Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), 191 719 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo; 2) jeigu teismas laikys, kad senaties terminas skundo reikalavimų daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra praleistas, atnaujinti senaties terminą šiam reikalavimui pateikti, laikant jį praleistu dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl to, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pradėti šią bylą, kol neįsiteisėjo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-806/2013; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 1–14).

Paaiškino, kad pareiškėjui 2007 m. rugpjūčio 31 d. atvykus į darbą Lietuvos policijos greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ (toliau – ir Rinktinė „Aras“) patalpose, įvyko savaiminis nekontroliuojamas EDP-r tipo detonatorių sprogimas, dėl ko pareiškėjas buvo sužalotas. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vidaus tyrimų valdybos 2008 m. balandžio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 5-11-1S-30 (toliau – ir išvada Nr. 5-11-1S-30) pripažinta, kad pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikdymą tarnybinių pareigų atlikimo metu ir šių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusia rizika pareigūno sveikatai, kad pareiškėjo patirtas sveikatos sutrikdymas yra draudiminis įvykis (t. y. pareiškėjo kaltės dėl įvykusio sprogimo nėra), ir pareiškėjui pasiūlyta kreiptis į teritorinį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) skyrių dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Pareiškėjui buvo išmokėta 68 423,75 Lt draudimo išmoka, tačiau padaryta žala yra žymiai didesnė, be to, atsiradusi ne tik dėl nelaimingo atsitikimo darbe, bet ir dėl galimai nusikalstamo daugelio institucijų darbuotojų aplaidumo. Po draudimo išmokos išmokėjimo pareiškėjo sveikata dar labiau pablogėjo. Išmoka buvo gauta, kai pareiškėjas dar dirbo, o dėl patirtų fizinių ir psichologinių sužalojimų tolygiai blogėjant sveikatai, pareiškėjas buvo pripažintas netinkamas tarnybai ir 2014 m. gegužės 2 d. atleistas iš tarnybos, atleidimo priežastis – trauma tarnybos metu. Pareiškėjas iš išvados Nr. 5-11-1S-30 sužinojo, kad jo rankose sprogę EDP-r tipo detonatoriai buvo pagaminti 1982 m., t. y. pasenę, todėl buvo netinkami naudoti. Dėl 2007 m. rugpjūčio 31 d. įvykusio detonatorių sprogimo buvo iškelta baudžiamoji byla, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartyje pripažino, kad Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ginklų fondas) direktorius G. M. tinkamai neatliko savo tarnybinių pareigų, kas lėmė detonatorių sprogimą ir didelės žalos atsiradimą, todėl direktoriaus veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnį ir pagrindų išteisinimui nėra; tačiau, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, baudžiamoji byla buvo nutraukta, o pareiškėjo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Vilniaus apygardos teismas atmetė G. M. apeliacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė G. M. kasacinį skundą. Remiantis minėta baudžiamąja byla, iš AB „Metalika“ buvo nupirkta detonatorių dėžė be visų be išimties GOST 9089-75 (toliau – ir Standartas) išvardytų duomenų, tokia prekė negalėjo būti priimta ir pateikta į apyvartą. Ginklų fondas neturėjo teisės įsigyti prekės be sertifikato ir be pagal Standartą reikiamų pakuotės atžymų. Pagal Standartą EDP-r detonatorių garantinis laikymo terminas – 18 m. nuo jų pagaminimo dienos, pasibaigus garantiniam detonatorių laikymo terminui, atlikus reikiamą jų patikrinimą, juos galima leisti naudoti dar 1 m. nuo patikrinimo dienos. Pirkti šių detonatorių 2004 m. be reikiamos dokumentacijos (atžymos ant pakuotės apie jų pagaminimo datą ir kt. bei po garantinio termino neatlikto patikrinimo dokumentų) nebuvo galima. Jeigu Ginklų fondas būtų tinkamai atlikęs savo pareigą (pareikalavęs reikiamų pakuotės rekvizitų, sertifikato, o sužinojęs, kad perkamų detonatorių garantinis terminas pasibaigęs, būtų pareikalavęs detonatorių patikrinimo dokumentų), nebūtų įsigyti pasenę, todėl nekokybiški, detonatoriai ir dėl to nebūtų įvykęs šių detonatorių savaiminis, nekontroliuojamas sprogimas. Remiantis baudžiamojoje byloje pateiktomis Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadomis Nr. 140-(9664)-IS1-1158 ir Nr. 140-(9665)-IS1-1159, Nr. 140-(10890)-IS1-1856, detonatorių sprogimas buvo nekontroliuojamas, nes tyrimui pateikti detonatoriai yra netinkamos kokybės dėl cheminių reakcijų jų viduje, kokybiškų sprogmenų, taip pat ir įvairių detonatorių, savaiminis sprogimas neįmanomas. Taigi, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp Ginklų fondo direktoriaus netinkamo pareigų vykdymo, netinkamo darbo organizavimo ir pareiškėjui padarytos žalos. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.273 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932, Lietuvos valstybės atstovu šioje byloje traukė VRM, kurios sistemos pareigūnų ir valstybės tarnautojų veiksmais pareiškėjui padaryta žala. Teismui nustačius Ginklų fondo direktoriaus ir galimai kitų asmenų kaltę dėl pareiškėjui padarytos žalos, pareiškėjas prašys taikyti netiesioginę civilinę atsakomybę, kai už žalą padariusį asmenį atsako jo darbdavys. VRM ir Ginklų fondas, neiniciavę ir neorganizavę savo veiklos taip, kad būtų kontroliuojama ir periodiškai tikrinama Ginklų fondo direktoriaus veikla, taip pat yra kalti dėl esamos situacijos susidarymo. Pareiškėją sužalojusių detonatorių pirkimo–pardavimo sutarties šalimi buvo pats Ginklų fondas. Departamentas ne tik turėjo pareikšti pretenzijas dėl to, kad nėra detonatorių sertifikatų, bet ir apskritai nepriimti tokios prekės. Jeigu pareiškėjas būtų žinojęs, kad darbui skirti detonatoriai pagaminti 1982 m., nebūtų sutikęs su jais dirbti. Pareiškėjas nežino, kurie Departamento darbuotojai priėmė be dokumentų nupirktus detonatorius iš Ginklų fondo; jeigu paaiškėtų, kad nėra jokių pareiginių instrukcijų ar kitokių nurodymų dėl ginklų ir sprogmenų priėmimo, tuomet kaltė dėl pasenusių detonatorių priėmimo tektų vadovui. Vadovavosi CK 6.270 straipsniu, trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje pareiškėjas patraukė darbdavį, didesnio pavojaus šaltinio valdytoją, – Departamentą. Pareiškėjo teigimu, Ginklų fondas ir Departamentas yra solidariai atsakingi dėl žalos pareiškėjui padarymo,. Pareiškėjas iki detonatorių sprogimo buvo visiškai sveikas žmogus. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertizės komisija (toliau – ir CMEK) 2008 m. gegužės 20 d. pareiškėją pripažino netinkamu vidaus tarnybai pagal sąvado II skiltį, ir tinkamu vidaus tarnybai pagal sąvado III skiltį. Patirtas sužalojimas turėjo ilgalaikių padarinių, pareiškėjo sveikata tolygiai blogėjo. CMEK specializuotosios medicininės ekspertizės komisijos 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjas pripažintas netinkamu tolesnei vidaus tarnybai, priežastis – trauma tarnybos metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinis skyrius pripažino pareiškėją iš dalies darbingu ir nustatė 50 proc. darbingumo lygį. Dėl sprogimo metu patirtų sužalojimų ir vėlesnių potrauminių komplikacijų pareiškėjas tapo netinkamas vidaus tarnybai, Rinktinės „Aras“ vado 2014 m. gegužės 2 d. įsakyme buvo atleistas iš vidaus tarnybos, VRM 2014 m. birželio 12 d. sprendime Nr. 11SP-2199 (toliau – ir sprendimas Nr. 11SP-2199) pareiškėjui paskirta 768,87 Lt pensija. Pridėjus bazinės pensijos dydį ir kitus priedus, pareiškėjas šios dienos duomenimis turėtų gauti 1 377,87 Lt pensiją. Pareiškėjo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo 3 768,95 Lt. Vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 54 straipsniu, teigė, jog jeigu pareiškėjas nebūtų sužalotas, būtų dirbęs (eitų savo pareigas) iki 2029 m. gegužės 15 d. Skaičiuojant nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2014 m. gegužės 2 d.) iki galimo tarnybos pabaigos laiko, jeigu nebūtų sužalotas ir atleistas iš tarnybos, pareiškėjas būtų gavęs 124 650,83 Eur pajamų, ši suma – tai pareiškėjui padaryta turtinė žala. Pasak pareiškėjo, jis patyrė ir didelę neturtinę žalą. Po sprogimo pareiškėjui atliktos 3 operacijos, kurių metu buvo naudojama narkozė, pareiškėjas gydytas ligoninėje ir ilgą laiką ambulatoriškai, po operacijų vartojo nuskausminamuosius vaistus. Be to, po patirtos traumos tolygiai vis blogėja pareiškėjo fizinė ir psichologinė sveikata, medikai pripažino jį netinkamu darbui, kurį pareiškėjas labai mėgo, dėl sužalotų plaštakų jis negali atlikti daugelio buities darbų, jokio kruopštesnio darbo, dėl negalėjimo pilnavertiškai dalyvauti kasdieniame gyvenime sumažėjo pareiškėjo bendravimo galimybės. Skeveldrų įstrigimo vietose pareiškėjas vis dar jaučia skausmą, o ateityje šalinant patirto sužalojimo pasekmes vėl turės kęsti fizinį skausmą, turės nepatogumų dėl ribotų fizinių galimybių. Sužalojimo pasekmių visiškai pašalinti niekada nepavyks. Teigė, kad pareiškėjui priteistina 86 886 Eur neturtinė žala. Pareiškėjas baudžiamojoje byloje buvo pateikęs 200 000 Lt neturtinės žalos ieškinį, nes dar turėjo vilties kaip nors išsaugoti darbą VRM sistemoje, tačiau dar labiau pablogėjus sveikatai buvo atleistas iš darbo, todėl neturtinė žala, lyginant su baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikotarpiu, padidėjo. Iš viso pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą vertino 211 536,83 Eur (iš šios sumos reikėtų atimti gautos draudimo išmokos sumą – 19 816,88 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad iš karto po nelaimingo atsitikimo buvo pradėta baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas buvo pateikęs civilinį ieškinį, nebuvo jokio pagrindo ir net galimybės dėl to paties dalyko (žalos atlyginimo) pradėti dar ir civilinę / administracinę bylą. Nuosprendis, kuriame pareiškėjo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2013 m. gegužės 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-248-628/2013; galutinis teismo procesinis sprendimas šioje baudžiamojoje byloje priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartyje. Taigi, tik 2013 m. gegužės 17 d. atsirado pagrindas pareiškėjui pradėti šią administracinę bylą, todėl 3 m. termino skundo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas nepraleido. Tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad minėtas terminas dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą yra praleistas, šis terminas atnaujintinas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjui padaryta neturtinė žala yra tęstinio pobūdžio, visi išvardyti žalos veiksniai tęsiasi iki šiol ir net intensyvėja. Taigi, sunku išskirti, kokio dydžio neturinė žala buvo padaryta per 3 m. po detonatorių sprogimo, ir kokią žalą pareiškėjas patiria dabar. Skunde nurodyta turtinė žala dėl pareiškėjui padarytų sužalojimų, t. y. pajamų sumažėjimas (negautos pajamos), atsirado 2014 m. gegužės 2 d., atleidus pareiškėją iš tarnybos. Senaties termino šiai žalai priteisti pareiškėjas nėra praleidęs.