- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-30
- Bylos Nr.
- ATP-686-238/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-28-3-01883-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Danguolė Šiugždinytė
- Kategorijos
- 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Ž. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutarimo Ž. S. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutarimu Ž. S. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 129 straipsnyje, ir nubaustas 28 (dvidešimt aštuonių) parų arešto nuobauda, pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje, ir nubaustas 30 (trisdešimties) litų bauda. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirta subendrinta galutinė nuobauda – 28 (dvidešimt aštuonios) paros administracinio arešto. Pagal ATPK 130² str., administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Ž. S. nubaustas už tai, kad jis 2013-11-22, 23 val. 15 min., Kazlų Rūdos sav., būdamas baustas pagal ATPK 127 str. 3 d., vairavo transporto priemonę – automobilį BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas tam teisės, kadangi ši teisė atimta, pasitikrinti blaivumą atsisakė, su savimi neturėjo ir nepateikė transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo poliso, automobilio registracijos liudijimo, valstybinės techninės apžiūros talono. Tokiais savo veiksmais Ž. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 p., 16 p., 18 p. reikalavimus ir padarė teisės pažeidimus, numatytus ATPK 129 straipsnyje, 124¹ straipsnio 7 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde Ž. S. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutarimo dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs pažeidimus, numatytus ATPK 129 str. ir 124¹ str. 7 d., ir šio administracinio teisės pažeidimo bylos dalį nutraukti. Skunde nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad nėra duomenų, įrodančių ar patvirtinančių, kad apeliantas padarė ATPK 129 str. numatytą pažeidimą. Nei viename pareigūnų tarnybiniame pranešime nėra užfiksuota, kad jiems privažiavus prie Ž. S. automobilio, veikė automobilio variklis ir užvedimo rakteliai buvo spynelėje. Visi byloje apklausti liudytojai, patruliai I. P. ir T. S., R. D., D. G. patvirtino, kad automobilis ne važiavo, o stovėjo kelkraštyje. Policijos pareigūnas T. S. parodė, kad jam tik atrodė, kad matė, jog transporto priemonė važiavo. Policijos pareigūnė I. P. patvirtino, kad matė, kaip transporto priemonė juda ir pasukusi sustojo šalikelėje, taip pat nurodė, kad jiems privažiavus automobilio variklis nebuvo užvestas, raktelių nebuvo. Būtent jų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi. Akivaizdu, kad automobilis nejudėjo. Pareigūnų tarnybiniai pranešimai surašyti žodis į žodį, net atitinka skiriamųjų ženklų vietos. Pareigūnai yra šališki ir suinteresuoti Ž. S. nepagrįstai apkaltinti administracinio teisės pažeidimo padarymu. Tą patvirtino tai, kad policijos pareigūnų parodymai ir kitų liudytojų parodymai visiškai priešingi. Nors apeliantas ir liudytojai R. D., D. G., Ž. S. tėvas ir senelis nurodė kai kurias neesmines aplinkybes skirtingai, tačiau vieningai tvirtino kelias esmines aplinkybes, t. y. kad Ž. S. automobilio nevairavo, automobilis buvo nevažiuojantis, automobilis buvo tempiamas į autolaužyną, o prie tempiamo automobilio vairo Ž. S. nesėdėjo. Apeliaciniame skunde pažymėta, kad Ž. S. prie automobilio vairo persėdo vėliau, kai R. D. išvažiavo užsipilti degalų. Tokias pačias aplinkybes patvirtino ir pats liudytojas R. D.. Nuobaudos taikymui už transporto priemonės vairavimą neturint tam teisės būtina nustatyti, kad asmuo vairavo transporto priemonę, o šiuo atveju nustatytas faktas, kad Ž. S. transporto priemonės nevairavo. Apeliaciniame skunde Ž. S. taip pat nurodo, kad iš ATPK 129 straipsnio konstrukcijos matyti, kad jis yra taikomas būtent vairuotojams, vengiantiems blaivumo patikrinimo, o ne bet kokiems asmenims, buvusiems įvykio vietoje. Apeliantas nuo pat pradžių tvirtino, kad jis transporto priemonės nevairavo, prie jos vairo tempiant transporto priemonę sėdėjo kitas asmuo. Tą aplinkybę patvirtino visi liudytojai, apklausti nagrinėjant bylą teisme. Jis nevairavo transporto priemonės, nebuvo vairuotojas, todėl nebuvo pagrindo tikrinti jo blaivumo. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apeliaciniame skunde teigia, kad nesutinka su teismo išvada, jog kol pareigūnai priėjo prie automobilio, buvo laiko automobilio užvedimo rakteliams paslėpti ir paveikti transporto priemonę, kad ji neužsivestų. Liudytojas T. S. posėdžio metu patvirtino, jog jie iki automobilio priartėjo per 5-6 sekundes, tai kyla pagrįstų abejonių, ar per tokį trumpa laikotarpį apeliantas būtų sugebėjęs paslėpti ir automobilio raktelius, ir paveikti transporto priemonę taip, kad ji nebeužsivestų, kai nebuvo išlipęs iš automobilio salono. Taip pat teismas netinkamai įvertino transporto priemonės apžiūros aktą Nr. 140413, kuriame yra labai aiškiai nurodyta, jog automobilio užvesti nepavyko, variklis netvarkingas, tikėtina, kad transporto priemonė yra nevažiuojanti. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, t. y., kad Ž. S. nepateikė vairuotojo pažymėjimo, automobilio techninės apžiūros dokumento bei transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo, vairuotojo pažymėjimo. Byloje nustatyta, kad Ž. S. transporto priemonės nevairavo, todėl ir neprivalėjo pateikti policijos pareigūnams jų reikalaujamus dokumentus, kadangi tokio pobūdžio dokumentus policijos pareigūnai galėjo reikalauti pateikti tik iš asmens, vairuojančio transporto priemonę. Apeliaciniame skunde Ž. S. nurodė, kad jo teisė į teisingą ir nešališką teismą buvo pažeista, nes teismas jau buvo nusprendęs, kokia bus bylos baigtis. Tokią išvadą daro, kadangi atvykus susipažinti su administracinio teisės pažeidimo byla, joje buvo įrištas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas administracinio pažeidimo byloje Nr. A.2.6-28-610/2014, kuriuo Ž. S. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 129 straipsnio padarymą, skirta 4200 (keturių tūkstančių dviejų šimtų) litų bauda; pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį skirtas įspėjimas. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirta galutinė subendrinta nuobauda - 4200 (keturių tūkstančių dviejų šimtų) litų bauda. Taip pat administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 130² straipsnį nutraukta (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai patvirtina, kad nutarimą teismas priėmė jau iš anksto, nevertindamas bylos aplinkybių, liudytojų bei kitų asmenų parodymų, kurie akivaizdžia skyrėsi apklausiant juos byloje. Pirmosios instancijos teismas pažeidė LR Teismų įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas, kurioje yra nurodyta, jog asmuo turi teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Bylą išnagrinėjo šališkas teismas, tokiu būdu grubiai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, tuo pačiu atėmęs teisę į nešališką teismą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kazlų rūdos policijos komisariatas prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo nutarimą palikti galioti.
Ž. S. apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje surinktų įrodymų visuma įrodyta, jog Ž. S. padarė ATPK 129 straipsnyje, 124¹ straipsnio 7 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas Ž. S. kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus įrodymus ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.
Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad galima būtų konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde Ž. S. ginčija įvykio aplinkybes bei įrodymų vertinimą ir nurodo, kad automobilio nevairavo, todėl negalėjo būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Nors Ž. S. neigia administracinio teisės pažeidimo faktą ir teigia, kad automobilio nevairavo, tačiau įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas yra priešingos nuomonės, nes šios apelianto nurodomos aplinkybės yra motyvuotai paneigtos skundžiamame nutarime.
Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir pagrįstai faktinėms aplinkybėms nustatyti bei Ž. S. kaltę įrodyti rėmėsi liudytojų I. P., T. S. parodymais, kuriais jie patvirtino T. S. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes. Tiek tarnybiniame pranešime, tiek duodami parodymus teismo posėdžio metu pareigūnai I. P. ir T. S. nuosekliai ir aiškiai patvirtino, jog 2013 m. lapkričio 22 d. gavo informaciją apie tai, jog iš Jankų k. link Kazlų Rūdos važiuoja mėlynos spalvos automobilis, kurio nedega priekinis žibintas ir vairuotojas yra galimai neblaivus. Vykstant nurodytu keliu pastebėjo iš priekio atvažiuojantį automobilį, kurio nedegė kairės pusės žibintas, automobilis sustojo kairėje pusėje, kelkraštyje. Vairuotojo vietoje sėdėjęs Ž. S. automobilio dokumentų nepateikė, neigė, kad vairavo, pasitikrinti neblaivumą kategoriškai atsisakė. Policijos pareigūnų parodymai, duoti teisme, nuoseklūs, neprieštaringi, jie atitinka tarnybiniame pranešime išdėstytas aplinkybes dėl Ž. S. vairavimo automobilio ir padarytų administracinių teisės pažeidimų, todėl teismas netikėti policijos pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis neturėjo pagrindo. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad policijos pareigūnų šališkumą patvirtina tai, jog jų tarnybiniai pranešimai yra vienodi, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad byloje yra tik vienas tarnybinis pranešimas, t. y. policijos pareigūno T. S.. Byloje taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių minėti pareigūnai būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti Ž. S. nebūto pažeidimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus, todėl apelianto skundo argumentas, kad policijos pareigūnai šališki, atmestinas kaip nepagrįstas. Policijos pareigūnų parodymus patvirtina ir liudytojo D. G. paaiškinimai, kuris iš karto po įvykio paaiškinime (b. l. 5) nurodė, kad vairavo automobilį Ž. S., jie važiavo įsipilti degalų, tokias pačia aplinkybes iš karto po įvykio patvirtino ir liudytojas G. K., paaiškinime (b. l. 6) nurodęs, kad automobilį vairavo Ž. S., jie važiavo įsipilti degalų, pamatęs atvažiuojantį automobilį Ž. S. sustojo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apylinkės teismo išvada, kad asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, D. G., R. D. parodymai teisme nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Ž. S. teismo posėdyje paaiškino, kad jo transporto priemonę vilkęs R. D., palikęs jų automobilį šalikelėje, nuvažiavo namo perduoti automobilio raktelius jo tėvui, nes temo, o R. D. nenorėjo vilkti transporto priemonės tamsiu paros metu. O pats R. D. paaiškino, kad vilkti baigė, kadangi trūko degalų, ir važiavo į degalinę, vėliau į įvykio vietą grįžo. D. G. teisme nurodė priešingas aplinkybes, nei paaiškinime iš karto po įvykio, o butent, kad Ž. S. transporto priemonės nevairavo, ji buvo velkama. Minėti liudytojai yra Ž. S. draugai ir jų parodymai visiškai prieštarauja kitiems bylos duomenims, todėl šie liudytojų parodymai teisme pagrįstai vertinti kaip subjektyvūs, siekiant padėti Ž. S. išvengti atsakomybės.
Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad Ž. S., pastebėjęs iš priekio atvažiuojančią policijos transporto priemonę, sustojo šalikelėje. Kol prie Ž. S. automobilio priėjo policijos pareigūnai, praėjo laiko tarpas, pakankamas tiek automobilio užvedimo rakteliams paslėpti, tiek paveikti transporto priemonę taip, kad ji nebeužsivestų, todėl pateiktas transporto priemonės apžiūros aktas Nr. 140413 nei patvirtina, nei paneigia nustatytų faktinių aplinkybių. Be kita ko, pačiame apžiūros akte yra pažymėta, kad transporto priemonė yra važiuojanti, tačiau neatitinkanti nustatytų reikalavimų, konkreti jos neužvedimo priežastis nėra nustatyta. Liudytojų J. S. ir A. S. parodymai taip pat nepaneigia nustatytų aplinkybių, kadangi akivaizdu, jog priklausomai nuo gedimo, transporto priemonei gali būti atlikti remonto darbai, pašalinant gedimą, trukdantį užvesti variklį, bei nereikalaujantys ilgo taisymo.
Apygardos teismas, susipažinęs su skundo motyvais bei administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, konstatuoja, kad apylinkės teismas, spręsdamas Ž. S. kaltės ir administracinės atsakomybės klausimą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir pagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal ATPK 129 straipsnį.
Šalies argumentai
Apelianto teiginiai, jog jis automobilio nevairavo, todėl ir neprivalėjo tikrintis blaivumo bei pateikti vairuotojo pažymėjimo ir automobilio dokumentų, yra atmestini kaip nepagrįsti. Teismui nekyla jokių abejonių, kad Ž. S. vairavo transporto priemonę, o apylinkės teismas neturėjo pagrindo netikėti pareigūnų parodymais, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad įvykio dieną apeliantas automobilį vairavo, vėliau atsisakė pasitikrinti neblaivumo laipsnį ir nepateikė vairuotojo pažymėjimo, transporto priemonės registracijos liudijimo, civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, valstybinės techninės apžiūros dokumento. Tą iš karto po įvykio patvirtino ir apelianto draugai, kurie buvo įvykio metu, nors vėliau liudytojas D. G., siekdamas padėti apeliantui išvengti administracinės atsakomybės, savo parodymus pakeitė.
Ž. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas buvo šališkas, jau buvo nusprendęs, kokia bus bylos baigtis, nes byloje buvo įrištas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas administracinio pažeidimo byloje Nr. A.2.6-28-610/2014, kuriuo Ž. S. nubaustas už tokių pačių administracinių teisės pažeidimų padarymą. Aukštesnysis teismas pažymi, kad Ž. S. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas dėl ATPK 124¹ str. 7 d. 129 str., 130² str. Teismas nagrinėdamas bylą privalo atsižvelgti į pakartotinai per metus asmens padarytus tos pačios rūšies pažeidimus, todėl teismas, vadovaudamasis ankstesniu nutarimu, kuriuo Ž. S. buvo nubaustas, padarė teisingą išvadą, kad Ž. S. pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda, ir pripažino tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pažymėtina, kad teismai taip pat atsižvelgia į ankstesnius administracinės teisės pažeidimus ar jų nebuvimą individualizuodamas nuobaudą, nes tai yra asmenį charakterizuojantys duomenys, todėl ši aplinkybė nepatvirtina, kad skundžiamą nutarimą priėmęs teismas būtų buvęs šališkas, netgi atvirkščiai, rodo, kad teismas, siekdamas priimti teisingą sprendimą, ištyrė ir atsižvelgė į visus duomenis, galinčius turėti reikšmės teisingam administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimui ir nuobaudos paskyrimui.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas su kitais pirmosios instancijos teismo motyvais ir padarytomis išvadomis sutinka, todėl jų nekartoja ir detaliau neanalizuoja.
Žemesnės instancijos teismas
Aptartų faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, esančius byloje, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantas administracinių teisės pažeidimų nepadarė, apeliaciniame skunde nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje ir 129 straipsnyje numatytus pažeidimus, todėl skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą Ž. S. atžvilgiu nutraukti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, teismo nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Ž. S. apeliacinio skundo netenkinti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.