Kauno apygardos teismo nutartis

2019-10-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-511-594/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-14
Bylos Nr.
1A-511-594/2019
Teisminio proceso Nr.
1-06-0-00055-2018-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nerijus Meilutis, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
Nuteistasis
R. L.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-511-594/2019Teisminio proceso Nr. 1-06-0-00055-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.27.1; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Nerijaus Meilučio,

sekretoriaujant Aidai Gaučienei, Indrei Vitkutei,dalyvaujant prokurorėms Vilijai Šalčiuvienei, Jolantai Petraitytei,nuteistajam R. L.,nuteistojo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį ir nuteistas devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie paskirtos bausmės visiškai pridėta 2015 m. gruodžio 3 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi subendrinta ir neatlikta 3 mėnesių 29 dienų laisvės atėmimo bausmė ir R. L. paskirta galutinė 1 metų ir 29 dienų laisvės atėmimo bausmė, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2019 m. balandžio 1 d.

R. L. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. L. nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), 2018 m. balandžio 2 d. apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) drausmės grupės laisvalaikio patalpose, (duomenys neskelbtini) Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniajam specialistui N. T. nurodžius eiti į administracijos paskirtą gyvenamąją vietą, pasipriešino savo pareigas, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 “Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo”, ėjusiam valstybės tarnautojui - atsistojęs į kovinę stovėseną, netikėtai dešiniu kumščiu sudavė vieną smūgį į kairio smilkinio sritį nukentėjusiajam N. T., ko pasėkoje pastarasis dešine ranka atsitrenkė į teniso stalą, taip padarydamas nukentėjusiajam N. T. vieną plėštinę žaizdą dešinėje plaštakoje, taip dėl smūgio į smilkinį sudavimo sukeldamas fizinį skausmą bei dėl plėštinės žaizdos dešinėje plaštakoje nežymiai sutrikdydamas sveikatą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. L. prašo panaikinti 2019 m. balandžio 1 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

2.1. Skunde keliamos abejonės skundžiamo apylinkės teismo 2019 m. balandžio 1 d. nuosprendžio pagrįstumu, nurodant, kad nuosprendis priimtas remiantis tik nukentėjusiojo ir jo kolegų parodymais, laikant juos nuosekliais ir patikimais, nes jie yra valstybės tarnautojai. Nors, kaip matyti iš pareigūnų parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, jie yra šabloniniai, surašyti iš anksto susitarus. Tai patvirtina ta aplinkybė, jog apklausiami apylinkės teisme šie liudytojai nebeprisiminė parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistojo nuomone, teismas nepagrįstai nuteistųjų parodymus laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo, nors nuteistieji pasitikėdami teismu davė parodymus, o ikiteisminio tyrimo metu išvis vengė juos duoti, norėdami išvengti pareigūnų spaudimo pataisos namuose.

2.2. Skunde taip pat pabrėžiama, kad pataisos namų administracija sąmoningai sunaikino svarbius įrodymus, t. y. filmuotą vaizdo medžiagą iš filmavimo kamerų, esančių įvykio vietoje ir pareigūnų vaizdo registratorių. Ta aplinkybė, jog minėta vaizdo medžiaga buvo ištrinta tik patvirtina, kad pataisos namų pareigūnai siekė nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes bei norėdami paveikti ikiteisminį tyrimą sau naudinga linkme.

2.3. Skunde teigiama, kad teismas buvo šališkas priimdamas skundžiamą nuosprendį, nes visiškai neatsižvelgė į pateiktus išrašus iš asmens sveikatos istorijos, kuriuose odontologė 2018 m. balandžio 3 d. ir 2018 m. balandžio 5 d. užfiksavo nuteistajam padarytus sužalojimus. Šie dokumentai akivaizdžiai paneigia pataisos įstaigos pateiktą asmens apžiūros protokolą, kuriame nurodyta tik, kad R. L. buvo paraudusi akis dėl panaudotų ašarinių dujų bei paraudę riešai nuo antrankių. Pažymima, kad į odontologę nuteistasis dėl patirtų sužalojimų kreipėsi todėl, kad vyr. gydytoja po įvykio atsisakė jį apžiūrėti ir surašyti abdukciją. Tiek vyr. gydytoja, tiek ir pareigūnė priėmusi iš nuteistojo pareiškimą dėl jam padarytų sužalojimų buvo pataisos namų pareigūnų pusėje ir jo pareiškimas dingo, o vietoje to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pareigūno N. T. užpuolimo. Teismas neapklausė kartu su nuteistuoju kameroje sėdėjusių kitų nuteistųjų, nei laikino sulaikymo kamerų skyriuje dirbusių pareigūnų, dirbusių minėto įvykio dieną, kurie matė akivaizdžiai sužalotą nuteistojo veidą.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. L. ir jo gynėja advokatė R. Atkočaitienė pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nesutikdama su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK)) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Sprendžiant R. L. kaltės klausimą visų pirma paminėtina, kad BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicijoje aiškiai nurodyti šio nusikaltimo padarymo būdai: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015, 2K-263-697/2017). Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-263-697/2017).

7. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad R. L. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį už tai, kad šios nutarties 1 punkte nurodytomis aplinkybėmis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino savo pareigas vykdžiusiam valstybės tarnautojui, dėl ko nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata bei sukeltas fizinis skausmas. Nors R. L. savo kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme nei bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, nei apeliaciniame skunde nepripažįsta, nurodydamas, kad smūgio pareigūnui į veidą nesudavė ir jam nesipriešino, o jis pats buvo sumuštas pataisos namų pareigūnų, tačiau toks R. L. kaltės neigimas laikytinas jo gynybine taktika ir siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jo nurodytas aplinkybes paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. R. L. kaltę, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neabejotinai patvirtina tiek nuoseklūs nukentėjusiojo N. T., tiek liudytojų B. I., D. K., M. R. parodymai, kurie tarpusavyje sudaro nuoseklią įvykių grandinę, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumą, N. T. specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus.

Žemesnės instancijos teismas

9. Apklausiamas pirmos instancijos teisme nukentėjusysis N. T. patvirtino, kad įvykio dieną jis budėjo drausmės grupėje su jaunesniuoju specialistu B. I. ir gavo nurodymą nueiti atrakinti patalpą Nr. (duomenys neskelbtini), nes joje bus atliekama krata. Nuėjęs atrakino patalpos duris ir užėjęs į patalpą sutiko nuteistuosius S. ir L., kurie pradėjo reikšti nepasitenkinimą, dėl jo užėjimo į patalpą. Pirmas be leidimo iš patalpos išėjo nuteistasis S.. Patalpoje buvęs R. L. pradėjo jam reikšti pretenzijas, kad jis čia vaikšto, vartojo necenzūrinius žodžius. Jis pasakė R. L. nusiraminti, tačiau šis nepakluso ir be leidimo išėjo iš gyvenamosios patalpos. Išeidamas kliudė jį petimi. Dar būdamas gyvenamojoje patalpoje kaltinamasis siūlė jam pasimušti „vienas ant vieno“. Išėjęs iš kameros R. L. nuėjo į pirmą aukštą. Užrakinęs kamerą jis nuėjo nuteistajam iš paskos ir šiam esant pirmo aukšto koridoriuje, nurodė grįžti į patalpą, tačiau nuteistasis jo neklausė. R. L. nuėjus į laisvalaikio kambarį, jis nuėjo kaltinamajam iš paskos. Laisvalaikio kambaryje kaltinamasis atsistojo į kovinę padėtį, suspaudė kumščius ir dešine ranka sudavė jam į kairį smilkinį. Nuo smūgio jis prarado pusiausvyrą ir griūdamas ranka atsitrenkė į teniso stalo metalines konstrukcijas bei susižalojo ranką. Po to, jis papurškė R. L. apsaugai skirtomis dujomis ir išbėgo, kaltinamasis jį vijosi į koridorių. Atėję pareigūnai K., R. ir I. padėjo jam sulaikyti R. L., kurį sulaikę patalpino sulaikymo kameroje. Po to, jis (nukentėjusysis) kreipėsi į medikę ir jam buvo nustatyta plėštinė žaizda ant delno, paraudimas smilkinio srityje (t. 1 , b. l. 184). Iš esmės analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes N. T. nurodė tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 20-23), tiek 2018 m. balandžio 2 d. pateikdamas tarnybinį pranešimą (t. 1, b. l. 12). Savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 22-26, t. 1).

10. Nukentėjusiojo nurodytoms įvykio aplinkybėms neprieštaravo ir liudytoju teisme apklausto pareigūno B. I. parodymai, kuriais jis patvirtino, kad gavo iš N. T. pagalbos prašymą, matė, kad įvykęs konfliktas, N. T. buvo sumuštas (gavęs į galvą) bei savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (pagarsintus vadovaujantis BPK 276 straipsnio pagrindu). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė, kad įvykio dieną kartu su N. T., būdamas drausmės grupės teritorijos pirmame aukšte, gavo pranešimą iš pamainos pareigūnų, kad reikia netikėtai užeiti į antro būrio ketvirtą patalpą, nes bus atliekama krata. N. T. nuėjo į ketvirtą patalpą antrame aukšte, o jis liko pirmame aukšte. Po kelių minučių pamatė iš antrojo aukšto ateinantį nuteistąjį A. S., po kelių minučių pamatė ateinantį iš antrojo aukšto ir nuteistąjį R. L., paskui kurį ėjo pareigūnas N. T.. Ar N. T. atėjęs aiškino, kas atsitiko gerai nepamena. Jis pasakė A. S. eiti į savo gyvenamąją patalpą ir jį palydėjo, apačioje liko pareigūnas N. T. su nuteistuoju R. L.. Būnant antro būrio ketvirtoje patalpoje per radijo stotį gavo pranešimą iš pareigūno N. T., kad jam reikia pagalbos, todėl su pareigūnais M. R. ir D. K. nubėgo į pirmą aukštą ir koridoriuje pamatė kaip N. T. nuo savęs atstūmė nuteistąjį R. L., jautėsi dujų kvapas. Pareigūnas N. T. pasakė, kad jį užpuolė nuteistasis R. L., daugiau nedetalizavo. Ar pas N. T. buvo kokie sužalojimai, neįsidėmėjo, nes netrukus grįžo į ketvirtą brigadą uždaryti kameros duris (t. 1, b. l. 35-36, 185). Aplinkybes dėl pareigūno N. T. užpuolimo bei jo sužalojimo taip pat patvirtino ir liudytojais apklausti pareigūnai D. K. ir M. R. (t. 1, b. l. 33, 185-186, 198).

11. Pagrindo abejoti aukščiau nurodytais nukentėjusiojo N. T., liudytojų B. I., D. K., M. R. parodymai, nėra teisinio pagrindo, juo labiau, kad minėti asmenys, priešingai nei nuteistasis R. L., apklausiami teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Pabrėžtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtinančių aplinkybių nenustatė, jų neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Aukštesniojo teismo vertinimu, tiek nukentėjęs N. T., tiek ir liudytojai B. I., D. K., M. R. viso proceso metu davė nuoseklius, tarpusavyje neprieštaraujančius ir bylos faktines aplinkybes atitinkančius parodymus. Jų nurodytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės dėl pareigūno užpuolimo ir sužalojimo atitinka rašytinę nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą - asmens medicininės apžiūros pažymą, kurioje nurodyta, jog N. T. dešinės rankos plaštakos vidinėje pusėje yra negili plėštinė žaizda, kairės pusės smilkinio paraudimas (b. l. 10, t. 1), specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 45, t.1), kurioje konstatuota, jog N. T. konstatuotas sužalojimas – plėštinė žaizda dešinėje plaštakoje galėjo būti padaryta užduotyje nurodytu laiku ((2018-04-02, 21.30 val.), kontakto su kietu buku, riboto paviršiaus daiktu pasėkoje ir vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

12. Šių duomenų kontekste vertinant apelianto skundo argumentus dėl liudytojų B. I., D. K., M. R. parodymų šabloniškumo ir negalėjimo prisiminti parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, kas nuteistajam kelia abejonių jų patikimumu, pažymėtina, kad minėti liudytojai buvo apklausti netrukus po įvykio ikiteisminio tyrimo metu ir davė išsamius bei nuoseklius parodymus, kuriais abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Juolab, kad minėtus parodymus, pagarsintus BPK 276 straipsnio pagrindu, minėti liudytojai patvirtino apklausti teisiamajame posėdyje apylinkės teisme, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nors apklausiami pirmos instancijos teismo posėdyje ne visi liudytojai galėjo tiksliai prisiminti visas įvykio aplinkybes, tačiau tai pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu nesudaro, nes teisiamuosiuose posėdžiuose jie buvo apklausiami jau praėjus ilgam laiko tarpui po nagrinėjamo įvykio, todėl natūralu, kad galėjo visų aplinkybių ir detalių neprisiminti. Tačiau minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės R. L. veiksmų kvalifikavimui, iš esmės sutapo, atitiko ne tik nukentėjusiojo parodymus, bet ir rašytinę nagrinėjamos bylos medžiagą. Skunde nurodomas argumentas, jog būtent liudytojų parodymų nuoseklumas, sutapimas detalėse kelia pagrįstų abejonių jų nuoširdumu ir patikimumu, yra vien apelianto prielaida, jokiais objektyvais duomenimis nepagrįsta nuomonė ir nesuteikia pagrindo dėl anksčiau nurodytų motyvų šių asmenų parodymus vertinti kaip nepatikimus.

13. Nors R. L. teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai atmetė nuteistųjų - A. S., E. B. ir Š. B. parodymus, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad minėtų asmenų parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, tėra noras padėti R. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Minėtų liudytojų teisme duoti parodymai iš esmės prieštarauja jų parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kai jie nurodė, kad konflikto nematė (t. 1, b. l. 38, 40, 42). Juos taip pat paneigia ir nukentėjusiojo N. T. bei liudytojų B. I., M. R. ir D. K. parodymai. Nors nuteistasis nurodo, kad aplinkybę, jog smurtą jo atžvilgiu vartojo būtent pataisos namų pareigūnai gali patvirtinti liudytojai A. S., Š. B. ir E. B., tačiau teisėjų kolegijos vertinimu toks argumentas yra nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos duomenų A. S. apklausiamas pirmos instancijos teisme parodė, kad matė, kaip R. L. nuėjo į poilsio kambarį. Po poros minučių užėjęs į poilsio kambarį matė stovinčius pareigūną N. T. ir R. L., kurie kažką kalbėjo tarpusavyje. Juos pamatęs išėjo į lauką ir kas buvo toliau tarp jų jis nematė. Liudytojas Š. B., apklausiamas pirmos instancijos teisme, paaiškino, kad įvykio dieną sportavo lauke ir pro praviras duris matė, kaip kalėjimo prižiūrėtojas laikė R. L. už pakarpos ir purškė jam į veidą dujas. Po kelių minučių į koridorių priėjo daugiau pareigūnų, buvo išjungta šviesa, todėl kas vyko toliau jis nematė, tačiau iš garsų suprato, kad R. L. atžvilgiu buvo panaudotos spec. priemonės. Liudytojas E. B. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis išeidamas matė, kaip konfliktavo nukentėjusysis ir nuteistasis R. L., girdėjo kaip pareigūnas N. T. pasakė nuteistajam „einam vienas ant vieno, kur nėra kamerų“, vėliau matė atbėgančius daugiau pareigūnų. Po įvykio jam R. L. sakė, kad jį sumušė pareigūnai, tačiau už ką ir dėl ko kilo konfliktas nesakė. Iš paminėtų asmenų parodymų akivaizdu, jog nei vienas iš jų patalpoje, kurioje tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas nebuvo, todėl tiesiogiai ir betarpiškai fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį aplinkybių nematė, todėl jų parodymai negali būti vertinami kaip paneigiantys nukentėjusiojo ir kitų pataisos namų pareigūnų parodymais nustatytų aplinkybių, patvirtinančių, jog R. L., panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino savo pareigas ėjusiam valstybės tarnautojui, padarydamas nukentėjusiajam vieną plėštinę žaizdą plaštakoje, dėl smūgio į smilkinį sudavimo sukeldamas fizinį skausmą bei dėl plėštinės žaizdos plaštakoje nežymiai sutrikdydamas sveikatą. Nors liudytojas R. B. apklausiamas pirmos instancijos teisme nurodė, kad matė vartojant fizinę jėgą prieš nuteistąjį R. L., girdėjo triukšmą, tačiau byloje rašytiniais įrodymais, o taip pat ir nukentėjusiojo bei liudytojų – pareigūnų parodymais yra nustatyta, jog siekiant sutramdyti nuteistojo pasipriešinimą, buvo panaudotos specialiosios priemonės, tačiau tai nepaneigia jau aptartais duomenimis nustatytų aplinkybių dėl pareigūno užpuolimo, kas ir suteikė pagrindą šias priemones panaudoti. Juolab, kad tarnybinio patikrinimo dėl specialiųjų priemonių panaudojimo prieš nuteistąjį R. L. išvados duomenimis nustatyta, kad pareigūnai fizinę prievartą panaudojo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui (t. 1, b. l. 53-54). Tuo tarpu liudytojo E. B. parodymai, kad jis girdėjo, kaip pareigūnas N. T. kvietė nuteistąjį R. L. išsiaiškinti ten kur „nemato“ kameros, apylinkės teismo pagrįstai buvo laikomi kaip siekis padėti R. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Juolab, kad minėtos aplinkybės nepatvirtina jokie kiti baudžiamojoje byloje surinkti objektyvūs duomenys.

14. Be to, kaip matyti iš apylinkės teisme paties nuteistojo R. L. duotų parodymų, jis patvirtino, jog 2018-04-02 tarp jo ir pareigūno kameroje įvyko žodinis konfliktas, kadangi pareigūnas neleido jam išeiti, o pareigūnui užtvėrus jam kelią, jis bandė pro pareigūną prasisprausti. Pareigūnui pasakius, kad jam taip elgiantis bus pavartoti kovinių imtynių veiksmai, pareigūnui sakė „tai paimk mane ir paguldyk“, pareigūnui pasakius, kad stebi vaizdo kameros, jis (nuteistasis) pasiūlė eiti nuo kamerų ir jį paguldyti. Nuėjus į poilsio kambarį, į kurį jis ėjo pirmas, pasakė pareigūnui „nu tai daryk kažką“. Šios nuteistojo nurodomos aplinkybės neabejotinai patvirtina aplinkybę, kad nuteistasis nevykdė teisėtų pareigūno reikalavimų, jį provokavo, kas iš esmės atitinka nukentėjusiojo parodymų esmę.

15. Nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste kaip nepagrįstas atmestinas ir nuteistojo R. L. skundo argumentas, kad teismas nesirėmė odontologės užfiksuotais nuteistajam padarytais sužalojimais, kurie paneigia pataisos namų pateiktą asmens apžiūros protokolą. Kaip matyti iš bylos duomenų, Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymoje nurodyti apelianto sužalojimai buvo nustatyti iš karto po įvykio, t. y. 2018 m. balandžio 2 d. 21.30 val. ir buvo užfiksuota nežymiai paraudusi dešinė akis bei ašarojimas, (t. 2, b. l. 45). Šie duomenys pilnai atitinka nukentėjusiojo N. T. parodymus, kad užpultas nuteistojo jis panaudojo dujas, bei liudytojų B. I., D. K., M. R. parodymus, kad jiems atėjus į įvykio vietą jautėsi dujų kvapas. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nuteistojo minimi jo asmens sveikatos kortelėje esantys odontologės įrašai apie apelianto sužalojimus daryti gerokai vėliau po įvykio (2018-04-03, 14.30 val.) (t. 2, b. l. 46-49), todėl nesudaro pagrindo manyti, jog jie iš tiesų buvo patirti nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis, bei abejoti jo asmens medicininės apžiūros pažymoje nurodytais sužalojimais. Be to, nuteistajam konstatuoti sužalojimai nepaneigia aplinkybių, susijusių su jo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiojo atžvilgiu.

16. Abejoti apylinkės teismo išvadomis dėl R. L. kaltės, padarant nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje, teisėjų kolegijai neleidžia ir apeliacinio skundo argumentas, kad pataisos namų administracija sąmoningai sunaikino filmuotą vaizdo medžiagą iš filmavimo kamerų ir vaizdo registratorių. Kaip matyti iš byloje esančių (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) administracijos pateiktų pažymų, filmuota vaizdo įrašų medžiaga iš drausmės būrio poilsio kambario nebuvo pateikta, kadangi jame nėra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros (b. l. 60, t. 1), o vaizdo įrašai iš koridoriuje esančių vaizdo kamerų saugomi tik 9 kalendorines dienas (t., 1, b. l. 60, t. 2, b. l. 14), todėl pagrindo teigti, kad vaizdo įrašai buvo tyčia sunaikinti nėra jokio objektyvaus pagrindo. Analogiška išvada darytina ir dėl pareigūnų vaizdo registratorių įrašų, kadangi buvo išsiaiškintos aplinkybės lėmusios pareigūno N. T. vaizdo registratoriaus įrašo nebuvimą – išsikrovusi baterija (b. l. 53-54, t. 1).

17. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi kaltinamasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. L. veiksmuose yra visi būtini BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistojo skundo motyvai, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas R. L. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. L. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 286 straipsnį.

18. Įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, teigiama, jog nuteistasis nepagrįstai nuteistas laisvės atėmimo bausme, teisėjų kolegija glaustai pasisako ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu R. L. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į tai, kad R. L. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertino nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes – anksčiau teistas 8 kartus, nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, pataisos įstaigos charakterizuojamas neigiamai, baustas 18 kartų drausminėmis nuobaudomis, neskatintas, įrašytas į linkusių užpulti nuteistųjų sąrašą (t. 1, b. l. 50, 63-67). Minėtų nuteistąjį charakterizuojančių duomenų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismo parinkta bausmė rūšis – laisvės atėmimas, šios bausmės dydį paskiriant ženkliai mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, yra teisinga ir ne per griežta, tinkamai subendrinta vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, leidžianti pasiekti BK numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).

19. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir dydžio, pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra - nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Albinas AntanaitisGiedrius EndriukaitisNerijus Meilutis