Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities viršininko administracijos ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Pireka“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas civilinėje byloje Nr. 2-369-212/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Panevėžio statybos trestas“ ieškinį atsakovui Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl Panevėžio apskrities administracijos Viešųjų pirkimų komisijos sprendimo, kuriuo atmesta ieškovo paraiška skelbiamoms supaprastintoms deryboms. Trečiasis asmuo byloje uždaroji akcinė bendrovė ,,Pireka“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Viešųjų pirkimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vyriausybės pateikė išvadą dėl ginčo ir nurodė, kad perkančioji organizacija pirkimo sąlygų dokumentus turi aiškinti visų viešojo pirkimo dalyvių atžvilgiu vienodai, užtikrinti įstatyme įtvirtintus principus. Iš pateiktų dokumentų nustatė, kad jeigu ieškovės kvalifikacija neatitiko konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų, atsakovė turėjo paraišką atmesti (t. 2, b. l. 21-22).

Dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo ieškovas teigia, kad ieškovas atsisakė vieno reikalavimo, todėl neprivalėjo likusio reikalavimo dar kartą apmokėti žyminiu mokesčiu. Kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovas sutiko pereiti iš parengiamojo teismo posėdžio į bylos nagrinėjimo iš esmės stadiją, trečiasis asmuo nepagrįstai teigia, kad teismo posėdis buvo neteisėtas. Kadangi trečiasis asmuo veikė atsakovo pusėje, o šis sutiko, kad byla būtų nagrinėjama, trečiasis asmuo negalėjo veikti prieš šalies, kurios pusėje dalyvauja, interesus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad perkančioji organizacija Panevėžio apskrities viršininko administracija 2009 m. spalio 21 d. paskelbė apie supaprastintų skelbiamų derybų būdu vykdomą projekto „Siaurojo geležinkelio, kultūros paveldo ir turizmo objekto plėtra 209-2011 metais“, projekto kodas Nr. VP3-1.3-ŪM-02-V-01-028, įgyvendinimo darbų viešąjį pirkimą. Derybų sąlygose nustatytas pirkimo tikslas – pritaikyti kultūros paveldo objektą – siaurąjį geležinkelį – atvykstamajam ir vietos turizmui, sukuriant palankesnes sąlygas kultūriniam turizmui Panevėžio ir Utenos apskrityse. Projekto įgyvendinimo darbai atliekami pagal LR kultūros vertybės, siaurojo geležinkelio komplekso pastatų rekonstrukcijos ir pritaikymo turizmui, teritorijos sutvarkymo bei šio komplekso keleivių peronų, viaduko, kelio atkarpų rekonstrukcijos ir pritaikymo turizmui techninius darbo projektus. Paraiškas dalyvauti derybose pateikė penkios įmonės, įskaitant ieškovą AB „Panevėžio statybos trestas“ ir trečiąjį asmenį UAB „Pireka“, dalyvaujantį pirkime pagal jungtinės veiklos sutartį su UAB „Fima“. Atsakovo viešųjų pirkimų komisija 2009 m. lapkričio 13 d. posėdyje atplėšė vokus su teikėjų paraiškomis; lapkričio 16 d. posėdyje svarstė tiekėjų atitikimą derybų sąlygose nustatytiems minimaliems kvalifikaciniams reikalavimams, pripažino tiekėjų AB „Iglus“ ir UAB „Ortitas“ kvalifikaciją neatitinkančia šiems reikalavimams, ūkio subjektų grupę (UAB „Statva“, UAB „Vėtrūna“, UAB „Giedra“ ir UAB „Atea“), sudarytą jungtinės veiklos sutarties pagrindu, paprašė pateikti papildomus įrodymus apie kvalifikaciją, dėl ieškovo paraiškoje pateiktų kvalifikacinių duomenų nusprendė teikti paklausimą Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos; lapkričio 20 d. posėdyje atmetė ūkio subjektų: UAB „Statva“, UAB „Vėtrūna“, UAB „Giedra“ ir UAB „Atea“ paraišką, UAB „Pireka“ ir UAB „Fima“ tiekėjų grupės kvalifikacinius duomenis pripažino atitinkančiais derybų sąlygose nustatytus reikalavimus, o ieškovo paprašė pateikti papildomus įrodymus apie savo kvalifikaciją. Ieškovas pateikė atsakovui reikalautus dokumentus. 2009 m. lapkričio 23 d. posėdyje viešųjų pirkimų komisija priėmė sprendimą pagal derybų sąlygų 65.1 punktą atmesti ieškovo paraišką, nes šio tiekėjo paraiškoje ir paraiškos patikslinime pateikta informacija neįrodo, kad jis atitinka derybų sąlygų 15.11 punkte nustatytą kvalifikacinį reikalavimą. 2009 m. lapkričio 24 d. raštu atsakovas pranešė ieškovui apie paraiškos atmetimą.

Nesutikdamas su tokiu perkančiosios organizacijos sprendimu ir išnaudojęs ikiteisminę ginčo nagrinėjimo stadiją iki pirkimo sutarties sudarymo pareikšti pretenziją perkančiajai organizacijai dėl jos veiksmų ir sprendimų, AB „Panevėžio statybos trestas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumo VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų principų aspektu bei prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo viešojo pirkimo komisijos sprendimą dėl jo paraiškos atmetimo. Reikalavimas dėl šios komisijos sprendimo pripažinti trečiojo asmens paraišką atitinkančia minimalius kvalifikacinius reikalavimus teisėtumo nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas (ieškovas buvo pareiškęs tokį reikalavimą, tačiau teismas atsisakė jį priimti (t. 2, b. l. 35-37), ieškovo apeliacijos tuo klausimu nėra.

Panevėžio apygardos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį patenkino. Atsakovas ir trečiasis asmuo apeliaciniais skundais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, prašydami panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Atsakovo apeliacinio skundo pagrindą sudaro argumentai dėl nevisapusiško ir neišsamaus bylos aplinkybių ir byloje esančių įrodymų tyrimo, dėl to, jog teismas neįvertino trečiojo asmens į bylą pateiktų oficialių rašytinių įrodymų statusą turinčių dokumentų, dėl netinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių inžinerinio statinio sąvoką, aiškinimo ir taikymo. Trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentai susiję su proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos proceso baigtį, kai už ieškinį nesumokėtas visas žyminis mokestis, ir normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, pažeidimu. Taip pat keliamas klausimas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo.

Ieškovo paraiška pagal derybų sąlygų 65.1 punktą atmesta dėl to, kad paraiškoje ir paraiškos patikslinime pateikta informacija neįrodo, jog šis tiekėjas atitinka derybų sąlygų 15.11 punkte nustatytą kvalifikacinį reikalavimą. Pagal paminėto punkto reikalavimus tiekėjas per paskutinius 3 metus arba per laiką nuo tiekėjo įregistravimo dienos (jeigu tiekėjas vykdė veiklą mažiau kaip 3 metus) yra vykdęs ir iki paraiškos pateikimo dienos sėkmingai įvykdęs bent vieną įtraukto į valstybės kultūros paveldo vertybių registrą objekto inžinerinio statinio statybos sutartį, kurios vertė ne mažesnė kaip 3 milijonai. Šio kvalifikacinio reikalavimo atitikimą tiekėjas turėjo įrodyti sutarčių sąrašu, kuriame nurodyti užsakovai, sutarčių objektai, sutarčių sudarymo ir įvykdymo datos, sutarčių vertės kartu su užsakovų pažymomis apie tai, kad darbai buvo atlikti tinkamai (t. 1, b. l. 82). Vertindamas šį kvalifikacinį reikalavimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad perkančiajai organizacijai buvo svarbi tiekėjo darbo patirtis atliekant inžinerinio statinio statybos darbus ir kad objektas, kuriame yra inžinerinis statinys, ar (arba) tas objektas yra inžinerinis statinys, būtų įtrauktas į valstybės kultūros vertybių registrą. Teismas taip pat sprendė, kad pagal aptariamą kvalifikacinį reikalavimą teikėjas turėjo būti įvykdęs nors vieną įtraukto į valstybės kultūros vertybių registrą objekto - inžinerinio statinio, kaip jis apibrėžiamas Statybos įstatyme ir LR aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojamą paskirtį“, statybos sutartį, kurios vertė ne mažesnė kaip 3 milijonai litų. Tokio kvalifikacinio reikalavimo vertinimo byloje dalyvaujantys asmenys neginčija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino nagrinėjamu atveju taikytinas teisės normas. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį statiniais laikoma visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme, t. y. pastatai ir inžineriniai statiniai ar mišrios rūšies statiniai (su inžineriniais statiniais sujungti pastatai). Apibrėžimas „tvirtai sujungta su žeme“ pagal įstatymą reiškia tai, kad statinio konstrukcijos yra įleistos į žemę (jūrų, ežerų, upių ar kitų vandens telkinių dugną) ar remiasi į žemės paviršių (vandens telkinių dugną). Inžinerinius statinius pagal naudojimo paskirtį sudaro susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra priestatai (Statybos įstatymo 2 str. 9 d., STR 1.01.09:2003 6.2. p.). Inžineriniai tinklai apibrėžiami kaip statinio statybos sklype (išskyrus statinio vidų) ir už jo ribų nutiesti komunaliniai ar vietiniai vandentiekio, nuotekų šalinimo, šilumos, dujų, naftos ar kito turto, technologiniai vamzdynai, elektros perdavimo, energijos bei nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) linijos su jų maitinimo šaltiniais ir įrenginiais (Statybos įstatymo 2 str. 10 d., STR 1.01.09:2003 10. p.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo pasiūlymas atitiko derybų sąlygų 15.11 punkto reikalavimus, todėl atsakovas neturėjo pagrindo atmesti ieškovo pasiūlymą pagal derybų sąlygų 65.1 punktą. Šią išvadą kolegija laiko teisinga ir tai grindžia tokiais argumentais. Paraiškoje ieškovas pateikė sutarčių sąrašą, kuriame nurodyta apie ieškovo, kaip rangovo, 2005-2007 metais tinkamai įvykdytą 22 949 000 Lt vertės Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno komplekso pritaikymo mokymo funkcijai pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbų 2005 m. gegužės 16 d. sutartį pagal VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos“ užsakymą, įskaitant 3 334 311 Lt vertės inžinerinių statinių darbų (t. 1, b. l. 210, 340-341, 346). Pagal perkančiosios organizacijos reikalavimą patikslindamas kvalifikacinius duomenis ieškovas pateikė šio objekto pripažinimo tinkamu naudoti 2006 m. rugpjūčio 31 d. ir 2007 m. gegužės 30 d. aktus Nr. (101)11.4-1776 ir (101)11.4-1206 bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2009 m. liepos 14 d. raštą apie tai, kad rekonstruotas ir pripažintas tinkamu naudoti objektas yra įrašytas į kultūros paveldo registrą (t. 1, b. l. 17-24, 224, bylos priedas - pirkimo dokumentų segtuvas Nr. 1). Pripažinimo tinkamu naudoti aktai patvirtina, kad objekte ieškovas atliko lauko inžinerinių tinklų statybos darbus (aktų 4 punktas, 8 bei 10 punktai). Spręsdamas dėl ieškovo atitikties derybų sąlygų 15.11 punkto reikalavimams, teismas rėmėsi vienuolyno pastato rekonstrukcijos darbų užsakovo VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos“ pažyma apie sėkmingai įvykdytą sutartį, kurioje nurodyta, kad už daugiau kaip 3 mln. litų objekte buvo atlikti ir inžinerinio statinio darbai: lauko nuotekų, vandentiekio tinklų, požeminių perėjų įrengimo, drenažo įrengimo, lauko šiluminės trasos įrengimo, lauko elektros ir silpnų srovių darbai (t. 2, b. l. 64). Tuo tarpu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2009 m. liepos 14 d. raštą (t. 1, b. l. 224) teismas vertino tik kaip įrodymą, liudijantį objekto įrašymą į kultūros paveldo registrą. Taip pat iš šio rašto teismas sprendė apie ieškovo patirtį kultūros paveldo objektų tvarkymo darbuose. Šio rašto vertinimas nurodytu aspektu nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, nes rašte nurodyti ieškovo atlikti kitų objektų statybos darbai teismo nepripažinti atitinkančiais analizuojamą derybų sąlygą. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2010 m. vasario 4 d. rašto (t. 2, b. l. 63) teismas nevertino, todėl spręsti dėl jo įrodomosios reikšmės trečiojo asmens atstovo nurodytu aspektu nėra jokio pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bylos duomenys leidžia spręsti, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno komplekso pastate ieškovo atlikti lauko inžinerinių tinklų įrengimo darbai atitinka aptartame teisiniame reglamentavime nustatytą inžinerinio statinio sampratą. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos Statybos įstatymo 2 straipsnio 61 dalies nuostatą, kurioje pateiktas statinio vidaus inžinerinių sistemų apibrėžimas, nes bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kultūros paveldo objekte atliko lauko inžinerinių tinklų, kurie pagal aptartą teisinį reglamentavimą yra priskirti inžineriniams statiniams, statybos darbus.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimų, neįvertino trečiojo asmens į bylą pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų apie ieškovo rekonstruotą Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynui priklausantį pastatą (t. 2, b. l. 83-87). Šie duomenys liudija, kad Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynui ir Vilniaus arkivyskupijai priklausančios mokslo paskirties patalpos yra vienuolynui nuosavybės teise priklausančiame ieškovo rekonstruotame pastate, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra administracinė. Vienuolyno komplekso pastatais užimtoje valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje atskirais turtiniais vienetais nėra įregistruoti inžineriniai statiniai, tačiau tai nepaneigia kitais bylos duomenimis nustatyto fakto, kad rekonstruojant kultūros paveldo objektą buvo vykdomi inžinerinių tinklų įrengimo darbai. Ne pastato vidaus inžinerinių tinklų įrengimą patvirtina ir aptariamo nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo žymos apie specialias naudojimo sąlygas, kuriose nustatytos šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų; vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrengimų; ryšių linijų, elektros linijų; dujotiekio apsaugos zonos. Tokiu būdu, remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 77 dalimi, konstatuoti aplinkybę, kad nesant viešajame registre įregistruotos inžinerinio statinio paskirties negalima spręsti apie tokio pobūdžio statinio, nagrinėjamu atveju lauko inžinerinių tinklų, buvimą apskritai, nėra pagrindo. Be to, pirkimo derybų sąlygos nereikalavo kvalifikacinio reikalavimo atitiktį pagrįsti inžinerinio statinio viešojo registro duomenimis, tokių dokumentų iš ieškovo nereikalavo ir atsakovas, prašydamas patikslinti paraišką. Tokių duomenų savo paraiškoje neteikė ir trečiasis asmuo. Išdėstytos aplinkybės paneigia apeliantų argumentus, kad pateikti viešojo registro duomenys nuginčija teismo išvadas dėl ieškovo atitikties derybų sąlygų 15.11 punkto reikalavimams.

VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta perkančiosios organizacijos pareiga užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje aiškindamas VPĮ nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Litekso“ v. VšĮ Biržų ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-623/2005; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ v. UAB „Vingės statyba“, bylos Nr. 3K-3-458/2007; ir kt.) yra konstatavęs, kad Viešųjų pirkimų įstatymu yra siekiama užtikrinti racionalų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, kokybišką prekių ir paslaugų, reikalingų užtikrinti valstybės ir savivaldybių darnią ir tinkamą veiklą, gavimą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus, įgyvendinti priemones, atsižvelgiant į Nacionalinės kovos su korupcija programos tikslus ir uždavinius. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustato specialius reikalavimus, o šio įstatymo nuostatos aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas.

Kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, t. y. kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, ir toks pažeidimo nustatymas lemia teismo pareigą pripažinti tokius perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad VPĮ įtvirtintų principų pažeidimas neabejotinai reiškia imperatyviųjų teisės normų pažeidimą, nes šie principai, kaip ir kitos VPĮ nuostatos, yra susiję su viešojo intereso apsauga. Viešųjų pirkimų principai yra ne tik perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisių bei pareigų viešojo pirkimo srityje tiesioginiai šaltiniai, bet ir tiesiogiai taikytinos teisės normos. Vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas pagrindas pripažinti perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais. Viešųjų pirkimų principai yra tos imperatyvios normos, pagal kurias vertinama daugelis viešųjų pirkimų proceso elementų, taip pat kuriomis galima tiesiogiai remtis ginant dalyvaujančių viešųjų pirkimų procedūrose asmenų teises. Vertinant viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, būtina nustatyti, kokiais būtent perkančiosios organizacijos veiksmais ir kokios viešojo pirkimo procedūros metu buvo pažeisti viešųjų pirkimų principai. Tokį poreikį lemia VPĮ V skyriuje įtvirtintas tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčų nagrinėjimo mechanizmas. Todėl konkrečioje byloje vertinant perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą, reikia įvertinti ir nustatyti perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo tikrinimo apimtį. Tačiau toks poreikis neturėtų būti laikomas kaip prieštaraujantis teismams suteiktai teisei išeiti už reikalavimo ribų, atsižvelgiant į tai, kad viešųjų pirkimų ginčai nėra vien tik privataus pobūdžio, o susiję su viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje IDT Biologika GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009).

Remdamasis išdėstyta teismų praktika, pirmosios instancijos teismas, vertindamas perkančiosios organizacijos veiksmų, pašalinant ieškovą iš viešojo pirkimo, teisėtumą VPĮ įtvirtintų imperatyvų aspektu, turėjo pagrindą pasisakyti ir dėl atsakovo veiksmų, pripažįstant trečiojo asmens paraišką atitinkančia minimalius kvalifikacinius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo veiksmai, atmetant ieškovo paraišką, neatitiko VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų. Konkrečių argumentų, paneigiančių tokią teismo išvadą, atsakovo apeliaciniame skunde nenurodyta, o trečiasis asmuo teismo sprendimo šiuo aspektu neskundžia.

Apeliantai nekvestionuoja teismo nustatytos aplinkybės, kad trečiojo asmens UAB „Pireka“ ir jungtinės veiklos dalyvio UAB „Fima“ paraiškoje nebuvo pateikta užsakovo pažyma apie atliktų statybos darbų, atitinkančių derybų sąlygų 15.11 punktą, renovuojant kultūros paveldo objektą – Kauno geležinkelio tunelį - įvykdymo tinkamumą. Duomenis apie tai, kad šis objektas yra įrašytas į kultūros paveldo registrą ir kad jame statybos darbus UAB „Fima“ atliko tinkamai pagal subrangovo bendrovės „Siemens Osakeyhtio“ Lietuvos filialo užsakymą, pateikti tik teisme (t. 2, b. l. 80-81, 149). Beje, pažymas apie tinkamai atliktus darbus išdavė ne objekto renovacijos darbų užsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“, bet generalinis rangovas AB „Kauno keliai“ ir subrangovas UAB „Siemens Osakeyhtio“ Lietuvos filialas. Apeliantai nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad trečiojo asmens paraiškoje (UAB „Pireka“ paraiškos 132 lapas) ir teismui pateiktoje bendrovės „Siemens Osakeyhtio“ Lietuvos filialo pažymoje (t. 2, b. l. 81) nenurodyta objekte UAB „Fima“ atliktų statybos darbų vertė, kaip to reikalauja derybų sąlygų 15.11 punktas, o nurodyta bendra renovacijos darbų vertė. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal vertintus duomenis UAB „Fima“ atlikti statybos darbai renovuojant Kauno geležinkelio tunelį neatitinka inžinerinio statinio sampratos. Esant tokioms pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, kurios bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepaneigtos, buvo pagrindas pripažinti, kad, vertinant ieškovo ir trečiojo asmens paraiškas, buvo pažeistas lygiateisiškumo principas ir suabejoti atsakovo veiksmų skaidrumu, nes nepateikusio visų reikiamų duomenų trečiojo asmens paraiška, nepareikalavus jos patikslinimo, buvo pripažinta atitinkanti kvalifikacinius reikalavimus, o ieškovo paraiška atmesta nepagrįstai.

Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi, užtikrindamas AB „Panevėžio statybos trestas“ ieškinį, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė ginčo pirkimo procedūras (t. 2, b. l. 3). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės - ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Atsakovo viešųjų pirkimų komisija 2010 m. vasario 25 d. pakvietė ūkio subjektų grupę UAB „Pireka“ ir UAB „Fima“, vienintelę atitikusią kvalifikacinius reikalavimus, pateikti pasiūlymą. 2010 m. kovo 5 d. sprendimu atsakovo viešųjų pirkimų komisija šio tiekėjo pasiūlymą pripažino atitinkančiu pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus ir pripažino laimėtoju. 2010 m. kovo 31 d. atsakovas su jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikiančiomis UAB „Pireka“ ir UAB „Fima“ pasirašė rangos (darbų pirkimo) sutartį. Dėl šios sutarties nuginčijimo Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal Panevėžio apygardos prokuroro ieškinį, bylos Nr. 2-935-544/2010.

Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nesirėmė Viešųjų pirkimų tarnybos teismui pateikta išvada (t. 2, b. l. 27), todėl kolegijai vertinti ir spręsti dėl šios išvados ir dėl ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktos šios tarnybos Panevėžio apygardos prokurorui adresuoto rašto dėl viešojo pirkimo įvertinimo (t. 2, b. l. 140-142) teiginių prieštaringumo ar neprieštaringumo nėra pagrindo.

Trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentus dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija laiko nepagrįstais ir juos atmeta, tokią išvadą grįsdama šiais motyvais. Spręsti, kad ginčijamas sprendimas yra be motyvų, todėl turi būti panaikintas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą nėra jokio pagrindo, nes sprendimas atitinka tokio procesinio dokumento motyvuojamosios dalies turiniui keliamus reikalavimus (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

Apeliantas teigia, kad byla pagal patikslintą ieškinį neturėjo būti nagrinėjama iš esmės, nes šiuo ieškiniu pareikštas reikalavimas nebuvo apmokėtas žyminiu mokesčiu. Pradiniu 130,80 Lt žyminiu mokesčiu apmokėtu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 20-3507-(1.29.)-20, kuriuo buvo atmesta jo paraiška (t. 1, b. l. 3, 4-6). Nurodytos dienos ir numerio raštu dėl paraiškos atmetimo atsakovas informavo ieškovą apie tai, kad jo paraiška, kaip neatitinkanti derybų sąlygų 15.11 punkto reikalavimų, pagal derybų sąlygų 65.1 punktą yra atmesta (t. 1, b. l. 15). Teismui išreikalavus iš atsakovo ginčo pirkimo dokumentus, paaiškėjo, kad ieškovo paraišką atsakovo viešųjų pirkimų komisija atmetė 2009 m. lapkričio 23 d. posėdyje priimtu sprendimu (protokolo Nr. T6-76). Taigi akivaizdu, kad dokumentas, kuriuo ieškovas buvo informuotas apie perkančiosios organizacijos sprendimą, jokių teisinių pasekmių, išskyrus nustatant pretenzijos pareiškimo termino pradžią, ieškovui nesukėlė. Teisines pasekmes sukėlė ir todėl patikslintu ieškiniu yra ginčijamas perkančiosios organizacijos viešųjų pirkimų komisijos sprendimas, o ne informacija apie jį. Tokiu atveju spręstina, kad 2010 m. vasario 22 d. priimto ieškovo procesinio dokumento reikalavimu iš esmės nebuvo pareikštas naujas reikalavimas, o tik patikslintas pradinio ieškinio dėl sprendimo pašalinti ieškovą iš pirkimo nuginčijimo reikalavimas, nurodant teisingą atsakovo dokumentą, kuriuo buvo atliktas ginčijamas veiksmas. Taigi reikalauti papildomo žyminio mokesčio sumokėjimo nebuvo pagrindo. Tuo tarpu teismui išsprendus atsisakymą nuo pradinio ieškinio reikalavimo, ieškovui nebuvo ir negali būti grąžintas už jį sumokėtas žyminis mokestis, nes jis iš esmės buvo sumokėtas už reikalavimą pripažinti neteisėtu atsakovo sprendimą pašalinti ieškovą iš pirkimo. Todėl konstatuoti apelianto nurodytų proceso teisės normų pažeidimą nėra pagrindo. Klausimą dėl atsisakymą nuo ieškinio dalies pareiškusio ieškovo atstovo įgalinimų apimties galėtų kelti neigiamas tokio atsisakymo pasekmes patyrusi šalis. Tuo tarpu atsakovo pusėje dalyvavęs trečiasis asmuo nenurodė, kaip atsisakymo nuo ieškinio reikalavimo išsprendimas pažeidė jo teises ir kokią įtaką tai turėjo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Kolegija sutinka su trečiojo asmens argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 231 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nesant trečiojo asmens, turinčio šalies procesines teises ir pareigas, atstovo sutikimo neturėjo teisės pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, nepriėmęs CPK 232 straipsnyje nurodytos nutarties. Tačiau vien dėl formalaus proceso teisės normos pažeidimo, nesuvaržiusio trečiojo asmens procesinių teisių įgyvendinimo ir neturėjusio įtakos teisingam bylos išsprendimui, naikinti sprendimo negalima (CPK 328 straipsnis). Apelianto nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d., bylos Nr. 3K-3-228/2005, ir 2006 m. gruodžio 28 d., bylos Nr. 3K-3-681/2006, nutartyse išaiškintas CPK 231 straipsnio 5 dalies taikymas nagrinėjamoje byloje netaikytinas, nes nagrinėjamos bylos ir nurodytų bylų ratio decidenti yra skirtingas. Nurodytose bylose žemesnių instancijų teismų sprendimai buvo panaikinti ir bylos grąžintos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl aptariamos proceso teisės normos pažeidimo dėl to, kad viena iš bylos šalių parengiamajame posėdyje nedalyvavo ir nebuvo tinkamai informuota apie parengiamąjį teismo posėdį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje parengiamajame posėdyje dalyvavo visi byloje dalyvaujantys asmenys.

Atsakovo Panevėžio apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą pasirašė atsakovo Panevėžio apskrities viršininkas, o trečiojo asmens UAB „Pireka“ - direktorius. Tokį atstovavimą teisme juridiniam asmeniui reglamentuoja CPK 55 straipsnio 1 dalis, o CPK 55 straipsnio 2 dalies nuostatos, taip pat ir nustatančios atstovui – juridinio asmens darbuotojui – kvalifikacinius reikalavimus, tokiam atstovavimui netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Espersen Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-451/2006). Todėl atmestinas kaip nepagrįstas ieškovo atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentas, kad juridinių asmenų vadovams, neturintiems aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, pasirašius apeliacinius skundus buvo pažeisti CPK 55 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme trečiojo asmens atstovas pareiškė prašymą teismui pagal CPK 300 straipsnio 1 dalį pranešti Generalinei prokuratūrai apie nusikalstamos veikos požymius Viešųjų pirkimų tarnybos pareigūnų veiksmuose dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo (t. 2, b. l. 153). Prašymas grindžiamas tuo, kad ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė iš Viešųjų pirkimų tarnybos gautą jos raštą dėl ginčo pirkimo vertinimo, adresuotą Panevėžio apygardos prokuratūrai ir teiktą ikiteisminiame tyrime (t. 2, b. l. 139-142). Apelianto nuomone, tokiu būdu Viešųjų pirkimų tarnyba pažeidė BPK 177 straipsnio 1 dalyje numatytus draudimus, o tokia veika pagal BK 247 straipsnį užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Ieškovas pateikė teismui duomenis, kad Panevėžio apygardos prokuroro 2010 m. gegužės 18 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal ieškovo pareiškimą dėl atsakovo vykdyto viešojo pirkimo, išvadą iš Viešųjų pirkimų tarnybos ieškovas gavo po minėto nutarimo priėmimo prokurorui nurodžius jos prašyti iš išvados rengėjo (t. 2, b. l. 154-157). Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti, kad Viešųjų pirkimų tarnybos veiksmuose yra BK 247 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl trečiojo asmens prašymas negali būti patenkintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.