Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-26 · Administracinė byla Nr. I-953-583/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-26
Bylos Nr.
I-953-583/2017
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00405-2017-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas
M. T.
Atsakovas
Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Advokatai
Mindaugas Repšas
Administracinė byla Nr. I-953-583/2017Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00405-2017-4Procesinio sprendimo kategorija: 36; 55.1.3 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 26 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,

sekretoriaujant Dianai Šėperienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Mindaugui Repšui,

2017 m. birželio 15 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. T. (toliau – Pareiškėjas) kreipėsi skundu į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, Atsakovas) 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 17-IL-30-00528-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2017 m. balandžio 6 d. Klaipėdos AVPK pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą. Atsakovas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 17-IL-30-00528-e atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą. Atsakovas skundžiamą sprendimą motyvuoja tuo, jog patikrinus pareiškėjo anketinius duomenis nustatyta, jog 2007 m. birželio 5 d. Klaipėdos apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 3 dalyje (turto prievartavimas), paskyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę ir 50 MGL dydžio baudą. Klaipėdos AVPK skundžiame sprendime nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fiziniai asmenys nesantys nepriekaištingos reputacijos. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekso numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Klaipėdos AVPK vertina, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo, todėl atsisakė tenkinti 2017 m. balandžio 6 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą.

Pareiškėjas neneigia, kad 2007 m. birželio 5 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 3 dalį, tačiau akcentuoja, jog savo kriminaline praeitimi nesididžiuoja, grįžęs iš įkalinimo įstaigos iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą. Teigia, kad šiuo metu vysto nuosavą verslą, atsiskaitė su visais kreditoriais, sumokėjo teismo paskirtas baudas, šiuo metu studijuoja, tačiau atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą į šias aplinkybes neatsižvelgė. Nurodo, kad 2014 m. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl teistumo panaikinimo ir teismas įvertinęs jo nurodytus argumentus, 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi panaikino teistumą. Pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos 97 straipsnio 2 dalimi grindžiant teistumu gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą teistumui išnykus arba jį panaikinus prieš terminą, jo teisės ir laisvės negali būti nepagrįstai ribojamos, todėl Klaipėdos AVPK 2017 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. 17-IL-30-00528-e yra neproporcingas bei nepagrįstas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo M. T. atstovas advokatas Mindaugas Repšas nurodė, kad palaiko skundą jame nurodytų argumentų pagrindu, prašo skundą tenkinti. Atkreipia dėmesį, jog Klaipėdos AVPK nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo įvykdyta nusikalstama veika yra laikytina tyčiniu smurtiniu nusikaltimu. Pareiškėjo atstovo nuomone nusikalstama veika numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 3 dalyje yra priskirtina prie turtinių nusikalstamų veikų. Teigia, jog pareiškėjas užsiima kaimo turizmo verslu, gyvena toli nuo pagrindinių gyvenviečių ir esant pasikėsinimui į jo turtą ar sveikatą policija ar kitos institucijos negalėtų pakankamai greitai reaguoti į iškvietimą, todėl jam ginklas reikalingas savigynai.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su jame nurodytais argumentais nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog 2017 m. balandžio 6 d. gautas M. T. prašymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą savigynai. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyrius išnagrinėjęs aukščiau nurodytą prašymą priėmė sprendimą jo netenkinti, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo. Informuoja, kad remiantis turimais duomenimis Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. birželio 5 d. nuosprendžiu pareiškėją pripažino kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 3 dalyje. Nurodo, kad atsižvelgiant į šias aplinkybes ir remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu buvo priimtas sprendimas atsisakyti tenkinti prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo skundo argumentai ir reikalavimai yra nepagrįsti, kadangi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, šiuo atveju, Klaipėdos AVPK, pačiam spręsti, kuris pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, o kuris nelaikytinas. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas ir nereiškia, jog kituose teisiniuose santykiuose negali būti atsižvelgiama į tai, kad asmuo praeityje buvo teistas. Klaipėdos AVPK nuomone, jos pareigūnų atlikti veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl yra teisėti ir pagrįsti.

Pareiškėjas ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai – išsiųsti bei įteikti teismo šaukimai. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjui ir atsakovo atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 17-IL-30-00528-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui M. T. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas prašo ne tik panaikinti skundžiamą sprendimą bet ir įpareigoti atsakovą tenkinti jo 2017 m. balandžio 6 d. prašymą ir išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Teisiniu skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindu nurodomi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punktas. Faktiniu atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pagrindu nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 5 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 3 dalyje (turto prievartavimas), nuteistas paskiriant bausmę 5 metų laisvės atėmimą ir 50 MGL dydžio baudą.

Pareiškėjas reikalavimą panaikinti skundžiamą sprendimą motyvuoja tuo, kad atsakovas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į aplinkybę, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi panaikino galiojusį teistumą. Pareiškėjas neneigia aplinkybės, jog 2007 m. Klaipėdos apygardos teismas jį pripažino kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 3 dalyje, tačiau jis akcentuoja, kad atlikęs laisvės atėmimo bausmę iš esmės pakeitė gyvenimo būdą, turi sėkmingą verslą, atsiskaitė su visais kreditoriais, sumokėjo teismo paskirtas pinigines baudas. Pareiškėjo nuomone, Klaipėdos AVPK pozicija, kad praeityje padarytos klaidos visam likusiam gyvenimui užkerta jam galimybę įsigyti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra neproporcinga, nepagrįsta ir prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsniui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Pažymėtina, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja GŠKĮ. Minėto įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (1 straipsnio 2 dalis). Pagal GŠKĮ pateiktą ginklų grupavimą į kategorijas (3-6 straipsniai), savigynai skirti ginklai patenka į B ir C kategorijos ginklų grupes. GŠKĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos, gavusios asmenų rašytinius prašymus arba elektroninėmis priemonėmis per Paslaugų ir gaminių kontaktinį centrą arba Policijos elektroninių paslaugų sistemą, pagal kuriuos galima identifikuoti juos pateikusį asmenį. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 – 11 punktuose pateikiamas sąrašas atvejų, kada fizinis asmuo negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų, jų šaudmenų. Viena iš tokių aplinkybių, ribojančių fizinio asmens teisę įsigyti ir B bei C kategorijos ginklus – fizinis asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos (17 straipsnio 1 dalies 2 punktas). GŠKĮ 18 straipsnis reglamentuoja, kokie asmenys, šio įstatymo kontekste, nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis. 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekso numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. birželio 5 d. nuosprendžiu pripažino M. T. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 3 dalyje (turto prievartavimas) ir paskyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę bei 50 MGL dydžio baudą. Lietuvos Apeliacinis Teismas 2007 m. spalio 23 d. nuosprendžiu paliko galioti aukščiau minėtą Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nėra detalizuota tyčinio smurtinio nusikaltimo sąvoka, todėl tyčinio smurtinio nusikaltimo vertinimas turėtų būti atliekamas pagal konkrečios bylos aplinkybes. Paprastai smurtu suprantamas sąmoningas jėgos taikymas, siekiant sužeisti ar įžeisti kitą asmenį. Baudžiamosios teisės doktrinoje fizinis smurtas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos (atimama gyvybė, sukeliamas sveikatos sutrikdymas, skausmas ar kitos fizinės kančios, atimama laisvė, sukeliama bejėgiškumo ar kita nenatūrali būklė). Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir kt. Taigi smurtiniais nusikaltimais gali būti laikomi ir turtinio, ekonominio bei kitokio pobūdžio nusikaltimai, jeigu vienas papildomų objektų yra žmogaus sveikata. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 straipsniu bei atsižvelgiant į Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje nustatytas pareiškėjo nusikalstamos veikos padarymo konkrečias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo įvykdyta nusikalstama veika yra priskirtina tyčiniams smurtiniams nusikaltimams ir pareiškėjas negali būti pripažįstamas esantis nepriekaištingos reputacijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo taikymo prasme.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta, jog už turto prievartavimą didžiausia galima skirti bausmė siekia 10 metų laisvės atėmimo. Konstatuotina, kad vadovaujantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjas nėra priskiriamas nepriekaištingos reputacijos asmenims, todėl, atsižvelgiant į GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Klaipėdos AVPK pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 6 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas skunde teigia, kad 2007 m. birželio 5 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę įvykdė, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi panaikintas jo teistumas, todėl aplinkybė, jog jis buvo pripažintas kaltu, įvykdžius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, neturėtų pareiškėjui neribotą laiką kelti neigiamas pasekmes. Akcentuoja, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai, todėl pareiškėjo nuomone teistumui išnykus ar jį panaikinus prieš terminą, teisės aktuose garantuotos asmens teisės ir laisvės nebeturėtų būti neproporcingai varžomos.

Teismas, vertindamas šį pareiškėjo teiginį, pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad ne tik teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu, bet ir pats asmens nuteisimo už tam tikras nusikalstamas veikas faktas, kaip asmens gyvenimo faktas, neatsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo asmens teistumo išnykimo ar panaikinimo, yra laikomas pagrindu asmens nelaikyti nepriekaištingos reputacijos. Pažymi, jog asmens nuteisimo už tam tikras nusikalstamas veikas faktas ir teistumo turėjimas yra atskiri pagrindai, dėl kurių asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos. (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1412-624/2017). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisminę praktiką, konstatuotina, jog Klaipėdos AVPK vertindamas pareiškėjo 2017 m. balandžio 6 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai pagrįstai vertino aplinkybę, jog pareiškėjas praeityje buvo pripažintas kaltu įvykdęs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008, A756-422/2009). Teisėjų kolegija įvertinusi Klaipėdos AVPK 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 17-IL-30-00528-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ turinį, pripažįsta, jog minėtas individualus administracinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus – yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

Teisėjų kolegija, nenustatė ir kitų skundžiamo sprendimo naikinimo pagrindų t. y., to, kad jį būtų priėmęs nekompetentingas administravimo subjektas ar jo priėmimo metu būtų pažeistos pagrindinės procedūros, todėl naikinti priimto sprendimo bei tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo - įpareigoti atsakovą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus - nėra pagrindo. Įvertinus aukščiau išdėstytą ir vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo M. T. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Remigijus ArminasLaimutė JokubauskaitėEglė Kiaurakytė