Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Svetlanos Jurgaitienės ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. gynėjo advokato Manto Šriupšos apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 272 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirta 120 MGL (BBND) (4 519,20 Eur) dydžio baudą.

Iki įsiteisės teismo nuosprendis, L. K. kardomosios priemonės nuspręsta neskirti.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, L. K. skirta baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise medžioti 2 (dvejus) metus. Nustatyta, kad L. K. specialios teisės – medžioti – atėmimo terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinis ieškinys tenkintas visiškai.

Iš L. K. priteista keturi tūkstančiai septynis šimtai devyniasdešimt penki eurai septyniasdešimt centų (4 795,70 Eur) žalos atlyginimo ieškovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, juridinio asmens kodas 304766622.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. K. nuteistas už tai, kad 2017 m. lapkričio 4 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini) miške, neteisėtai naikino – nušovė lūšį (Lynx lynx), kuri yra ypatingai saugoma laukinio gyvūno rūšis tiek Lietuvoje, tiek ir tarptautiniu mastu, t. y. Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 18 dalyje numatyta, kad saugoma rūšis – nykstanti, pažeidžiama, reta arba endeminė gyvūnų, augalų arba grybų rūšis, šio įstatymo nustatyta tvarka įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą ir (arba) Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių sąrašus arba saugoma pagal tarptautinius susitarimus, taip pat visos laukinių paukščių rūšys, natūraliai paplitusios Europos Sąjungos valstybių narių europinėje teritorijoje. Šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą rengia ir kiekvienais metais jį peržiūri Lietuvos raudonosios knygos komisija. Lietuvos raudonosios knygos komisijos sudarytą Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą (jo papildymus ir (ar) pakeitimus) tvirtina Aplinkos ministerija. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 patvirtintas Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas (akto redakcija galiojusi nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.), kuriame kategorijai Gyvūnai (žinduoliai) 1(E) 2 punkte įtraukta lūšis. Taip pat lūšis įrašyta ir į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos IV priede nurodytų saugomų rūšių laukiniai gyvūnai ir augalai sąrašą bei į 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 338/97 dėl laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos kontroliuojant jų prekybą A priede nurodytų saugomų rūšių laukiniai gyvūnai ir augalai sąrašą, tokiais savo veiksmais padarė didelę žalą saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei, kadangi lūšis Lietuvoje labai reta, išnykstanti rūšis, nuo 1979 m. šios rūšies gyvūnų medžioklė yra draudžiama, dėl to sumedžiojus net ir vieną lūšį, o ypač Kazlų Rūdos miškų masyve, kur jos veisiamos dirbtinai (per 2013–2015 m. čia į laisvę paleistos 5 lūšys), populiacijai bei rūšies apsaugos būklei padarė didelę žalą.

4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis L. K. ir jo gynėjas advokatas M. Šriupša prašė apeliacinį skundą tenkinti ir išteisinti L. K., jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, prokurorė prašė palikti galioti skundžiamą nuosprendį.

5. Nuteistojo L. K. gynėjo advokato Manto Šriupšos apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apelianto gynėjas ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, tvirtina, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą bei nesutinka su teismo išvada, kad L. K. padarė BK 272 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.

7. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, ištyrusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, išvadas dėl L. K. kaltės, padarius BK 272 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 2 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus bei išvadas dėl kaltinamųjų kaltės.

9. Pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu L. K. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 272 straipsnio 3 dalyje. Pagal šį straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai naikino, žalojo, paėmė iš natūralios aplinkos, gaudė ar kitaip įgijo, laikė, perdirbo, gabeno, realizavo ar kitaip naudojo didelį kiekį saugomų rūšių laukinių gyvūnų, jų dalių ar gaminių iš jų arba tokia veika padarė didelę žalą saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei, arba tokią veiką padarė komerciniais tikslais. Šio nusikaltimo objektyviąją pusę apibūdina alternatyvios veikos: saugomų rūšių laukinių gyvūnų, jų dalių, gaminių iš jų neteisėtas naikinimas, žalojimas, paėmimas iš natūralios aplinkos, gaudymas ar kitoks įgijimas, laikymas, perdirbimas, gabenimas, realizavimas ar kitoks naudojimas, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš minėtų veikų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 272 straipsnio 3 dalį kyla, kai minėtomis veikomis padaroma didelė žala saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei arba jos daromos su dideliu saugomų rūšių laukinių gyvūnų, jų dalių ar gaminių iš jų kiekiu, arba tos veikos daromos komerciniais tikslais, t. y. siekiant pasipelnyti iš tokios veikos.

10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog L. K., neteisėtai nušaudamas lūšį, sunaikino saugomą šių laukinių gyvūnų rūšį ir tokiu būdu, ką patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono Aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. (GGAI)-MRS-1391, padarė didelę žala saugomos rūšies, įrašytos į Lietuvos Respublikos Raudonąją knygą, gyvūnų būklei.

12. Pažymėtina, kad lūšies judėjimo trajektoriją, kuri buvo nustatyta atlikus tyrimą, t. y. tai, kad šovūsysis ir ginklas šūvio metu buvo iš kairės lūšies pusės, o ne, kaip nurodo nuteistasis priešais, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu pirminėje apklausoje apklaustas liudytojas V. O., kuris nurodė, kad įvykio dieną kartu su E. P. atvyko į medžioklę. Po vieno iš rytinio varymo E. P. jam pasakė, kad jam būnant medžiotojų priekinėje linijoje link jo atbėgo lūšis, jam surikus, lūšis, pakeitusi kryptį, nubėgo link L. K. pusės (2 t., b. l. 64-65). Nors teisiamojo posėdžio metu apklaustas V. O. negalėjo patvirtinti, kad link E. P. atbėgo lūšis, kadangi ten galėjo būti ir zuikis, tačiau atsižvelgiama į tai, kad visi medžiotojai buvo pažįstami, todėl tokie liudytojo parodymai galėjo būti įtakoti tarpusavio santykių, siekiant padėti išvengti L. K. baudžiamosios atsakomybės. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Tuo tarpu ir liudytojas V. G. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad L. K. pripažino nušovęs lūšį tik po to, kai kitas medžiotojas pasakė, kad matė bėgančią lūšį ir išgirdo šūvį (1 t., b. l. 199-200).

13. Nuteistojo L. K. parodymai apie tai, kad lūšis šūvio metu buvo ore, taip pat paneigta byloje surinktais įrodymais. Specialistas P. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad lūšys iš medžių nešokinėja, o iš medžio išlipa užpakaliu, kadangi yra per sunki. Be to, specialistas taip pat paaiškino, kad lūšis varyminės medžioklės metu buvo išgąsdinta, dėl to bėgo lauk. Netikėti šiais specialisto paaiškinimai nėra jokio pagrindo, kadangi jo suinteresuotumas apkalbėti nuteistąjį nenustatytas. Tuo labiau, kad atsižvelgus į lūšies sužalojimus matyti, kad jie buvo nustatyti ne lūšies priekinėje pusėje, o šone. Pažymėtina ir tai, kad šalia buvo medžiotojai E. K. ir E. P. nenurodė, kad būtų girdėję kažkokius garsus, miške buvo tylu. Taigi, L. K., pamatęs link jo bėgančią lūšį, nesiėmė jokių veiksmų gyvūną nubaidyti, nenaudojo įspėjamojo šūvio, o pasirinko gyvūną nušauti. Pats L. K. patvirtino, kad prieš šaudamas suprato, jog tai ne stirna ar šernas. Iš aptartos įvykių sekos matyti, kad visi liudytojų parodymai, juos vertinant nuosekliai, sudaro logišką grandinę ir patvirtina, kad L. K. nušovė lūšį, kuri bėgo iš medžioklės ploto. L. K. kaltę medžioklės metu pripažino tik tada, kai kitas medžiotojas nurodė matęs prabėgančią lūšį, kuri nubėgo link L. K.. Visiškai paneigus L. K. nurodytą aplinkybę, kad lūšis šoko į jį, nėra jokio pagrindo teigti, kad lūšis kėsinosi L. K. užpulti, todėl L. K. nušovė lūšį gindamasis.

14. Tuo būdu apelianto gynėjo argumentai, jog lūšis buvo nušauta netyčia yra visiškai paneigti. Byloje surinktais rašytiniais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad lūšis buvo nušauta ne mažesniu nei 5 metrų atstumu, taip pat, nustatyta, kad lūšis šūvio metu buvo ant žemės. Esant aptartiems įrodymams ir aukščiau aptarties liudytojų paaiškinimams, abejoti tuo, kad L. K. tyčia nušovė lūšies patiną, nėra jokio pagrindo. Nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį, apylinkės teismas BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, L. K. pagal BK 272 straipsnio 3 dalį nuteistas pagrįstai ir teisėtai.

15. Nors L. K. pažymėjo, kad jis ne brakonierius, jam nereikia nei mėsos, nei trofėjų, nei kailių, todėl jis lūšies su savimi nepasiėmė, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jo iškeltos versijos, kad jis nenorėjo lūšies nušauti, o tik ją nubaidyti. Visgi, pažymėtina, kad motyvas bei tikslas nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Tuo tarpu viešai internete prieinamoje informacijoje (pvz. Dr. L. B. straipsnis „Lūšys Lietuvoje 2017 m. ir pranašystės dėl jų ateities“) matyti, kad lūšys medžiotojams yra nepriimtinos ir vertinamos kaip grėsmė medžiotojų identitetui. Tai sukelia nelegalų lūšių šaudymą. Liudytojas E. Č. taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) medžiotojai dejuoja, nes prisiveisė lūšių. Jos atsivedė jauniklių ir išvaikė visas stirnas iš miško. Tokiu būdu, nušaudamas lūšį L. K. galėjo siekti būtent sumažinti lūšių populiaciją, o ne gauti trofėją.

16. Nuteistojo gynėjo argumentas, kad kitam medžiotojui už neteisėtą lūšies įgijimą, laikymą ir naudojimą buvo paskirta tik administracinė nuobauda, todėl L. K. veika taip pat turi būti vertinamas kaip administracinis nusižengimas, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju teismas sprendžia, ar kaltinamoje veikoje yra visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis apibrėžiama BK specialiosios dalies straipsnio (jo dalies) dispozicijoje. Vien tai, kad kitiems asmenims buvo taikoma švelnesnė atsakomybės rūšis, jokiu būdu nereiškia, kad L. K. buvo nuteistas nepagrįstai – šiuo atveju vertinama L. K. padaryta veika, kuri pasireiškė saugomos rūšies naikinimu. Inkriminuojant didelės žalos padarymą saugomų gyvūnų rūšių apsaugos būklei, pažymėtina, kad turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių. Nagrinėjamu atveju priežastinis ryšys, kaip būtinas materialiosios nusikaltimo sudėties, nurodytos BK 272 straipsnio 3 dalyje, požymis, nustatytas tarp lūšies sumedžiojimo fakto ir kilusių padarinių, o ne dėl lūšies gaišenos įgijimo, laikymo ir kito naudojimo.

17. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama, kad L. K. veiksmais buvo padaryta didelė žala saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei, tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

18. Pagal BK 272 straipsnio 3 dalį, nusikaltimo dalyku yra saugomų rūšių laikiniai gyvūnai, jų dalys, gaminiai iš jų. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, L. K. sunaikinta lūšis yra ypatingai saugomas laukinis gyvūnas, įtraukti į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 patvirtintą Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą (kategorija Gyvūnai (žinduoliai) 1(E) 2 punktas, redakcija galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.). Bylos duomenimis nustatyta, kad L. K. nušovė lūšį. Nuteistojo veiksmais, nušaunant lūšį, buvo padaryta didelė žala saugomų rūšių laukinių gyvūnų (lūšių) apsaugos būklei. Sprendžiant dėl žalos požymio, pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančią informaciją apie lūšis (1 t., b. l. 180), kur nurodyta, kad lūšis Lietuvoje nuolat randama tik kai kuriuose miškų masyvuose. Lūšių populiacija Lietuvoje yra per maža, kad atsikurtų savaime. 2015 m. Lietuvos miškuose jų suskaičiuota tik 97 vienetai. Lūšių būklės gerinimas įmanomas tik kompleksiškai saugant ir tvarkant buveines bei gausinant populiacijas. Siekiant pagerinti retų rūšių būklę šalyje, Aplinko ministerija iniciavo projektą „Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas nelaisvėje“. Remiantis programoje pateiktais duomenimis, lūšių paplitimas pastaraisiais metais darosi vis labiau ribotas, patelės lytiškai subręsta 21-27 mėnesį, veda po 1-4 jauniklius, kuriuos vedžioja iki 10 mėnesio arba ilgiau. Nustatytas ypač didelis jauniklių mirtingumas – iki brandos amžiau išgyvena mažiau nei pusė jauniklių. Laisvėje lūšis išgyvena iki 13-17 metų. Dėl medžioklės, trikdymo, miškų kirtimo daugelyje Europos šalių lūšis visai išnyko, o ištisinis šio žvėries arealas suskilo į daugelį izoliuotų dalių. Lietuva taip pat atsidūrė už ištisinio lūšies arealo ribų. Svarbu ir tai, kad lūšis saugoma ne tik šalies, bet ir tarptautiniu mastu. Kazlų rūdos miškų masyve lūšys yra veisiamos dirbtinai, o per 2013 -2015 metus į laisvę buvo paleistos tik 5 lūšys. Atsižvelgiant į gautus duomenis, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, matyti, kad Lietuvoje lūšis yra labai reta ir išnykstanti rūšis, todėl kiekvieno individo, ypač jauno, produktyvaus patino žūtis yra didelė žala Lietuvos lūšių populiacijai. Specialistas G. P., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad buvo tiriamas suaugusios lūšies kailis. Pagal dydį – ne jaunesnio nei metai amžiaus patino (1 t., b. l. 105-106). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad šiuo nusikaltimu padaryta didelė žala saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei, nes lūšis yra nykstanti gyvūnų rūšis. Byloje pateiktas Lietuvos Respublikos apsaugos ministerijos raštas patvirtina, kad net ir vienos lūšies sumedžiojimas (kas atitinka daugiau nei 10 procentų lūšių populiacijos Lietuvoje) populiacijai ir rūšies apsaugos būklei padaroma didelė žala. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad lūšių populiacijos išsaugojimui, jos didinimui bei palaikymui reikšmingą vaidmenį vaidina suaugę patinai. Šioje byloje L. K. nušauta lūšis buvo suaugęs patinas, galėjęs laisvėje išgyventi iki 13-17 metų ir susilaukti palikuonių.

19. Nors nuteistojo gynėjo advokatas skunde teigia, kad 4 795,70 Eur vertės lūšis negali būti pripažinta didele žala saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei, tačiau vien padarytos žalos piniginė išraiška negali būti pagrindas padarytą žalą gamtai vertinti kaip nedidelę. Didelė žala – vertinamasis požymis, kuris, atsižvelgiant į BK 272 straipsnio specifiką, negali būti suvedamas vien į teisės aktais nustatytos bazinės žalos skaičiavimo metodiką. Privalu atsižvelgti ir į kitas konkrečias bylos aplinkybes, reikšmingas vertinant rūšies populiacijai padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju lūšis buvo sumedžiota teritorijoje, kurioje aplinkos apsaugos darbuotojai, siekdami išsaugoti rūšies populiaciją, jas veisė dirbtinai. Lūšių populiacijos išsaugojimas yra ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir tarptautinių teisės aktų prerogatyvą. Vadovaujantis teisės aktais, lūšis net nuo 1979 metų nėra medžiojama, įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Nuosprendyje teismas pagrįstai įvertino tai, kad lūšių populiacija yra nedidelė (97 vienetai), atsižvelgus į esamų šių laukinių gyvūnų individų skaičių, į apskaičiuotą lūšies kainą, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei nuteistojo veiksmais buvo padaryta didelė žala. Apeliacinės instancijos teismas tokiam padarytos žalos dydžio įvertinimui pritaria.

20. Teismo proceso dalyviams nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas savaime BPK ar BK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo kaltės padarius BK 272 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra teisinga ir pagrįsta byloje surinktais, ištirtais ir įvertintais patikimais duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodymais. Teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Pagrindo išteisinti apeliantą apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

21. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo L. K. gynėjo advokato Manto Šriupšos apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.