Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. S. ir T. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5262-345/2013, kuria patenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškovo BIG TRANS uždarosios akcinės bendrovės ieškinį atsakovams A. S. ir T. S. dėl turtinės žalos atlyginimo nesąžiningai konkuruojant.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Pažymėtina, jog nuostatos, kuriomis vadovaudamasis teismas turi spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra suformuotos gausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. Atsižvelgiant į įstatyme numatytą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galimai nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008 ir kt.). Tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Šiame etape teismas turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus.

Teismas, nustatęs esant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, konkrečias laikinąsias apsaugos priemones turėtų taikyti remdamasis įstatyme numatytais ir teismų praktikoje išplėtotais principais. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimui įvykdyti (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Todėl tiek šių priemonių rūšis, tiek jų taikymo mastas turi atitikti byloje pareikštus reikalavimus. Teisingumo principas reikalauja, jog, taikant laikinąsias apsaugos priemones, būtų laikomasi proporcingumo principo reikalavimų ir būtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra. Teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – solidariais bendraskoliais (atsakovais) patrauktų A. S. ir T. S. turto, turtinių teisių ir lėšų areštą, neviršijant 962 027,47 Lt sumos. Ieškinio sumą pagal ieškinyje išdėstytas aplinkybes sudaro trijų reikalavimų sudėtis – dėl 262 036,87 Lt nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo, dėl 199 990,60 Lt atsakovų gautos naudos iš „perviliotų“ ieškovo klientų bei dėl 500 000 Lt atsakovų gautos naudos pardavus esą nesąžiningai konkuravusio juridinio asmens UAB „Skaineda“ akcijas, nuosavybės teise priklausiusias atsakovams. Ieškovas reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo grindė tuo, kad atsakovai pažeidė šalių sudarytų darbo sutarčių nuostatas, įpareigojančias saugoti komercines paslaptis, išlaikyti visišką žinių, kurias jie gavo dirbdami pas ieškovą, slaptumą, neatskleisti jokių komercinių paslapčių ar kitos konfidencialaus pobūdžio informacijos, saugoti komercines paslaptis bei visą kitą konfidencialią informaciją ir po darbo santykių pasibaigimo (ieškovo ir atsakovo sudarytų darbo sutarčių 9.2, 9.3, 9.4, 9.5 punktai) Anot ieškovo, atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė ieškovo trylikos klientų (Abiogma ZAO, BCS Prisiles Ltd, Eyris Trading & Engineering servises, Fornaroli Carta S.p.A, Graphic Consultants Ltd, Holz Impex J Gmbh, JarGo Wood Gmbh, Pergame SA, REF Minerals SIA, Sea Sotra (London) LTD, Sergezskij CBK OAO, Svir Timber ir T.C.H. & Co) perviliojimu į kitą juridinį asmenį UAB „Skaineda“, kuris buvo įsteigtas atsakovams dirbant pas ieškovą bei kurios 66 procentus akcijų valdė atsakovai. Ieškovas pažymėjo, jog, atsakovams tapus UAB „Skaineda“ akcininkais, šis juridinis asmuo pakeitė savo veiklos pobūdį iš investavimo į kitas įmones pakeitė į krovinių ekspedijavimą, tarpininkavimą pervežant krovinius iš Rusijos į Europą, t. y. ėmėsi tokio paties pobūdžio veiklos, kurią vykdo ieškovas. Ieškovas siekia įrodyti, kad atsakovų neteisėti veiksmai (klientų perviliojimas, žinant įmonės komercinę paslaptį sudarančią informaciją) lėmė, jog šios įmonės nebesinaudoja ieškovo teikiamomis paslaugomis ir dėl to ieškovas negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu sutartys su minėtais klientais būtų vykdomos. Be to, ieškovas siekia įrodyti, jog atsakovai, pasinaudodami komercinę paslaptį sudarančia informaciją, gavo neteisėtos naudos: 199 990,60 Lt pajamų iš perviliotų klientų ir 500 000 Lt pardavę UAB „Skaineda“ akcijas.

Atskirajame skunde apeliantai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neatliko ieškinio reikalavimų pagrįstumo preliminaraus (prima facie) vertinimo. Pasak apeliantų, ieškinys prima facie yra nepagrįstas, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos. Apeliacinis teismas iš dalies sutinka su šiais apeliantų argumentais.

Apeliacinis teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog asmenys, neteisėtais būdais įsigiję informaciją, kuri yra komercinė paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie, pažeisdami darbo sutartį, atskleidė komercinę paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas (toliau – KĮ) draudžia informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). KĮ 16 straipsnyje yra pateiktas sąrašas priemonių, kurių pagalba ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę ginti pažeistas teises. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta asmens teisė pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Apeliacinis teismas pastebi, jog nagrinėjamu atveju ieškovas savo pažeistas teises gina būtent šiuo pagrindu. Kaip teisingai nurodo ieškovas, už komercinės paslapties atskleidimą įstatymas numato atsakomybę tiek nesąžiningai konkuravusiam ūkio subjektui, tiek darbuotojams, atskleidusiems informaciją, sudarančią komercinę paslaptį. Minėtą išvadą suponuoja ir paminėtų teisės normų analizė. Taigi nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, kurios žinomos iš ieškinio turinio, kontekste darytina išvada, jog ieškinys atsakovams, kurie yra buvę ieškovo darbuotojai, pareikštas dėl ieškovo komercinę paslaptį sudarančios informacijos atskleidimo (t. y. perdavimo kitam ūkio subjektui UAB „Skaineda“). Kaip nurodo ieškovas, 262 036,87 Lt žalą (negautų pajamų pavidalu) jis patyrė atsakovams atkleidus komercinę paslaptį, t. y. perdavus informaciją apie ieškovo klientus ir teikiamų paslaugų kainodarą su atsakovais susijusiam juridiniam asmeniui, kuris, pasinaudodamas šia informacija, savo siūlomų paslaugų sąlygomis sudomino ieškovo klientus, todėl pastarieji atsisakė ieškovo paslaugų ir ėmė naudotis UAB „Skaineda“ teikiamomis paslaugomis. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog pagal paminėtą teisinį reglamentavimą atsakomybė už komercinės paslapties atkleidimą numatyta ne tik nesąžiningai konkuravusiam ūkio subjektui, bet ir darbuotojams, jog atsakovai su ieškovu sudarytomis darbo sutartimis įsipareigojo saugoti komercinę paslaptį, bei įvertinęs ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl galimo komercinės paslapties atkleidimo fakto ir tuo pagrindu atsiradusios žalos (negautų pajamų pavidalu), sprendžia, jog pagal ieškinyje pateiktus argumentus bei reikalavimų dalyką ir turinį egzistuoja objektyvi tikimybė, jog galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovų 262 036,87 Lt žalos (negautų pajamų).

Kaip minėta, ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovų 199 990,60 Lt dydžio žalą grindžiamas tuo, esą atsakovai, pasinaudodami ieškovo komercinę paslaptį sudarančia informacija, perviliojo ieškovo klientus, kuriems teikdami paslaugas gavo finansinės naudos. Apeliacinis teismas pastebi, jog ieškovo nurodyti ir pateikti duomenys sudaro prielaidą manyti, jog 199 990,60 Lt pajamų gavo ne atsakovai, o juridinis asmuo UAB „Skaineda“, kuriam atsakovai galėjo perduoti informaciją, sudarančią ieškovo komercinę paslaptį. Tokią prielaidą taip pat patvirtina ieškovo nurodyti teiginiai, jog minėtą aplinkybę pripažino UAB „Skaineda“, kuri ir informavo ieškovą apie iš konkrečių klientų gautas pajamas (naudą). Taigi tuo atveju, jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažįstama nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 2 dalis). Remdamasis minėtu teisiniu reguliavimu apeliacinis teismas pritaria ieškovo pozicijai, jog pajamos, gautos iš ieškovo perviliotų klientų, iš esmės gali būti pripažįstamos ieškovo nuostoliais. Tačiau nagrinėjamu atveju kyla subjektiškumo problema, t. y. būtina nustatyti, koks konkrečiai asmuo tokio pobūdžio nuostolius privalo atlyginti. Nurodytos teisės normos analizė, apeliacinio teismo įsitikinimu, sudaro pagrindą išvadai, jog nagrinėjamu atveju šiuos nuostolius (jeigu bylos nagrinėjimo metu neteisėtai gautos pajamos būtų pripažintos ieškovo nuostoliais) turėtų atlyginti neteisėtas pajamas gavęs asmuo. Kaip matyti iš ieškinio turinio, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pajamas iš ieškovo klientų, o kartu ir tiesioginę naudą, gavo (ar galėjo gauti) UAB „Skaineda“, o ne atsakovai. Apeliacinis teismas pastebi, jog ieškovas ieškinio šiam juridiniam asmeniui nereiškia. Be to, aplinkybė, jog nuostolių atsiradimo laikotarpiu atsakovai buvo šio juridinio asmens akcininkais, nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčijamas pajamas gavo būtent atsakovai, o ne nurodytas juridinis asmuo.

Apeliacinis teismas taip pat sutinka su atskirojo skundo argumentais, kuriais ginčijamas ieškinio reikalavimo priteisti 500 000 Lt nuostolių dėl UAB „Skaineda“ akcijų pardavimo prima facie pagrįstumas. Kaip matyti iš ieškinio argumentų, šis reikalavimas taip pat grindžiamas CK 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. ieškovas siekia įrodyti, jog, perviliojus ieškovo klientus, UAB „Skaineda“ akcijų vertė žymiai padidėjo, todėl atsakovams atitekusios lėšos, gautos pardavus jiems priklausiusias šio juridinio asmens akcijas, pripažintinos nauda, kurią atsakovai gavo iš neteisėtų veiksmų (komercinės paslapties atkleidimo). Apeliacinis teismas, preliminariai (prima facie) įvertinęs ieškinyje išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pagal šiuos ieškovo argumentus, pateiktus įrodymus bei reikalavimus atsakovams, tikėtinai negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Apeliacinis teismas pritaria teiginiams atskirajame skunde, jog atsakovų pateikta akcijų pirkimo - pardavimo sutartis prima facie patvirtina, jog atsakovams priklausiusių UAB „Skaineda“ akcijų kaina jų perleidimo dieną sudarė ne 500 000 Lt, kaip siekia įrodyti ieškovas, o 300 000 Lt sumą. Kita vertus, teismas pastebi, jog ieškovas pernelyg plačiai aiškina neteisėtų veiksmų pagrindu gautos naudos sąvoką (CK 6.249 straipsnio 2 dalis). Teismas sutinka, jog nagrinėjamam ginčui teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, jog atsakovai nuostolių atsiradimo metu buvo UAB „Skaineda“ akcininkai, tačiau, apeliacinio teismo įsitikinimu, nėra pagrįsta tarpusavyje susieti šio juridinio asmens ir akcininkų prievoles. Apeliacinio teismo nuomone, aplinkybė, jog atlikus ieškinio preliminarų vertinimą galima būtų prieiti prie išvados, kad minėtas juridinis asmuo gavo neteisėtos naudos, savaime nereiškia, jog vien dėl tokios neteisėtos naudos atsiradimo to juridinio asmens akcijų (ieškovo teigimu, buvusių bevertėmis) vertė padidėjo ieškovo nurodyta suma. Pažymėtina ir tai, jog ieškovas nepateikė argumentais pagrįstų duomenų, kurių pagrindu ieškinio reikalavimų preliminaraus vertinimo etape galima būtų padaryti išvadą, jog UAB „Skaineda“ akcijų vertės pokytį lėmė būtent galimas neteisėtas pasinaudojimas ieškovo komercine paslaptimi, t. y. aplinkybė, jog, pasinaudojus komercinę paslaptį sudarančia informacija, veiklos nevykdanti ir/ar nuostolinga įmonė tapo pelningai veikiančiu ūkiniu subjektu.

Preliminariai (prima facie) įvertinęs ieškinyje išdėstytas aplinkybes apeliacinis teismas konstatuoja, kad pagal ieškovo išdėstytus argumentus, pateiktus prie ieškinio įrodymus bei reikalavimus atsakovams, tikėtinai galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas dėl 262 036,87 Lt nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo. Tuo tarpu ieškinio argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai leidžia preliminariai manyti, jog pagal šioje bylos stadijoje esančius duomenis gali būti nepriimtas ieškovui palankus teismo sprendimas ieškinio dalyje dėl nuostolių, patirtų dėl ieškinyje nurodytos atsakovų gautos naudos – 199 990,60 Lt sumos, gautos perviliojus ieškovo klientus ir 500 000 Lt sumos, gautos pardavus UAB „Skaineda“ akcijas.

Preliminariai įvertinęs ieškinio patenkinimo galimybę teismas pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinant iš dalies ir sumažinant skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą nuo 962 027,47 Lt iki 262 040 Lt.

Apeliacinis teismas pastebi, jog apeliantai kartu su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, pagrindžiančių gerą jų turtinę padėtį, nors teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog reikalavimo suma atsakovams yra didelė ir dėl to padidėja galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Pažymėtina, kad teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti pagal jo turimo turto vertę, pajamas, įsipareigojimus. Turto vertės ir finansinių įsipareigojimų santykis leidžia daryti išvadas apie skolininko tikrąją turtinę padėtį (objektyvų finansinį pajėgumą) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-37/2010). Apeliantams nepateikus duomenų apie savo turtinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvios galimybės spręsti, kad atsakovų turtinė padėtis yra tokia (gera), kuri užtikrins teismo sprendimo, kuriuo ieškovo naudai iš atsakovų galėtų būti priteista preliminariai bent 262 036,87 Lt suma, įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog apeliantai atskiruoju skundu nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apskritai būtinybės.

Kiti apeliantų skundo argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas sprendžia, jog atskirasis skundas yra tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama, sumažinant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 262 040 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartį, sumažinant šia nutartimi atsakovų A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir T. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 262 040 Lt sumos.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.