Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-03-20 · Byla Nr. N-444-16-13

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. N-62-1988-11Nutartis · 2011-12-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-492-92-12Nutartis · 2012-03-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. TA-492-31-12Nutartis · 2012-03-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-492-92-12Nutartis · 2012-03-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. N-62-1988-11Nutartis · 2012-03-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  6. N-261-1111-12Nutartis · 2012-11-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  7. N-444-16-13Nutartis · 2013-03-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-20
Bylos Nr.
N-444-16-13
Teisminio proceso Nr.
4-08-3-02582-2010-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Virgilijus Valančius (pran.)

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. N444-16/2013Teisminio proceso Nr. 4-08-3-02582-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 50.19; 52.5(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimo D. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) įgaliota pareigūnė 2010 m. liepos 27 d. D. L. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis, kaip valstybės įmonės „Panevėžio miškų urėdija“ (toliau – ir VĮ „Panevėžio miškų urėdija“) miškų urėdas, būdamas atsakingas už VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ veiklos organizavimą, neįgyvendino tinkamų organizacinių duomenų saugumo priemonių, skirtų apsaugoti asmens duomenims nuo neteisėto atskleidimo, kadangi 2010 m. sausio 14 d. VĮ „Panevėžio miškų urėdija“ interneto svetainėje buvo neteisėtai, nesant nė vieno Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnyje ar kitame ADTAĮ straipsnyje nustatyto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus, paskelbti ir 2010 m. liepos 4 d. dar skelbiami R. J. asmens duomenys (vardas, pavardė, tikslus gyvenamosios vietos adresas ir informacija apie jam surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą). Protokole nurodyta, jog tokia veika D. L. pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną D. L. atžvilgiu dėl ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutraukė. Teismas nurodė, kad administracinės atsakomybės senaties institutas ATPK nėra išsamiai apibrėžtas, tačiau niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip nei įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka (ATPK 7 str.). Pabrėžė, jog siekiant paisyti šios nuostatos, nesant atitinkamų normų, reikalingų nagrinėjamam visuomeniniam santykiui reglamentuoti, paprastai vadovaujamasi įstatymo analogija. Be to, administracinių teismų praktikoje vertinama, kad taikant administracinės atsakomybės senatį, turi būti vadovaujamasi ATPK 35 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje apibrėžtu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu, kai padarytas baudžiamasis nusikaltimas. Atsižvelgęs į tai, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju D. L. administracinėn atsakomybėn patrauktas už laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 14 d. iki 2010 m. liepos 4 d. galimai padarytą ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, tačiau šios veikos paaiškėjimo diena laikytina R. J. skundo pateikimo diena – 2010 m. balandžio 9 d. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nuo 2010 m. liepos 27 d., kai D. L. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, jokia administracinio poveikio priemonė pagal pareikštą kaltinimą jam nebuvo pritaikyta. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nuo veikos padarymo paaiškėjimo dienos jau yra praėję daugiau nei dveji metai, o byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje numatytas senaties terminas būtų sustojęs, teismas konstatavo, jog šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo bylos teisena turi būti nutraukta ATPK 250 straipsnio 7 punkte įtvirtintu pagrindu (pasibaigus patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminui) ir D. L. kaltė šiame procese nebegali būti nustatinėjama.

II.

Apeliaciniu skundu Inspekcija prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Mano, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai taikė administracinės nuobaudos skyrimo terminus reglamentuojančias ATPK normas ir be pagrindo taikė BK normas, reglamentuojančias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį. Pažymi, jog pagal ATPK 35 straipsnio 5 dalį, kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi, be kita ko, buvo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimas, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla D. L. atžvilgiu dėl ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo buvo nutraukta nenustačius jo veikoje minėto pažeidimo sudėties, ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, teigia, jog minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi panaikinus pirmosios instancijos teismo nutarimą, ATPK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas administracinės nuobaudos skyrimo terminas atsinaujino ir turėjo būti skaičiuojamas iš naujo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patrauktas D. L. prašo skundą atmesti ir palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimą nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, jog pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį, šio straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse numatytais atvejais administracinė nuobauda negali būti skiriama, jeigu nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip dveji metai, o teismų praktikoje pripažįstama, kad šis terminas yra naikinamasis.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 250 straipsnio 7 punktas numato, jog administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje numatyti terminai.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog administracinės atsakomybės senaties institutas ATPK nėra išsamiai apibrėžtas, tačiau niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip nei įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka (ATPK 7 str.). Siekiant paisyti šios nuostatos, administracinių teismų praktikoje vertinama, kad taikant administracinės atsakomybės senatį, turi būti vadovaujamasi ATPK 35 straipsniu ir BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje apibrėžtu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N17-240/2006, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-1434/2008, 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N62-1300/2010 ir kt.). Minėtame BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje (redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 29 d.) numatyta, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas. Be to, šiuo metu galiojančioje ATPK 35 straipsnio 4 dalies redakcijoje įtvirtinta nuostata, jog šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais atvejais administracinė nuobauda negali būti skiriama, jeigu nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip dveji metai. Kaip yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtas dvejų metų terminas yra naikinamasis administracinės nuobaudos skyrimo terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N261-1303/2012, 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N261-1332/2012 ir kt.).

Pabrėžtina, kad pasibaigus administracinės atsakomybės taikymo senaties terminui administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti priimtas tik vienintelis sprendimas – administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti (ATPK 250 str. 7 p.). Priežastys, dėl kurių administracinė nuobauda per minėtus terminus nebuvo paskirta, priimant byloje sprendimą jokios reikšmės neturi. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena turi būti nutraukiama tiek tuo atveju, kai nuobaudos nesuspėta paskirti dėl objektyvių priežasčių, tiek ir tuo atveju, kai terminai yra suėję dėl netinkamo pareigūnų pareigų atlikimo. Minėtų terminų paskirtis garantuoti, kad administracinė nuobauda būtų skiriama per protingą laiką, apsaugant asmenis nuo pernelyg ilgo persekiojimo. Tik tokiu atveju administracinė nuobauda gali pasiekti tikslus, kurių siekiant ji yra skiriama.

Nagrinėjamu atveju D. L. administracinėn atsakomybėn patrauktas už laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 14 d. iki 2010 m. liepos 4 d. galimai padarytą ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Taigi, ginčijamo pirmosios instancijos teismo nutarimo priėmimo metu (2012 m. gruodžio 12 d.) minėtas dvejų metų bendrasis administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas jau buvo suėjęs, tačiau iki šiol jokia administracinė nuobauda administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui už jam inkriminuoto pažeidimo padarymą nepaskirta.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną D. L. atžvilgiu dėl ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutraukė pagrįstai ir teisėtai, kadangi šiuo atveju nebebuvo teisinio pagrindo spręsti dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui (ATPK 250 str. 7 p.). Kartu pabrėžtina, jog iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusioje ATPK 35 straipsnio 4 dalies redakcijoje ir šiuo metu galiojančioje ATPK 35 straipsnio 5 dalies redakcijoje įtvirtinta nuostata, kad kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos, nagrinėjamu atveju jokios teisinės reikšmės neturi, kadangi minėta nuostata taikoma skaičiuojant šešių mėnesių terminą administracinei nuobaudai paskirti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. N520-1018/2012, 2013 m. sausio 11 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. N556-1345/2012 ir kt.). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Vaida Urmonaitė-MaculevičienėVirgilijus ValančiusDalia Višinskienė