Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo N. S., K. K., G. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovui Nacionalinei Žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims A. S., K. K., G. M., A. B. dėl įsakymo panaikinimo bei neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Skundžiamo įsakymo 2 punktu patvirtinta naujai suformuoto 0,2079 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini):) ribos (plane pažymėtas skaičiais 1-13) ir plotas, o 3.5.3 punktu nustatyta, kad 0,0450 ha plotas, t. y. 450/2079 dalys šio žemės sklypo, nuosavybės teise priklauso N. S.. Nustatydamas ir patvirtindamas šiuos faktus Varėnos skyriaus vedėjas be teisinio pagrindo savo nuožiūra pakeitė pareiškėjos asmeninės nuosavybės teisę į bendrąją dalinę nuosavybę. Už atidalintą žemės sklypą pareiškėja yra sumokėjusi pagal 1994 m. spalio 28 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

II.

III.

IV.

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2014 m. liepos 24 d. yra gautas pareiškėjos N. S. ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų K. K. bei G. M. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-165/2015 ir panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė materialinės teisės normas, privačios nuosavybės institutą, nuosavybės apsaugos normą, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 10 punktu. Paaiškina, kad N. S., K. K. ir G. M. yra nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Kiekvienam nuosavybės teisėmis priklauso butai 368,48 kv. m. bendro ploto pastate – keturių butų gyvenamajame name bei 0,2079 ha ploto žemės sklypas. Buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkė A. B., buvo sumokėjusi už jai skirtą namų valdos žemės sklypą, tačiau pirkimo pardavimo sutartis su ja nebuvo pasirašyta. Z. P. IĮ atliko namų valdos sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, buvo naujai suformuotas 0,2079 ha ploto žemės sklypas kaip vienas nekilnojamojo turto objektas, kurio savininkams numatytos dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. N. S. atsisakė duoti sutikimą atlikti žemės sklypo formavimo ir įregistravimo procedūras, todėl likusieji bendraturčiai kreipėsi į teismą. Varėnos rajono apylinkės teismas 2011 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo vadovaujantis buvo priimtas ginčijamas Įsakymas.

Pabrėžia, kad N. S., K. K. ir G. M. įgijo žemės sklypus iš valstybės pagal pirkimo pardavimo sutartis ne kaip bendrą dalinę nuosavybę, o kaip asmeninę. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsnis nustato nesikišimo į privačius santykius principą. Teismas gali apriboti civilines teises tik įstatymų pagrindu ir jei toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai. Ginčijamu Įsakymu buvo suformuotas naujas sklypas, susidedantis iš privačių sklypų bei valstybinės žemės. Įsakymas suvaržė pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų teises netrukdomai disponuoti jiems vienasmeniškai priklausančiu turtu. Bendra dalinė žemės sklypų nuosavybė gali atsirasti tik sutarties pagrindu, o ne Įsakymo ar plano pagrindu (Žemės įstatymo 30 straipsnio 3 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 23 ir 109 straipsnius, CK 4.37 straipsnio 1 dalį, kuriuose įtvirtinta teisingumo vykdymo pareiga ir asmens nuosavybės neliečiamumas. CK 4.93 straipsnio 1 dalies 2 punktas draudžia reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe. Sklypo planas tvirtinamas tik sudarius notarinę žemės sklypų sujungimo sutartį. K. K., G. M. ir A. B. Varėnos rajono apylinkės teismo neprašė sujungti sklypų į vieną objektą ir pripažinti jiems bendrą dalinę nuosavybę į 0,045 ha sklypo dalis.

Kolegija netinkamai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, kadangi daiktinės teisės išregistravimą reglamentuoja specialus Žemės įstatymas. Žemės planas reikalingas sandoriui sudaryti, o ne atvirkščiai. Sprendime už akių nekalbama apie sklypų sujungimą ir bendros dalinės nuosavybės pripažinimą, būtent ginčijamas Įsakymas panaikino pareiškėjos asmeninės nuosavybės teisę į įgytą žemės sklypą ir patvirtino bendrą dalinę nuosavybė. Pagal 1994 m. spalio 28 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėja nupirko 0,045 ha žemės sklypą namų valdai. Sklypas buvo suformuotas ir parduotas, formuoti iš naujo sklypą nebuvo pagrindo. Teismas rėmėsi 2012 m. sausio 1 d. redakcijos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymu, tačiau įstatymai grįžtamosios galios neturi. Pagal pirkimo – pardavimo sutartį, pareiškėja įsigijo ne dalį, o sklypą. Įsakymu panaikinta jos daiktinė teisė.

VI.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. N. S., K. K. ir G. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2014 m. liepos 24 d. (t. II, b. l. 1-11). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-165/2014, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtas 2014 m. balandžio 25 d., konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant šiuo pagrindu atnaujinti procesą, turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Nenustačius bent vienos iš paminėtųjų sąlygų, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negali būti atnaujintas. Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Nagrinėjamu atveju siekiant proceso atnaujinimo šiuo pagrindu N. S., K. K., G. M. iš esmės nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinę bylą išsprendė netinkamai aiškindamas bei taikydamas Civilinio kodekso, Žemės įstatymo, Nekilnojamojo turto registro įstatymo, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, nuostatas, kurios nesuteikia jokiems žemėtvarkos skyriams teisės išregistruoti juridinį faktą bei imperatyviai reglamentuoja, kad bendra dalinė nuosavybė gali atsirasti tik notaro patvirtintos sutarties pagrindu.

Prašyme atnaujinti procesą nurodyta, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 7, 8, 9 straipsnių nuostatos bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (2011 m. spalio 19 d. redakcija) (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai), 12 punktas, negali būti taikytini ginčo atveju, kadangi šių teisės aktų redakcijos neturi grįžtamosios galios. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad šios normos taikytinos sprendžiant klausimą dėl ginčijamo Įsakymo, kuris buvo priimtas 2012 m. kovo 6 d., kilusių pasekmių teisėtumo, o ne dėl pareiškėjos 1994 m. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties. Būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartyje paminėtos teisės normų redakcijos galiojo ginčijamo Įsakymo priėmimo metu, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi šiomis teisės normomis.

Teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad ginčijamas Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą už akių, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-131-308/2011.

Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, kurios buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (Žin., 1999, Nr. 25-706), nauja taisyklių redakcija buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 (Žin., 2004, Nr. 167-6128) 7 p. numato, kad jeigu gyvenamasis namas ar kitos paskirties statinys arba įrenginys (statiniai arba įrenginiai), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atskiru objektu (pagrindiniu daiktu), kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras žemės sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Varėnos rajono apylinkės teismas kitokios galimybės suformuoti žemės sklypą, išskyrus galimybę jį suformuoti bendrąja daline nuosavybe, nematė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taikytiną teisinį reguliavimą, pastebi, kad N. S., K. K. ir G. M. kvestionuoja Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą už akių. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 25 d. nutartyje yra išaiškinęs, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 str.). Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų. Ši taisyklė galioja ir teismams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra išaiškinęs, kad įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams, ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims. (žr. Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimą, 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimą). Tarnyba privalėjo vykdyti Sprendimą už akių, ko pasekoje ir buvo priimtas ginčijamas įsakymas. Be to, CK 4.255 straipsnyje numatyti juridinių faktų registravimo viešame registre teisiniai pagrindai, vienas iš kurių yra teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis.

Prašyme atnaujinti procesą akcentuojama, kad ginčijamu Įsakymu buvo panaikinta pareiškėjos N. S. nuosavybės teisė, kurią gina Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtintos normos, remiamasi Žemės įstatymo 30 straipsniu. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad registro įrašų panaikinimas nelaikytinas nuosavybės panaikinimu, formjant naują sklypą išlieka ir pareiškėjos dalis.

Nors N. S., K. K. ir G. M., prašydami atnaujinti procesą nurodo esminį materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą pagrindą, tačiau iš prašymo turinio matyti, kad jie nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, konkrečiai su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2014 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-165/2014, vertino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. 3VĮ-(14.3.2)-257 kaip teisėtą, priimtą vadovaujantis Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo už akių pagrindu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimą teismas atlieka taikydamas procesinės teisės normas (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, suformuotu teismo procesiniame dokumente pagal procesinės teisės normose nustatytas taisykles (ABTĮ 67 straipsnio 6 dalis, 86 straipsnis, 87 straipsnis). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl įrodymų vertinimo iš naujo.

Prašyme pateikta argumentacija atspindi tik nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, kas savaime nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog iš esmės siekiama, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir įrodymai. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju asmenys, kreipęsi dėl proceso atnaujinimo, nepagrindė, todėl jų prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad N. S., K. K. ir G. M. prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą, todėl jis netenkinamas, o atnaujinti procesą atsisakoma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

N. S., K. K. ir G. M. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-165/2014 pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovui dėl Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo bei neturtinės žalos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.