Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos prašymą atnaujinti procesą D. L. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1988/2011.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu D. L. administracinio teisės pažeidimo bylą, pradėtą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 214¹⁴ straipsnio („Neteisėtas asmens duomenų tvarkymas“) 1 dalį, nutraukė nenustatęs asmens veiksmuose pažeidimo sudėties. Teismas pažymėjo, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas D. L., VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ urėdui, surašytas už tai, jog įstaigos internetinėje svetainėje buvo paskelbti R. J. asmens duomenys (vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas ir informacija apie surašytą protokolą). Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos kontekste nagrinėtinas klausimas, ar egzistuoja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ, Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose numatytos asmens duomenų teisėto tvarkymo (paskelbimo) sąlygos, t. y. ar buvo įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, ar surinktų asmens duomenų paskelbimas buvo atliktas dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas, ir ar duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (asmens, kurio duomenys paviešinti, duomenų apsauga bei privataus gyvenimo neliečiamumas). Pasirėmęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei ATPK nuostatomis, taip pat teismų praktika, teismas priėjo išvadų, kad teisingumo sistema yra vienas esminių kiekvienos demokratinės visuomenės institutų, ypatinga vieta joje tenka nepriklausomiems teismams arba nagrinėjamu atveju valstybės įgaliotiems asmenims, todėl klausimai, susiję su teisingumo vykdymu ir teisingumo sistemos veikimu, neabejotinai priskirtini viešojo intereso klausimams, o šiuo atveju R. J., nubausto pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį, asmens duomenys buvo paskelbti dėl teisėto intereso. Teismas taip pat pažymėjo, jog bylos kontekste svarbiausia nustatyti, kokios apimties asmens domenų paskelbimas yra pateisinamas bei proporcingas siekiamam tikslui. ATPK 254 straipsnis numato, kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama viešai. Siekiant didinti auklėjamąjį ir prevencinį administracinių teisės pažeidimų bylų proceso vaidmenį, tokios bylos gali būti nagrinėjamos tiesiogiai darbo kolektyvuose, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens mokymosi arba gyvenamojoje vietoje. Atsižvelgęs į esamą reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad visais atvejais yra proporcingas siekiamam tikslui paviešinimas tokių duomenų, kurie sudaro teisės pažeidimo sudėtį bei kuriais remiamasi priimtame sprendime individualizuojant asmeniui skiriamą bausmę, taip pat tų duomenų, kurie leidžia visuomenei individualizuoti konkretų administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, siekiant kontroliuoti teisingumo vykdymo procesą, tačiau neišviešinant duomenų, kurių paskelbimas būtų neproporcingas siekiamam tikslui (pvz., ypatingi asmens duomenys, kurie neturi įtakos pažeidimo kvalifikavimui ar nuobaudos individualizavimui). Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju buvo paviešinti asmens vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas bei administracinio teisės pažeidimo aplinkybės, jokie ypatingi duomenys ar duomenys, nesusiję su administracinio teisės pažeidimo byla, neišviešinti.

II.

Nesutikdama su Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimu, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti teismo nutarimą ir grąžinti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodo, jog VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ turi pasirinkti tokius prevencinius veiksmus ir jų įgyvendinimą, kurie nepažeistų ADTAĮ įtvirtinto reikalavimo tvarkyti asmens duomenis nepažeidžiant konstitucinės teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą. Pažymėjo, jog visuomenei prieinamuose teismų sprendimuose esantys asmens duomenys nuasmeninami, todėl taikant analogiją šiuo atveju asmens duomenys neturėtų būti skelbiami viešai, o ATPK 254 straipsnyje įtvirtintas proceso viešumas nėra susijęs su asmens duomenų skelbimu. Pabrėžia, jog apylinkės teismas nepasisakė dėl visų administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytų argumentų, o būtent dėl minėtų duomenų paskelbimo 2010 m. sausio 14 d., kai nutarimas priimtas tik 2010 m. sausio 13 d., be to, jį R. J. apskundė, galutinis sprendimas nėra priimtas. Mano, jog taip klaidinama visuomenė, kenkiama R. J. ir jo artimiesiems.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą D. L. prašė jį atmesti palaikydamas apylinkės teismo nutarimo motyvus. Papildomai nurodė, jog rinktis vienus ar kitus prevencijos būdus turi teisę pati urėdija, o apeliantas nepasvėrė, kad šiuo atveju yra svarbesnis urėdijos interesas (sutampantis ir su viešuoju interesu) vykdyti administracinių teisės pažeidimų prevenciją, o ne brakonieriaus interesas išlikti visuomenei nežinomam. Teigė, jog nėra jokio pagrindo lyginti teismų sprendimų su straipsniu urėdijos interneto svetainėje, o visuomenės neklaidino, nes skelbė tik tuo metu esamą informaciją. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jam surašytas protokolas neteisėtas, nes jį surašė ne pareigūnė, surašytas ne tinkamam pažeidimo subjektui, jo turinys neatitinka įstatymo reikalavimų.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą atmetė. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Nutartyje pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas administracinio teisės pažeidimo protokolo reikšmę, ne kartą yra pabrėžęs, jog kartais administracinio teisės pažeidimo protokolas vertinamas ir kaip procesinis dokumentas, kuriuo pradedama administracinė byla (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 9, 31 psl., žr. biuletenį ,,Administracinių teismų praktika“ Nr. l, 328 psl.), todėl administracinio teisės pažeidimo protokolas turi būti surašytas tik kompetentingo subjekto (ATPK 259 str. 1 d.). ATPK aiškiai išvardija asmenis, turinčius teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus, atitinkamai ATPK 280 straipsnio 2 punktas numato, kad, ruošdamasis nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) išaiškina ir išsprendžia, ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga. Šios nuostatos itin svarbios, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas, surašytas asmens, neturinčio tam teisės, yra niekinis ir nepatvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, o tokiai aplinkybei paaiškėjus, administracinio teisės pažeidimo bylos procesas, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 punktu, negali būti pradėtas, o pradėjus – turi būti nutrauktas, t. y. bylos nagrinėjimas iš esmės yra negalimas. Taigi atsižvelgęs į tai bei į D. L. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, pirmiausia nustatinėjo, ar pastarajam surašiusi 2010 m. liepos 27 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr.2K-30(2.7) Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausioji specialistė R. A. turėjo tam teisę. ATPK (redakcija, galiojusi protokolo surašymo metu) 259¹ straipsnio 1 dalis numatė, jog administracinių teisės pažeidimų bylose pagal ATPK 214¹⁴ straipsnį teisės pažeidimų protokolus turi teisę surašyti tam įgalioti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos pareigūnai. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2010 m. kovo 30 d. įsakymu „Dėl įgaliojimų surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus suteikimo“ įgaliojimai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus pagal ATPK 214¹⁴ straipsnį suteikti inspekcijos Prevencijos skyriaus vedėjui, šio skyriaus vyriausiesiems specialistams bei Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjui ir šio skyriaus vyriausiesiems specialistams (b. l. 43). Atitinkamai pagal Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.2. punktą, tokiam karjeros valstybės tarnautojui priklausė administracinių teisės pažeidimų protokolų pagal Inspekcijos suteiktus įgaliojimus surašymo funkcija (b. l. 44 - 45). Iš ATPK 259¹ straipsnio analizės matyti, kad teisė surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus pirmiausia siejama su instituciniu žinybingumu, o ne, kaip klaidingai nurodo D. L., vien tik su konkretaus jį surašančio asmens statusu atitinkamoje institucijoje. Taigi iš to, kas nustatyta bei įvertinęs tuo metu buvusią Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos struktūrą, teismas padarė išvadą, jog R. A. buvo tinkamai įgaliota suformuluoti D. L. atitinkamą administracinį kaltinimą ir jį procesiškai įforminti administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr.2K-30(2.7), tačiau, išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinis kaltinimas pareikštas netinkamam subjektui. ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalis numato, jog administracinę atsakomybę užtraukia asmens duomenų tvarkymas pažeidžiant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą. ADTAĮ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys. Teismas pažymėjo, jog ATPK 214¹⁴ straipsnio sankcijoje pažeidimo subjektas nekonkretizuotas, todėl, įvertinus pačios normos turinį, administracinio teisės pažeidimo protokole pareikštą kaltinimą (jis orientuotas tik į konkrečių duomenų išviešinimą, o ne organizacinių duomenų apsaugos priemonių neįgyvendinimą) bei administracinės atsakomybės subjekto sampratą (ATPK 8 str. 1 d., 12 str., 19 str.), nustatant tinkamą atsakomybės subjektą šiuo atveju būtina išsiaiškinti, kas atliko konkretų su asmens duomenimis veiksmą, kuris neatitinka ADTAĮ reikalavimų. Bylos medžiaga patvirtina, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas D. L. surašytas Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai ištyrus R. J. skundą ir nustačius, kad VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ internetinėje svetainėje buvo neteisėtai paskelbti R. J. asmens duomenys. Pažymėjo, jog minėtą pranešimą ruošė ir paskelbė ryšių su visuomene specialistė J. L., byloje neginčijamų duomenų apie tai, kad D. L. būtų davęs pastarajai nurodymą, kaip tvarkyti galimų pažeidėjų duomenis, nėra (b. l. 38), todėl įvertinęs tai, kas nustatyta bei J. L. pareigas bei atsakomybę (žr. pareiginių nuostatų 1.1, 2.3, 2.5, 4.1 punktus, b. l. 21 - 22), teismas priėjo išvadą, jog šiuo atveju D. L. atsakomybėn patrauktas nepagrįstai (ATPK 250 str. 1 p.). Nustačiusi tokią aplinkybę ir įvertinusi asmeniui inkriminuoto pažeidimo pobūdį, teisėjų kolegija nutarė pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistu kaip priimtą tuo pačiu pagrindu, tačiau keisti nutarimo motyvaciją.

V.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje.

Prašyme nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 5 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. N62-2706/2010, kurioje nutarė netenkinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) apeliacinio skundo ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimą, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla dėl pažeidimo, numatyto ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje, R. K. atžvilgiu buvo nutraukta, nesant tinkamo subjekto, palikti nepakeistą (toliau – ir Mažeikių nutartis). LVAT taip pat 2011 m. gruodžio 15 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. N62-1988/2011, kurioje nutarė atmesti Inspekcijos apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą, kuriuo D. L. administracinio teisės pažeidimo byla, pradėta pagal ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalį, buvo nutraukta, nenustačius asmens veiksmuose pažeidimo sudėties, palikti nepakeistą (toliau – ir Panevėžio nutartis). Inspekcija mano, kad šiose LVAT nutartyse nėra užtikrintas vienodos administracinių teismų praktikos formavimas.

Nurodo, kad tiek R. K., Mažeikių rajono savivaldybės (toliau – ir savivaldybė) Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiajai specialistei, tiek D. L., VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ (toliau – ir urėdija) miškų urėdui (urėdijos vadovui), Inspekcija surašė administracinio teisės pažeidimo protokolus (toliau – ir protokolas) už ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, esant vienodoms aplinkybėms – abiem atvejais asmens duomenys oficialiuose įstaigų interneto tinklalapiuose buvo paskelbti neteisėtai, t. y. nesant nė vienam ADTAĮ numatytam asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijui. Pirmuoju atveju (dėl asmens duomenų paviešinimo savivaldybės interneto tinklalapyje) Inspekcija nustatė, kad už pažeidimą yra atsakinga R. K., kadangi ji pagal pareigybės aprašymą buvo atsakinga už pranešimų spaudai rengimą bei talpinimą savivaldybės interneto tinklalapyje, taip pat buvo nustatyta, kad ji pati šį pranešimą su asmens duomenimis parengė bei patalpino tinklalapyje, o jokio rašytinio nurodymo iš savo vadovo (-ų) gavusi nebuvo. Tačiau Mažeikių nutartyje LVAT pasisakė, kad R. K. negali būti laikoma nei duomenų tvarkytoja, nei duomenų valdytoja, nes neatitinka duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo požymių, todėl ir negali būti traukiama administracinėn atsakomybėn už protokole nurodytą ADTAĮ normų nesilaikymą. Taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais tiesiogiai ir asmeniškai atsako savivaldybės administracijos direktorius, kuris yra šios savivaldybės įstaigos vadovas. O byloje duomenų, kad R. K., kaip savivaldybės administracijos darbuotoja, būtų paskirta atsakingu asmeniu už duomenų valdymą ar tvarkymą minėtoje įstaigoje, nėra. Iš pareigybės aprašymo matyti, kad duomenų valdymas ar tvarkymas šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijoms nepriskirtas. Todėl Inspekcija, vadovaudamasi šia LVAT suformuota praktika, nustatinėdama atsakingą asmenį kitoje byloje, kurioje buvo padarytas identiškas pažeidimas, esant tokioms pačioms aplinkybėms – neteisėtas asmens duomenų paskelbimas oficialiame įstaigos (šiuo atveju urėdijos) interneto tinklalapyje (taip pat nebuvus rašytinio vadovo nurodymo specialistei šį pranešimą su asmens duomenimis interneto tinklalapyje patalpinti), už nustatytą pažeidimą protokolą surašė jau urėdijos vadovui – miškų urėdui D. L., o ne pranešimą pagal pareigybės aprašymą parengusiai ir patalpinusiai urėdijos ryšių su visuomene specialistei J. L.. Tačiau LVAT Panevėžio nutartyje pasisakė, kad minėtą pranešimą (su pareiškėjo asmens duomenimis) ruošė ir paskelbė ryšių su visuomene specialistė J. L., o byloje neginčijamų duomenų apie tai, kad D. L. būtų davęs pastarajai nurodymą kaip tvarkyti galimų pažeidėjų duomenis, nėra, todėl įvertinęs tai, kas nustatyta, bei J. L. pareigas bei atsakomybę, teismas priėjo išvadą, kad šiuo atveju D. L. administracinėn atsakomybėn yra patrauktas nepagrįstai. LVAT neatsižvelgė į Inspekcijos argumentus, kad būtent urėdijos vadovas – D. L. urėdijoje buvo atsakingas už urėdijos veiklos organizavimą be to, jis pats buvo pripažinęs, kad šiuo informacijos apie pažeidėjus viešinimu urėdija siekė prevencinių tikslų, o prevencijos „politikos“ formavimas ir priemonių parinkimas (tame tarpe ir sprendimas dėl pažeidėjų viešinimo interneto tinklalapyje) įeina į vadovo, ne ryšių su visuomene specialistės, kuri suformuotą prevencijos „politiką“ turi vykdyti, atsakomybę. Be to, atsižvelgiant į Mažeikių nutartį, tam, kad urėdijos ryšių su visuomene specialistę būtų galima laikyti atsakingu asmeniu už aukščiau nurodytą pažeidimą, ji turėjo būti paskirta atsakingu asmeniu už duomenų valdymą ar tvarkymą urėdijoje, o taip nebuvo, ką patvirtina ir jos pareigybės aprašymas, iš kurio matyti, kad duomenų valdymas ar tvarkymas šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijoms nepriskirtas. Atsižvelgiant į išdėstytą akivaizdu, kad LVAT praktika dėl to paties dalyko esant analogiškoms aplinkybėms, yra nevienoda (netgi priešinga), o LVAT šiose nutartyse nurodyti argumentai vieni kitiems prieštarauja, todėl Inspekcijai nėra aišku, kuria iš teismo priimtų nutarčių ateityje sprendžiant dėl atsakingo asmens nustatymo reikėtų vadovautis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

VI.

Prašymas atnaujinti procesą tenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-07-15 nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2011-09-02 nutartį administracinėje byloje Nr. P858-186/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu gali būti atnaujintas tik esant objektyviai būtinybei užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į įvairiose bylose priimtus atitinkamus vienodos administracinių teismų praktikos formavimui svarbius teismų sprendimus, nutartis ir pan.).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-05-14 nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).

Inspekcija prašo atnaujinti procesą šioje administracinio teisės pažeidimo byloje tuo pagrindu, jog buvo nukrypta nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. N62-2706/2010. Byloje Nr. N62-2706/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad asmuo atsakomybėn už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 214¹⁴ straipsnyje, padarymą, negali būti patrauktas nustačius, kad jis neatitinka nei duomenų tvarkytojui, nei duomenų valdytojui Įstatymo nustatytų kriterijų. Nustačius, kad toks asmuo nėra nei duomenų valdytojas, nei tvarkytojas, jis nelaikytinas administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 214¹⁴ straipsnyje, subjektu. Prašomoje atnaujinti administracinio teisės pažeidimo byloje nuobauda asmeniui (duomenų valdytojui) neskirta konstatavus, kad asmens duomenų paviešinimą atliko urėdijos ryšių su visuomene specialistė, o ne duomenų valdytojas. Kolegijos vertinimu, prašomoje atnaujinti administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nukrypta nuo formuojamos administracinių teismų praktikos nustatant už administracinio teisės pažeidimo padarymą atsakingą subjektą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Sprendžiant, ar yra pagrindas atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi būti įvertinta ne tik tai, ar teisės normos nurodytoje ir nagrinėtoje bylose buvo taikomos vienodai, bet ir tai, ar pateiktas teisės normos taikymas ir aiškinimas gali būti vertinamas kaip skirtingas būtent atsižvelgiant į konkrečių bylų faktines aplinkybes, jose kilusių ginčų pobūdį. Todėl tuo atveju, jeigu, esant iš esmės vienodoms faktinėms aplinkybėms, nėra užtikrinamas vienodas teisės normos taikymas ir aiškinimas, atsiranda pagrindas atnaujinti bylą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Priešingas aiškinimas nebūtų suderinamas ne tik su proceso atnaujinimo administracinėje byloje instituto tikslais, bet ir prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, teisinės valstybės principui.

Konstatuotina, jog šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1988/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, todėl pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies, procesas administracinėje byloje atnaujintinas, o byla perduotina nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. N62-1988/2011 tenkinti. Atnaujinti procesą D. L. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1988/2011.

Nutartis neskundžiama.