- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-25
- Bylos Nr.
- eA-2321-821/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06493-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Iveta Pelienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Priešgaisrinės apsaugos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PAGD, atsakovas) direktoriaus 2022 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. TE-7-611 /2022(11.7.53 E) „Dėl vidaus tarnybos vyresniosios leitenantės R. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į PAGD Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Skyrius) vyresniosios inspektorės (statutinės valstybės tarnautojos) pareigas; 3) priteisti pareiškėjai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2022 m. gruodžio 30 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjai iš atsakovo 300 Eur turtinei žalai atlyginti bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
2.1. Pareiškėja ėjo vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigas ir buvo Skyriaus vyresnioji inspektorė (statutinė valstybės tarnautoja, vidaus tarnybos vyresnioji leitenantė).
2.2. Įsakymu pareiškėja nuo 2022 m. gruodžio 30 d. buvo atleista iš vidaus tarnybos jos pačios prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pagal atsakovo sudarytus duomenis, iki pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos dienos ji buvo įgijusi teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą (toliau – ir Įstatymas).
2.3. Pareiškėja 2022 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Panevėžio skyrių (toliau – ir Skyrius) dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Atsakovas VSDFV pateikė pareiškėjos tarnybos laiko pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti apskaitos lapą bei papildomus paaiškinimus dėl laikotarpių nuo 1997 m. vasario 3 d. iki 1999 m. spalio 19 d., nuo 1999 m. gruodžio 14 d. iki 2000 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. iki 2000 m. spalio 24 d. įskaitymo į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. VSDFV Panevėžio skyrius 2023 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. VPE_SP5-230 „Dėl atsisakymo R. K. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (toliau – ir Skyriaus Sprendimas) nuspręsta jai neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes Skyrius, priešingai nei atsakovas, į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaičiavo laikotarpių nuo 1997 m. vasario 3 d. iki 1999 m. spalio 19 d., nuo 1999 m. gruodžio 14 d. iki 2000 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. iki 2000 m. spalio 24 d., kuriais pareiškėja faktiškai ėjo pareigūno pareigas.
Šalies argumentai
2.4. Pareiškėja 2023 m. balandžio 4 d., pasinaudojusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pateikė skundą dėl aukščiau minėtojo Skyriaus Sprendimo atsisakyti skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Išnagrinėjusi pateiktą skundą, VSDFV 2023 m. gegužės 2 d. priėmė galutinį sprendimą (toliau – ir VSDFV Sprendimas), kuriuo konstatavo, kad Skyrius: 1) teisingai nustatė pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti; 2) pagrįstai į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaičiavo laikotarpių nuo 1997 m. vasario 3 d. iki 1999 m. spalio 19 d., nuo 1999 m. gruodžio 14 d. iki 2000 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. iki 2000 m. spalio 24 d.; 3) pagrįstai atsisakė pareiškėjai skirti pareigūnų pensiją. VSDFV Sprendimas motyvuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei išaiškinimais.
2.5. Iš VSDFV Sprendimo pareiškėja sužinojo ir suprato, kad atsakovas neteisingai apskaičiavo jos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti bei kad dėl to atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atleido ją iš vidaus tarnybos.
2.6. Pareiškėja iš vidaus tarnybos atleista pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 13 punktą jos pačios prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjos tarnybos laiką teisei išeiti ir gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Įstatymą apskaitė atsakovas. Pareigą apskaityti, apskaičiuoti pareigūnų tarnybos laikotarpius teisei į pareigūnų valstybinę pensiją įgyti, ir juos pateikti VSDFV teisės aktai numato būtent atsakovui. Pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti atsakovo sprendimais dėl jos tarnybos laiko teisei į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją apskaičiavimo. Atsakovas, gavęs pareiškėjos prašymą dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jį įvertinęs ir patikrinęs sąlygų išėjimui į pareigūnų pensiją atitikimą, šį prašymą tenkino ir pareiškėją šiuo pagrindu iš vidaus tarnybos atleido.
2.7. Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas Įstatymo nuostatomis, nes atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai į pareiškėjos tarnybos laiką šiai pensijai gauti buvo įskaičiavęs laikotarpius nuo 1997 m. vasario 3 d. iki 1999 m. spalio 19 d., nuo 1999 m. gruodžio 14 d. iki 2000 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. iki 2000 m. spalio 24 d. Pareiškėja jos atleidimo iš vidaus tarnybos metu neatitiko Įstatymo 3 bei 6 straipsniuose nurodytų išėjimo į pareigūnų pensiją ir šios pensijos skyrimo sąlygų, nes neturėjo reikiamo ištarnavimo laiko. Pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos metu jos turėtas tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti buvo 22 metai 2 mėnesiai 5 dienos, o pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punktą yra nustatytas 22 metų ir 6 mėnesių būtinasis tarnybos laikas teisei į pareigūnų valstybinę pensiją įgyvendinti.
2.8. Teisiškai nėra galima situacija, kuomet pareigūnas iš vidaus tarnybos atleidžiamas dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tačiau jam ši pensija nėra skiriama dėl trūkstamo tarnybos laiko pensijai gauti. Pagal Statutą ir Įstatymą, reikalavimai ir sąlygos tarnybos laikui išeiti į pareigūno pensiją ir reikalavimai bei sąlygos tarnybos laikui gauti pareigūno pensiją, yra vienodi, nesiskiria. Pagal Statutą bei Įstatymą reguliavimą, iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gali būti atleidžiamas tik tas pareigūnas, kuris pagal Įstatymą yra įgijęs teisę gauti šią pareigūnų pensiją. Kadangi atleidimo iš vidaus tarnybos metu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėja neturėjo reikiamo tarnybos laiko pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, tai ji ir negalėjo būti šiuo pagrindu atleista iš vidaus tarnybos, todėl Įsakymas naikintinas, o pareiškėja grąžintina į vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigas.
2.9. Vadovaujantis Statuto 79 straipsnio 1 dalimi, teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėja prašė teismo priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2022 m. gruodžio 30 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Dėl atsakovo neteisėto atleidimo ir neteisėtai apskaityto ir apskaičiuoto pareiškėjos tarnybos laiko pareigūno pensijai skirti, pareiškėja patyrė papildomą turtinę žalą, t. y. 300 Eurų išlaidas advokato pagalbai ginčams su VSDFV dėl jos teisės į pareigūno pensiją ir tarnybos laikotarpių šiai pensijai gauti apskaitos pagrįstumo. Atsakovas yra atsakingas už šias pareiškėjos išlaidas (turtinę žalą), dėl to ji prašo priteisti iš atsakovo 300 Eur turtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas PAGD atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
4.1. Teisiniai santykiai dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją reglamentuojami Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktu ir Statuto 74 straipsniu. Pagal šias teisės normas, pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją yra savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kurio taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Statuto 74 straipsnio 1 dalyje konstatuota, kad pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą jo paties prašymu (Statuto 72 str. 1 d. 1 ir 13 p.), ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų jį į pareigas skiriančiam asmeniui pateikęs prašymą atleisti iš tarnybos. Pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pabaigos, o pareigūną į pareigas skiriančio asmens sutikimu - ir nesibaigus šiam terminui (Statuto 74 str. 2 d.). Kai Statuto 74 straipsnyje nurodytas terminas sueina (pasibaigė), pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktą. Statuto 74 straipsnyje nustatytas 14 dienų terminas yra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas kaip saistomas tik su pareigūno valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena.
4.2. Pareiškėja pagrįstai Įsakymu buvo atleista iš tarnybos, vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu. PAGD pagal pareiškėjos vidaus tarnybos stažą įsitikino, kad pareigūno vidaus tarnybos stažas suteikia jam teisę nutraukti tarnybos santykius pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktą, todėl pareiškėjos teiginys, kad Įsakymas naikintinas yra nepagrįstas.
4.3. PAGD 2023 m. sausio 23 d. raštu Nr. 9.4-7-105 /2023(11.7.174 E) „Dėl R. K. dokumentų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti pateikimo“ pateikė dokumentus, reikalingus pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, tame tarpe ir tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą, kuriame nurodoma, kad laikotarpiai nuo 1997 m. vasario 3 d. iki 1999 m. spalio 19 d., nuo 1999 m. gruodžio 14 d. iki 2000 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. iki 2000 m. spalio 24 d. įskaičiuoti remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-156/2011 (toliau – ir LVAT Sprendimas). Įskaičiavus tuos laikotarpius, kuriuos LVAT Sprendime nurodė įskaičiuoti teismas, PAGD duomenimis, pareiškėja atleidimo dieną pagal turimą vidaus tarnybos stažą įgijo teisę į pareigūnų pensiją. VSDFV neįskaičiavo šių laikotarpių į stažą pareigūnų pensijai gauti, todėl turėtų būti VSDFV Sprendimas, o ne Įsakymas.
4.4. PAGD, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, parengė tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą, kuriame nurodo visus buvusio pareigūno laikotarpius, įskaitytinus į jo tarnybos laiką pagal Statuto 55 straipsnio nuostatas, tuo tarpu pareigūnų pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Įstatymu bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 (toliau – ir Nuostatai), ir sprendimo priėmimas dėl pensijos (ne)skyrimo, taip pat ir tarnybos stažo (ne)įskaičiavimo į stažą pareigūnų pensijai gauti, priskirtinas VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos kompetencijai.
4.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Įstatyme nurodyti laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, nesutampa su Statute nurodytais laikotarpiais, įskaitomais į vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pareigūnų pensijai skirti, todėl vidaus tarnybos stažo ir tarnybos laiko pareigūnų pensijai skirti trukmė gali skirtis.
4.6. Nagrinėjamu atveju negalima remtis pareiškėjos nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1975/2014 (toliau – ir LVAT Nutartis) kaip precedentu, todėl, kad nurodomoje byloje asmuo siekė atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statutą pagrindo pakeitimo iš nurodyto pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) į numatytą Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų). LVAT Nutartyje nėra konstatuota, kad „iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gali būti atleidžiamas tik tas pareigūnas, kuris pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą yra įgijęs teisę gauti šią pareigūnų pensiją“, o nagrinėja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo) numatyto atleidimo pagrindo taikymą.
4.7. Kreiptis dėl pensijos paskyrimo galima prieš tris mėnesius iki teisės gauti pareigūno ar kario valstybinę pensiją atsiradimo arba bet kuriuo metu po teisės gauti pareigūno ar kario valstybinę pensiją atsiradimo (Įstatymo 12 str. 3 d.). PAGD Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus specialistai siūlė pareiškėjai prieš teikiant prašymą dėl atleidimo kreiptis dėl pensijos iš anksto ir sužinoti ar jai priklauso pareigūnų pensiją, tačiau pareiškėja nepasinaudojo šia galimybe.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjos R. K. skundą.
6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:
Šalies argumentai
6.1. 2022 m. gruodžio 5 d. pareiškėja pateikė atsakovui prašymą Nr.V-7-4487 „Dėl atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleisti ją iš vidaus tarnybos jos prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
6.2. Įsakymu pareiškėja buvo 2022 m. gruodžio 30 d. atleista iš vidaus tarnybos jos prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
6.3. Pareiškėja 2022 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į VSDFV dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo.
6.4. PAGD 2023 m. sausio 23 d. raštu Nr. 9.4-7-105/2023 (11.7.174 E) „Dėl R. K. dokumentų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti pateikimo“ pateikė dokumentus, reikalingus pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Buvo pateiktas ir tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas. Jame nurodyta, kad laikotarpiai nuo 1997 m. vasario 3 d. iki 1999 m. spalio 19 d., nuo 1999 m. gruodžio 14 d. iki 2000 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. iki 2000 m. spalio 24 d. įskaičiuoti, remiantis LVAT Sprendimu.
6.5. Skyriaus Sprendimu nuspręsta neskirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes VSDFV į jos tarnybos laiką pensijai skirti neįskaičiavo laikotarpiu nuo 1997 m. vasario 3 d. iki 1999 m. spalio 19 d., nuo 1999 m. gruodžio 14 d. iki 2000 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. iki 2000 m. spalio 24 d.
6.6. Pareiškėja pateikė skundą dėl Skyriaus Sprendimo. VSDFV Sprendimu pareiškėjos skundas buvo atmestas ir konstatuota, kad pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti nustatytas tinkamai ir pagrįstai neįskaičiuoti laikotarpiai nuo 1997 m. vasario 3 d. iki 1999 m. spalio 19 d., nuo 1999 m. gruodžio 14 d. iki 2000 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. iki 2000 m. spalio 24 d. ir pagrįstai atsisakė skirti jai pareigūnų pensiją.
6.7. LVAT Sprendimu nuspręsta panaikinti Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pareigūnų tarnybos stažo nustatymo komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr.34-5-78 ir įpareigoti ją įskaityti į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą laikotarpius nuo 1997 m. vasario 3 d. iki 1999 m. spalio 19 d., nuo 1999 m. gruodžio 14 d. iki 2000 m. rugsėjo 28 d. bei nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. iki 2000 m. spalio 24 d.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Statutas, Įstatymas ir Nuostatai.
Šalies argumentai
8. Teismas sprendė, kad pareiškėja Įsakymu pagrįstai buvo atleista iš tarnybos, vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu. Teismas, įvertinęs LVAT Sprendimą, nurodė, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėja pateikė prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Statuto 74 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą jo paties prašymu ( Statuto 72 str. 1 d. 1 ir 13 p.), ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų jį į pareigas skiriančiam asmeniui pateikęs prašymą atleisti jį iš tarnybos. Pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pabaigos, o pareigūną į pareigas skiriančio asmens sutikimu – ir nesibaigus šiam terminui (Statuto 74 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai atleido pareiškėją iš Skyriaus vyresniosios inspektorės (statutinės valstybės tarnautojos) pareigų, todėl naikinti Įsakymą nėra teisinio pagrindo.
10. Teismas nurodė, kad, atmetus reikalavimą panaikinti Įsakymą, netenkinami ir išvestiniai pareiškėjos skundo reikalavimai.
11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nepasisako dėl Skyriaus Sprendimo ir VSDFV Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
III.
12. Pareiškėja R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
13. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Pirmosios instancijos teismas padarė aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, šiurkščius ir esminius materialiosios teisės normų pažeidimus, netinkamai aiškino taikytinas teisės normas, nukrypo nuo šių normų aiškinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.
13.2. Atsakovas atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos į pareigūnų pensiją pareiškėjai neturint šiai pensijai gauti reikiamo tarnybos laiko. Atsakovas pareiškėjos vidaus tarnybos stažą nepagrįstai prilygino tarnybos laikui pareigūno pensijai gauti – tą pačią klaidą padarė ir pirmosios instancijos teismas, neįsigilindamas į bylos ir ginčo esmę, neteisingai aiškindamas taikytinus teisės aktus bei nukrypdamas nuo labai aiškios ir nuoseklios teismų praktikos šioje srityje.
Žemesnės instancijos teismas
13.3. Pirmosios instancijos teismas tarnybos laiku pensijai gauti laikė laikotarpius, kurie pagal Įstatymo 6 straipsnio taisykles nėra įskaičiuojami į laiką pensijai skirti. Teismas neteisėtai pareiškėjos darbo sutarties pagrindais dirbtus laikotarpius laikė tarnybos laiku pensijai gauti, Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai LVAT Sprendime nurodytus laikotarpius susiejo su tarnybos laiku teisei į pareigūno pensiją įgyti. LVAT Sprendime nurodyti laikotarpiai buvo įskaityti į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą, tačiau nebuvo priskirti tarnybos laikui pensijai gauti, todėl LVAT Sprendimas nėra aktualus nagrinėjamam ginčui spręsti, nes jo taikymo sritis kita (vidaus tarnybos stažui skaičiuoti, o ne tarnybos stažui pareigūno pensijai).
13.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, savo praktikoje nagrinėdamas panašias situacijas, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 6 straipsnyje nurodytieji laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, nesutampa su Statuto 55 straipsnio 1 dalyje (buvusio 37 straipsnio 1 dalyje) nurodytais laikotarpiais, įskaitomais į vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pensijai gauti, todėl jų dydžiai dėl skirtingo skaičiavimo gali skirtis.
13.5. VSDFV, remdamasi ginčui taikytina aktualia teismų praktika, atsisakė pareiškėjai skirti valstybinę pareigūnų pensiją, nes pareiškėja Įsakymu į šią pensiją buvo išleista be teisėto pagrindo, nesant šiai pensijai įgyto pakankamo tarnybos laiko.
13.6. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovo sudarytame pareiškėjos tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape nurodyta vidaus tarnybos stažo trukmė sudaro pagrindą atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į valstybinę pareigūnų pensiją, pripažintini nepagrįstais ir neteisėtais, todėl Įsakymo argumentai, jog atsakovas pagrįstai atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos į pareigūnų valstybinę pensiją neva tinkamai apskaičiavęs ir tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape tinkamai apskaitęs vidaus tarnybos stažo laikotarpius, nėra pagrįsti pareigūnų pensijai taikytinais teisės aktais ir prieštarauja šių teisės aktų aiškinimui teismų praktikoje.
Šalies argumentai
13.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėja pateikė prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, nes iš bylos duomenų (Pareiškėjos 2022 m. gruodžio 5 d. prašymas dėl atleidimo iš vidaus tarnybos) matyti, kad prašoma iš vidaus tarnybos atleisti ne bet kokiu, o specialiuoju pagrindu – dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu. Toks pirmosios instancijos teismo suklydimas dėl bylos faktinių aplinkybių nulėmė iš esmės neteisingų teisės normų taikymą.
13.8. Pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją (Statuto 53 str. 1 d. 13 p.) yra savarankiškas ir specialus pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kurio taikymas galimas tik pareigūno, įgijusio teisę į pareigūnų valstybinę pensiją pagal Įstatymą, atžvilgiu. Tokio aiškinimo laikomasi ir teismų praktikoje (LVAT Nutartyje). Darbdavys, gavęs pareigūno prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, privalo atsisakyti tokį prašymą tenkinti, jei pagal darbdavio duomenis toks pareigūnas nėra įgijęs teisės į pareigūno valstybinę pensiją. Pareiškėja jos atleidimo iš vidaus tarnybos dieną nebuvo įgijusi teisės į pareigūno pensiją, nes neturėjo tam reikiamo tarnybos laiko, todėl PAGD neturėjo teisinio pagrindo tenkinti tokį pareiškėjos prašymą dėl atleidimo į pareigūno pensiją ir privalėjo jį atmesti.
13.9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti VSDFV ir Skyriaus sprendimus, kuriais atsisakyta skirti pareiškėjai šią pensijos rūšį dėl neįgyto pakankamo tarnybos laiko šiai pensijai gauti. Pareiškėja neskundė VSDFV ir Skyriaus sprendimų (jie be kita ko, pagrįsti labai aiškiai suformuota teismų praktika šioje srityje), tačiau šiais sprendimais rėmėsi kaip pagrindiniais įrodymais, pagrindžiančiais pareiškėjos reikalavimą dėl jos neteisėto atleidimo į pareigūnų pensiją. Toks pirmosios instancijos teismo atsisakymas visapusiškai ištirti pagrindinį bylos įrodymą nulėmė iš esmės neteisėtą pirmosios instancijos sprendimą.
Atsiliepimas
14. Atsakovas PAGD, atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytu argumentus, prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
15. Atsakovas papildomai nurodo, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra Įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas, o ne VSDFV ir Skyriaus sprendimai, todėl teismo atsisakymas vertinti VSDFV ir Skyriaus sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą visiškai atitinka procesinių teisės normų. VSDFV ir Skyriaus sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Nuostatų nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Įsakymo, kuriuo pareiškėja, patenkinus jos prašymą dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, šiuo pagrindu buvo atleista iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat įpareigojimo grąžinti pareiškėją į užimamas pareigas.
17. Byloje nustatyta, kad Įsakymu pareiškėja jos prašymu buvo atleista iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu (jos pačios prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją).
18. Atsakovas VSDFV pateikė dokumentus, reikalingus pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, įskaitant ir tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą, kuriame nurodyta, kad laikotarpiai nuo 1997 m. vasario 3 d. iki 1999 m. spalio 19 d., nuo 1999 m. gruodžio 14 d. iki 2000 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. iki 2000 m. spalio 24 d. (toliau – ginčo laikotarpiai), į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaičiuoti, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 24 d. LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-156/2011.
19. VSDFV teritorinis skyrius ir VSDFV, atitinkamai 2023 m. vasario 23 d. ir 2023 m. gegužes 2 d. sprendimais nusprendė neskirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes į tarnybos laiką pensijai skirti neįskaičiavo ginčo laikotarpių.
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog įskaičiavus tuos laikotarpius, kuriuos LVAT Sprendime nurodė įskaičiuoti teismas, PAGD duomenimis, pareiškėja atleidimo dieną pagal turimą vidaus tarnybos stažą įgijo teisę į pareigūnų pensiją, pažymėdamas, jog šių laikotarpių į stažą pareigūnų pensijai gauti neįskaičiavo VSDFV. Teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai atleido pareiškėją iš Skyriaus vyresniosios inspektorės (statutinės valstybės tarnautojos) pareigų, todėl naikinti Įsakymą nėra teisinio pagrindo ir nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nepasisako dėl VSDFV sprendimų.
21. Pareiškėja apeliaciniame skunde, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad darbdavys, gavęs pareigūno prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, privalo atsisakyti tokį prašymą tenkinti, jei pagal darbdavio duomenis toks pareigūnas nėra įgijęs teisės į pareigūno valstybinę pensiją. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti VSDFV ir VSDFV Skyriaus sprendimus, kuriais atsisakyta skirti pareiškėjai šią pensijos rūšį dėl neįgyto pakankamo tarnybos laiko šiai pensijai gauti ir toks atsisakymas visapusiškai ištirti bylos įrodymus nulėmė iš esmės neteisėtą pirmosios instancijos sprendimą.
22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtas procesinės teisės normas, yra nurodęs, kad jos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012 ). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-922/2013).
24. Teismas, prieš imdamasis nagrinėti bylą iš esmės, turi nustatyti, kokių teisiškai reikšmingų pasekmių, ginant savo pažeistas teises ir interesus, siekia pareiškėjas, kokia apimtimi pareiškėjo teisės ir interesai yra veikiami skundžiamo akto ar institucijos atliekamų veiksmų, kaip jie pakistų reikalavimų tenkinimo atveju, t. y. nustatyti asmens materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.
25. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl pareiškėjos tarnybos laiko pareigūnų valstybinei pensijai gauti, išsiskyrė atsakovo, atsakingo už dokumentų, reikalingų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, parengimą ir VSDFV, įgaliotos spręsti dėl pensijos (ne)skyrimo, taip pat ir tarnybos stažo (ne)įskaičiavimo į stažą pareigūnų pensijai gauti, pozicijos dėl ginčo laikotarpių nurodytų įskaičiuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-156/2011, vertinimo. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėja atleidimo dieną pagal turimą vidaus tarnybos stažą įgijo teisę į pareigūnų pensiją, o Įsakymas dėl jos atleidimo yra teisėtas ir pagrįstas, tuo tarpu VSDFV ginčo laikotarpių į stažą pensijai gauti neįskaitė, ir tarp šių sprendimų yra prieštaravimai, kuriuos būtina pašalinti.
26. Apibendrinant šios Nutarties 17-19 ir 25 punktuose išdėstytus argumentus, pažymėtina, kad, nors pareiškėja nereiškė reikalavimo dėl VSDFV sprendimų, tačiau skunde teismui prašė juos įvertinti (šia aplinkybe grindė tiek apeliacinį, tiek pradinį skundą), todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl stažo pareigūnų pensijai gauti skaičiavimo, visų pirma, privalėjo pasisakyti dėl ginčo laikotarpių (ne)įskaičiavimo į stažą pareigūnų pensijai gauti. Taip pat pažymėtina, jog, priklausomai nuo bylos baigties, pareiškėja įgytų teisę pakartotinai kreiptis į VSDFV dėl pensijos skyrimo paaiškėjus naujoms aplinkybėms.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, pažymi, jog sprendžiant dėl stažo pareigūnų pensijai gauti skaičiavimo, vertinamos aplinkybės, susijusios su ginčo laikotarpių (ne)įskaičiavimo. Kadangi VSDFV įgaliota spręsti dėl pensijos (ne)skyrimo, teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytos aplinkybės dėl stažo skaičiavimo gali turėti įtakos VSDFV teisėms ir pareigoms. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 46 straipsnio 2 dalį, tretieji suinteresuoti asmenys yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos.
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).
29. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
30. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, konstatavus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, kitos pareiškėjos skunde išdėstytos aplinkybės apeliacine tvarka nevertinamos. Bylą gražinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.