Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens D. Š. įmonės administratoriaus V. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 22 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos (kreditorės) akcinės bendrovės DNB bankas skundas dėl bankrutavusios D. Š. įmonės kreditorių susirinkimo 2015 m. lapkričio 17 d. posėdyje priimto nutarimo panaikinimo, suinteresuoti asmenys bankrutavusi D. Š. įmonė, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius, valstybės įmonė Turto bankas, akcinė bendrovė Swedbank, R. K. individuali įmonė „Širšė“, Kuršaičio firma „Pieštvė“, uždaroji akcinė bendrovė „Akra“, B. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Teismas nustatė, kad pakartotinai sprendžiant bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų patvirtinimo klausimą administratorius kreditorių susirinkimui pateikė įmonės išlaidų suvestines už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 6 d. iki 2015 m. sausio 1 d., taip pat pažymą apie patirtas išlaidas minėtu laikotarpiu, iš kurios matyti, kad 2009 m. buvo patirta 19 158,09 Eur, 2010 m. – 8 386,88 Eur, 2011 m. – 925,44 Eur, 2012 m. – 3 568,79 Eur, 2013 m. – 3,48 Eur, 2014 m. – 839,32 Eur išlaidų, bendra patirtų administravimo išlaidų suma – 32 881,99 Eur. Pažymoje taip pat nurodyta, kad viso bankroto procedūrų vykdymo laikotarpio buhalterinės išlaidos sudarė 5 647,0 Eur, administratoriaus atlyginimas – 49 959,45 Eur.

Įvertinęs tai, kad bankrutavusios įmonės administratorius nei kreditorių susirinkimui, nei teismui nepateikė patirtų administravimo išlaidų sumą pagrindžiančių dokumentų, neįrodė šių išlaidų realumo, teismas patenkino pareiškėjos skundą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Tik gavus išsamią informaciją bei dokumentus, pagrindžiančius patirtas bankroto administravimo išlaidas bei išsamius administratoriaus paaiškinimus apie patirtų atskirų grupių išlaidų būtinumą bankroto procedūrų vykdymui, kreditoriai galėtų objektyviai spręsti dėl šių išlaidų pagrįstumo ir tvirtinimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas kreditorės AB DNB banko skundas bei panaikintas bankrutavusios D. Š. įmonės pakartotinio kreditorių susirinkimo 2015 m. lapkričio 17 d. posėdyje priimtas nutarimas dėl patirtų administravimo išlaidų patvirtinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

ĮBĮ 21 straipsnyje nustatytos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, įtvirtinta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, apibrėžia, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Būtent kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip įmonės ūkinės komercinės veiklos tęsimas ar nutraukimas, įmonės likvidavimas ar taikos sutarties sudarymas, administravimo išlaidų sąmatos ir administratoriaus ataskaitų tvirtinimas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011, 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015).

ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog priimant skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė tokių procedūrinių pažeidimų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad bankrutavusios D. Š. įmonės 2015 m. lapkričio 17 d. pakartotiniame kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas, kuriuo nutarta patvirtinti jau patirtas įmonės administravimo išlaidas, nurodytas išlaidų suvestinėje neviršijant bendros administravimo išlaidų sąmatos. Iš administratoriaus parengtos išlaidų suvestinės matyti, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. buvo patirta 32 881,99 Eur administravimo išlaidų suma. Suvestinėje į 2015 m. patirtas sąnaudas įtraukta 5 647,20 Eur suma buhalterinėms išlaidoms už visą laikotarpį bei 49 959,45 Eur atlyginimo administratoriui suma. Nutarimas dėl patirtų administravimo išlaidų patvirtinimo buvo priimtas kreditorių balsų dauguma (61,91 procentus bendros įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sumos turintys kreditoriai balsavo už nutarimo patvirtinimą). Kreditorė AB DNB bankas, kurios finansinis reikalavimas sudaro 37,28 procentus bendros įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sumos, ir pirmosios instancijos teismas laikosi pozicijos, kad bankroto administratorius, prašydamas patvirtinti D. Š. įmonės bankroto proceso metu patirtas administravimo išlaidas, nepateikė pakankamai duomenų, patvirtinančios šių išlaidų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada padaryta tinkamai pritaikius nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas bei įvertinus byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius prašomų patvirtinti faktiškai patirtų, bet neapmokėtų, administravimo išlaidų dydį.

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas išlaidų, kurios gali būti priskirtos prie administravimo išlaidų, sąrašas, pagal kurį bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išlaidos, išlaidos įmonės auditui, turto vertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Šioje teisės normoje nustatytas administravimo išlaidų sąrašas nėra baigtinis, nes tokiomis išlaidomis pripažįstamos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos, t. y. tokios, kurios atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009).

Atsižvelgiant į tai, jog įgaliotinio prievolės įvykdymo priėmimas pagal pavedimo sutartį sąlygoja įgaliotojo prievolės sumokėti įgaliotiniui atlyginimą ir atlyginti išlaidas, kurios buvo būtinos pavedimui tinkamai įvykdyti, atsiradimą (CK 6.761 straipsnio 3 ir 4 dalys), bankroto proceso metu įvykęs administratoriaus ataskaitos patvirtinimas, kuris savo esme prilygsta prievolės įvykdymo priėmimui, sukelia tuos pačius teisinius padarinius. Todėl administratoriaus veiklos ataskaitos, kuri apima ir administratoriaus išlaidų finansinę dalį, patvirtinimas yra administratoriaus atlyginimo mokėjimo sąlyga, o taip pat reiškia ir vykdant šią veiklą administratoriaus turėtų išlaidų pripažinimą. Kadangi įmonės administratoriui tenka įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais, būtent jis, kai sprendžiamas administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimo klausimas, turi įrodyti, jog atitinkamos išlaidos iš tiesų buvo patirtos, kad jos neviršijo teismo nutartimi šiuo tikslu nustatytos lėšų sumos ir kreditorių susirinkimo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos, ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1780/2013). Taigi administratoriui, teikiančiam kreditorių susirinkimui tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą ir (arba) jos vykdymo ataskaitą, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti bankrutuojančios įmonės tinkamą administravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).

Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius prašomų patvirtinti administravimo išlaidų pagal pridėtą išlaidų suvestinę pagrįstumą įrodinėjo kreditorių susirinkimui ir teismui pateiktomis išlaidų pažymomis, sąskaitomis faktūromis ir kitais buhalterinės apskaitos dokumentais. Tokiais dokumentais administratorius grindė buhalterinės apskaitos, audito, teisinės pagalbos, archyvo, ūkio išlaidas, taip pat išlaidas kanceliarinėms prekėms, transportui. Į bankroto procedūrų vykdymo metu patirtas išlaidas administratorius įtraukė ir buvusiems įmonės darbuotojams išmokėtas Garantinio fondo lėšas, išmokas prekių tiekėjams, atlyginimus pardavėjoms, mokesčius nuo pardavėjoms išmokėtų atlyginimų. Nustatęs, kad bankroto proceso metu D. Š. įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą, teismas pagrįstai sprendė, kad išlaidos prekių tiekėjams, atlyginimai pardavėjoms bei nuo atlyginimų mokėtini mokesčiai nėra susiję su bankroto administravimo išlaidomis, todėl administratorius neturėjo pagrindo jas įtraukti į patirtų administravimo išlaidų suvestines. Tokią išvadą patvirtina paminėta ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies nuostata, kad prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla. Remiantis ĮBĮ, ūkinės komercinės veiklos sąnaudos turėtų būti dengiamos būtent iš ūkinės komercinės veiklos pajamų. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojai, dirbę įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, turi teisę į Garantinio fondo įstatyme nustatyto dydžio išmokas iš Garantinio fondo lėšų (Garantinio fondo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Garantinio fondo lėšas sudaro darbdavių įmokos, valstybės biudžeto ir kitos lėšos (Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), todėl administratorius neturėjo pagrindo minėtų išmokų priskirti administravimo išlaidoms. Nors skunde apeliantas teigia, kad ūkinės veiklos išlaidos bei Garantinio fondo išmokos suvestinėse yra pateiktos atskira eilute, šios lėšos buvo įtrauktos į administravimo išlaidų suvestines, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad tai buvo padaryta norint informuoti kreditorius, kokios pinigų sumos buvo gautos bankroto proceso metu ir kaip jos buvo panaudotos (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad administratorius kartu su minėtomis išlaidų suvestinėmis nepateikė audito, buhalterinės apskaitos, teisinės pagalbos, ūkio, archyvo, patalpų nuomos išlaidas pagrindžiančių objektyvių duomenų (sutarčių su atitinkamas paslaugas suteikusiais trečiaisiais asmenimis ir kitų dokumentų), iš kurių būtų galima nustatyti, kokio pobūdžio paslaugos buvo teikiamos, ar faktiškai šios paslaugos įmonei buvo būtinos bei ar jų dydis yra pagrįstas. Tuo tarpu išlaidų suvestinėse nurodytos 5 647,20 Eur buhalterinių išlaidų, 4 894,58 Eur transporto išlaidų sumos, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, kad administratorius kreditoriams ir teismui nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, bei tai, kad administratoriaus veiklos vieta ir bankrutavusios D. Š. įmonės buveinė yra tame pačiame mieste, kad administruojama įmonė nėra didelė (įvertinus buvusį jos veiklos mastą, kreditorių, debitorių skaičių) (CPK 179 straipsnio 3 dalis), sudaro pagrindą abejoti jų realumu ir tikslingumu. Apeliantas teigia, kad nurodyto dydžio transporto išlaidos susidarė dėl teisminių ginčų nagrinėjimo Vilniuje, tačiau teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad D. Š. įmonės bankroto proceso metu Vilniuje esančiuose teismuose žodiniuose posėdžiuose buvo nagrinėjama viena civilinė byla, kuri 2010 m. buvo persiųsta nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teismui. Taigi nurodytas skundo argumentas nepagrindžia beveik 5 tūkstančių eurų dydžio transporto išlaidų (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad apeliantas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jam 2009 – 2014 m. laikotarpiu išmokėtų bankrutavusios įmonės lėšų panaudojimą (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad vien iš bankroto administratoriaus pateiktų pažymų, sąskaitų faktūrų ir kitų buhalterinės apskaitos dokumentų neįmanoma nustatyti šiuose dokumentuose deklaruojamų paslaugų prigimties ir paskirties bei atitinkamai spręsti dėl šių išlaidų kvalifikavimo bei atlyginimo ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu kreditorių susirinkimo nutarimą dėl patirtų administravimo išlaidų patvirtinimo ir perdavė šį klausimą kreditorių susirinkimui nagrinėti iš naujo.

Skunde administratorius apeliuoja į tai, kad jam nėra aišku, kaip turėtų būti įrodinėjama, jog, pavyzdžiui, išlaidos kanceliarinės prekėms, išlaidos viešųjų registrų paslaugoms buvo patirtos administruojant konkrečią įmonę. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratoriai dažniausiai administruoja ne vieną įmonę, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad įrodyti, jog nurodytos išlaidos buvo patirtos administruojant konkrečią įmonę yra sudėtinga. Kita vertus, tai neatleidžia administratoriaus nuo ankščiau minėtos pareigos motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti bankrutuojančios įmonės tinkamą administravimą. Administratoriui ši pareiga turi būti žinoma, todėl, siekdamas ją tinkamai įvykdyti, jis turėtų detalizuoti (konkretizuoti) atitinkamas administravimo išlaidas jas pagrindžiančiais dokumentais.

Priešingai, nei nurodo apeliantas, pareiškėja konkrečiai nurodė, kokios administratoriaus išlaidų suvestinėje nurodytos išlaidos nėra pagrįstos. Bankas iš esmės kvestionavo transporto, audito, teisinės pagalbos, buhalterinės apskaitos ir kitas išlaidas, kadangi administratorius nepateikė šių išlaidų susidarymo pagrindą, jų dydį patvirtinančių dokumentų (CPK 178 straipsnis).

Skunde apeliantas nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad jis turi pareigą visiems bankrutavusios įmonės kreditoriams pateikti patirtas administravimo išlaidas patvirtinančius dokumentus, net ir tuo atveju, jeigu kreditoriai to nereikalauja. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tokių dokumentų ir kreditorių kiekį, vykdyti tokį įpareigojimą nebūtų tikslinga ir ekonomiška. Pasisakant dėl šių skundo argumentų, pažymėtina, kad klausimas dėl patirtų administravimo išlaidų patvirtinimo bankrutavusios D. Š. įmonės kreditorių susirinkime nagrinėjamas jau antrą kartą – pirmą kartą šiuo klausimu priimtas kreditorių susirinkimo nutarimas buvo pripažintas negaliojančiu (Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-652-425/2015) dėl to, kad administratorius neįvykdė pareigos pagrįsti nurodytas išlaidas. Antrą kartą nagrinėjant minėtą klausimą administratorius kreditorių susirinkimui pateikė patirtų išlaidų suvestines, o teismui - papildomai ir sąskaitas faktūras, kvitus ir kitus buhalterinės apskaitos dokumentus, iš kurių, kaip minėta, nėra galimybės objektyviai spręsti dėl patirtų sąnaudų pagrįstumo ir tvirtinimo. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju administratorius nepagrįstai apeliuoja į būtinumą užtikrinti ekonomišką lėšų panaudojimą vykdant savo pareigą kreditoriams pagrįsti patirtas administravimo išlaidas. Tuo labiau, kad kilus ginčui, šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus administratorius galėjo ir turėjo pateikti teismui.

Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja nurodo, kad transporto, ūkio ir kitokios administravimo sąnaudos, susijusios tiesiogiai su bankroto administravimo paslaugų teikimu, negali būti įtrauktos į bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų sąmatą, nes yra susijusios su bankroto administratoriaus vykdomos bankrotų administravimo veiklos kaštais. Tokią poziciją pareiškėja grindžia išaiškinimais, pateiktais Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-419/2012. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju administratoriui nepateikus dokumentų, pagrindžiančių transporto, ūkio ir kitas administravimo išlaidas, nėra pagrindo spręsti, ar tokios sąnaudos sietinos su bendrai administratoriaus vykdomos veiklos ar konkrečios įmonės administravimo išlaidomis, todėl plačiau dėl šio atsiliepimo argumento nepasisakytina.

Remdamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo klausimą, tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ normas, reglamentuojančias administravimo išlaidų tvirtinimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.