Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-05 · Administracinė byla Nr. I-3300-644/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-06-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-10-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-05
Bylos Nr.
I-3300-644/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00556-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
A. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3300-644/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00556-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 5 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,dalyvaujant pareiškėjui A. R. (A. R.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. R. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 3-4).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016-02-16 iki 2016-11-02 buvo laikomas Alytaus pataisos namuose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, dėl ko tarp nuteistųjų kilo įtampa, konfliktinės situacijos, teko laukti eilėse prie sanitarinių mazgų. Ankštoje karantino patalpoje nebuvo natūralaus apšvietimo (dienos šviesos), rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Nuteistųjų būrio Nr. 1 gyvenamosios patalpos Nr. 5 plotas apie 20 kv. m., buvo laikoma 17 nuteistųjų, būrio Nr. 3 gyvenamosios patalpos Nr. 4 plotas 20 kv. m., buvo laikoma 11 nuteistųjų. Gyvenamųjų patalpų plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, o lauko kiemelis buvo itin mažas. Dėl minėtų aplinkybių patyrė daug sunkumų, nepatogumų, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeminimą, skausmus ir pan.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 8-12) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog baldų bei kito inventoriaus plotas privalo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Galiojantys teisės aktai pasivaikščiojimo kiemų plotų nereglamentuoja, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini. Jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje ar kameroje, jis galėjo kreiptis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar jo perkėlimo į kitą būrį ar kamerą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016-02-16 iki 2016-11-02.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namuose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016-02-16 iki 2016-11-02, tačiau iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas į Alytaus pataisos namus atvyko 2016-02-19 iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir buvo laikomas Alytaus pataisos namuose iki 2016-10-11 (b. l. 13, 14, 60). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2016-02-19 iki 2016-10-11.

Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis dėl neužtikrintos gyvenamojo ploto normos bendrabučio ir kamerų tipo patalpose. Pažymi, kad dėl gyvenamojo ploto trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose - ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie patalpose pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-02-19 iki 2016-10-11, buvo laikomas šiose bendrabučio tipo patalpose: nuo 2016-02-22 iki 2016-04-12 - 4 būrio 5 miegamajame, kurio plotas yra 44,34 kv. m., įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,69 kv. m. (44,34/12) ploto; nuo 2016-04-12 iki 2016-05-10 ir nuo 2016-05-13 iki 2016-07-25 - 10 būrio 5 miegamajame, kurio plotas 45,00 kv. m., įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,75 kv. m. (45,0/12) ploto; nuo 2016-07-25 iki 2016-07-26 - 9 būrio 1 miegamajame, kurio plotas 34,13 kv. m., įrengtos 8 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,26 kv. m. (34,13/8) ploto.

Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas 1 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje (plotas 20 kv. m., buvo laikoma 17 nuteistųjų) ir 3 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje (plotas 20 kv. m., buvo laikoma 11 nuteistųjų), tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus apie jo perkėlimą į minėtus nuteistųjų būrius, todėl teismas pareiškėjo paaiškinimais nesiremia. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktos pažymos apie pareiškėjo perkėlimus matyti, kad laikotarpiu nuo 2016-02-22 iki 2016-04-12 pareiškėjas buvo paskirtas į nuteistųjų būrį Nr. 4, nuo 2016-04-12 iki 2016-07-25 – būrį Nr. 10, nuo 2016-07-25 iki 2016-10-11 –būrį Nr. 9 (b. l. 14).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad 9 būryje nebuvo laikomas, tačiau iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų apie pareiškėjo perkėlimus matyti, kad į 9 būrį pareiškėjas buvo perkeltas 2016-07-25 (b. l. 14). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimus į gyvenamąsias patalpas bei miegamųjų vietų skaičių jose, todėl atsakovo atstovo pateiktais duomenimis remiasi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: laikotarpiu nuo 2016-02-19 iki 2016-02-22 – karantino patalpoje Nr. 28 (kamerų tipo patalpa), kurios plotas 26,43 kv. m., patalpoje įrengtos 7 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,77 kv. m. (26,43/7) ploto; laikotarpiu nuo 2016-07-26 iki 2016-07-28 - baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18, kurios plotas 12,21 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,07 kv. m. (12,21/3) ploto; laikotarpiu nuo 2016-07-28 iki 2016-08-16 - kamerų tipo patalpoje Nr. 14, kurios plotas 12,22 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,07 kv. m. (12,22/3) ploto; nuo 2016-08-16 iki 2016-08-26 - baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 12, kurios plotas 12,44 kv. m., įrengtos 3 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,14 kv. m. (12,44/3) ploto.

Nors atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad kameros Nr. 10, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016-08-26 iki 2016-10-11, plotas 14,48 kv. m., įrengtos 4 vietos, tačiau minėtus argumentus paneigia bylos duomenys (b. l. 15, 36), iš kurių matyti, kad kameros Nr. 10 plotas 11,61 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovo atsiliepime pateikti duomenys apie kamerų tipo patalpos Nr. 10 plotą nesutampa su patalpų schemos duomenimis, teismas atsakovo atstovo atsiliepimu šioje dalyje nesiremia. Nurodytų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad laikotarpiu nuo 2016-08-26 iki 2016-10-11 (viso 46 paros) kamerų tipo patalpoje Nr. 10 pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. ploto norma, kadangi vienam asmeniui patalpoje teko 2,90 kv. m. (11,61/4) ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai, o dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2 punktus, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas (toliau – ir LVAT) vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad kamerų tipo patalpos ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.

Pareiškėjas tvirtina, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus prie sanitarinių mazgų susidarydavo eilės.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Atsakovo atstovas nepateikė į bylą duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų naudojosi minėtais sanitariniais įrenginiais, tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės. Bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (eilių prie sanitarinių mazgų) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Pareiškėjas nurodo, kad karantino patalpose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.

Atsakovo atstovas pareiškėjo argumentus paneigė, nurodydamas, kad karantino patalpose laikomi asmenys negalėjo rūkyti, kadangi jų rūkymo priemonės laikomos koridoriuje esančiose metalinėse dėžutėse ir išduodamos tik einant pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Nesant byloje duomenų, kad pareiškėjas dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis gyvenamosiose patalpose būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad karantino patalpose nebuvo vėdinimo ir natūralaus apšvietimo.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per atveriamus langus. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 15 p.).

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpose kapitalinis remontas buvo atliktas 2009-2010 metais. Remonto metu buvo pakeisti langai (plastikiniai), durys, naujai įrengti tualetai su ištraukiamąja ventiliacija, elektros instaliacija, apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Pažymėjo, kad karantino kameroje yra langas, per kurį vėdinama patalpa. Atsakovo atstovo argumentus dėl lango įrengimo karantino kameroje (kamera Nr. 28) patvirtina patalpų schema (b. l. 35), iš kurios matyti, kad patalpoje yra įrengtas langas. Atsakovo atstovo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo natūraliai per atveriamus langus patvirtina į bylą pateikti Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 27-30, 31-33), iš kurių matyti, kad gyvenamosios patalpos pataisos namuose vėdinamos per atveriamus langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti patalpos per atveriamą langą (jog turėjo sunkumų atveriant langą, ar, kad dėl to kreipėsi į pataisos namų administraciją). Iš atsakovo atstovo atsiliepimo taip pat matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas skundais dėl oro trūkumo ar kitų kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją nesikreipė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl patalpų vėdinimo ir apšvietimo natūraliai per langus. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo kameros vėdinimo ir apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (elgiasi neprofesionaliai, aplaidžiai ir pan.), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namai iš viso 46 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpoje, todėl konstatuotina, kad pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė sunkumais, nepatogumais, emocine depresija, garbės ir orumo pažeminimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Akcentuotina, jog 46 paras kamerų tipo patalpoje Nr. 10 pareiškėjui teko mažiau nei 3,0 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, kas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą, įvertinus tai, kad minimalaus gyvenamojo ploto trūkumą kamerų tipo patalpoje dar labiau mažino baldų užimamas plotas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą ir tai, kad dėl neteisėtų veiksmų nebuvo pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, taip pat atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertina 368 Eur ir ši suma priteisiama iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. R. (A. R.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 368,00 (tris šimtus šešiasdešimt aštuonis Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis