Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad Tarnybai pateiktoje informacijoje pareiškėjai priklausantys nekilnojamieji daiktai buvo įvertinti masinio vertinimo būdu teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu nustatytos jų vidutinės rinkos vertės. Pažymėjo, jog pareiškėja nesidomėjo ir nesinaudojo jai įstatymų nustatyta teise pakeisti ar patikslinti jai priklausančių nekilnojamųjų daiktų vidutines rinkos vertes, todėl kelia nepagrįstus argumentus, kad vertės nustatytos jai nežinant ir siekiant jai užkirsti teisinės pagalbos galimybę.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimu (T 4, b. l. 25-34) atmetė pareiškėjos skundą. Teismas nepatenkino pareiškėjos prašymo dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priteisimo.

Teismas konstatavo, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Tarnybos 2010-07-08 sprendimo Nr. (1.31.)-TPD-153-10, kuriuo pareiškėjai nutrauktas antrinės teisinės pagalbos, suteiktos Tarnybos 2009-01-30 sprendimu Nr. 191-149-A/09, teikimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 99 straipsnio 1 dalimi, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsniu. Teismas nustatė, jog pareiškėja 2009-01-28 Tarnybai padavė prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-417-740/2008 dėl jos atleidimo iš darbo, neišmokėtos kompensacijos, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir kt. Su prašymu pareiškėja pateikė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31. Tarnyba 2009-01-30 sprendimu Nr. 191-149-A/09 suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir paskyrė advokatą V. M.. Pareiškėja 2009-03-09 Tarnybai pateikė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už laikotarpį nuo 2008-03-31 iki 2009-02-28, pagal kurios duomenis ir vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 11 dalimi, Tarnyba nustatė kitą valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. 2009-03-17 sprendimu Nr. 531-149-E/09 nuo 2009-03-09 pareiškėjai suteikė antrinę teisinę pagalbą valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjai paskirto advokato V. M. prašymu Tarnyba 2010-04-08 sprendimu Nr. (1.31)-TPC-48-10 pakeitė advokatą ir paskyrė advokatą K. K. 2010-06-02 sprendimu Nr. (1.7.) SR-1914 ir 2010-06-16 sprendimu Nr. (1.7.) SR-2103 Tarnyba nepatenkino pareiškėjos prašymų dėl advokato K. K. pakeitimo, o 2010-07-08 priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (1.31.)-TPD-153-10, kuriuo pareiškėjai nutraukė teikiamą antrinę teisinę pagalbą. Sprendime nurodyti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo teisiniai pagrindai – Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai. Teismas nurodė, kad iš šių teisės normų turinio matyti, jog jose įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ne tik teisė, bet ir pareiga nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, nustačius nurodytus pagrindus. Kiekviena iš aplinkybių, numatančių antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindą, yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas nutraukti asmeniui teikiamą teisinę pagalbą. Teismo vertinimu, ginčijamame sprendime Tarnyba teisingai konstatavo, jog pareiškėja sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie turtą bei pajamas ir tokiu būdu piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, pažeidė pagrindinius jos principus ir paskirtį. Pareiškėjos teisė gauti antrinę teisinę pagalbą įrodoma Metine gyventojų (šeimos) turto deklaracija. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 21 punktu, 7 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsniu, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004-02-09 įsakymu Nr. VA-13 patvirtintų Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 8, 9.1, 9.2-9.7, 14.1.1, 15, 15.1, 150, 156.1 punktais, sutiko su Tarnybos vertinimu, jog pareiškėja, nedeklaruodama dviejų nekilnojamojo turto objektų, priklausančių jai ne vienerius metus (garažas nuo 1996 m., žemės sklypas nuo 1998 m.), kurie negali būti pripažįstami menkaverčiais tiek masto, tiek vertės požiūriu, bei nedeklaruodama visų gautų pajamų sąmoningai (tyčia) 2009-01-12 Tarnybai pateiktoje Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą ir pajamas. Ginčijamame sprendime teisingai konstatuota, jog pareiškėjai tinkamai deklaravus turtą ir pajamas ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jai nebūtų suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, nes kreipimosi metu pareiškėjos turtinė padėtis neatitiko lygio valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti. Teismo vertinimu, pareiškėjos veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalbai ir tai sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą nutraukti jai teisinės pagalbos teikimą Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Pareiškėjos skundo argumentas, jog, gavusi Tarnybos 2010-06-07 įspėjimą Nr. (1.7.)-SR-1962, pateikė deklaraciją, kurioje deklaravo butą, garažą ir žemės sklypą, pripažintinas nepagrįstu, nes tiek iš Tarnybos atsiliepimo, tiek iš bylos medžiagos matyti, jog 2010-07-07 Tarnybai pateikta deklaracija negali būti vertinama kaip deklaracijos patikslinimas Taisyklių 151-155 punktuose nustatyta tvarka. Pareiškėja 2010-07-07 Tarnybai pateikė kito laikotarpio (nuo 2009-07-01 iki 2010-06-30) deklaraciją, pažymėdama, jog teikiama pirminė deklaracija ir nurodydama turimą 75 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą (butas 60 000 Lt, garažas 5 000 Lt, žemės sklypas 10 000 Lt) bei 5 367 Lt metines pajamas. Teismas pripažino taip pat nepagrįstu pareiškėjos argumentą, jog deklaracijas pildė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojai, todėl ji nėra atsakinga už deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą. Mokesčių administratoriaus spaudas tik patvirtina, jog deklaracija yra pateikta, o deklaracijos duomenų tikrinimas yra visiškai kita mokesčių administratoriaus atliekama procedūra. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 9 straipsnio nuostatas už deklaracijose esančių duomenų teisingumą yra atsakinga deklarantė, t. y. pati pareiškėja. Nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog VĮ Registrų centro nustatyta jos turto vertė neatitinka realių kainų, jai nebuvo pranešta apie keičiamą turto vertę, nesudarytos galimybės ją pakeisti ar ginčyti. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas apibrėžia nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės bei nekilnojamojo turto masinio vertinimo sąvokas. Nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės nustatomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-09-29 nutarimu Nr. 1049 patvirtintomis Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklėmis. Pagal jas nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės nustatomos dviem būdais – lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) ir naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) arba atkuriamosios vertės (kaštų). Lyginamosios vertės metodu, taikant masinį nekilnojamojo turto vertinimą, nustatoma Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, t. y. gyvenamosios, sodų ir garažų (išskyrus pramoninius) paskirties nekilnojamojo turto vertė. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas Tarnybai pateikė duomenis apie pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę, nustatytą masinio vertinimo būdu. Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta naudojantis žemės verčių žemėlapių, sudarytų vadovaujantis LR žemės ūkio ministro 2002-12-23 įsakymu Nr. 515 patvirtintomis Žemės verčių žemėlapių sudarymo taisyklėmis, informacija. Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių nuostatos įtvirtina kiekvieno fizinio ir juridinio asmens teisę neatlygintinai sužinoti jiems nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto mokestinę vertę, Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tvarkančios įmonės interneto tinklalapyje, taip pat asmenims suteikta galimybė per viešuosius svarstymus pareikšti pastabas ir pasiūlymus dėl sudarytų nekilnojamojo turto verčių žemėlapių. Duomenų, kad pareiškėja pasinaudojo šiomis teisėmis, byloje nėra. Teisėjų kolegija, įvertinus nustatytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatavo, jog ginčijamas Tarnybos 2010-07-08 sprendimas Nr. (1.31)-TPD-153-10, kuriuo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai, yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja skundu taip pat prašė priteisti iš Tarnybos turtinės 100 000 Lt žalos atlyginimą bei iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, Tarnybos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir Lietuvos advokatūros solidariai priteisti 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjos teigimu, 100 000 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisimo ji reikalavo civilinėje byloje, kurioje Tarnybai priėmus ginčijamą sprendimą buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, CK 6.246 – 6.249 straipsniais. Teismas nustatė, jog Tarnyba, atlikdama pareiškėjos nurodytus veiksmus, iš kurių kildinama žala, t. y. priimdama ginčijamą sprendimą, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. jos priimtas aktas yra teisėtas ir pagrįstas. Nesant viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – kitos civilinės atsakomybės sąlygos nenagrinėjamos ir konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo taikyti civilinę atsakomybę dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo Tarnybos atžvilgiu. Pareiškėjos argumentai dėl kitų atsakovų, jos teigimu, neteisėtų veiksmų, dėl kurių ji prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, taip pat pripažintini nepagrįstais. Pareiškėja skunde nenurodė, kokius konkrečius veiksmus, sąlygojusius neturtinės žalos atsiradimą, atliko Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-04-25 nutarimu Nr. 435 patvirtintų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų 20-21 punktus registre tvarkomi apdraustųjų specifiniai duomenys, tame tarpe ir draudžiamųjų pajamų sumos, paskirtos pašalpos dydžiai. Remdamasis šiais duomenimis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius Tarnybai teikė informaciją apie pareiškėjos draudžiamųjų pajamų sumas bei ligos ir motinystės pašalpas, todėl nėra pagrindo tokius veiksmus pripažinti neteisėtais. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, priimdama deklaracijas iš pareiškėjos, vykdė jai, kaip mokesčių administratoriui, Mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnyje numatytas funkcijas. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjai grąžino deklaracijų antrus egzempliorius su žymomis, kad deklaracijos mokesčių administratoriui yra pateiktos. Įstatymais nustatyta, jog už deklaracijose esančių duomenų teisingumą yra atsakinga pati pareiškėja (Įstatymo 4 str. 1 d. 2 p., Gyventojų turto deklaravimo įstatymas 9 str.), todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo atsakomybė taip pat negali kilti, nes nenustatyti jo neteisėti veiksmai vertinant pareiškėjos nekilnojamąjį turtą. Pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjos teiginys ir dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-09 nutarimu Nr. 851 patvirtintų Teisingumo ministerijos nuostatų 7.1 punkte numatyta, kad Teisingumo ministerija įstatymų nustatyta tvarka įgyvendina priemones, užtikrinančias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą. Teisingumo ministerijos funkcijos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje yra išvardintos Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos, savarankiškai priimančios sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (9 str. 3 d. 3 p.). Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų pakeisti, panaikinti ar kitaip daryti įtakos tarnybų priimamiems sprendimams dėl teisinės pagalbos teikimo (neteikimo). Pareiškėja neturtinę žalą kildina ir iš netinkamo jai paskirtų teikti antrinę teisinę pagalbą advokatų atstovavimo, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė konkrečių įrodymų. Pareiškėjos teiginiai vertintini kaip subjektyvi jos pačios nuomonė. Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, konstatavo, jog skundžiami atsakovų veiksmai yra teisėti, todėl civilinė atsakomybė negali kilti. Pareiškėjos prašymas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintinas, nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu. Teismas nurodė, kad CK 6.37 straipsnyje reglamentuojamas palūkanų pagal prievoles mokėjimas, o šio straipsnio 2 dalis numato, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodyta teisės norma numato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios atlieka kompensavimo funkciją, ir ši norma reikšminga ir esant nesutartinėms prievolėms. Sprendimu nenustačius, kad dėl Tarnybos ir kitų atsakovų aktų (veiksmų, neveikimo) pareiškėja patyrė turtinę ar neturtinę žalą, prašymas dėl palūkanų priteisimo netenkintinas. Teismas konstatavo, kad prašymas paskirti baudą Tarnybos direktoriui pareiškėjos nurodytais argumentais nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl baudos Tarnybos direktoriui paskyrimo už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 84 str.). Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos skundas nepatenkintas, todėl ji neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.).