- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-03
- Bylos Nr.
- e2A-1012-413/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-01112-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Lazdijų rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė miškų tarnyba, J. S., A. G.
- Pareiškėjas
- J. G.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkes teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-160-887/2025, pagal pareiškėjo J. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lazdijų rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė miškų tarnyba, J. S., J. S., A. G..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateiktu patikslintu pareiškimu (Nr. DOK 29792) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 1,0214 ha ploto žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo jo seneliui J. Č. priklausanti sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais (tvartas, kluonas, du 78 kv. m bendro ploto rūsiai (vienas po namu, vienas atskiras), kiaulidė, peludė).
3. Suinteresuotas asmuo J. S. pareiškėjo reikalavimą palaikė.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nurodė, kad patikrinusi situaciją Saugomų teritorijų valstybės kadastre, nustatė, kad minėtas žemės sklypas nepatenka į jokią saugomą teritoriją, tačiau patenka ir į vandens apsaugos juostą ir į vandens apsaugos zoną. Žemės sklypui, kurio bendrasavininkas yra pareiškėjas, nuo 2019 m. gruodžio 19 d. galioja specialiosios žemės naudojimo sąlygos pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą – paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos ir paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos zonos. Nagrinėjamu atveju yra svarbūs du aspektai: pats buvusios sodybos įrodymo faktas bei įrodymai, kad yra pakankamai dokumentų atkurti identiškus buvusios sodybos pastatus, t. y. tuo atveju, jeigu būtų priimtas sprendimas leisti pareiškėjui atkurti buvusią sodybą, sodyba galėtų būti atkurta tik įrodžius, kad sodybos pastatai bus atkurti identiški.
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos nurodė, kad buvusios sodybos vietą pareiškėjas įrodinėja Žemės sklypo planu M:2000, kadastro Nr. 5918/0002:490 (sodybvietės buvimo faktui nustatyti), kuriame nurodyta buvusios sodybos vieta. Tačiau neaišku, kokiais archyviniais dokumentais rėmėsi matininkas, rengęs šį planą ir nurodydamas sodybvietę būtent šioje vietoje.
6. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, turi įrodyti, jog gyvenamojo namo su priklausiniais (tvartu, kluonu; dvejais 78 kv. m. bendro ploto rūsiais (vienas po namu; vienas atskiras); kiaulidės; peludės) statyba buvo teisėta.
7. Suinteresuotas asmuo Lazdijų rajono savivaldybės administracija nurodė, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai, nepatenka į draustinio ar valstybinio parko teritoriją. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka pakeitęs žemės ūkio paskirties žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį į kitą, naudojimo būdą – į rekreacinės teritorijos, įgytų teisę šioje teritorijoje statyti poilsio paskirties statinius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Alytaus apylinkės teismas 2025 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui J. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 1,0214 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo jo seneliui J. Č., gimusiam (duomenys neskelbtini), mirusiam (duomenys neskelbtini), priklausanti sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais: tvartas, kluonas, du 78 kv. m bendro ploto rūsiai (vienas po namu, vienas atskiras), kiaulidė, peludė. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas pareiškėjui turint tikslą įgyvendinti statybos teisę – teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybos leidimą sodybai atstatyti; priteisė valstybei iš pareiškėjo J. G. 80,58 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
9. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) 9 straipsnio 3 dalies 5 punktą, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus. STĮ 13 straipsnio 3 dalies 4 punktas numato, kad valstybiniuose parkuose leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos). Pagal STĮ 2 straipsnio 52 dalį, buvusi sodyba – tai vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, vienas iš atvejų – buvusios sodybos privačioje miško žemėje atstatymas Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.
10. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjo motinos M. G., mirusios (duomenys neskelbtini), tėvais buvo J. Č. ir J. Č. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta pareiškėjo tėvų J. G. ir M. G. (mergautinė pavardė – Č.) santuoka, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). M. G. tėvas J. Č. mirė (duomenys neskelbtini), šį faktą patvirtina Lenkijos Respublikos Vydminų Civilinės Metrikacijos skyriaus išduotas sutrumpintas mirties liudijimo nuorašas. Iš 1926 m. birželio 12 d. Seinų notaro B. J. pirmojo įrašo, rejestro Nr. 426, matyti, kad A. Č. ir J. Č. gyvenantieji ir teisėtą buvimo vietą apsigyvenimo pasirenka sau (duomenys neskelbtini), kurių asmenybę ir teisėtumą aktams daryti viršuj minėtieji liudininkai patikrino ir padarė aktą sekančio turinio, kad M. Č. buvo savininkas nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) kaime, įpėdiniais kurio liko keturi jo vaikai: O. K., I. G., S. Č. ir P. B., iš kurių I. G. ir P. B. mirė, palikę įpėdiniams; Sulig viršuje minėtu aktu A. Č. įgijo palikimo teises O. K., M. G., S. Č., I. R. ir M. P. ir pasiliko savininku minėtojo daržo (duomenys neskelbtini) kaime numeris trečias, likusio po mirties M. Č.; A. Č. aukščiau minėtu dokumentu dovanojo savo sūnui J. Č. (pareiškėjo motinos M. G. tėvui) nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) kaime, kaip registre įvardijama „žemę su visomis teisėmis, kurios jai priklauso, su trobomis, tvoromis ir augančiais medžiais“; dokumente nurodyta, kad J. Č. dovaną priima ir patvirtina, kad jis turi teisę įgyti nuosavybėn žemę. Minėtu teisės aktu J. Č. buvo padovanotas žemės sklypas ir sklype esantys pastatai (duomenys neskelbtini). Iš 2002 m. gegužės 17 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 59-14755 matyti, kad pareiškėjo motinai M. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. Č. žemę – 12,64 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
11. Iš pateikto į bylą 1945 m. kovo 26 d. Turto aprašymo teismas nustatė, kad J. Č., (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą: 216 m³ gyvenamąjį namą, 144 m³ tvartą, 338 m³ kluoną, du 78 m³ rūsius (vienas po namu, vienas atskiras), 26 m³ kiaulidę, 7 m³ peludę, 20 ha žemės.
12. Iš Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialo pateiktų kopijų – (duomenys neskelbtini)apylinkės darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų archyvinio fondo (duomenys neskelbtini) kaimo 1945-1946 m. ūkinės knygos dėl A. ir J. Č. turėto nekilnojamojo turto teismas nustatė, kad A. Č. (duomenys neskelbtini) valdė žemę, 1940 m. statybos gyvenamąjį namą, tvartą ir kluoną. Pareiškėjo teigimu, jo senelis J. Č. iki žemės ir pastatų nacionalizavimo pagerino žemės sklype buvusius tris pastatus bei pastatė naujus pastatus, tačiau 1945 m. J. Č. buvo deportuotas į Lenkiją, o jam priklausęs nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas.
13. Į bylą pateikti 2021 m. rugpjūčio 2 d. MB „Geometras“ 1,2131 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų planas, topografinė nuotrauka bei foto nuotraukos patvirtina, kad ginčo žemės sklype yra išlikusios sodybos liekanos, pamatiniai akmenys.
14. Remdamasis aptartais įrodymais, teismas konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas pripažinti, jog pareiškėjui J. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 1,0214 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo jo seneliui J. Č. priklausanti sodyba – gyvenamasis namas ir jo priklausiniai: tvartas, kluonas, du 78 kv. m bendro ploto rūsiai (vienas po namu, vienas atskiras), kiaulidė, peludė. Teismas pažymėjo, kad nors sodyba nėra išlikusi, tačiau yra išlikę (dalinai išlikę) anksčiau stovėjusių pastatų pamatai. Aplinkybes, jog ginčo sklype būta sodybos, teismo posėdžio metu patvirtino tiek liudytojas matininkas R. Š., tiek suinteresuotas asmuo J. S.. L. R. Š. patvirtino, jog pareiškėjo prašymu atlikdamas ginčo žemės sklypo topografinę nuotrauką, jis matė išlikusius pamatus (maždaug per sprindžio aukštį matėsi samanoti akmenys), todėl jam nekilo abejonių, kad toje vietoje būta statinio, paaiškino, kad jis neatkreipė dėmesio, ar tarp akmenų buvo kokia nors rišamoji medžiaga, tačiau prieš tiek metų statant statinį, rišamosios medžiagos galėjo ir nebūti. Suinteresuotas asmuo J. S. patvirtino, kad kolūkio laikais jo teritorijoje buvo Č. ginčo sodyba, kurią sudarė gal septyni pastatai: kluonas, svirnas, tvartas, rūsys. Sodybos pamatai stovėjo iki 1990 m., patys didžiausi pamatų akmenys buvo nustumti prie ežero.
15. Teismo vertinimu, į bylą pateikti dokumentai, pareiškėjo, jo atstovo bei liudytojų parodymai paneigia suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos abejones. Be to, teismo nuomone, buvusios sodybos pastatų teisėtumo bei identiškos buvusios sodybos pastatų atkūrimo aplinkybės neturi reikšmės šios bylos nagrinėjimo dalykui, todėl dėl jų teismas nepasisakė.
16. Iš 2019 m. rugpjūčio 29 d. Lazdijų rajono savivaldybės administracijos rašto Nr. 1-2249 teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Lazdijų rajono savivaldybės administraciją dėl leidimo gyvenamojo namo atstatymui, kuri pareiškėjui išaiškino, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininkų ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 50 metrų nuo pakrantės apsaugos juostos, išskyrus buvusių sodybų atkūrimo atvejus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatytomis sąlygomis, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų 2 straipsnio 52 dalyje nurodyta, jog buvusi sodyba – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių, kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.
17. Kadangi pareiškėjas negali gauti dokumento, suteikiančio teisę atkurti sodybą, todėl sprendimą dėl buvusios sodybos konstatavimo gali priimti tik teismas. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad jis aktyviais veiksmais siekia įgyvendinti statybos teisę – teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybos leidimą senelio J. Č. buvusiai sodybai atstatyti. Kitokia negu teismo tvarka šį faktą patvirtinančių dokumentų pareiškėjas gauti negali, todėl patikslintą pareiškimą teismas nusprendė tenkinti (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Pareiškėjo žemės sklypas nepatenka į valstybinį parką ar draustinį, tačiau patenka į vandens apsaugos juostą ir į vandens apsaugos zoną. Paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostos ir zonos nustatomos siekiant su aplinkosauga susijusių tikslų, kurie patenka į viešojo intereso sritį. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (SŽNSĮ) 100 straipsnyje, nustatančiame specialiąsias žemės naudojimo sąlygas paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose, įtvirtinta, kad šiose teritorijose, be kita ko, draudžiama vykdyti žemės darbus, keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių, išskyrus atvejus, kai žemės darbai vykdomi ir (ar) kranto linija, reljefas ar žemės paviršius keičiamas statant ir (ar) įrengiant šio straipsnio 4 punkto a–e papunkčiuose nurodytus statinius ir (ar) įrenginius, t. y. kai atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai ir jų inžineriniai statiniai (100 str. 4 p. a) pap.). Taip pat pakrantės apsaugos juostose ribojama statybos ir infrastruktūros plėtra. Pastarasis ribojimas įtvirtintas SŽNSĮ 99 straipsnyje: draudžiama statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus atvejus, kai atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai (99 str. 8 p. a) pap.).
18.2. Apeliantės nuomone, pirmasis aspektas – buvusios sodybos faktas – byloje nustatytas įrodymų visuma, tačiau į antrąjį („atkuriami identiški pastatai“) teismas ne tik kad neatsižvelgė, bet netgi konstatavo priešingai – kad buvusios sodybos pastatų teisėtumo bei identiškos buvusios sodybos pastatų atkūrimo aplinkybės neturi reikšmės šios bylos nagrinėjimo dalykui, todėl dėl jų teismas nepasisakė. Tarnyba nesutinka su tokia teismo išvada, ypač atsižvelgdama į aplinkybę, kad pareiškėjas pageidauja vykdyti statybas išskirtinai jautrioje teritorijoje – vandens apsaugos juostoje ir vandens apsaugos zonoje. Teisinis reguliavimas leidžia statybas šiose teritorijose tik tuo atveju, jeigu atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai ir jų inžineriniai statiniai.
18.3. Net nustačius juridinį buvusios sodybos faktą, sodybos pastatų statyba galės būti realizuota tik įrodžius, jog planuojama statyti tokius pačius pastatus, kurie stovėjo nunykusioje sodyboje. Neturint įrodymų, nebus galimybės atkurti sodybą. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad įrodymų, patvirtinančių pastatų identiškumą, nėra.
18.4. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog planuojama atstatyti identiškus buvusiems nunykusioje sodyboje pastatus, nes nėra archyvinių dokumentų, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti ir atkurti buvusį pastatų vaizdą (vietovės planų, pastatų ir inžinerinių statinių projektų (brėžinių), matavimų bylų, kitų dokumentų, pagal kuriuos įmanoma atkurti buvusį gyvenamojo namo vaizdą – jo fasadą, medžiagas, konstrukcijas ir kt.), apeliantė mano, kad teismo sprendimo išvados yra nepagrįstos. Šiuo atveju juridinio fakto nustatymas teisinių pasekmių pareiškėjui nesukels – jis neįgis teisės atstatyti buvusios sodybos pastatus.
Atsiliepimas
19. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas J. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
19.1. Apeliantė įžvelgia galimas dideles grėsmes gamtai, kurias galimai gali sukelti pareiškėjas, pradėjęs vykdyti statybos darbus, tačiau apeliantė nenori matyti akivaizdžių dalykų, kad teritorija, į kurią patenka ir pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, patenka į rekreacines teritorijas, kuriai yra taikomi visiškai kiti žemės naudojimo sąlygų režimai. Apeliantės nurodytas teisinis reguliavimas yra taikytinas kiekvienam vandens telkiniui, atitinkamai jis yra privalomas kiekvienam asmeniui, kurio valdomas žemės sklypas patenka į šią reguliavimo sferą, tačiau tai visiškai neturi nieko bendra su šios bylos ginčo dalyku. Šioje byloje nėra sprendžiami klausimai, ar pareiškėjas pažeidė apelianto skunde nurodytą teisinį reguliavimą.
19.2. Apeliantė, keldama klausimus dėl vienų teisės aktų laikymosi privalomumo, pamiršta kitų teisės aktų svarbą nagrinėjamoje byloje – Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymą. Visi Lazdijų rajono savivaldybės administracijos sprendimai dėl bendrojo plano pakeitimo toje teritorijoje, kur yra ir pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, yra priimami, svarstomi, derinami būtent pagal šio įstatymo nuostatas. Iš Lazdijų rajono savivaldybės patvirtinto bendrojo plano matyti, kad teritorija, kurioje yra pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, bendrajame plane pažymėtas UFR, kas reiškia, kad jis patenka į rekreacines teritorijas (urbanizuota ir numatoma urbanizuoti). Šiuo atveju pareiškėjui galioja ir taikytinos ne apeliantės minimos STĮ 21 straipsnio nuostatos (pareiškėjui priklausantis sklypas nepatenka į saugomas teritorijas), o Lietuvos Respublikos Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 100 straipsnio 4 punkto a) dalies nuostatos.
19.3. Apeliantės abejonės, kad pareiškėjas neįrodė, jog bus atkurti identiški buvusios sodybos pastatai, nėra pagrįsti, nes sodybos atkūrimo darbai dar nėra pradėti, nėra pradėta rengti ir projektinė dokumentacija, ir tai yra logiška, nes nėra teismo galutinio sprendimo. Pareiškėjas šioje ginčo byloje nustatinėja tik juridinę reikšmę turintį faktą, ar sodyba buvo pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, ar jos ten nebuvo, ir ar teismui pateikti duomenys yra pakankami tokiam faktui konstatuoti. Šioje byloje nėra sprendžiami jokie klausimai, susiję su statybomis ir statybą leidžiančiais dokumentais, todėl apeliantės plečiamai aiškinamas šios bylos nagrinėjimo dalykas ir įrodinėjimo priemonės yra perteklinės ir nėra susijusios su pareiškėjo reikalavimu. Šios bylos ginčo objektas nėra toks, kokį nurodo apeliantė. Atkuriant buvusios sodybos pastatus, sodybos atkūrimo darbai bus vykdomi pagal techninius projektinius sprendinius, bus gauti visi reikiami leidimai ir suderinimai, tačiau tai neapima šios bylos nagrinėjimo dalyko.
20. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) prašo apeliacinį skundą tenkinti, Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
20.1. Nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui J. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 1,0214 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo jo seneliui J. Č. priklausanti sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – tvartas, kluonas, du 78 kv. m bendro ploto rūsiai (vienas po namu, vienas atskiras), kiaulidė, peludė. Tačiau, Inspekcijos nuomone, byloje nebuvo įrodytas faktas apie sodybos autentiškumą ir galimybę atkurti identiškus pastatus.
Atsiliepimas
20.2. Vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininkų ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 50 metrų nuo pakrantės apsaugos juostos, išskyrus buvusių sodybų atkūrimo atvejus, numatytus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos miškų įstatyme.
20.3. Inspekcijos vertinimu, J. G. nustatytas juridinis faktas, remiantis apelianto skundo argumentais, turėtų būti patikslintas, nurodant, kad sodybą galima atstatyti tik vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, teisės aktų nustatytoje vietoje, t. y. 50 m atstumu nuo vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, nes arčiau galima atstatyti tik autentišką sodybą, o nagrinėjamu atveju J. G. autentiškos sodybos duomenų neturi, t. y. teismui jų nepateikė. Todėl skundžiamas sprendimas yra naikintinas.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – Tarnyba) prašo apeliacinį skundą tenkinti, Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
21.1. Buvusios sodybos vietą pareiškėjas įrodinėjo pateiktu į bylą Žemės sklypo planu M:2000, kadastrinis Nr. 5918/0002:490 (sodybvietės buvimo faktui nustatyti), kuriame nurodyta buvusios sodybos vieta, tačiau neaišku, kokiais archyviniais dokumentais rėmėsi matininkas, rengęs šį planą ir nurodydamas sodybvietę būtent šioje vietoje.
Šalies argumentai
21.2. Pareiškėjas nurodė, kad 1956 metais sovietų valdžios sprendimu sodybos pastatai buvo nugriauti, iki šiol yra išlikę tik sodybos atskirų pastatų pamatų fragmentai. Žemės sklypo plane M:2000, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (sodybvietės buvimo faktui nustatyti), nurodyta: A Buvusio gyvenamojo namo vieta (išlikę pamatai), B Buvusio ūkinio pastato vieta (dalinai išlikę pamatai), C Buvusio ūkinio pastato vieta (dalinai išlikę pamatai). Tačiau iš pridėtų prie pareiškimo nuotraukų matyti, kad dalis derlingo žemės sluoksnio yra nukasta. Nukastoje dalyje matosi iš žemės kyšantys pavieniai akmenys (akmenys yra įvairaus dydžio ir įvairiu atstumu), kurie nėra sujungti tarpusavyje. Duomenų, kad iki derlingo žemės nukasimo būtų matomi akmenys nėra, todėl nėra galimybės nustatyti, kada tie akmenys atsirado – ar iki derlingo žemės sluoksnio nukasimo, ar po to.
21.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 5 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-373/2007) pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog A. B. priklausiusi sodyba apie 1960 metus faktiškai buvo išardyta, žemė melioruota bei užarta, o buvusioje pastatų vietoje išlikę pavieniai akmenys nesurišti statybine medžiaga negali būti nekilnojamojo turto objektas. Teisėjų kolegija laikė, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje prašomas nustatyti faktas siejamas su turtinių teisių, nustatytų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, atsiradimu, ir kad šio įstatymo normų turinio analizė, atsižvelgiant į pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų nurodytas faktines aplinkybes, turės esminės reikšmės, sprendžiant, ar prašomas nustatyti faktas yra juridinis, t. y. ar pareiškėjo prašomas nustatyti faktas sukels jo nurodytus teisinius padarinius.
Šalies argumentai
21.4. Pareiškėjo žemė buvo dirbama ir prižiūrima (tikėtina šienaujama pieva, o gal ir apsėta) žemė. Dirbamoje žemėje pirmiausia yra šalinami akmenys, todėl pagrįstai kyla klausimas, - kaip galėjo būti dirbama, prižiūrima (šienaujama) žemė, kurioje yra išlikę gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pamatai. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į nurodytus argumentus bei tinkamai neįvertino nurodytų aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl rašytinių paaiškinimų prijungimo
22. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (apeliantė) 2025 m. kovo 27 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, prašydama prijungti juos prie bylos kaip atsikirtimus į pareiškėjo atsiliepimą į apeliacinį skundą.
23. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas įpareigoja apeliantą apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodyti išsamius apeliacinio skundo teisinius ir faktinius argumentus, kurie pagal CPK 230 straipsnį apibrėžia apeliacijos ribas. CPK 323 straipsnis imperatyviai draudžia keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Šia nuostata, be kita ko, užtikrinamas šalių procesinis lygiateisiškumas, taip pat proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimas, atsižvelgiant į rašytinę bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese formą.
24. Teismų praktikoje pažymima, kad, atsižvelgiant į tai, jog šalies pateikti rašytiniai paaiškinimai, kuriais pateikiami nauji teisiniai ir (ar) faktiniai argumentai, pagrindžiantys skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) neteisėtumą ir (ar) nepagrįstumą, pagal savo prigimtį yra ne kas kita, kaip apeliacinio (atskirojo) skundo papildymas, rašytinių paaiškinimų teikimas apeliacinės instancijos teisme pagal bendrąją taisyklę yra negalimas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-374-823/2017; 2025 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-63-798/2025, 68 punktas; kt.).
25. Atsižvelgiant į tai, kad rašytinių paaiškinimų pateikimas pagal bendrą taisyklę apeliacinėje instancijoje nėra galimas, o apelianto atsikirtimai į kito proceso dalyvio atsiliepimą į apeliacinį skundą įstatymu iš viso nenumatyti, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šiuos rašytinius paaiškinimus (CPK 314 straipsnis).
Dėl apeliacinio skundo ribų
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinimas pagal byloje pareikšto apeliacinio skundo argumentus.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
27.1. pareiškėjo J. G. prosenelis A. Č. (A. Č.) 1926 m. birželio 12 d. Seinų notaro B. J. patvirtintu aktu (pirmuoju įrašu), rejestro Nr. 426, padovanojo savo sūnui J. Č. (pareiškėjo seneliui) nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, registre įvardijamą kaip „žemę su visomis teisėmis, kurios jai priklauso, su trobomis, tvoromis ir augančiais medžiais“; dokumente nurodyta, kad J. Č. dovaną priima ir patvirtina, kad jis turi teisę įgyti nuosavybėn žemę. Minėtu teisės aktu J. Č. buvo padovanotas žemės sklypas ir sklype esantys pastatai (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 20–23).
27.2. 1945 m. kovo 26 d. Turto aprašymas patvirtina, kad J. Č., A. (pareiškėjo senelis) (duomenys neskelbtini) valdė tokį nekilnojamąjį turtą: 216 m³ gyvenamąjį namą (medinį, dengtą šiaudais, 1925 m. statybos); 144 m³ tvartą (medinį, dengtą šiaudais, 1925 m. statybos); 338 m³ kluoną (medinį, dengtą šiaudais, 1925 m. statybos); du 78 m³ rūsius (vieną po namu, vieną atskirai, 1925 m. statybos); 26 m³ kiaulidę (medinę, dengtą lentomis, 1925 m. statybos); 7 m³ peludę (medinę, dengtą šiaudais), 1925 m. statybos) ir 20 ha žemės (1 t., b. l. 28–31).
27.3. J. Č. (J. Č.), gimęs (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 18–19).
27.4. Alytaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 59-14755 į žemės savininko J. Č. iki žemės nacionalizavimo valdytą 20,00 ha žemės sklypą buvo atkurtos nuosavybės teisės dviem pretendentams – pareiškėjo motinai (žemės savininko dukrai) M. G. (po mirties) atkurtos nuosavybės teisės į 12,64 ha, A. B. – į 7,36 ha žemės sklypą. Kadangi M. G. mirė (duomenys neskelbtini) minėtą turtą 2002 m. gruodžio 20 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu paveldėjo M. A. S. (pareiškėjo sesuo) (1 t., b. l. 35–36), kuri 2013 m. vasario 20 d. Dovanojimo sutarties Nr. 1284 pagrindu padovanojo pareiškėjui J. G. 130/223 dalis žemės (buvęs unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 37–42).
27.5. 2014 m. balandžio 26 d. susitarimu ir 2017 m. birželio 23 d. Mainų sutartimi žemės bendrasavininkai žemės sklypus tarpusavyje pasidalino. Pagal šiuos dokumentus pareiškėjui J. G. naudojimuisi atiteko žemės (miško) sklypas, kurio plotas 1,0214 ha, plane pažymėtas indeksais 1-6-7-8-9-10-11-12-13-14-15-16-17-18-19-20-21-22-23-24-26-26-27-1, taip pat žemės (miško) sklypas, kurio plotas 0,3429 ha, plane pažymėtas indeksais 253-1-1B bei taškais 1-13-14-15-16-17-18-19-20-21-22-23-24-25-26-1 (1 t., b. l. 44–58).
27.6. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad pareiškėjo J. G. vardu yra registruotas 1,0214 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), iš kurio 0,5538 ha yra miško žemė.
28. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į Lazdijų rajono savivaldybės administraciją dėl leidimo gyvenamojo namo atstatymui. Savivaldybės administracija 2019 m. rugpjūčio 29 d. atsakyme (rašte Nr. 1-2249), remdamasi LR Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 127.9 punktu ir Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalimi reglamentuota „buvusios sodybos“ sąvoka, konkretaus atsakymo nepateikė, tačiau iš pateikto atsakymo pareiškėjas padarė išvadą, kad sodybai faktiškai neišlikus, vien pagal kartografinius dokumentus pareiškėjas negali atkurti buvusios sodybos (1 t., b. l. 69-70). Todėl pareiškėjas kreipėsi į Alytaus apylinkės teismą, prašydamas nustatyti juridinį faktą, kad jam (pareiškėjui) asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 1,0214 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo pareiškėjo seneliui J. Č., gimusiam (duomenys neskelbtini), mirusiam (duomenys neskelbtini), priklausanti sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais: tvartas, kluonas, du 78 kv. m bendro ploto rūsiai (vienas po namu, vienas atskiras), kiaulidė, peludė.
29. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2025 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė pareiškėjo prašomą juridinį faktą. Teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėjui juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas turint tikslą įgyvendinti jam statybos teisę – teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybos leidimą sodybai atstatyti.
30. Apeliacinį skundą padavė suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, prašydama panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismo nustatytas juridinis faktas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, kadangi pagal teisinį reglamentavimą pareiškėjo nurodomoje vietoje jis gali statyti (atkurti) tik autentiškus buvusiai sodybai statinius. Norimų atkurti statinių autentiškumą patvirtinančių duomenų pareiškėjas neteikė, o teismas nepagrįstai šios klausimo dalies neišnagrinėjo.
Dėl buvusios sodybos juridinio fakto nustatymo
31. Teismas turi kompetenciją nustatyti tik tuos juridinius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylą, turi nustatyti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios pareiškėjo asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia.
32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo žemės sklypas patenka į vandens apsaugos juostą ir vandens apsaugos zoną, dalis jo užimta mišku, taigi patenka į Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – SŽNSĮ) ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – MĮ) reguliavimo sferą (t. 1, b. l. 11-12, t. 2, b. l. 85-87).
33. SŽNSĮ 99 straipsnyje, nustatančiame specialiąsias žemės naudojimo sąlygas paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos zonose, nustatyta, kad draudžiama statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus atvejus, kai atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai (99 str. 8 p. a) pap.). SŽNSĮ 100 straipsnyje, nustatančiame specialiąsias žemės naudojimo sąlygas paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose, nustatyta, kad jose, be kita ko, draudžiama vykdyti žemės darbus, keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių, išskyrus atvejus, kai žemės darbai vykdomi ir (ar) kranto linija, reljefas ar žemės paviršius keičiamas statant ir (ar) įrengiant šio straipsnio 4 punkto a–e papunkčiuose nurodytus statinius ir (ar) įrenginius, t. y. kai atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai ir jų inžineriniai statiniai (100 str. 6 p. a) pap.). Pagal MĮ 11 straipsnio 1 dalies 7 punktą, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, vienas iš atvejų – buvusios sodybos privačioje miško žemėje atstatymas Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.
34. Nei vienas iš aukščiau aptartų įstatymų nepateikia buvusios sodybos apibrėžties, tokia sąvoka buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) 2 straipsnio 52 dalyje, pagal kurią Buvusi sodyba – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu (2016-10-18 įstatymo redakcija Nr. XII-2683, įsigaliojusi nuo 2017-05-11). Pagal galiojančią STĮ 9 straipsnio 5 dalies redakciją, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose leidžiama atstatyti sodybos pastatus buvusioje sodyboje: atstatant identiškus buvusios sodybos pastatus pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos). Statant identiškus sodybos pastatus, jų statybos vietai netaikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyti statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto, statybos natūraliuose šlaituose apribojimai, šios dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas sodybos pastatus ir jos inžinerinius statinius išdėstyti ne didesniame kaip 2 hektarų plote (a punktas); atstatant ne identiškus buvusios sodybos pastatus buvusioje sodyboje, laikantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo ir etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįstų reikalavimų (c punktas); buvusios sodybos atstatymo teisę šiame punkte nustatyta tvarka įgyvendinant taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Administracinių sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė (d punktas). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir veiklą valstybiniuose parkuose reglamentuojančiame 14 straipsnyje.
35. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo, reikia nustatyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatų aiškinimo, pagal kurį: tuo atveju, kai nustatoma, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto ir pareiškėjui dėl susidėjusios žemėnaudos teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas; priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios; toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnis, CK 4.19 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013).
36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Taigi, jei asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami išvadoms padaryti (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
37. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo senelio J. Č. buvusi sodyba patenka į pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismo išsamiai aptarti rašytiniai įrodymai (1945-03-26 turto aprašymas, 1945-1946 m. ūkinės knygos išrašas, 2021-08-02 MB „Geometras“ kadastrinių matavimų planas, topografinė nuotrauka, foto nuotraukos ir kiti įrodymai, pvz., UAB „Geoginta“ matininko G. R. 2019 m. kovo 20 d. parengtas žemės sklypo planas ir žemės sklypo išdėstymo schema, iš kurių matyti, kad juose užfiksuoti seni pamatai ir jų vieta sutampa su esančių senų pastatų pamatų vietomis (2 t., b. l. 50), UAB „Lazdijų projektas“ matininko R. Š. 2024 m. sausio 25 d. parengto žemės sklypo planas, iš kurio matyti, kad jame pažymėti trijų statinių pamatai, o žemės sklypo kadastrinė byla yra įregistruota Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Nekilnojamojo turto kadastro skyriaus 2024 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 1SK-9791-(10.1E) (2 t., b. l. 100–101, 115)), patvirtina, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 1,0214 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo jo seneliui J. Č. priklausanti sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – tvartas, kluonas, du 78 kv. m bendro ploto rūsiai (vienas po namu, vienas atskiras), kiaulidė, peludė, kurių išsamesni duomenys, identifikuojantys nurodytus statinius, aptarti šios nutarties 28.2 punkte. Kitomis leistinomis priemonėmis nei apeliantė, nei kiti suinteresuoti asmenys juridinę reikšmę turinčių įrodymų nepaneigė, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, plačiau dėl to nepasisako.
38. Kaip minėta, pagrindinis apeliantės nesutikimo su teismo sprendimu argumentas yra tai, kad teismas, nustatęs buvusios sodybos faktą, dėl kurio ginčo nėra, neišnagrinėjo kitos bylai reikšmingos aplinkybės – ar statomi (atstatomi) buvusio sodybos statiniai bus autentiški. Kaip teisingai nurodė apeliantė kituose savo procesiniuose dokumentuose, pastatų autentiškumo sąvoka, kaip beje ir jų atstatymo mechanizmas, aukščiau paminėtuose teisės aktuose nėra atskleista. Valstybinė lietuvių kalbos komisija tinklalapyje https://vlkk.lt/konsultacijos/5176- identiškas nurodo: „identiškas [lot. identicus] – tapatus, tolygus, toks pat; vienodas (Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 2013, p. 342). Atsižvelgiant į kontekstą ir stilių, galimi lietuviški pakaitai: tapatus, -i; toks, tokia pat; vienodas, -a (Kalbos patarimai. Kn. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas, Vilnius, 2013, p. 33)“.
39. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad byloje buvo nagrinėjamas klausimas (fakto nustatymas), ar į pareiškėjo nuosavybės valdomą žemės sklypą patenka buvusi sodyba, ir ar šioje sodyboje buvo gyvenamasis namas ir jo priklausiniai. Tik nustačius šį juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjas įgis teisę vykdyti statinio (-ių) statybą laikydamasis privalomų jiems reikalavimų (autentiškumo). Ar statomi (atstatomi) statiniai atitinka autentiškumo kriterijus, bus nagrinėjami pareiškėjui parengus tokių statinių projektinius sprendinius, laikantis statybą ir su šio klausimo sprendimu susijusius kitus tokią veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Apeliantės keliamas atstatomų pastatų autentiškumo klausimas išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą buvusios sodybos pastatų teisėtumo bei identiškos buvusios sodybos pastatų atkūrimo aplinkybės neturi reikšmės šios bylos nagrinėjimo dalykui.
Dėl procesinės bylos baigties
40. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė ginčui spręsti aktualias teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.