m. sausio 30 d. raštu Nr. (8.44 Mr.) D2-206 kreipėsi į pareiškėją pateikti papildomus dokumentus, susijusius su 2023 m. sausio 26 d. prašymu.

Tarnyba iš pareiškėjos 2023 m. vasario 9 d. gavo (Reg. Nr. D1-505) prašomus pateikti papildomus dokumentus.

2023 m. vasario 20 d. patvirtintas atsakovės teikimas Nr. D4-462 dėl AVNT direktoriaus skundžiamu Įsakymu skirto nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

2023 m. vasario 20 d. priimtas Tarnybos įsakymas Nr. V4-13 „Dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2023 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. V4-1 ,,Dėl nemokumo administratoriaus mažosios bendrijos ,,Penktas šansas“ profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ pakeitimo“.

Atsakovė 2023 m. vasario 21 d. raštu Nr. (8.44. Mr) D2-360 informavo pareiškėją apie skundžiamu Įsakymu skirto nurodymo įvykdymo termino pratęsimą, o 2023 m. vasario 27 d. gavo pakartotinį prašymą pratęsti terminą Įsakymu skirto nurodymo įvykdymui.

AVNT 2023 m. kovo 2 d. raštu Nr. (8.44 Mr) D2-425 atsakė pareiškėjai, jog 2023 m. vasario 27 d. jos prašymą paliks nenagrinėtu, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismo (toliau – VAAT) 2023 m. vasario 28 d. nutartimi buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti skundžiamo Įsakymo vykdymą. Atsakovė 2023 m. kovo 7 d. pateikė atskirąjį skundą dėl šios nutarties dalies, kuria buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjai.

LVAT 2023 m. kovo 29 d. nutartimi panaikino VAAT 2023 m. vasario 28 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir klausimą perdavė spręsti iš esmės.

Ginčo teisiniams santykiams taikytinos JANĮ (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d.) nuostatos, susijusios su tinkamu nemokumo administratoriaus pareigų vykdymu, administruojant Bendrovės bankroto (nemokumo) procesą.

Juridinių asmenų nemokumo procesas grindžiamas šiais principai: 1) efektyvumo principas (nemokumo procese turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp finansinių sunkumų turinčio juridinio asmens ir kreditorių interesų, siekiant kuo didesnio kreditorių reikalavimų tenkinimo per pagrįstai trumpiausią laikotarpį), 2) kreditorių lygiateisiškumo principas (panašaus pobūdžio reikalavimus turintiems kreditoriams suteikiamos lygios galimybės dalyvauti nemokumo procese, siekiant savo reikalavimų tenkinimo ir ginant kitas savo teises ir teisėtus interesus), 3) skaidrumo principas (informacija apie nemokumo procesą būtų laiku prieinama visiems nemokumo procese dalyvaujantiems asmenims, siekiant užtikrinti šių asmenų teisių ir teisėtų interesų gynimą, išskyrus atvejus, kai reikia apsaugoti teisės aktais saugomus asmens duomenis ar komercinę (gamybinę) paslaptį sudarančią informaciją), 4) teisėjo vadovavimo nemokumo procesui principas (teismas gali savo iniciatyva įpareigoti nemokumo proceso dalyvius atlikti procesinius veiksmus, rinkti įrodymus ir kontroliuoti nemokumo proceso šalių veiksmus, siekdamas užtikrinti veiksmingą teismo tvarka vykdomo nemokumo proceso eigą ir viešąjį interesą), 5) profesionalumo principas (nemokumo procesus administruojantys asmenys turi vykdyti savo pareigas profesionaliai, užtikrindami aukštą savo profesinių žinių ir sugebėjimų lygį ir elgdamiesi taip, kad užtikrintų nepriekaištingą profesijos atstovo reputaciją) (JANĮ 3 straipsnis).

Pagal JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3 punktą, paskirtas nemokumo administratorius bankroto proceso metu gina visų kreditorių, taip pat juridinio asmens teises ir teisėtus interesus, o pagal to paties straipsnio 12 punktą tenkina kreditorių reikalavimus šio įstatymo nustatyta tvarka.

LVAT dėl nemokumo administratoriaus atsakomybės yra išaiškinęs, kad nemokumo administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to nemokumo administratorius, atstovaudamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei).

JANĮ 1 straipsnio 5 dalimi numatyta, kad juridinių asmenų veiklą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyti juridinių asmenų restruktūrizavimo proceso ir bankroto proceso ypatumai.

JANI 131 straipsnio 6 dalis numato, kad nemokumo administratorius neturi teisės administruoti nemokumo proceso, jeigu nėra apsidraudęs profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

KUĮ 75 straipsnio 10 dalis numato, kad kredito unijos administratoriaus minimali profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 300 000 Eur vienam draudžiamajam įvykiui ir 1 000 000 Eur visiems draudžiamiesiems įvykiams per metus. Dėl draudžiamojo įvykio išmokėjus draudimo išmoką ir sumažėjus draudimo sumai, kredito unijos administratorius privalo per vieną mėnesį apsidrausti profesinę civilinę atsakomybę, kad būtų atkurta privalomoji minimali draudimo suma.

Nemokumo administratorių atitikties JANĮ reikalavimams kontrolės aprašo, patvirtinto AVNT direktoriaus 2020 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V4-124 ,,Dėl Nemokumo administratorių atitikties Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo reikalavimams kontrolės aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas), 11 punkte nustatyta, jog administratorius turi užtikrinti, kad, administruojant fizinių asmenų bankroto ar juridinių asmenų nemokumo procesus, draudimo apsauga galiotų nenutrūkstamai.

JANĮ projekto aiškinamasis raštas parengtas vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės programos įgyvendinimo planas), 4. 2. 1 darbo 8 priemonę – juridinių asmenų nemokumo sistemos pertvarkymas, konsoliduojant juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto teisinį reguliavimą, didinant nemokumo procesų efektyvumą. Projektu siekiama spręsti juridinių asmenų nemokumo teisinio reguliavimo taikymo problemas, sąlygojančias ilgą procesų trukmę, nedidelę grąžą kreditoriams, nesinaudojimą verslo išsaugojimo galimybėmis.

Pagrindiniai Projekto uždaviniai – spartinti bankroto procedūras, tobulinant atlyginimo nemokumo administratoriui, turto pardavimo, bankroto proceso terminų, nemokumo procesų dalyvių ginčų nagrinėjimo ir kitų klausimų reguliavimą. Sudaryti prielaidas kreditorių reikalavimų tenkinimui didesne apimtimi, skatinant finansinių sunkumų turinčių, tačiau perspektyvių, juridinių asmenų restruktūrizavimą, juridinio asmens ir kreditorių neteisminius susitarimus, didinant nemokumo proceso išlaidų kontrolę, susiejant nemokumo administratoriaus atlygį su grąža kreditoriams. Įtvirtinti naują nemokumo administratorių priežiūros modelį, apjungiant bankroto ir restruktūrizavimo administratorių profesijas į vieną ir iš valstybinės priežiūros pereinant į pusiau valstybinę, sukuriant nemokumo administratorių savivaldą.

JANĮ projekto aiškinamojo rašto 3 dalyje yra aptarta, kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai. Atkreiptinas dėmesys, kad JANĮ projekto aiškinamojo rašto 3 dalies 3.19. punkte siūlomi lydimųjų teisės aktų pakeitimai: kredito įstaigų ir draudimo įmonių veiklą reguliuojančių įstatymų projektai (Bankų įstatymo, Centrinių kredito unijų įstatymo, Kredito unijų įstatymo, Draudimo įstatymo). Minėtu punktu numatyta, kad kredito įstaigų bankroto proceso efektyvus vykdymas ypač svarbus dėl tinkamos vartotojų, kurių paprastai būtų labai daug, apsaugos užtikrinimo ir pasitikėjimo visa finansų rinka išlaikymo ir stiprinimo. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad finansų srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia finansinių paslaugų teikimas, yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių; jai būdinga tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui. Finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga, lemianti šalies ūkio augimą. Todėl pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas. Kredito įstaigų veiklos svarba yra išskirtinė, poveikis visuomenei – rezonansinis, jų bankrotui administruoti būtina speciali ir galimai kiekvienu konkrečiu atveju kitokia administratoriaus kompetencija, kurios Atrankos programos pagalba negalima įvertinti. Galimi atvejai, kai bus reikalinga tarptautinio bendradarbiavimo su kitų valstybių finansų institucijomis patirtis, administratoriaus kompetencija, susijusi su kredito įstaigų turto ir įsipareigojimų specifika, todėl asmenys, esantys Nemokumo administratorių sąraše, galimai netenkintų specialiųjų reikalavimų ir iškiltų poreikis paskirti atitinkantį specialius reikalavimus, nesantį Nemokumo administratorių sąraše, kitoje ES valstybėje narėje įgijusį analogišką teisę ir praktikuojantį asmenį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – konstitucinį šalies ūkio pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. kovo 5 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai); valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės (inter alia 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. kovo 5 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2015 m. kovo 3 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama; minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (inter alia 2005 m. gruodžio 12 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau paminėta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika ir JANĮ projekto aiškinamajame rašte pateikta informacija, vertina, kad pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą skunde nurodytu pagrindu.

Iš byloje pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėja Unijos administratoriumi buvo paskirta 2019 m. lapkričio 20 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad KUĮ buvo priimtas 2019 m. birželio 13 d., todėl daro išvadą, kad pareiškėja turėjo visas galimybes įsivertinti savo pajėgumus. Pareiškėja, būdama atsakinga savo srities profesionalė, kuriai teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, kurią saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai, turėjo visas galimybes ir privalėjo išsianalizuoti, kokie specialūs reikalavimai profesinės civilinės atsakomybės draudimui bus taikomi kredito unijų administratoriams nuo 2020 m. sausio 1 d.

Vertinant bylos duomenis matyti, kad Unijos bankroto procesas nepasibaigęs, bankroto procedūros ir teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir Unijos taip pat nėra pasibaigę, todėl besitęsiant teisiniams santykiams, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, laikytina, kad atsakovė pagrįstai konstatavo JANĮ 1 straipsnio 5 dalies, 131 straipsnio 6 dalies, KUĮ 75 straipsnio 10 dalies ir Tvarkos aprašo 11 punkto pažeidimus, nes, išanalizavus bylos duomenis, akivaizdu, kad pareiškėja, administruodama Unijos bankroto procesą, nuo 2020 m. sausio 1 d. iki skundžiamo Įsakymo priėmimo dienos nebuvo apdraudusi savo civilinės atsakomybės profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu taip, kaip nustato KUĮ 75 straipsnio 10 dalis. Teisėjų kolegija, akcentuoja, kad šiuo atveju, įstatymo leidėjo valia yra aiškiai ir nedviprasmiškai nukreipta į ateitį ir negalioja atgal.

Nemokumo administratoriai privalo laikytis nemokumą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau nagrinėjamuoju atveju pareiškėja šios pareigos nesilaikė, todėl paskirta poveikio priemonė pripažintina proporcinga, vertinant ją visų nustatytų aplinkybių kontekste. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad nustatomos sąnaudos yra neproporcingos nemokumo administratorių pajamoms, kurių dydis taip pat ribojamas bei nustatomas remiantis teisės aktais, nesudaro pagrindo, atsižvelgus į aukščiau nustatytas pažeidimo aplinkybes, jo reikšmingumą bei nesant duomenų apie pažeidimo pašalinimą svarstyti, kad paskirta neproporcinga poveikio priemonė.

Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Įsakymas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjos skunde nurodytais, nei kitais argumentais, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 pakeitimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo, teisinio tikrumo principų, Konstitucijos 29 straipsnio.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-822/2017).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktiką bei taikytinas teisės aktų nuostatas, nagrinėjamu atveju teismui jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nurodytų nuostatų konstitucingumo nekyla, todėl jos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos mažosios bendrijos „Penktas šansas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.