Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2S-1142-123/2014

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. birželio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Nijolė Griškevičienė rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Infigo“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Infigo“ ieškinį atsakovams BUAB „Autolagūna“, BUAB „Autolagūna“ bankroto administratoriui UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurui, trečiajam asmeniui AB „Swedbank“ dėl neteisėto nuomos sutarties nutraukimo bei uždraudimo atlikti neteisėtus veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2010-04-16 UAB „Autolagūna“ ir UAB „Infigo“ sudarė nuomos sutartį, pagal kurią UAB „Autolagūna“ išnuomojo, o UAB „Infigo“ išsinuomojo negyvenamuosius pastatus ir statinius (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos teismui 2010-05-21 nutartimi iškėlus BUAB „Autolagūna“ bankroto bylą, ieškovė UAB „Infigo“ ir BUAB „Autolagūna“ 2010-06-22 sudarė susitarimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo vienu iš punktų nustatė, kad nuomos sutartis galioja iki turto pardavimo, jo perdavimo bendrovės kreditoriams Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 18). Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 2010-04-16 nuomos sutarties, sudarytos tarp UAB „Autolagūna“ ir UAB „Infigo“, nutraukimą bei uždrausti atsakovei BUAB „Autolagūna“ perduoti bankui AB „Swedbank“ nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ieškovė prašo areštuoti atsakovei BUAB „Autolagūna“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perduoti bankui AB „Swedbank“, bei kitaip juo disponuoti, taip pat uždrausti BUAB „Autolagūna“ kliudyti UAB „Infigo“ naudotis turtu pagal sutartį.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.

Atsižvelgiant į įstatyme numatytą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galimai nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2396/2013; 2010-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010 ir kt.). Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011).

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas nustato, kad jeigu per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Nustatyta, kad ieškovė UAB „Infigo“ ir BUAB „Autolagūna“ 2010-06-22 sudarė susitarimą dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo vienu iš punktų nustatė, kad nuomos sutartis galioja iki turto pardavimo, jo perdavimo bendrovės kreditoriams Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 18). 2014-04-15 AB „Swedbank“ kreipėsi į BUAB „Autolagūna“ ir nurodė, kad pageidauja perimti varžytynėse neparduotą bankui įkeistą turtą ir prašo šį turtą perduoti, todėl BUAB „Autolagūna“ ieškovei nurodė, kad sutarties nebevykdys, ją nutraukia ir prašo atlaisvinti sutarties pagrindu nuomotas patalpas bei perduoti bankroto administratoriui nuomotą turtą. Iš nurodytų aplinkybių yra pagrindo išvadai, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą nutraukti nuomos sutartį, todėl preliminariai sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, šiuo atveju yra pagrįstų abejonių, ar ieškovės ieškinys galėtų būti patenkintas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė reiškia reikalavimą dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tačiau nereiškia reikalavimų dėl daiktinių teisių į šį turtą, kurį prašo areštuoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. atsakovei BUAB „Autolagūna“ priklausančio nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), arešto, uždraudžiant jį perduoti bankui AB „Swedbank“ bei kitaip juo disponuoti, viršija pareikšto ieškinio ribas ir yra nepagrįstas.

Apeliantė nurodo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti sužlugdytas ieškovės verslas, padaryta žalos, ieškovė privesta prie bankroto, tačiau nepateikia šiuos duomenis patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.), todėl šie atskirojo skundo argumentai vertintini kritiškai.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamosios nutarties turinį, neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo nutartis esanti be motyvų. Pažymėtina, jog CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos nėra taikomos tada, kai teismo sprendimo motyvai yra, tačiau jie ginčo šaliai atrodo neišsamūs, klaidingi ar netinkami (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-63/2014). Absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, taikomas tik tokiu atveju, kada teismo procesinis sprendimas yra visiškai be motyvų (sutrumpintų motyvų), o visiško motyvų nebuvimo byloje aptariamu atveju nėra. Tuo tarpu aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ieškovės pateiktus duomenis (įrodymus), nenustatė pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė dar ir kitų, papildomų motyvų laikinųjų apsaugos priemonių netaikymui pagrįsti, nesudaro pagrindo manyti, jog skundžiamoji nutartis yra be motyvų.

Esant šioms aplinkybėms atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.