Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis

dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorui Vytautui Nacikūnui,

civilinio ieškovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovui R. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje L. K., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vedęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis Kaunas, (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 272 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

L. K. 2017 m. lapkričio 4 d. apie 11 val. (duomenys neskelbtini), neteisėtai naikino – nušovė lūšį (Lynx lynx), kuri yra ypatingai saugoma laukinio gyvūno rūšis tiek Lietuvoje tiek ir tarptautiniu mastu, t. y. Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 18 dalyje numatyta, kad saugoma rūšis – nykstanti, pažeidžiama, reta arba endeminė gyvūnų, augalų arba grybų rūšis, šio įstatymo nustatyta tvarka įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą ir (arba) Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių sąrašus arba saugoma pagal tarptautinius susitarimus, taip pat visos laukinių paukščių rūšys, natūraliai paplitusios Europos Sąjungos valstybių narių europinėje teritorijoje. Šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą rengia ir kiekvienais metais jį peržiūri Lietuvos raudonosios knygos komisija. Lietuvos raudonosios knygos komisijos sudarytą Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą (jo papildymus ir (ar) pakeitimus) tvirtina Aplinkos ministerija. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 patvirtintas Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas (akto redakcija galiojusi nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.), kuriame kategorijai Gyvūnai (žinduoliai) 1(E) 2 punkte įtraukta lūšis. Taip pat lūšis įrašyta ir į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos IV priede nurodytų saugomų rūšių laukiniai gyvūnai ir augalai sąrašą bei į 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 338/97 dėl laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos kontroliuojant jų prekybą A priede nurodytų saugomų rūšių laukiniai gyvūnai ir augalai sąrašą, tokiais savo veiksmais padarė didelę žalą saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei, kadangi lūšis Lietuvoje labai reta, išnykstanti rūšis, nuo 1979 m. šios rūšies gyvūnų medžioklė yra draudžiama, dėl to sumedžiojus net ir vieną lūšį, o ypač Kazlų Rūdos miškų masyve, kur jos veisiamos dirbtinai (per 2013–2015 m. čia į laisvę paleistos 5 lūšys), populiacijai bei rūšies apsaugos būklei padarė didelę žalą.

Kaltinamasis L. K. parodė, kad kaltės nepripažįsta. Nurodė, kad medžioklės metu antrame varyme srovėjo prie pagrindinio kelio (duomenys neskelbtini). Kadangi buvo šlaitas, buvo palipęs aukščiau. Miškas retas. Visi vienas kitą matė. Iš kairės pusės stovėjo sūnus, o iš dešinės pusės – už 40 metrų, stovėjo E. P. Stovėjo ilgą laiką. Miške buvo tylu. Nesigirdėjo jokio garso, jokio traškesio. Nesigirdėjo ir varovų. Bestovint, iš priekio, maždaug 4 metrų atstume, iššoko lūšis. Lūšis iššoko priešais jį, kažkaip kampu. Ji gal buvo kažkokia kryptimi, nes nebuvo visai akis į akį su juo. Šuolis buvo įstrižai, šiek tiek į šoną. Lūšis šoko maždaug 45 laipsnių kampu. Medžiai buvo stori, jų šakos buvo žemai. Nematė, ar lūšis iššoko iš medžio, tačiau gyvūnas negalėjo būti ant žemės. Ji buvo kokio pusantro metro aukštyje. Sakytų, kad ji šoko gal nuo šakų. Kada žvėris leidžiasi, jo priekinė dalis yra žemiau. Lūšies šuolis į priekį yra 4 metrai, jeigu ji bėga. Žvėris bėgo ne nuo jo, o į jį. Šautuvą laikė pakėlęs. Laikė šautuvą prie pilvo, prie diržo ir nuo judesio ar kaip spustelėjo gaiduką. Šovė iš išgąsčio kai lūšis iššoko priešais jį. Į lūšį buvo šauta žmogaus aukštyje. Buvo šauta iš šautuvo „TOZ-34ER“ šoviniu 12x70. Lūšis buvo šuolyje. Po šūvio lūšis nukrito nuo jo poros metrų atstume. Jis matė, kad tai buvo ne stirna ir ne šernas. Tai buvo plėšrus žvėris, nes daugiau niekas taip nešokinėja ir daugiau niekas nebūna tokiose vietose. Lūšį nušovė netyčia. Jis jos nemedžiojo. Jis nesitaikė į nieką. Jis ne brakonierius. Jam nereikia nei mėsos, nei trofėjų, nei kailių. Prie lūšies priėjęs nebuvo ir jos nelietė. Po varymo, kai atėjo varovai, atėjo nusigandęs. Prie automoblio stovėjo E. Č., kuris yra visuomeninis gamtos inspektorius. Jis paklausė kas šovė. Pasakė, kad jis pataikė į lūšį. Tada jis paklausė kur ji yra. Atsakė, kad guli. Kiti medžiotojai nuėjo pasižiūrėti ir nusifotografuoti. Medžioklės vadovai neakcentavo, jog yra lūšių ir jų šauti negalima. Ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Ir parodymų patikrinimo vietoje sakė tiesą. Nuotraukoje padarytą žaizdą galima padaryti pagal jo pateiktus parodymus. Tai yra grankulkės, ne kulka. Jos yra sudėtos devynios. Šoviniai yra gamykliniai. Tokį šovinį jis dar galėtų rasti parduotuvėje, kur jie pirkti. Buvo šauta iš arti. Iš arti šaunant šratai neišsiskleidžia. Šratai išsiskleidžia 20–30 metrų atstume. Jis negali paaiškinti kodėl specialistas pasakė, kad šauta ne iš to šautuvo. Jis atvežė viską tą patį. Jis negali komentuoti specialisto parodymų ir to, ką jis nustatė. Ieškinio nėra gavęs (t. 3, b. l. 120–121).

Liudytojas G. G. parodė, kad su kaltinamuoju kartu medžioja ir žino jį iš matymo. Jis 4 ar 5 metus yra medžiotojų klubų (duomenys neskelbtini) narys. Prieš medžioklę būna nurodymai laikytis taisyklių. Įvykio dieną medžioklė prasidėjo apie 9 val. Medžioklės vadovu buvo V. G. Medžiotojai buvo surašyti į medžioklės lapą. Jeigu yra daugiau žmonių, būti varovu skaičiuojamas kas trečias medžiotojas, o jei mažiau – varyti eina kas antras. Jis buvo varovas. Daugiau kas varė pasakyti negali. Kaltinamasis nevarė, stovėjo ant užstojimo. Medžiotojai stoja kas 20–50 metrų, priklausomai nuo ploto. Varovas eina link medžiotojų, rėkauja, triukšmauja ir varo. Pirmo varymo metu nušovė stirną. Prasidėjo antras varymas. Būnant kvartale išgirdo vieną šūvį. Nematė kas šovė. Tuo metu ėjo vienas, nes varovai eina kas 50–100 metrų. Ėjo apie 15 minučių iki stovinčių medžiotojų. Varymo metu visi išeina ant linijos ir renkasi į vieną vietą. Išėjus iš varymo, priėjo ir pamatė gyvūną panašų į stirną. Susirinkus kažkas pasakė, kad yra nušautas ne toks gyvūnas ir jie nuėjo pažiūrėti. Tuo metu jie dar nežinojo, kad nušautas draudžiamas žvėris. Priėjęs pamatė, kad yra nušauta lūšis. Jam atrodo, kad kaltinamasis ėjo pažiūrėti lūšies, nes jis turėjo parodyti. Ant gulinčios lūšies buvo uždėtas brezentinis antkaklis. L. K. aiškino, kad lūšis bėgo artyn. Jis buvo pasimetęs ir išsigandęs. Jis lūšies nenorėjo imti. Lūšį visi paliko ir nuėjo. Pagalvojo, kad jeigu jau mėtosi, tai ją pasiims ir nulups kailį. Jis pasiėmė gyvūną ir išsivežė. Pametė tvarte, o po medžioklės ją nulupo. Ant lūšies buvusią kilpą išmetė į ugnį. Su niekuo nesitarė. Policijos pareigūnai atvažiavo pas jį ieškoti lūšies. Iš pradžių jis nenorėjo jos atiduoti. Manė, kad kailį išdžiovins. Jam buvo paskirta administracinė nuobauda už lūšies paėmimą. Žino, kad negalima medžioti lūšies. Medžioklės metu lūšies nėra matęs. Sakoma, kad lūšys neprognozuojamos. Žmonės šneka, kad lūšis puola. Su L. K. medžioja apie 5 metus. Yra tekę girdėti, kad L. K. yra nušovęs kiaulę, bet sumaišyti gali kiekvienas. Iki šiol kaltinamasis nebuvo nušovęs to, ko negalima šauti (t. 3, b. l. 39–41).

Liudytojas V. G. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta kaip medžiotoją. 8 val. susirinko į eilinę medžioklę. Jis buvo medžioklės vadovas. Buvo su ginklu. Surašė visus medžiotojus. Buvo įrašytas ir L. K. Nežino kas stovėjo prie L. K. Medžioklė prasidėjo 9 val. Pirmame varyme buvo nušauta stirna. Antrame varyme buvo šūvis. Jis tuo metu stovėjo toliau, už pusės kilometro. Grįžęs į susirinkimo vietą išsiaiškino kas šovė. L. K. prisipažino, kad šovė. Tuo metu dar nebuvo žinoma kas nušauta. Paskui kažkas pasakė, kad nušautas žvėris panašus į lūšį. Tada grupelė medžiotojų pėsčiomis ėjo pažiūrėti į nurodytą vietą. Lūšis su dirželiu buvo pakelėje. Nuo susirinkimo vietos lūšis buvo už 200 metrų, o nuo linijos, kur stovėjo medžiotojai – už 10 metrų. Linija buvo ant kelio. Lūšis gulėjo gal iki 10 metrų atstumu nuo kelkraščio. Nuo kelio lūšis gerai matėsi, nes kelias eina truputį žemiau, tada aukštyn ir kelkraštis yra aukščiau. Linijoje stovintis medžiotojas negali vaikščioti, negali eiti į priekį. Jis gali tik truputį pasislinkti, gal per žingsnį. Mano, kad L. K. turėjo nuo linijos pažengti žingsnį ar tris ant kalniuko, kad jam pagerėtų matomumas ir kad šūviui išlaikytų 30 laipsnių kampą. Pamatęs lūšį jis apsisuko ir grįžo atgal, nes suprato, kad padaryta klaida. Gamtosaugai apie nušautą lūšį nepranešė. Galvojo, kad reikia nubausti medžiotoją būrelio viduje. Po lūšies apžiūros, medžioklė vyko toliau. Jis kaltas, kad neįrašė į medžioklės lapą, kad nušauta lūšis. L. K. buvo pasimetęs. Matėsi, kad žmogus ne toks kaip įprastai. Jis neklausė šio dėl kokių priežasčių jis šovė. Anksčiau su L. K. probleminių reikalų medžioklėje nebuvo. Jie tik juokaudavo, kad žmogus tankiai nepataiko. Ikiteisminio tyrimo metu negalėjo sakyti, kad L. K. yra anksčiau šovęs į gyvūnus, kurių negalima medžioti. Pareigūnai galėjo ne taip užrašyti. Yra girdėjęs, kad lūšis šunį papjovė. Kad lūšis žmogų puolė – nėra girdėjęs. Sužeistas šernas gali pulti žmogų, jis yra labai pavojingas. Kiaulė su paršiukai gali būti labai pavojinga. Nėra girdėjęs, kad vilkas pultų žmogų. Pamačius lūšį gali sudrebėti, kadangi tai nematytas gyvūnas (t. 2, b. l. 41–43).

Iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsintų liudytojo V. G. parodymų, duotų 2017 m. lapkričio 7 d. liudytojo apklausos metu nustatyta, jog nuėję lūšį rado negyvą, gulinčią ant kranto, šalia keliuko, apie 4 metrai nuo keliuko (t. 1, b. l. 199–200).

Liudytojas E. K. parodė, kad L. K. yra jo tėvas. Medžioklėje buvo medžiotojo svečio teisėmis. Nieko nematė, tik girdėjo šūvį. Po šūvio sulaukė kol išeis varovai. Eidamas pro šalį matė, kad kažkas nušauta. Kai susirinko prie automobilių, sužinojo iš medžiotojų, kad nušauta lūšis. Jis gyvūno nėjo žiūrėti, o liko prie automobilio. Iš kitų medžiotojų sužinojo, kad lūšį nušovė tėtis. Nesiaiškino kodėl tėvas nušovė lūšį. Namuose tėvas pasakė, kad lūšį nušovė netyčia. Jis buvo susinervinęs. Krimtosi dėl įvykio (t. 3, b. l. 43–44).

Iš BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsintų liudytojo E. K. parodymų, duotų 2018 m. rugpjūčio 9 d. liudytojo apklausos metu nustatyta, jog po to šūvio, varovams pasitraukus į kelią, jis nuėjo iki tėvo ir pamatė maždaug už 4 metrų nuo tos vietos kur buvo jo tėvas, nušautą lūšį. Tėvas paaiškino, kad lūšis iššoko netikėtai ir jis netyčia ją nušovė (t. 2, b. l. 84–85).

Liudytojas K. A. M. parodė, kad su L. K. nuo 1993 ar 1994 metų kartu važinėja medžioti. Jų būrelis labai tvarkingas. Įvykio dieną buvo planinė medžioklė. Jis buvo kraštinis, nuo kaltinamojo į kairę pusę. Jis buvo 300–400 metrų nuo įvykio vietos. Už jų medžiojo kitas būrelis, kuriame buvo keli šūviai. Pas save taip pat girdėjo šūvį, tačiau nieko nematė. Nežinojo kas buvo nušauta. Tik važiuojant namo iš L. K. sužinojo apie įvykį. Jis sakė, kad prieš akis iššoko lūšis ir jis ją nušovė. Kaltinamasis buvo susikrimtęs, gailėjosi. Matėsi, kad jis ne toks kaip įprastai. Jis niekada negalvojo, kad lūšis gali iššokti (t. 3, b. l. 44).

Liudytojas R. S. parodė, kad L. K. yra jo pažįstamas. Jie jau daug metų medžioja viename kolektyve. Vyko medžioklė, kurios metu jis buvo medžiotojas. Linijoje jis buvo užflangavęs kraštinis, kairiame flange. L. K. prie jo šalia nestovėjo. Po varymo susirinko ant miško kelio ir paklausė kas ką šovė. L. K. pats pasakė, kad nušovė lūšį. Jis buvo priėjęs prie lūšies, gulinčios prie kelio, ir ją matė. Ji nuo linijos gulėjo už 5–15 metrų. Ji gulėjo ant kalniuko. Lūšį matė ir G. G., V. G., E. Č., dar lyg ir P. S. bei T. T. Kartu turėjo eiti ir L. K., kadangi kitaip jie nebūtų radę jos. L. K. nieko neaiškino. Kažkas jo paklausė kodėl jis taip pasielgė, ir jis atsakė, kad nė pats nežino kodėl čia jam taip užėjo, kad šovė į lūšį. Kalbos apie tai, kad lūšis puolė, kad netyčia į ją pataikė, nebuvo. L. K. buvo kažkiek susijaudinęs. Nėra girdėjęs, kad lūšis pultų žmogų (t. 3, b. l. 44–45).

Liudytojas T. T. parodė, kad pažįsta L. K. Medžioklėje buvo varovu. Antro varymo metu buvo nušauta lūšis. Šūvių girdėjo ne vieną, nes šalia yra kitas medžiotojų klubas. Kai einama per mišką, šūvių neina sugaudyti. Stovint linijoje šūvius eina geriau girdėti. Kai visi susirinko į vieną vietą, E. Č. paklausė kas šovė, nes buvo šūvis. Kaltinamasis pasakė, kad jis šovė. Tada vyrai ėjo žiūrėti. Jis irgi ėjo pažiūrėti, tik atskirai nuo kitų. Lūšį matė iš 10–15 metrų atstumo. Prie jos nebuvo priėjęs ir jos nečiupinėjo. Tai buvo pilkas gyvūnas. Negali pasakyti kokiu atstumu iki kelio gulėjo lūšis, kadangi prie pat jos priėjęs nebuvo. L. K. jam neaiškino kodėl šovė (t. 3, b. l. 45–46).

Liudytojas R. Č. parodė, kad su kaltinamuoju yra pažįstami, nes nuo 2004 m. kartu medžioja. Įvykio metu buvo linijos krašte, stovėjo antras ar trečias nuo krašto, gana toli nuo L. K. Po įvykio tik kitą dieną sužinojo apie nušautą lūšį. Jam sekmadienį paskambino Z. M., kuris medžioklėje buvo netoli jo, ir viską papasakojo. Jis minėjo kas nušovė lūšį. Medžioklės dieną kažkas šnekėjo apie nušautą katę, bet viskas tuo ir pasibaigė. Jis nematė lūšies nei gyvos, nei mirusios. Medžioklės metu, jei nesi linijoje ir nelauki žvėries, šautuvas turi būti atlenktas. Laukiant žvėries šautuvu negalima makaluoti, mėtytis į šonus. Reikia stovėti ramiai. Šautuvas turi būti užstatytas „ant saugiklio“. Kai ateina žvėris, jeigu jis medžiojamas, nuleidi saugiklį, prisitaikai ir šauni. Turi būti 30 laipsnių kampas. Prieš šaunant reikia įsitikinti, ar žvėris medžiojamas, ar tą dieną jį galima medžioti. Išsigandus gal ir galima iššauti. Lūšies nėra matęs. Jo joks žvėris medžioklės metu nėra užpuolęs (t. 3, b. l. 68–69).

Liudytojas V. J. parodė, kad su kaltinamuoju daug metų medžioja viename būrelyje. Medžioklės vadovu buvo V. G. Jis medžioklėje buvo medžiotoju. Stovėjo pačiame gale – flange, o kaltinamasis – kitame gale. Kas stovėjo šalia jo – neprisimena. Medžioklės metu yra linija, o jos šonuose yra flangai. Medžiotojai traukia žetonus su numeriukais ir pagal ištrauktus numerius eina stoti į vietas. Medžioklės metu kvartalas buvo didelis. Buvo išsimetę. Tą dieną buvo ne vienas varymas. Po varymo kai buvo nušauta lūšis buvo dar vienas varymas. Stovint linijoje ginklas turi būti užtaisytas, nukreiptas į apačią arba į viršų. Medžioklėje yra elgesio taisyklės. Varovai apsirengę, šunys su specialiais ženklais. Viskas yra matoma. Yra signalai, yra rėkiama miške. Pamačius žvėrį, jį reikia įvertinti ir tik tada šauti. Bet kartais būna momentų, kai įvertinti neįmanoma. Po medžioklės jie nebuvo susirinkę, nes daug kas išsivažinėjo. Žiemą, kai baigiasi medžioklė, medžiotojai, kurie stovi flanguose, išsivažinėja, nes daro taip vadinamus „vertimus“. Jie pravažiuoja per kitus kvartalus, pasižiūri pėdsakus, pasižiūri kokia yra situacija. Vadovas pasako ką daryti ir kolektyvas važiuoja. Jis įvykio dieną nieko nematė. Nebuvo jokios kalbos apie nušautą lūšį. Viską sužinojo, kai jam paskambino G. G. ir pasakė, kad pas jį daroma krata dėl lūšies. Jis tik po dviejų dienų nuvažiavo į įvykio vietą pasižiūrėti. Jis miške yra matęs lūšį ir ne vieną kartą. Lūšis yra praėjusi ir pro jį, ir pro jo kolegą. Jis neišsigando, nes jie stovėjo už 20–30 metrų, o ji praėjo per vidurį. Be to, ten krūmynų nebuvo, todėl viskas labai gerai matėsi. Jis matė vilką ir šovė į viršų, nes tuo metu šautuvas buvo nukreiptas į viršų, kadangi jį vilkas puolė. Taip pat gali pulti ir lūšis. Apie tai yra daug informacijos. Kai lūšis šoka, atstumas yra nemažas. Šunys lūšį išvijo. Iš baimės bet kas galėjo šauti. Praktiškai lūšis gali užpulti žmogų, o jeigu ją vijosi šunys, tai visokių galimybių galėjo būti. Mano, kad žmogus šovė nepiktybiškai, o gindamasis. Tikrai gali išsigąsti. Atstumas nuo jo iki miško buvo mažas, pora metrų (t. 3, b. l. 69–71).

Liudytojas P. S. parodė, kad su kaltinamuoju yra daug metų pažįstami, nes kartu medžioja. Medžioklės metu stovėjo kitame kampe – flange. Prieš varymą juos sustatė medžioklės vadovas. Jie žetonų netraukė. Nuo tos vietos, kur buvo nušauta lūšis, jie susirinko tolėliau, galėjo būti apie 200 metrų. Kažkas pasakė, kad yra nušautas žvėris. Smalsumo genamas nuėjo pasižiūrėti ir pamatė nušautą lūšį. Ji gulėjo ant šono. Iki lūšies buvo priėjęs 5–6 metrų atstumu. Antkaklio ant lūšies nepastebėjo. Gyvūnas buvo pilkas. Lūšies ėjo pažiūrėti kartu ir E. Č., G. G., V. G., R. S.. Neprisimena, ar ėjo T. T. Iš karto niekas nesakė kas nušovė lūšį, tik vėliau paaiškėjo, kad tai L. K. Pažiūrėję susėdo į automobilius ir važiavo medžioti toliau. Niekas nekalbėjo ir nesiaiškino kodėl L. K. nušovė lūšį. Kai pasibaigia medžioklė, galinis eina ir surenka visus. Visi susirenka į vieną vietą. Vadovas sprendžia kada medžioklė baigiasi. Prieš atliekant šūvį turi aiškiai matyti taikinį ir kas už jo, kad būtų saugus šūvis. Lūšies medžioklėje niekada nėra sutikęs. Nėra girdėjęs, kad lūšis pultų žmogų (t. 3, b. l. 71–72).

Liudytojas O. S. parodė, kad su kaltinamuoju medžioja viename klube. Yra geri pažįstami. Varymo metu stovėjo linijoje ties viduriu. L. K. nuo jo stovėjo toliau į kairę pusę. Stovėjimą išdėstė vadovas. Jis nieko nematė, tik girdėjo vieną šūvį. Šalia medžiojo (duomenys neskelbtini) būrelis, todėl nebuvo įsitikinęs, kad šovė jų būrelio medžiotojas. Pasibaigus varymui tolimiausias medžiotojas surenka visus ir visi susirenka į vieną vietą. Pasibaigus varymui, sprendžiama ką daryti toliau. Ne visą laiką susirenkama po medžioklės. Kartais nebūna dėl ko rinktis. Pasibaigia varymas ir visi išsivažinėja. Jeigu reikia doroti nušautą žvėrį, tuomet jį vežasi į aikštelę. Po lūšies nušovimo dar buvo keli varymai. Apie įvykį sužinojo tik rytojaus dieną arba pirmadienį iš V. J. Jis niekur nebuvo nuėjęs pažiūrėti, nes nežinojo, kad yra kažkas nušauta. Jis net negirdėjo, kad apie tai kas nors kalbėtų. Kai viskas išaiškėjo, sužinojo, kad lūšį nušovė L. K. Medžiotojas šautuvą turi laikyti pagal taisykles. Šautuvas turi būti laikomas „ant saugiklio“. Negalima linijoje blaškytis. Šautuvas turi būti nukreiptas į varymą, ne į šonus. Kai stovi linijoje nepasakyta kaip laikyti šautuvą. Stovint linijoje kiekvieno asmeninis reikalas kaip laikysi šautuvą – nukreipęs aukštyn ar žemyn. Tik, kad ne į draugą. Šauti galima į aiškiai matomą taikinį. Medžioklės metu lūšies nematė. Jis matė grybaujant ir tik iš toli. Iš pradžių manė, kad tai stirna. Pakalbėjus su draugais paaiškėjo, kad tai galėjo būti lūšis, nes ji kaip tik toje vietoje laikydavosi. Pamačius lūšį iš 5 metrų atstumo gali ir krūptelėti. Konkretaus atvejo nežino, kad lūšis būtų žmogų puolusi (t. 3, b. l. 72–73).

Liudytojas Z. M. parodė, kad su kaltinamuoju susitinka medžioklėse. Medžioklėje dalyvavo, bet daug ko nematė. Daug ko neprisimena, todėl tikslinga remtis ikiteisminiame tyrimo medžiaga. Apie šią istoriją sužinojo tik po kelių dienų. Varymo metu buvo medžiotoju. Nestovėjo šalia kaltinamojo. Prieš stojant į liniją traukiami numeriai. Pagal ištrauktą numerį eini stoti į savo vietą. Negali pasakyti, ar šiuo atveju traukė numeriukus. Kartais medžioklės vadovas pasako kas kur stovės. Stovint linijoje negalima keisti stovėjimo vietos. Šautuvas gali būti užtaisytas, bet turi būti „ant saugiklio“, vamzdžiai turi būti žemyn arba į viršų. Medžiotojas turi tiksliai matyti į ką šaus. Po varymo visi susirenka į vieną vietą ir tariasi kur važiuos. Negirdėjo, kas buvo kalbama po varymo, nes buvo atbėgęs kaimynų šuo ir jis su vaiku užsiminėjo su šunimi. Neprisimena, ar po lūšies nušovimo dar buvo daugiau varymų. Mano, kad iš medžioklės išvažiavo anksčiau. Lūšies jam nėra tekę matyti. Konkretaus atvejo nežino, kad lūšis būtų ką užpuolusi. Bet jis mano, kad taip gali būti (t. 3, b. l. 73–74).

Liudytojas R. Š. parodė, kad su kaltinamuoju susitinka medžioklėse. Jis nieko nematė, nes tame varyme varė. Pasibaigus varymui visi susirinko ir vyko į kitą vietą. Jis po varymo nieko nesužinojo. Jų ekipaže niekas nieko nekalbėjo. Jeigu varovai išeina tiksliai, jie išeina ant linijos. Pagal taisykles turėjo sueiti į vieną vietą. Jis po varymo išėjo už kilometro. Po varymo susirenka į vieną vietą, sėda į savo ekipažus ir važiuoja toliau. Kad buvo nušauta lūšis, sužinojo po kažkiek laiko. Tikrai ne tą pačią dieną ir ne kitą. Medžioklės metu šautuvas turi būti neužtaisytas. Tik atsistojus į poziciją leidžiama užtaisyti ginklą. Prieš atliekant šūvį medžiotojas turi pažiūrėti į ką šaus. Medžioklės metu lūšies nėra sutikęs. Jam nėra tekę girdėti, kad lūšis pultų žmogų (t. 3, b. l. 74).

Liudytojas R. S. parodė, kad su kaltinamuoju kartu medžioja. Medžioklės metu buvo linijoje medžiotoju. L. K. stovėjo nuo jo toli. Jis nematė kas nušovė, ką nušovė ir nebuvo nuėjęs pažiūrėti. Po medžioklės grįžo namo. Kad lūšis nušauta, sužinojo po medžioklės iš kitų medžiotojų. Nežino kas jam tai pasakė. Tuomet nebuvo pasakyta kas lūšį nušovė. Stovint linijoje šautuvas turi būti užtaisytas. Prieš atliekant šūvį medžiotojas turi įvertinti savo galimybes ir užtikrinti saugumo techniką. Lūšį matė tik zoologijos sode. Miške, medžioklės metu, lūšies nėra matęs. Jeigu būtų grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, jis šautų į lūšį (t. 3, b. l. 74–75).

Liudytojas I. O. parodė, kad su kaltinamuoju yra pažįstami, nes medžioja viename būrelyje. Medžioklėje buvo medžiotoju. Jis yra medžiotojas selekcininkas. Jis per medžioklę nušovė stirną. Jis su kitu būrelio nariu išvažiavo į lupyklą šią lupti. Jie išvažiavo greičiau iš medžioklės, nes jo draugas 14 val. turėjo būti namuose. Daugiau varymuose nedalyvavo. Apie nušautą lūšį sužinojo kitą savaitę ar net per kitą medžioklę. Jam pasakė, kad lūšį nušovė L. K. Stovint linijoje ginklas turi būti nukreiptas prieš save, su juo negalima mosuoti. Ginklas turi būti užtaisytas. Jeigu išeina žvėris, priimi sprendimą ir šauni, arba žvėrį paleidi. Prieš atliekant šūvį medžiotojas turi identifikuoti žvėrį ir priimti sprendimą, ar žvėris medžiojamas, ar turima licenzija. Medžiotojas yra paruoštas asmuo, išlaikęs egzaminą. Jis turi turėti žinių ir praktikos. Lūšies medžioklėje nėra matęs. Yra matęs tik pėdas. Nežino atvejo, kad lūšis būtų puolusi žmogų, bet internete informacijos apie tai yra. Visada yra tikimybė, kad žvėris puls. Žmogus gali išsigąsti (t. 3, b. l. 75–76).

Liudytojas E. Č. parodė, kad yra neetatinis gamtos inspektorius. Tą dieną medžiojo visi: būrelio pirmininkas, pavaduotojas ir visa taryba. Medžioklėje buvo pats kairinis. Jo numeris buvo 3 ar 4. Neprisimena kas stovėjo prie jo. Už jo, per keliuką, medžiojo (duomenys neskelbtini) medžiotojai. Pasibaigus varymui grįžo prie automobilių. Šūvio jis negirdėjo. Priėjus prie automobilių prasidėjo šnekos, kad yra nušauta lūšis. Su P. S. nuėjo pažiūrėti. Lūšis buvo raina ir su ilgomis kojomis. Antkaklio ant lūšies nematė. Kraujo taip pat nematė. Lūšis gulėjo nuo kelio 3–5 atstumu. Gal truputį toliau. Pažiūrėję grįžo atgal prie automobilių. Tada jam paskambino sutuoktinė ir pasakė, kad karvė susipynė į lenciūgus. Jis sėdo į automobilį ir išvažiavo namo. Kas nušovė lūšį sužinojo tik tada, kai pas G. padarė kratą. Vienas iš vyrų, tikriausiai O. S., paskambino ir pasakė. Jis yra matęs lūšį Rusijoje. Mano, kad lūšis gali pulti, nes tai baisus žvėris. Lūšies iš 5 metrų atstumo buvo galima išsigąsti. Yra tekę girdėti, kad lūšis puola žmogų, prakanda kaklą. Tai matė per Discovery. Jankų, Višakio Rūdos medžiotojai dejuoja, nes prisiveisė lūšių. Jos atsivedė kačiukų, išvaikė visas stirnas iš miško. Jei medžiotų lapę, tai taikytų žemiau galvos į sprandą arba į priekinę mentę, kad mažiau pažeistų (t. 3, b. l. 88–90).

Liudytojas V. R. parodė, kad su L. K. bendrauja medžioklės metu. Nieko nematė medžioklės metu, nes buvo flange. Kartu su juo buvo I. O., kuris buvo už jo. Jie buvo dviese. Šūvį girdėjo. Kai baigėsi varymas, jis atvažiavo po 10 ar 15 min. Tada visi jau sėdėjo savo automobiliuose ir ruošėsi važiuoti į kitus plotus. Apie nušautą lūšį sužinojo tik apie pietus, pirmadienį arba tik kitą savaitę. Medžioklės metu jam yra tekę sutikti lūšį. Naktį išlipus iš bokštelio kažkas pradėjo kniaukti kaip katinas. Į lūšį tada nešovė, nes ji nevalgoma. Jeigu nori išsaugoti gyvūno kailį, šauni į akį. Tada naudojama optika, kad nesugadinti mėsos. Dar priklauso ir nuo atstumo. Jeigu iš arti, bandoma šauti palei ausį, į sprandą. Taip šaunama, kad liktų kuo daugiau sveikos mėsos (t. 3, b. l. 90).

Liudytojas E. P. parodė, kad L. K. pažįsta kaip klubo narį. Medžioklės metu buvo medžiotoju. Stovėjo linijoje. Negali pasakyti kas stovėjo šalia jo. Tą pačią dieną apie nušautą lūšį negirdėjo. Išgirdo tik kitą savaitę. Jam paskambino draugas ir pasakė, kad medžiotojų portale yra informacija, jog (duomenys neskelbtini) klube buvo nušauta lūšis. Medžioklės metu lūšies nėra matęs. Jeigu šaunama iš lygiavamzdžio, kailio neišsaugosi. Neįsivaizduoja, kad varominėse medžioklėse galima šauti į trofėjų. Trofėjų reikėtų rinktis atskirai. Norint išsaugoti kailį, reikėtų šauti graižtviniu šautuvu. Šratai subjauroja kailį. Šautuvas gali būti ir kombinuotas. Į medžioklę vežasi vieną šautuvą. Būna, kad medžiotojai vežasi ir du šautuvus (t. 3, b. l. 90–91).

Liudytojas V. O. (V. O.) parodė, kad L. K. pažįsta kaip medžiotoją. Medžioklės metu buvo varovu. Žvėrių jis nematė. Girdėjo tik vieną šūvį. Žino, kad medžioklės metu buvo kažkas nušauta. Apie nušautą lūšį sužinojo po savaitės. Galėjo būti kaip nurodyta ikiteisminio tyrimo metu. Neatsimena ar jam viską pasakojo E. P. Negali patvirtinti parodymų, kad link E. P. atbėgo lūšis. Gal E. P. matė lūšį, o gal ten buvo zuikis. Zuikis panašus į lūšį, tokio paties dydžio (t. 3, b. l. 91–92).

Iš BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsintų liudytojo V. O. parodymų, duotų 2018 m. birželio 6 d. liudytojo apklausos metu nustatyta, jog kartu su draugu E. P. jo automobiliu „Opel Frontera“ atvyko į medžioklę (duomenys neskelbtini). Tos dienos medžioklės vadovas buvo V. G. Nepamena kas šios medžioklės metu pildė medžioklės lapą ir ataskaitą. Jis medžioklės lape pasirašė prieš medžioklę. Tos dienos medžioklė buvo varominė, kiek pamena galėjo būti atlikti 5 ar 6 varymai visos medžioklės metu. Kiek jam žinoma, rytinio, vieno iš varymo metu, kuriuo varymo nepamena, buvo nušauta lūšis, jis tuo varymu buvo varovas, tačiau nurodyti, kokie medžiotojai stovėjo greta negali, nes kiekvieno varymo metu keitėsi tiek jo, tiek ir kitų medžiotojų pozicijos. Šios medžioklės metu nei vieno šūvio neatliko ir nieko nesumedžiojo ir kiek pamena, šios medžioklės metu niekas nieko daugiau nesumedžiojo. Po vieno iš rytinio varymo E. P., jam pasakė, kad jam būnant medžiotoju priekinėje linijoje link jo atbėgo lūšis, jam surikus, lūšis pakeitusi krypti, nubėgo link L. K. pusės, kuris taip pat buvo medžiotojas, ir iškart po to, iš L. K. pusės, išgirdo šūvį. Kadangi toje pusėje daugiau medžiotojų nebuvo tai E. P. suprato, kad tą šūvį atliko L. K. Po šio varymo tarpusavyje medžiotojai kalbėjo, kad L. K. nušovė lūšį, tačiau iš ko konkrečiai tai išgirdo nepamena. Su pačiu L. K. jis nei po to varymo, nei po medžioklės apie tai, kad buvo nušauta lūšis nesikalbėjo. Nušautos lūšies nematė ir nežino kas ir kur nušautą gyvūną padėjo (t. 2, b. l. 64–65).

Liudytojas A. J. V. parodė, kad L. K. pažįsta kaip medžiotoją. Linija gali būti 400 metrų, gali būti ir trumpesnė. Tą varymą buvo linija ir keliukas. Medžioklės metu buvo medžiotoju. Stovėjo pačiame krašte antras nuo krašto. Jis stovėjo ant keliuko, buvo užflangavęs. Į varymo pabaigą pasigirdo šūvis. Kol pasibaigus varymui atėjo, medžiotojai jau buvo susirinkę. Ėjo apie 10 minučių ir daugiau. Kažkieno paklausė ką sumedžiojo, bet jis nežinojo. Nuėjo į automobilį. Su juo buvo dar vienas medžiotojas. Nusprendė papietauti. Bepietaujant įsišnekėjo ir sužinojo, kad L. K. nušovė lūšį. Tada apie nušautą lūšį sužinojo visi. Jaunystėje buvo sutikęs miške lūšį. Žvėrį pamatė kelkraštyje už kokių 8 metrų. Lūšis stovėjo, o jis pravažiavo (t. 3, b. l. 92).

Liudytojas M. B. parodė, kad L. K. pažįsta kaip klubo narį. Medžioklės metu buvo medžiotoju. Neatsimena kur jis stovėjo. Į medžioklės pabaigą girdėjo kaip kažkas kalbėjo apie galimai nušautą lūšį. Medžioklės metu lūšies nėra sutikęs (t. 3, b. l. 92–93).

Specialistas P. A. parodė, kad lūšis veisia ir augina nuo 2007 metų. Nuo tada ir stebi jų elgseną ne tik nelaisvėje, bet ir laisvėje. Yra Stambiųjų plėšrūnų darbo grupėje prie Aplinkos ministerijos dėl apskaitos metodikos pildymo. Jis girdėjo apie šį įvykį. Lūšis varyminės medžioklės metu buvo išgąsdinta. Ji paprasčiausiai bėgo lauk. Tai yra ta rūšis, kurią medžiotojai naikina. Medžiotojai lūšį naikina kaip konkurentą. Gaunasi paradoksas, nes medžiotojai sako, kad lūšys ir vilkai išnaikina stirnas ir kiškius, bet stirnų limitas kasmet vis didėja. Sumedžiojamas stirnų skaičius pagal statistiką kiekvienais metais vis didėja. Lūšis – tai yra prieblandų gyvūnas. Tai yra tas gyvūnas, kuris medžioja pritemus ir paryčiui. Ji gali būti aktyvi ir dieną, bet dieną ji slepiasi, miega. Tai priklauso nuo metų laiko. Ji žiemos metu dieną yra aktyvesnė, nes mažiau maisto ir t. t. Lūšis poruojasi vasarį–kovą. Patelės lytiškai subręsta trečius metus, o patinai gali būti subrendę antrais metais. Patelė irgi gali antrais metais jau vesti, tačiau reproduktyviausia yra penktais–dešimtais metais. Patelė vaikinga yra 60 dienų. Laisvėje patinas palikuonių auginime nedalyvauja. Nelaisvėje – dalyvauja. Nelaisvėje net gi neša maistą. Lūšys negyvena šeimomis. Jos gyvena pavieniui, tik patelė gali vedžioti kačiukus iki 2 metų. Laisvėje patelių ir patinų teritorija skiriasi, ji gali persidengti. Laisvėje patelė patino vengia, nes patinas, ypatingai svetimas, gali nužudyti kačiukus. Tada patelė vėl surujos ir vėl gali poruotis. Ji gali atsivesti nuo 1 iki 5 kačiukų. Lietuvoje tikrai nežinoma atvejų, kad lūšis būtų užpuolusi žmogų. Visame pasaulyje nėra užfiksuota, kad būtent Eurazijos lūšis būtų atakavusi žmogų laisvėje. Patelė su vaikais gali sušnypšti, pagrasinti su letena, bet ne pulti. Yra stereotipas, kad lūšis iš kažkur šoka aukai ant kaklo, bet ji to nedaro. Rygos zoologijos sode išvežimui gaudoma lūšis narve nukrito nuo pakylos ir susilaužė stuburą. Lūšis į medį priekiu įlipa, o užpakaliu išlipa. Ji nešokinėja. Ji yra per sunki, kad galėtų šokinėti. Žemės trauka šį gyvūną veikia. Iš aukštai iššokęs ji susilaužytų. Laisvėje jo stebėtos lūšys įlipdavo į medžiotojų bokštelius pasižiūrėti, bet ji jokiu būdu nešokinėja iš labai aukštai. Lūšis iš 10 metrų aukščio žemyn nešoks. Lūšis ne taip medžioja. Ji tyko, sėdi, gali pasilipti ant išvartų, ant kelmo, ant kažko, kur aiškiau matytų aplinką ir tada šoktų. Lūšis ne kiaunė ir ne voverė, ji po medžius nešokinėja. Tai tik stereotipas. Lūšis į medį lipa tada, kada jai nesaugu ant žemės. Jis yra matęs tik mažiuką kačiuką, kada jis bežaisdamas įliuoksėjo į pušis. Šiaip lūšis vieno vilko nebijo, jie vienas kito neliečia, bet jeigu būtų vilkų gauja, lūšis gali įsliuogti į medį ir ten laukti kol praeis pavojus. Ji ne vilkas. Jeigu vilkas gali nualinti gyvūną, nes turi daug ištvermės, tai lūšis to nedaro, nes ji neturi tiek ištvermės. Lūšis gali vytis 100–200 metrų, bet jeigu nepavijo, ji nieko nebedaro. Kol lūšis papjautų vieną danielių, uždustų. Jeigu lūšis tuo momentu padarė, tai padarė, bet jeigu nepadarė, tai palieka ir eina toliau. Kai lūšis paleisdavo į laisvę, uždėdavo antkaklius. Antkaklis parodo, kad lūšis išveista nelaisvėje. Net ir nelaisvėje laikomi gyvūnai netampa naminiais. Jie visi yra laukiniai gyvūnai, tik laikomi nelaisvėje. Lūšys, tiek išveistos laisvėje, tiek nelaisvėje, elgiasi analogiškai. Nėra naminių lūšių. Tai yra laukinis gyvūnas, tik išveistas nelaisvėje. Be to, jos praeina adaptacijos periodą, kai mokomos. Tie gyvūnai nemato žmonių, jie adaptuojami gyvena ten, kur niekas nesilanko. Adaptacijos metu jie nėra šeriami taip, kaip nelaisvėje laikomi gyvūnai. Maisto primetama ilgam laikui ir prie to gyvūno niekas neina. Lūšis nėra sinantropinė rūšis, kuri priklauso nuo žmogaus. Jeigu kalbėti apie Lietuvą, tai Lietuva yra urbanizuota. Didelių atstumų, kad negyventų žmonės, nėra. Lūšies teritorija pakankamai didelė. Visi gyvūnai Lietuvoje kažkokiu tai būdu susiliečia su žmogumi. Lūšis labai prastai užuodžia. Visi katinai labai prastai užuodžia. Jeigu lūšims numeti pašaro, jos ilgai ieško, braido ir užeina. Jos labai gerai girdi. Jūs niekada neprieisite prie lūšies, kad ji jūsų neišgirstų. Ir ji labai gerai mato. Lūšies galima nepastebėti. Jeigu vilkui kažkas sutraškėjo miške, tai jis pabėgo. Kaip analogą galima palyginti elnius ir briedžius. Jeigu elnią pajudintum miške, jis bėgtų į lauką. Briedis nepuola bėgti, jis elgiasi žymiai lėčiau. Jei vasarą voljere reikia surasti lūšį, tai ji įlenda į žoles ir mes jos nerandame. Lūšis tupiasi, pasislepia, įlenda į krūmus ir tupės tol, kol beveik ant jos užlipsi. Tada ji šoks ir pabėgs. Lietuvoje žmonėms pavojingų gyvūnų nėra. Miške kampo nėra, todėl gyvūnas pabėgs. Kai kalbama apie pavojų, reikia iškelti kitas sąlygas. Pavyzdžiui, briedžio patelė labai pavojinga, jeigu ji yra su vaiku. Ji pati iš savęs agresijos žmogui nerodo. Pasaulyje yra žinomi trys žinduoliai, kurie žmogų mato kaip auką. Tai yra amūrinis tigras, baltasis lokys ir grizlis. Šie gyvūnai gali persekioti žmogų su tikslu jį sumedžioti. Taurusis elnias nėra pavojingas žmogui. Kai kalbame apie voljerą, įsivaizduokite, kad laukinis gyvūnas yra įvarytas į rėmą. Viskas vyko voljere. Laisvėje niekada elnias nėra užpuolęs nė vieno žmogaus. Laisvėje aplamai joks gyvūnas nėra užpuolęs žmogaus. Šernas žmogaus puolęs nėra, bet gynęsis – yra. Reikia nemaišyti dviejų dalykų. Kai kalbame, kad puolė, tai reiškia, kad gyvūnas tikslingai atakavo žmogų. Taip pas mus gyvūnai nedaro. Pas mus nėra potencialiai pavojingų gyvūnų žmogui. Jeigu šnekėtume apie vapsvas, ir jos žmogaus nepuola. Jos gina teritoriją, kai žmogus lenda prie lizdo. Puolančių žmogų gyvūnų Lietuvoje nėra. Ginančių teritoriją, ginančių vaikus – taip. Pavyzdžiui, į Katinų kaimą atėjo sužeista lūšis ir pradėjo gaudyti naminius gyvūnus. Tas gyvūnas atėjo prie namų ir pradėjo gaudyti naminius gyvūnus, bet jokiu būdu jis nelietė nė vieno žmogaus. Jis gaudė vištas, katinus. Jam buvo išlaužta priekinė koja. Lūšis svėrė tik 12 kg. Ji nekėlė pavojaus žmonėms. Katinų kaimas yra viduryje miško, o sodybos be tvorų. Kadangi lūšis nebegalėjo pasigauti gyvūnų, ji gaudė tik naminius gyvūnus ir nesukėlė jokio pavojaus žmogui. Jeigu medžiotojas bijo gyvūno, tai nėra normalu, kad jis yra miške. Lietuvos zoologijos sodo žinduolių skyriaus vedėja A. G. yra Zooloogijos sodo specialistė, bet ne tų gyvūnų. Straipsnis, kurį pagarsino gynėjas, yra visiškas „popsas“. „Delfi“ nėra ta spauda, kurią galima cituoti. Yra žurnalai, kuriuos galima cituoti, todėl kad ten pateikiami moksliniai darbai. G. P. yra po insulto, bet jis nėra miręs. Jis yra neįgalus (t. 3, b. l. 114–119).

Iš BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsintų specialisto G. P. parodymų, duotų 2017 m. lapkričio 8 d. liudytojo specialisto paaiškinimų metu nustatyta, jog jis yra Lietuvos Respublikos vyresnysis medžioklės trofėjų ekspertas. Yra Lietuvos medžiotojų sąjungos (duomenys neskelbtini) valdybos pirmininkas ir šios sąjungos yra įtrauktas į medžioklės trofėjų ekspertų sąrašą. Pagal Aplinkos apsaugos ministro įsakymą jis su kitais ekspertais kiekvieną pavasarį kartu su gamtos apsaugos darbuotojais vykdo pavasarinių medžioklės trofėjų apžiūras. Surašo apžiūrų protokolus, kuriuos perduoda Aplinkos apsaugos departamentui. Jis apžiūrėjo gyvūno kailį. Gali pasakyti, kad tai yra Europinės lūšies kailis. Kailis yra šviežiai – kelių dienų bėgyje – nuimtas nuo gyvūno. Tai sprendžia iš konsistencijos, kailio minkštumo, kvapo. Tai yra suaugusios lūšies kailis. Pagal dydį – ne jaunesnio nei metai amžiaus patino. Tikslaus amžiaus nustatyti neina, tik galima konstatuoti, kad tai pilnai suaugusios lūšies kailis. Tai patino kailis, kadangi pilvo srityje nėra spenelių. Apžiūrėjus kailį be kulkų paliktų žymių daugiau jokių pažeidimų nematyti, kailis gražus, normalios sveikos lūšies. Tai yra sumedžiotos lūšies kailis. Lūšis buvo sumedžiota pašovus ją iš dešinės pusės į krūtinės sritį. Tą rodo kailyje esančios skylės tiek dešiniame šone, tiek kairiame. Pagal kulkos įėjimo, išėjimo pėdsakus mato, kad kulkos įėjusios iš dešinės pusės, o išėjusios per kairę pusę. Dešiniame šone yra 7 įėjimo skylės, iš kurių viena apie 18 mm diametro, o kitos apie 8 mm diametro. Kairiame šone yra 4 kulkų išėjimo skylės, iš kurių viena taip pat apie 18 mm diametro, o kitos apie 8 mm diametro. Šūvio pėdsakai yra keisti. Yra nedidelių kiauryminių skylių, kurios paliktos medžioklinio lygiavamzdžio šautuvo šratais. Pagal diametrą apie 7–8 mm dydžio šratais. Pagal šratų sklaidą šauta buvo iš arti, kadangi šratų paliktos skylės nenutolę viena nuo kitos, be to, šūvis kiauryminis. Mano, šauta į lūšį ne daugiau kaip iš 20–30 metrų atstumo. Šių nedidelių skylių diapazone yra viena didelė skylė, kuri panaši į paliktą lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo didesnio diametro kulkos paliktą skylę. Nemano, kad šauta du kartus, kadangi šūvio paliktos skylės yra toj pačioj vietoj – centre mažų skylių yra didelė skylė. Tad galėjo būti šauta vieną kartą savadarbiu medžioklinio šautuvo šoviniu, kurį sudarė didelis šratas (kulka) ir maži šratai. Gamykliškai tokie šoviniai nėra gaminami, bet kiti medžiotojai tokius šovinius darosi patys. Tai nėra draudžiama. Dar gal galėjo būti šauta iš dvivamzdžio medžioklinio šautuvo, šauta vienu kartu iš abiejų vamzdžių. Tokiu atveju girdėtųsi vienas šūvis. Tačiau tokius šūvius draudžia taisyklės ir paprastai niekas taip nemedžioja (t. 1, b. l. 105–106).

Iš BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsintų specialisto G. P. parodymų, duotų 2018 m. rugpjūčio 20 d. specialisto paaiškinimų metu nustatyta, jog papildomai paaiškina, kad jam buvo pateiktas apžiūrai lūšies kailis. Jį apžiūrėjęs jis galėjo pasakyti, kad vienoje lūšies kailio pusėje buvo kulkos įėjimo žymės, o kitoje išėjimo žymės. Kadangi apžiūrėjus kailį dešiniame šone yra 7 įėjimo skylės, o kairiame šone tik 4 išėjimo skylės. Jau logiškai aišku, kad šūvio įėjimo pusė buvo ta, kurioje kailio pusėje buvo daugiau skylių. Gyvūno dešinė ir kairė pusės yra skiriamos jiems stovint iš priekio, tai yra prieš galvą. Jis nepamena, kaip kailį apžiūrinėjo, dar pusės galėjo skirtis ir apvertus kailį kita puse. Anatomiškai yra priešingai, todėl teismo med. ekspertai galėjo ir priešingai tyrimo metu įvardinti puses (t. 1, b. l. 109).

2017 m. lapkričio 7 d. Kratos protokole nurodyta, kad krata atlikta pas V. G., adresu: (duomenys neskelbtini). Kratos metu nieko nerasta ir nepaimta (t. 1, b. l. 16–18).

2017 m. lapkričio 7 d. Kratos protokole nurodyta, kad krata atlikta pas G. G., adresu: (duomenys neskelbtini). Kratos metu rasta ir paimta: žvėries kailis, kuris įdėtas į plastikinį maišą, batų pora, ant kurių matyti dėmės panašios į kraują, trys plastikiniai maišai su dėmėmis panašiomis į kraują (t. 1, b. l. 38–40).

2017 m. lapkričio 8 d. Apžiūros protokole ir fotonuotraukose nurodyta, kad apžiūrėtas 2017 m. lapkričio 7 d. kratos metu iš G. G. paimtas žvėries kailis. Kailis panašus į lūšies. Jis yra nugaros srityje rudos, rusvos, pilkšvos spalvos, pilvo srityje balkšvos spalvos. Kailis su letenų, galvos, uodegos sritimi. Kailis ištisai perpjautas pilvo srityje. Apžiūros metu kailis iš išorinės pusės ir iš vidinės pusės įtrintas druska, prieš apžiūrą buvo susuktas ir įdėtas į krepšį. Kailio ilgis nuo nosies galiuko iki uodegos pagrindo yra 113 cm. Plotis krūtinėje, po pažastimi – 45 cm. Apžiūros metu pilvo srityje spenelių nerandama. Šonų srityje yra kailio pažeidimai – skylės. Dešiniame šone randamas 7 skylės, panašios į šautines, kulkų įėjimo. Viena skylė apie 18 mm skersmens, kitos apie 8 mm skersmens. Kairiame šone randamos 4 skylės, panašios į šautines, kulkų išėjimo. Viena skylė apie 18 mm skersmens, kitos apie 8 mm skersmens. Dešiniame šone esančios skylės yra tokiu atstumu nuo pažasties: 15 cm, 15 cm, 19 cm (didelė), 20 cm, 22 cm, 23 cm, 26 cm. Bei tokiu atstumu nuo dešinio pjūvio krašto: 12 cm, 13 cm, 13 cm (didelė), 14 cm, 12 cm, 10 cm, 9 cm, kairiame šone esančios skylės yra tokiu atstumu nuo pažasties: 16 cm, 19 cm, 21 cm (didelė), 24 cm. Bei tokiu atstumu nuo kairio pjūvio krašto: 16 cm, 17 cm, 17 cm (didelė), 11 cm (t. 1, b. l. 48–50, 51–61).

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir fotonuotraukose nustatyta, kad tyrimui pateikto lūšies kailio sužalojimai (žaizdos) yra šautiniai. Tikėtina, kad lūšies kailio sužalojimai padaryti vieno šūvio pasėkoje. Šautiniai sužalojimai padaryti šratais. Artimo šūvio pėdsakų tyrimui pateiktoje išpjovoje su žaizda nėra. Lūšies kailio kairio šono išpjovos sužalojimai yra šūvio įėjimo žaizdos, o dešinio šono išpjovos sužalojimai yra šūvio išėjimo žaizdos. Tyrimui pateiktose lūšies kairiojo ir dešiniojo šonų kailio išpjovose su sužalojimais yra metalizacijos švinu pėdsakai; metalizacijos pėdsakų variu ir nikeliu, nustatomų atominės sugerties spektrinės analizės metodo jautrumo ribose, šiose kailio išpjovose nėra (t. 1, b. l. 77–79, 80).

2018 m. birželio 4 d. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir fotonuotraukose nurodyta, kad iš tirti pateikto šautuvo „TOZ-34ER“, Nr. (duomenys neskelbtini) abiejų vamzdžių, po paskutinio jų valymo, buvo šauta. Tirti pateikta tūtelė šauta ne tirti pateiktame medžiokliniame šautuve „TOZ-34ER“, Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 90–92, 93).

2018 m. liepos 19 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir fotonuotraukose nustatyta, kad šaunant į lūšį fabrikinės gamybos šoviniu užtaisytu grankulkėmis, buvo šauta iš ne mažesnio nei 5 metrai atstumo nuo šautuvo vamzdžio laibgalio iki kliūties. Nustatyti, ar šautiniai sužalojimai lūšies kailyje padaryti šaunant iš tirti pateikto šautuvo „TOZ-34ER“, Nr. (duomenys neskelbtini), negalima dėl tiriamojoje išvados dalyje nurodytų priežasčių. Šovusysis ir ginklas šūvio metu buvo iš kairės pusės lūšies atžvilgiu. Į lūšį buvo šauta ne 2017 m. lapkričio 8 d. įtariamojo L. K. apklausos metu ir 2017 m. lapkričio 10 d. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytomis aplinkybėmis (t. 1, b. l. 96–98, 99–100).

2018 m. kovo 14 d. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole nurodyta, kad G. G. telefono numerio (duomenys neskelbtini) Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė vykdyta nuo 2017 m. lapkričio 6 d. 16 val. 58 min. (pirmas užfiksuotas telefono prisijungimas prie bokšto) iki 2017 m. lapkričio 10 d. 20 val. 37 min. (paskutinis užfiksuotas telefono prisijungimas prie bokšto). Užfiksuoti skambučiai ir žinutės saugomi Ertikis sistemoje. Kataloge 171106_tvrm30 užfiksuoti šie tyrimui reikšmingi pokalbiai: ID11. 2017 m. lapkričio 7 d. 11 val. G. G. žmona ((duomenys neskelbtini)) skambina G. G. ((duomenys neskelbtini)). Ji pasako, kad jai skambino policijos pareigūnai, kviečia grįžti namo. Spėlioja dėl ko ieško policija. Pokalbio metu G. G. pasako: „– Tai tu dar tą kailį lūšies įmesk kur nors“. Kalba, kad nereikia įsileisti policijos, nes šie patys nežino ko nori ir ko ieško; ID12. 2017 m. lapkričio 7 d. 11 val. 12 min. G. G. žmona ((duomenys neskelbtini)) skambina G. G. ((duomenys neskelbtini)). Ji pasako, kad pareigūnai jau kieme ir čia dėl lūšies. Jau pasakyta, kad pas juos kailis. G. G. aiškina: „– Aš nenušoviau, tegul ieško pas tuos kas šovė, aš nieko nežinau“. G. G. žmona pyksta, aiškina, kad nieko į namus neįsileis, jokios kratos neleis atlikti, kviečia vyrą grįžti namo; ID14. 2017 m. lapkričio 7 d. 11 val. 16 min. G. G. ((duomenys neskelbtini)) skambina nenustatytai moteriai ((duomenys neskelbtini)). Tik paskambinęs liepia: „– Mesk į ugnį tą, kažkas paskundė“; ID15. 2017 m. lapkričio 7 d. 11 val. 17 min. G. G. ((duomenys neskelbtini)) skambina nenustatytai moteriai ((duomenys neskelbtini)). Tik paskambinęs sako: „– Sakė kažkas paskundė, mesk tą lūšį į ugnį ar kur, kad nebūtų, nes tikrina. Mesk tu ją nachui, nešk, (duomenys neskelbtini), kad nebūtų. Jeigu kas, sakyk, nieko čia nebuvo, aš irgi sakysiu, neėmiau ir viskas. Stribai pas mane važiuoja pasiaiškinti, mesk tu ją nachui, kad nebūtų“. Moteris atsako: „– Nu išnešiau ją tolyn pas kaimynus“; ID16. 2017 m. lapkričio 7 d. 11 val. 24 min. G. G. ((duomenys neskelbtini)) skambina V. J. ((duomenys neskelbtini)). Pokalbiui susijungus, V. J. pasako, kad perskambins (negali kalbėti). G. G. pasako, kad girdėjo, jog kažkas nušovė lūšį ir klausia V. J. ar jis kažką girdėjo, bet šis atsako, kad negirdėjo. G. G. atsako, kad „– Tai (duomenys neskelbtini) mazgus“. V. J. negali kalbėti, pokalbis baigiamas (abu maskuojasi, kad nieko nežino apie lūšies sumedžiojimą medžioklės metu); ID17. 2017 m. lapkričio 7 d. 11 val. 28 min. V. J. ((duomenys neskelbtini)) skambina G. G. ((duomenys neskelbtini)). Pokalbio metu V. J. klausia kas vyksta, G. G. atsako, kad pas jį atvyko tyrėjai, kurie pasakė, kad nušauta lūšis, jos lūšies, bet jis nieko nežino apie jokią lūšį, sako, kad nematė jokios lūšies. Sako: „– Ar tu matei?“. Ir pats iš karto atsako: „– Aš irgi nemačiau“. (Pokalbis vyksta prie tyrėjų, kurie atvyko pas G. G. daryti kratą. Pokalbio metu V. J. nebūna nustebęs, kad sumedžiota lūšis. Akivaizdžiai žino apie lūšies sumedžiojimą); ID19. 2017 m. lapkričio 7 d. 11 val. 50 min. G. G. ((duomenys neskelbtini)) skambina nenustatytai moteriai ((duomenys neskelbtini)). Paskambinęs jis liepia atvežti „– Tą škurkę, aš atiduosiu, taip bus geriausiai“. G. G. liepia privežti iki K., moteris sutinka (perduos lūšies kailį); ID25. 2017 m. lapkričio 7 d. 12 val. 55 min. V. J. ((duomenys neskelbtini)) skambina G. G. ((duomenys neskelbtini)). Paskambinęs klausia ar G. G. gali šnekėti, bet G. G. sako, kad negali, čia dėl lūšies bendrauja ir negali kalbėti, nėra ką kalbėti; ID35. 2017 m. lapkričio 7 d. 15 val. 35 min. G. G. ((duomenys neskelbtini)) skambina V. J. ((duomenys neskelbtini)). Pokalbio metu G. G. pasako, kad: „– Jau supakavo senį kur nušovė“; „– Tą durnių, tu nė nežinojai“; „– Aš pasakiau, kad tu nė nežinojai“; „– Sakiau, kad kažkas ėjo artyn, bet neatsimenu kas ėjo“; „– Aš durnius paėmiau, nulupau dar, mane už tai... Liudytojas... Niekas neėmė, aš pasiėmiau, radau pakelėj, pasiėmiau“; „– Dabar užturkys visus...Kažkas priskundė“. V. J. keikiasi: „–(duomenys neskelbtini), tai dabar ką, pas L. K. nuvažiavo?“ (V. J. žino, kad nušovė L. K., prieš tai apie L. K. niekas nekalbėjo). G. G. sako: „– Nežinau, tai jį turi būti jau supakavę. Jau pasakyta ir kas nušovė, viskas. Aš tai nenušoviau, sakiau, aš nieko nešoviau“. V. J. sako: „– Tai žinai, reikia sakyti, kad mes (duomenys neskelbtini) nieko nežinojom, blet“; „– Aš tai sakysiu, man niekas nieko nesakė“. G. G. guodžiasi, kad V. nepriskambina, dabar prie jo (duomenys neskelbtini), nes buvo vadovas. V. J. atsako: „– Nu tai taip, bet jis nieko nežinojo ir viskas“; „–Mes visi nieko nežinom, tegul jis imasi ant savęs“. V. J. sako: „– Žinai, blogai, kad nepranešėm, bet sakysiu, kad nieko nežinojau“. Vėliau pokalbio metu V. J. sako: „– Man irgi, sakysiu, niekas nesakė, ir V. tegul sako, kad jam niekas nesakė“. G. G. sako: „– Senis durnas, reikėjo senį (duomenys neskelbtini), bet patys čia (duomenys neskelbtini), jau čia reikėjo gamtos apsaugai, viskas“. V. J. atsako: „– Taip, taip, gausim baudų dabar“ (Iš pokalbio galima spręsti, kad V. J. žinojo apie lūšies nušovimą medžioklės metu); ID36. 2017 m. lapkričio 7 d. 16 val. 4 min. G. G. ((duomenys neskelbtini)) skambina V. G. ((duomenys neskelbtini)). Pokalbio metu V. G. sako: „– Kad per daug snukių, kažkas išpasakojo“. G. G. sako: „– Aš tai tavęs nemačiau, sakiau, kad tavęs nebuvo prieinant“. V. G. atsako: „– Ne, aš tai ten buvau, buvo miške keli priėję, ten kitaip pamėgink kitaip sakyt, tai bybis“; „– Mažiau šnekėt telefonu reikia“. G. G. sako: „– Dabar tave skalpuos, buvai vadovas ir turėjai bausti“. V. G. atsako: „– Mes tai ruošėmės bausti, tik dar nenubaudėm. Dar nubausim...“; ID37. 2017 m. lapkričio 7 d. 16 val. 41 min. nenustatytas vyriškis ((duomenys neskelbtini)) skambina G. G. ((duomenys neskelbtini)). Pokalbio metu G. G. pasakoja vyriškiui apie sumedžiotą lūšį. G. G. sako: „– Vienas durnius, matai, lūšį nušovė, o aš tik paėmiau ją nulupti, niekas neėmė...“. Vyriškis aiškina G. G., kad šis turėjo pranešti, kad dabar turės problemų. Vyriškis klausia: „– Tai nušovė vienas ar nušovė variminėje?“ G. G. atsako: „– Jo, variminėje“ (medžioklėje). Vyriškis sako: „– Tai (duomenys neskelbtini) irgi asilas, kam jis ten rodė visiems, reikėjo nušauti ir palikti... Vienam pasiimti ar dviem. Kaip prie žmonių gali tokį daiktą daryti?“. G. G. atsako: „– Ai, kad ten matė, žinok. Vien kad jis iššovė ėjo visi ant kelio. Iš pradžių nei nepastebėjom, bet atėjo, šneka...“ (visi medžiotojai žinojo apie sumedžiotą lūšį). Vyriškiai kalba, kad negalima uždraustų žvėrių medžioti, negalima lupti kailio žvėriui, kuris įrašytas į Raudonąją knygą. Dabar gali turėti problemų, gali būti atimti ginklai. Kalba, kad dabar aplink juos lūšių daug privisę, „(duomenys neskelbtini)“. Užtat stirnų mažėja; ID51. 2017 m. lapkričio 8 d. 11 val. 45 min. L. K. ((duomenys neskelbtini)) skambina G. G. ((duomenys neskelbtini)). Sako, kad nenori kalbėti iš savo telefono, kviečia G. G. susitikti. Vyriškiai susitaria 14 val. susitikti prie Liepalotų kaimo. Kataloge 171108_tvrm23 tyrimui reikšmingos informacijos neužfiksuota, todėl ji sunaikinta (t. 1, b. l. 157–159, 165–166, 177).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono Aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad lūšis (Lynx lynx) Lietuvoje labai reta, nuo 1979 m. nemedžiojama, nuo 2000 m. įrašyta į Lietuvos raudonosios knygos 1(E) kategoriją (išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones). Įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504. Ji saugoma ir tarptautiniais susitarimais, iš kurių svarbiausi yra: CITES (Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos I priedas į kurį įrašomos visos rūšys, kurioms gresia išnykimas), Berno konvencija (Europos laukinės gamtos ir natūraliųjų biotopų apsaugos konvencijos III priedas), Buveinių direktyva (Tarybos direktyva dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos II priedas į kurį įrašomos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšys, kurių apsaugai reikalingas specialių saugomų teritorijų steigimas ir IV priedas į kurį įrašomos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšys, kurioms reikalinga griežta apsauga). Lūšis Lietuvoje nuolatos randama tik kai kuriuose miškų masyvuose, pagrinde Šiaurės Lietuvoje. Populiacija Lietuvoje per maža kad atsikurtų savaime. 2015 m. Lietuvos miškuose jų suskaičiuota tik 97 vienetai (http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=15734). Jų būklės gerinimas įmanomas tik kompleksiškai saugant ir tvarkant buveines bei gausinant populiacijas. Siekdama pagerinti Lietuvoje gyvenančių retų ir pagal tarptautines konvencijas bei Lietuvos teisės aktus saugomų rūšių būklę šalyje, Aplinkos ministerija inicijavo Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis finansuojamą projektą Nr. VP3-1.4-AM-02-V-01-006 „Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas nelaisvėje“ ir 2010 m. parengė Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimo nelaisvėje programą. Remiantis programoje pateiktais duomenimis (http://www.am.lt/VI/files/5priedas.pdf) lūšies paplitimas pastaraisiais metais darosi vis labiau ribotas, patelės lytiškai subręsta 21–27 mėn., veda po 1–4 jauniklius, dažniausiai 2–3, kuriuos vedžioja iki 10 mėn. arba ilgiau, jei patelė lieka bergždžia. Ypač didelis jauniklių mirtingumas – iki brandos amžiaus išgyvena mažiau kaip pusė jauniklių. Laisvėje lūšys išgyvena iki 13–17 metų amžiaus, tačiau ten, kur jų diapazonas sutampa su žmonių gyvenamomis vietovėmis, vidutinė gyvenimo trukmė tesiekia 4–5 metus. Amžių bėgyje dėl medžioklės, trikdymo, miškų kirtimo daugelyje Europos šalių lūšys visai išnyko, o ištisinis šio žvėries arealas suskilo į daugelį izoliuotų dalių. Lietuva taip pat atsidūrė už ištisinio lūšies arealo ribų. Saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621, už neteisėtais veiksmais sunaikintą lūšį nustatytas vienas iš didžiausių bazinis tarifas (4 340 Eur x 1,105 kof.= 4 795,70 Eur), o tai irgi parodo rūšies kaip saugomo objekto vertingumą bei reikšmingumą. Remiantis virš išdėstytu ir atsižvelgiant į tai, kad lūšis Lietuvoje labai reta ir išnykstanti rūšis, saugoma tiek šalies, tiek tarptautiniu mastu, kad jos populiacija nedidelė ir kiek dažniau sutinkama tik Šiaurės Lietuvoje, o reprodukcinis rūšies potencialas gali padengti tik gamtines netektis, darytina išvada, jog neteisėtai sumedžiojus net ir vieną lūšį, o ypač Kazlų Rūdos miškų masyve, kur jos veisiamos dirbtinai (per 2013–2015 m. čia į laisvę paleistos 5 lūšys), populiacijai bei rūšies apsaugos būklei padaroma didelė žala. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 (toliau – Taisyklės), 4 punkte pasakyta, kad medžioti leidžiama tik tuos medžiojamuosius gyvūnus, kuriems Taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas. Medžiojamųjų gyvūnų medžioklės terminai išvardinti Taisyklių 15.2 punkte. Kadangi lūšiai medžioklės terminas nenustatytas, šios rūšies gyvūnų medžioklė yra draudžiama. Medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) medžiotojas, neteisėtai sumedžiodamas lūšį, pažeidė Taisyklių 4 ir 58.2.2 punktų reikalavimus, tuo padarydamas šiurkštų medžioklės taisyklių pažeidimą (74.1 punktas) (t. 1, b. l. 180–181).

V. J. savanoriškai pateikė medžioklės lapą, iš šio lapo kopijos matyti, kad 2017 m. lapkričio 4 d. vykusios medžioklės vadovas buvo V. G., medžioklėje dalyvavo L. K. Pažymėta, kad sumedžiotas tik 1 žvėris – stirna, ją sumedžiojo I. O. (t. 1, b. l. 193).

2017 m. lapkričio 10 d. Parodymų patikrinimo vietoje metu įtariamasis L. K. patvirtino savo apklausos metu duotus parodymus ir visas jam žinomas įvykio aplinkybes parodė įvykio vietoje, šis proceso veiksmas buvo nufilmuotas. Protokole nurodyta, kad L. K. buvo pasiūlyta nuvykti į medžioklės plotą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miške, ir parodyti aplinkybes, kurias nurodė apklausos metu. Įtariamajam L. K. sutikus, tarnybiniu automobiliu buvo išvykta iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato. L. K. nurodė vykti Kauno kryptimi, pravažiavus (duomenys neskelbtini) miestelius, 19 km nurodė pasukti į dešinę pusę link (duomenys neskelbtini) girininkijos ir važiuoti pagrindiniu keliu (duomenys neskelbtini) kaimo kryptimi. Nuvažiavus 3 kilometrus 200 metrų, nurodė sustoti. Išlipus iš automobilio, L. K. pasakė, kad yra netoli įvykio vietos, nurodė eiti į rytų pusėje esantį mišką. L. K. paėjęs į miško gilumą apie 10 metrų sustojo ir parodė vietą, kur medžioklės metu stovėjo palaukėje, kai nušovė lūšį. L. K. nurodė, kad medžioklės metu buvo užtaisęs ginklą, ginklo vamzdis buvo pakeltas į viršų, piršto ant ginklo nuleistuko nebuvo uždėjęs. L. K. nurodė, kad jam stovint veidu į rytų pusę iš priekio, apie 3 metrus, nuo savęs pamatė lūšį, kuri buvo šuolyje tiesiai į jį, ko pasėkoje išsigandęs atliko šūvį. L. K. nurodė, kad po šūvio gyvūnas nukrito nuo jo apie 3 metrai į šiaurės pusę. Papildomai uždavus klausimą, ar gyvūnas judėjo tiesiai į jį, L. K. patikslino, kad gyvūnas šoko šonu pakilęs nuo žemės apie 1 metrą 40 centimetrų iš pietryčių pusės. L. K. taip pat pasakė, kad po šūvio buvo priėjęs prie gyvūno ir pamatė, kad nušovė lūšį. Papildomai uždavus klausimą L. K. pasakė, kad lūšiai pataikė į kairį lūšies šoną sprando zoną ir jo manymu nukirto stuburą, nes lūšis nejudėjo. Taip pat L. K. pasakė, kad nušovęs lūšį, iš karto išėjo į medžiotojų susirinkimo vietą. L. K. pasakė, kad medžiotojų susirinkimo vietoje pasisakė, kad nušovė lūšį ir paliko gulėti. Paklausus klausimo, kas pasiėmė lūšį, L. K. atsakė, kad nežino, pats jos neėmė (t. 2, b. l. 100–102).

2017 m. lapkričio 9 d. Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, kad iš L. K. reikalaujama pateikti lygiavamzdį šautuvą „TOZ-34ER“ bei šovinio, kuriuo buvo šauta 2017 m. lapkričio 4 d. medžioklės metu į lūšį, tūtą (gilzę). L. K. pateikė: lygiavamzdį šautuvą „TOZ-34ER“ ir 12x70 šovinio tūtą (t. 2, b. l. 104–105).

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, jų visumą, pripažįsta esant įrodyta, kad kaltinamojo L. K. veika pagal BK 272 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai, kadangi jis neteisėtai nušaudamas lūšį, sunaikino saugomą šių laukinių gyvūnų rūšį ir tokiu būdu, ką patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono Aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), padarė didelę žala saugomiems rūšies, įrašytos į Lietuvos Respublikos Raudonąją knygą, gyvūnų būklei.

Kaltinamasis L. K. apklausiamas tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės dėl nusikalstamo veikos, numatytos BK 272 straipsnio 3 dalyje, nepripažino. 2017 m. lapkričio 8 d. apklausoje L. K. nurodė, kad antro varymo metu jis stovėjo maždaug 5 metrai nuo kelio. Nepamena kas stovėjo jam iš kairės ir iš dešinės. Jis stovėjo šalia didelės pušies, apie 1,5 metro atstumu nuo pušies. Atsistojęs į medžioklės poziciją užsitaisė šautuvą. Ginklą laikė jo vamzdį truputį pakėlęs į viršų, vamzdį nukreipęs į priekį. Priekyje jo, maždaug už 5 metrų buvo kalva, o už jos loma, kurios per kalvą nematė. Jam stovint staiga pamatė link jo skrendantį žvėrį. Žvėris skrido maždaug 2 metrų aukštyje. Žvėris buvo maždaug 4 metrų atstumu nuo jo, skrido į jį. Iki šūvio nesuprato kas ten yra. Net nesitaikęs intuityviai iššovė. Pamatęs link savęs skrendantį žvėrį išsigando ir iššovė. Iššovė kaip ir gindamasis. Šūvio metu žvėris buvo priekyje jo, ore judėjo link jo. Po šūvio žvėris iš inercijos dar skrido link jo ir nukrito šalia jo, maždaug 1 metro atstumu nuo jo, truputį į kairę. 2017 m. lapkričio 10 d. parodymų patikrinimo vietoje parodė, kad medžioklės metu buvo užtaisęs ginklą, ginklo vamzdis buvo pakeltas į viršų, piršto ant ginklo nuleistuko nebuvo uždėjęs. Iš priekio, apie 3 metrus, nuo savęs pamatė lūšį, kuri buvo šuolyje tiesiai į jį, ko pasėkoje išsigandęs atliko šūvį. Po šūvio gyvūnas nukrito nuo jo apie 3 metrai į šiaurės pusę. Patikslino, kad gyvūnas šoko šonu pakilęs nuo žemės apie 1 m 40 cm iš pietryčių pusės.

Teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad visi vienas kitą matė. Kadangi buvo šlaitas, buvo palipęs aukščiau. Iš kairės pusės stovėjo sūnus, o iš dešinės pusės – už 40 metrų, stovėjo E. P. Stovėjo ilgą laiką. Miške buvo tylu. Nesigirdėjo jokio garso, jokio traškesio. Šautuvą laikė pakėlęs. Bestovint, iš priekio, maždaug 4 metrų atstume, iššoko lūšis. Lūšis iššoko priešais jį, maždaug 45 laipsnių kampu. Šuolis buvo įstrižai, šiek tiek į šoną. Nematė, ar lūšis iššoko iš medžio, tačiau lūšis negalėjo būti ant žemės. Ji buvo kokio pusantro metro aukštyje. Lūšis buvo šuolyje. Žvėris bėgo ne nuo jo, o į jį. Šovė iš išgąsčio kai lūšis iššoko priešais jį. Laikė šautuvą prie pilvo, prie diržo ir nuo judesio ar kaip spustelėjo gaiduką. Į lūšį buvo šauta žmogaus aukštyje. Po šūvio ji nukrito 2 metrai nuo jo. Lūšį nušovė netyčia. Jis jos nemedžiojo. Jis nesitaikė į nieką.

Sistemiškai analizuojant kaltinamojo L. K. parodymus matyti, jog jis, kalbėdamas apie įvykį, nebuvo visiškai nuoseklus, jo dėstomos įvykio aplinkybės prieštarauja liudytojų parodymams, taip pat ir kitai byloje surinktai medžiagai. Kaltinamojo iškėltą versiją versiją pirmiausiai paneigia 2018 m. liepos 19 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad į lūšį buvo šauta ne 2017 m. lapkričio 8 d. įtariamojo L. K. apklausos metu ir 2017 m. lapkričio 10 d. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytomis aplinkybėmis.

Kaltinamasis nurodė, kad nematė, ar lūšis iššoko iš medžio, tačiau gyvūnas negalėjo būti ant žemės. Ji buvo kokio pusantro metro aukštyje. Sakytų, kad ji šoko gal nuo šakų. Miške buvo tylu. Tai, kad lūšis iš medžių nešokinėja, o iš medžio išlipa užpakaliu, nes yra per sunki, kad galėtų šokinėti nurodė teisiamojo posėdžio metu apklaustas P. A. Pažymėtina, kad suabejoti kaltinimo žodžiais apie tyloje iššokusią lūšį leidžia liudytojų V. G. ir V. O. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas V. G. parodė, kad L. K. prisipažino, kad nušovė lūšį tik po kurio laiko ir po kito medžiotojo pasakymo, kad matė bėgančią lūšį ir išgirdo šūvį. Liudytojas V. O. taip pat nurodė, kad po vieno iš rytinio varymo E. P. jam pasakė, kad jam būnant medžiotoju priekinėje linijoje link jo atbėgo lūšis, jam sutrikus, lūšis pakeitusi kryptį, nubėgo link L. K. pusės, kuris taip pat buvo medžiotojas, ir iškart po to L. K. pusės, išgirdo šūvį. Kadangi toje pusėje daugiau medžiotojų nebuvo, tai E. P. suprato, kad tą šūvį atliko L. K. Tiesa, teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. O. negalėjo patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nurodydamas, kad zuikis panašus į lūšį, tokio paties dydžio, todėl gal E. P. matė lūšį, o gal ten buvo zuikis. Pažymėtina, kad pats liudytojas E. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad medžioklės metu lūšies nėra matęs. Specialistas P. A. taip pat nurodė, kad lūšis varyminės medžioklės metu buvo išgąsdinta. Ji paprasčiausiai bėgo lauk. Kad, lūšis buvo išvyta šunų nurodė ir liudytojas V. J. Taigi šiuo atveju lūšis negalėjo iššokti iš medžio, ji bėgo, todėl medžiotojas šiuo atveju turėjo įvertinti gyvūno dydį, spalvą, juo labiau, kad medžiotojas prieš šūvį visuomet privalo identifikuoti taikinį – Medžioklės taisyklių 72.8 punktas draudžia šaudyti, kai dėl rūko, pūgos, gausaus sniego ar lietaus, prietemos, akinančios saulės ir kitų veiksnių taikinys yra neaiškus ar nematyti, kas yra už taikinio pavojingu šūvio atstumu, o 7.9 punktas draudžia šaudyti į neatpažintą taikinį. Akivaizdu, kad L. K., tinkamai įsižiūrėjęs į taikinį, be jokios abejonės, atpažino, jog jo link artėja lūšis.

Kaltinamasis L. K. nenurodė jokių požymių, iš kurių nusprendė, kad lūšis jį puolą, išskyrus tai, kad jis ją pamatė staiga ir arti jo – 3–4 metrai nuo jo. Tačiau specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad artimo šūvio pėdsakų tyrimui pateiktoje išpjovoje su žaizda nėra. Specialistas G. P. nurodė, kad mano, kad į lūšį šauta ne daugiau kaip iš 20–30 metrų atstumo, o specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) patikslinama, kad buvo šauta iš ne mažesnio nei 5 metrai atstumo nuo šautuvo vamzdžio laibgalio iki kliūties. Taigi teismas laiko, kad lūšis nuo medžiotojo nebuvo taip arti kaip nurodė L. K.

Vertinant L. K. versiją, kad jis buvo užpultas lūšies, labai svarbu detaliai išanalizuoti medžiotojo ir lūšies susidūrimo miške aplinkybes. Dėstydamas įvykio versiją, L. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis iššovė gindamasis, nes lūšis skrido į jį. L. K. parodymų patikrinimo vietoje metu jis nurodė, kad iš priekio, apie 3 metrus, nuo savęs pamatė lūšį, kuri buvo šuolyje tiesiai į jį, ko pasėkoje išsigandęs atliko šūvį. Gyvūnas šoko šonu pakilęs nuo žemės apie 1 m 40 cm iš pietryčių pusės Teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad šovė iš išgąsčio kai lūšis iššoko priešais jį maždaug 45 laipsnių kampu. Teismui nėra abejonės, kad artėjantis gyvūnas kaltinamajam nekėlė pavojaus, kadangi nei vienas apklaustas liudytojas nenurodė, kad būtų girdėję triukšmą, šūksnius, kaltinamojo pagalbos šauksmą ar kitokius garsus. Nors kaltinamasis L. K. ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti kas stovėjo jam iš kairės ir dešinės pusių, tačiau teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad iš kairės stovėjo jo sūnus, o iš dešinės pusės stovėjo E. P. Liudytojas E. K. ikiteisiminio tyrimo metu nurodė, kad tėvas stovėjo jam iš dešinės pusės. Net ir arčiausiai (30–40 m atstumu) nuo kaltinamojo stovėję liudytojai – E. K. ir E. P. nenurodė, kad būtų matę lūšį ar girdėję kažkokius garsus, nors pats kaltinamasis nurodė, kad visi vienas kitą matė, kadangi miškas buvo retas. Miške buvo tylu. Taigi bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad L. K., pamatęs link jo bėgančią lūšį, nesiėmė jokių veiksmų gyvūną nubaidyti (šūviu į orą, riksmu, trenkdamas gyvūnui šautuvo buože ar kitais veiksmais – patyręs medžiotojas iš karto paleido taiklų mirtiną šūvį į lūšį), o ši aplinkybė tik patvirtina, jog L. K. norėjo ne nubaidyti neva jį puolančią lūšį, o norėjo ją nušauti. Kaltinamasis nurodė, kad jis lūšies nemedžiojo. Jis nesitaikė į nieką. Jis ne brakonierius. Jam nereikia nei mėsos, nei trofėjų, nei kailių. Prie lūšies priėjęs nebuvo ir jos nelietė. Jei daryti prielaidą, kad lūšis puolė kaltinamąjį, tuomet į lūšį būtų pataikyta į priekyje esančias kūno dalis, tačiau šiuo atveju kulkos įėjusios iš vienos lūšies pusės, o išėjusios per kitą kūno pusę. Pagal lušies sužalojimus matyti, jog buvo pataikyta į judančios lūšies gyvybiškai svarbų organą – krūtinę. Įspėjamojo šūvio nebuvo. Todėl teismas sprendžia, kad reikalingumo, būtinumo nušauti lūšį nebuvo, grėsmė kaltinamojo sveikatai ir gyvybei nekilo. Remdamasi tuo, kas išvardyta, teismas mano, kad jei L. K. ir būtų klaidingai pamanęs, kad lūšis kėsinasi jį užpulti, tai galėjo bandyti apsiginti ir kitais būdais, nenušaudamas gyvūno. Dėl to šiuo atveju nėra pagrindo kalbėti apie būtinąjį reikalingumą kaip aplinkybę, šalinančią nuteistojo baudžiamąją atsakomybę.

Nors dauguma apklaustų byloje liudytojų nurodė, kad lūšis gali pulti žmogų, tačiau specialistas P. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad yra stereotipas, kad lūšis iš kažkur šoka aukai ant kaklo, bet ji to nedaro. Visame pasaulyje nėra užfiksuota, kad būtent Eurazijos lūšis būtų atakavusi žmogų laisvėje. Patelė su vaikais gali sušnypšti, pagrasinti su letena, bet ne pulti. Lūšys negyvena šeimomis. Laisvėje patinas palikuonių auginime nedalyvauja. Kaltinamojo iškeltą versiją apie ją puolusią lūšį paneigia ir specialisto G. P. parodymai, duoti 2017 m. lapkričio 8 d. liudytojo specialisto paaiškinimuose, iš kurių matyti, jog apžiūrėjus lūšies kailį be kulkų paliktų žymių daugiau jokių pažeidimų nematyti, kailis gražus, normalios sveikos lūšies. Taigi šiuo atveju nušauta lūšis nebuvo nei serganti, nei išsekusi, nei gynė savo palikuonius.

Analizuojant aptartus liudytojų parodymus matyti, jog nei vienas liudytojas negalėjo nurodyti, jog kaltinamasis buvo užpultas ir šovė gindamasis. Liudytojas G. G. nurodė, kad L. K. aiškino, kad lūšis bėgo artyn, o liudytojai K. A. M., E. K., V. J. teigė, kad jiems L. K. sakė, kad jam prieš akis iššoko lūšis ir jis ją netyčia nušovė. Liudytojas R. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis klausė L. K. kodėl jis šovė į lūšį. L. K. atsakė: „– Nesuprantu kas man užėjo“. Kodėl jis šovė į lūšį taip ir nepaaiškino. Jokios kalbos, kad lūšis užpuolė L. K., tikrai nebuvo. Tas pačias aplinkybes minėtas liudytojas nurodė ir teisiamojo posėdžio metu. Taigi net penki po įvykio su L. K. bendravę asmenys nenurodė, jog jis būtų teigęs, kad lūšis jį realiai puolė.

Visi byloje apklausti liudytojai tiesiogiai įvykyje nedalyvavo ir patvirtinti nei lūšies agresijos fakto, nei iškilusio reikalingumo šauti į lūšį negali. Byloje apklausti liudytojai paliudijo tik prieš įvykį ir po įvykio matytas aplinkybes, taip pat tai, ką girdėjo po įvykio kalbant jame dalyvavusį L. K. Detaliai analizuojant visų byloje apklaustų liudytojų parodymus matyti, jog jie nevisiškai atitinka vieni kitų parodymus. Pirmiausiai dauguma liudytojų nurodė, kad stovėjo kairiame flange, visiškai priešingoje pusėje nei kaltinamasis L. K. Tokie skirtingi liudytojų parodymai galėjo atsirasti dėl to, kad kiekviename varyme keičiasi medžiotojo ir varovo pozicija. Kadangi ne visi liudytojai žinojo kuriame varyme buvo nušauta lūšis, todėl galėjo ne tiksliai nurodyti kokioje pozicijoje stovėjo. Taip pat išsiskyrė liudytojų parodymai ką jie veikė po medžioklės – vieni teigė, kad niekas niekur nesirinko ir visi išsiskirstė į namus, o kiti teigė, kad išvažiavo į lupyklą lupti nušautos stirnos. Tiesa, liudytojas I. O. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nesulaukė medžioklės pabaigos, kadangi su kolega V. R. išvyko su nušauta stirna į lupyklą. Taip pat vieni liudytojai nurodė, kad juos sustatė į vietas medžioklės vadovas, o kiti teigė, kad tą kartą buvo traukiami numeriukai. Nors liudytojai V. G., R. S., G. G. skirtingai nurodė aplinkybę apie tai, ar su jais kartu ėjo pats kaltinamasis L. K., tačiau teismas tai laiko ne esmine aplinkybe, o ir pats kaltinamasis L. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis tik truputį paėjo ir parodė kur guli lūšis bei grįžo prie automobilio. Teismas pažymi, jog visų liudytojų – medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) narių parodymai turi būti vertinami rezervuotai, nes jie visi yra vieno medžioklės būrelio nariai, įvykis įvyko šiems asmenims medžiojant kartu, todėl akivaizdu, jog šie liudytojai gali būti suinteresuoti duoti nuteistajam palankius parodymus, kurie patvirtintų jo pasirinktą gynybinę jį teisinančią versiją.

Nors kaltinamasis L. K. parodė, kad buvo šauta iš šautuvo „TOZ 34ER“ ir šoviniu 12/70. Tačiau šiai versijai prieštarauja dar viena specialisto išvada. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad lyginant tarpusavyje ginklo pėdsakus ant tirti pateiktos tūtelės su ginklo pėdsakais ant eksperimentinių tūtelių, šautų tirti pateikto šautuvo „TOZ-34ER“, Nr. (duomenys neskelbtini), apatiniame ir viršutiniame vamzdžiuose, nustatyta, kad jie sutampa pagal skiltuvo pėdsakų lokalizaciją, formą, matmenis, tačiau skiriasi šių pėdsakų išreikštumas ir mokroreljefas. Šie skirtumai yra esminiai, pastovūs (išreikšti visose eksperimentinėse tūtelėse) ir negali būti paaiškinti pėdsakų susidarymo variantiškumu. Tai leidžia teigti, kad tirti pateikta 12 kalibro medžioklinio šovinio tūtelė buvo šauta ne tirti pateiktame medžiokliniame šautuve „TOZ-34ER“, Nr. (duomenys neskelbtini). Specialistas G. P. nurodė, kad galėjo būti šauta vieną kartą savadarbiu medžioklinio šautuvo šoviniu, kurį sudarė didelis šratas (kulka) ir maži šratai. Gamykliškai tokie šoviniai nėra gaminami, bet kiti medžiotojai tokius šovinius darosi patys. Tai nėra draudžiama. Dar gal galėjo būti šauta iš dvivamzdžio medžioklinio šautuvo, šauta vienu kartu iš abiejų vamzdžių. Tokiu atveju girdėtųsi vienas šūvis. Tačiau tokius šūvius draudžia taisyklės ir paprastai niekas taip nemedžioja. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tikėtina, kad lūšies kailio sužalojimai padaryti vieno šūvio pasėkoje. Dauguma liudytojų nurodė, kad antro varymo metu girdėjo vieną šūvį. Išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad į lūšį šauta fabrikinės gamybos šoviniu užtaisytu grankulkėmis. Šiuo atveju teismas negali padaryti kategoriškos išvados, kad į lūšį buvo šauta kaltinamojo pateiktu šautuvu „TOZ-34ER“, Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi tai prieštarautų specialistų išvadoms. Be to kaltinamasis apie sumedžiotą lūšį nepranešė nei policijai, nei Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos.

Byloje nenustatyta, jog kaltinamajam grėsė koks nors akivaizdus pavojus, nėra įrodymų, kad lūšis puolė. Taip pat atsižvelgtina į tai, jog medžioklė yra padidinto pavojaus veikla, o kaltinamasis yra profesionalus medžiotojas, turintis daug žinių apie gyvūnų elgesį, apie ginklus. Todėl teismas netiki kaltinamojo L. K. aiškinimu, kad jis nesitikėjo, negalvojo, jog gali nušauti lūšį. Kaltinamasis šaudamas privalėjo įsitikinti, kad šūvis nepavojingas kitiems asmenims, naminiams gyvūnams (liudytojas Z. M. nurodė, kad buvo atbėgęs kaimynų šuo), nemedžiojamiems laukiniams gyvūnams, privalėjo žinoti, kad draudžiama taikytis į nemedžiojamus gyvūnus. Tačiau kaltinamasis, pamatęs gyvūną, suprato, kad tai yra lūšis, medžiokliniu šautuvu į ją nusitaikė ir šovė, suvokdamas pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatydamas, kad dėl tokių jo veiksmų gyvūnas gali žūti, ir to norėjo.

Pagal BK 272 straipsnio 3 dalį, nusikaltimo dalyku yra saugomų rūšių laikiniai gyvūnai, jų dalys, gaminiai iš jų. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog nušauta lūšis yra ypatingai saugomas laukinis gyvūnas, įtrauktas į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 patvirtintą Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą (kategorija Gyvūnai (žinduoliai) 1(E) 2 punktas). Bylos duomenimis nustatyta, kad L. K. nušovė lūšį. Tokiu būdu ją sunaikino.

Pažymėtina, kad BK 272 straipsnio 3 dalyje numatyti alternatyvūs nusikalstami veiksmai: naikinimas, žalojimas, paėmimas iš natūralios aplinkos, gaudymas ar kitaip įgijimas, laikymas, perdirbimas, gabenimas, realizavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai sukeliamos alternatyvios pasekmės: tai daroma su dideliu saugomų rūšių laukinių gyvūnų, jų dalių ar gaminių iš jų kiekiu, arba tokia veika padaroma didelė žala saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei, arba tokia veika padaryta komerciniais tikslais. Didelė žala nustatoma atsižvelgiant į medžioklės laimikio kainą, jo ekologinį vertingumą, sumedžiotą gyvūnų skaičių, gamtinei aplinkai padarytą žalą ir pan.

Kaltinamojo gynėjas teigia, kad viena lūšis negali būti pripažinta didele žala gyvūnijai. Toks teiginys kyla iš pernelyg siauros vertinamojo požymio – didelės žalos gyvūnijai – traktuotės. Šis požymis, atsižvelgiant į BK 272 straipsnio specifiką, negali būti suvedamas vien į sumedžioto laimikio dydžio apskaičiavimą – lūšių kiekį, vertę pinigine išraiška ir pan. Privalu atsižvelgti ir į kitas konkrečias bylos aplinkybes, reikšmingas vertinant gyvūnijai padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2006).

Kaltinamojo veiksmais, neteisėtai nušaunant lūšį, buvo padaryta didelė žala saugomų rūšių laukinių gyvūnų (lūšių) apsaugos būklei. Sprendžiant dėl žalos požymio, teismas vertina byloje esančią informaciją apie lūšis, kur nurodyta, kad populiacija Lietuvoje per maža, kad atsikurtų savaime. 2015 m. Lietuvos miškuose jų suskaičiuota tik 97 vienetai. Jų būklės gerinimas įmanomas tik kompleksiškai saugant ir tvarkant buveines bei gausinant populiacijas. Lūšies paplitimas pastaraisiais metais darosi vis labiau ribotas, patelės lytiškai subręsta 21–27 mėnesių, veda po 1–4 jauniklius, dažniausiai 2–3. Ypač didelis jauniklių mirtingumas – iki brandos amžiaus išgyvena mažiau kaip pusė jauniklių. Neteisėtai sumedžiota net ir viena lūšis, o ypač Kazlų Rūdos miškų masyve, kur jos veisiamos dirbtinai (per 2013–2015 m. čia į laisvė paleistos 5 lūšys), populiacijai bei rūšies apsaugos būklei padaroma didelė žala. Be to, iš specialisto paaiškinimų protokolo nustatyta, kad nušauta lūšis – ne jaunesnio nei metai amžiaus parino. Galima konstatuoti, kad tai pilnai suaugusios lūšies kailis. Šiuo nusikaltimu padaryta didelė žala saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei, nes lūšys yra nykstanti gyvūnų rūšis. Byloje apklaustas specialistas P. A. patvirtino, kad lūšys yra nykstantys gyvūnai ir jie yra veisiami nelaisvėje. Kai lūšis paleidžiama į laisvę, uždedamas antkaklis. Šioje byloje L. K. nušauta lūšis lūšys buvo jauno amžiaus patinas, kuris buvo veisiamas dirbtinai ir reproduktus. Atsižvelgus į esamų šių laukinių gyvūnų individų skaičių, į apskaičiuotą lūšies kainą, teismas sprendžia, jog saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei kaltinamojo veiksmais, nors buvo sumedžiota ir viena lūšis, buvo padaryta didelė žala.

Bylos nagrinėjimo metu 2019 m. birželio 19 d. prokuroras pateikė prašymą patikslinti kaltinimą, detalizuojant kuo pasireiškė didelė žala, kokie konkretūs teisės aktai buvo pažeisti, t. y. vietoj kaltinime nurodytų aplinkybių „įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą (2003 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr. 504 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“), dėl to padarė didelę žalą ypatingai saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei“ pakeičiant į „tiek Lietuvoje tiek ir tarptautiniu mastu, t. y. Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje numatyta, kad saugoma rūšis – nykstanti, pažeidžiama, reta arba endeminė gyvūnų, augalų arba grybų rūšis, šio įstatymo nustatyta tvarka įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą ir (arba) Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių sąrašus arba saugoma pagal tarptautinius susitarimus, taip pat visos laukinių paukščių rūšys, natūraliai paplitusios Europos Sąjungos valstybių narių europinėje teritorijoje. Šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą rengia ir kiekvienais metais jį peržiūri Lietuvos raudonosios knygos komisija. Lietuvos raudonosios knygos komisijos sudarytą Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą (jo papildymus ir (ar) pakeitimus) tvirtina Aplinkos ministerija. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 patvirtintas Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas (akto redakcija galiojusi nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.), kuriame kategorijai Gyvūnai (žinduoliai) 1(E) 2 punkte įtraukta lūšis. Taip pat lūšis įrašyta ir į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos IV priede nurodytų saugomų rūšių laukiniai gyvūnai ir augalai sąrašą bei į 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 338/97 dėl laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos kontroliuojant jų prekybą A priede nurodytų saugomų rūšių laukiniai gyvūnai ir augalai sąrašą, tokiais savo veiksmais padarė didelę žalą saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei, kadangi lūšis Lietuvoje labai reta, išnykstanti rūšis, nuo 1979 m. šios rūšies gyvūnų medžioklė yra draudžiama, dėl to sumedžiojus net ir vieną lūšį, o ypač Kazlų Rūdos miškų masyve, kur jos veisiamos dirbtinai (per 2013–2015 m. čia į laisvę paleistos 5 lūšys), populiacijai bei rūšies apsaugos būklei padarė didelę žalą“. Patikslintas kaltinimas buvo įteiktas proceso šalims, L. K. paprašius duoti laiko susipažinti su patikslintu kaltinimu, jis buvo duotas, prieštaravimų nebuvo pateikta.

Teismui nėra pagrindo abejoti specialistų P. A., G. P. parodymais. Specialistai parodymus davė prisiekę, apkalbėti L. K. ar jam pakenkti pagrindo neturi, be to, jų nurodytos aplinkybės sutampa su specialisto išvadomis. Šie įrodymai patvirtina, papildo vieni kitus, sudarydami vientisą visumą ir atskleisdami išsamų padarytos nusikalstamos veikos vaizdą, nepalikdami jokių pagrįstų abejonių dėl L. K. kaltės, todėl kaltinamojo L. K. iškelta versija, kad lūšis iššoko prieš jį ir jis išsigandęs šovė atmetama. Kaltinamojo L. K. pateiktos versijos tikrumu abejoti verčia ir tas faktas, kad kaltinamasis negali įtikinamai paaiškinti savo versijos, visiškai skirtingai aiškina tas pačias įvykio aplinkybes. Kaltinamasis bandė skirtumus šalinti ir teisminio tyrimo metu. Todėl teismas laiko, kad šie jo parodymų keitimo motyvai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 272 straipsnio 3 dalyje, yra nelogiški, teismo manymu išgalvoti, bei prieštaraujantys objektyviai bylos medžiagai, bei aukščiau ištirtiems įrodymams, todėl teismas juos atmeta kaip kaltinamojo gynybinę versiją ir sprendžia, kad jo kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta.

Kaltinamojo L. K. gynėjas nurodo, kad kaltinamasis turėtų traukiamas ne baudžiamojon, tačiau administracinėn atsakomybei.

Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, už Medžioklės taisyklių pažeidimus numatytos įvairios teisinės atsakomybės rūšys: 1) civilinė; 2) administracinė;3) baudžiamoji. Minėtos atsakokmybės rūšys skiriasi viena nuo kitos atsakomybės taikymo pagrindais, poveikio priemonėmis, padariniais, atsakomybės subjektais ir kitais atsakomybės taikymo aspektais. Paprastai už Medžioklės taisyklių pažeidimus taikoma administracinė atsakomybė, tačiau šiuo konkrečiu atveju L. K. pareikštame kaltinime buvo inkriminuota didelė žala saugomų rūšių laukinių gyvūnų rūšies apsaugos būklei, todėl sukūrė baudžiamuosius teisinius padarinius, o ne administracinės atsakomybės. Tai, kad V. G. ir G. G. veiksmai buvo įvertinti kaip administracinė atsakomybė, savaime nesudaro pagrindo tokios atsakomybės taikyti ir kaltinamajam, o tik pagrindui pranešti prokurorui, jog nusikalstamą veiką šiuo atveju gali būtų padarę ir kiti medžioklėje dalyvavę asmenys.

Kaltinamojo L. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Skiriant L. K. bausmę, teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, tai yra: į nusikalstamos veikos pobūdį, – padarytas apysunkis nusikaltimas; į kaltės formą ir rūšį, – nusikaltimas padarytas esant tiesioginei tyčiai, suvokiant daromos veikos pavojingumą, numatant ir norint, kad atsirastų BK numatyti pavojingi padariniai; į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, – nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskaitų, į nusikalstamos veikos stadiją, – nusikaltimas baigtas; į kaltinamojo asmenybę, į jo socialinį statusą – neteistas, administracine tvarka nebaustas; duomenų charakterizuojančių kaltinamąjį bei ar kaltinamasis yra gydytojo psichiatro ir priklausomybės ligų kabinetų įskaitoje valstybinis kaltintojas nepateikė; į tai, kad byloje reiškiamas civilinis ieškinys.

Esant nustatytoms aplinkybėms, kaltinamajam už padarytą nusikaltimą skirtina sankcijoje numatyta bauda, jos dydį nustatant artimą minimaliam dydžiui (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ nustatytas 37,66 Eur bazinis bausmių ir nuobaudų dydis (toliau – BBND)).

BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Atsižvelgus į tai, kad byloje nustatyta, kad kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė naudodamasis teise medžioti, todėl kaltinamajam L. K. turėtų būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise medžioti), nustatant 2 metų terminą (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnis).

Nustatyti, kad L. K., specialios teisės – medžioti – atėmimo terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis L. K. laikinai sulaikytas nebuvo. Kaltinamajam L. K. kardomoji priemonė nepaskirta. Kaltinamajam kardomoji priemonė iki nuosprendžio įsiteisėjimo teismo neskirtina.

Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

Civilinis ieškovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos pareiškė 4 795,70 Eur civilinį ieškinį dėl turtinės žalos padarymo gamtai neteisėtai sumedžiojant lūšį (t. 1, b. l. 184–185). Žalos skaičiavimo aktas patvirtina, kad dėl neteisėtai sumedžiotų dviejų lūšių patelių vadovaujantis Metodikos nuostatomis, žalos dydis – 4 795,70 Eur (1 vnt. x 4 795,70 Eur).

Byloje nustatytas žalos aplinkai padarymo faktas, žala padaryta neteisėtais kaltinamojo veiksmais, kuriais jis sumedžiojo lūšį, tarp kaltinamojo veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad civilinis ieškovas pagrįstai reikalauja kaltinamojo atlyginti nuostolius, apskaičiuotus norminių aktų nustatyta tvarka, todėl civilinio ieškovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pareikštas ir teisminio bylos nagrinėjimo metu prokuroro palaikomas 4 795,70 Eur dydžio civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir priteistinas iš kaltinamojo L. K..

Daiktiniai įrodymai – žvėries kailis, kuris įdėtas į plastikinį maišą, trys plastikiniai maišai su dėmėmis panašiomis į kraują, perduoti Marijampolės reginio Aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniajam specialistui R. S., nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuotini ir sunaikintini (BPK 94 straipsnio 1 dalis) (t. 1, b. l. 62).

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – šautuvas „TOZ-34ER“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir šovinio tūta, saugomi Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviskiškio rajono policijos komisariate (toliau – Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK), nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuotini ir perduotini Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (t. 1, b. l. 101–102).

Daiktą – batų porą, saugomą Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti savininkui G. G. (t. 1, b. l. 67–68).

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – skaitmeninės laikmenos (kompaktiniai diskai), pridėti prie bylos, paliktini saugoti byloje.

Proceso išlaidų nebuvo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis BPK 303 straipsniu, teismas

nusprendžia:

L. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 272 straipsnio 3 dalyje ir skirti jam 120 MGL (BBND) (4 519,20 Eur) dydžio baudą.

Iki įsiteisės nuosprendis L. K. kardomosios priemonės neskirti.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, L. K. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise medžioti 2 (dvejus) metus.

Nustatyti, kad L. K., specialios teisės – medžioti – atėmimo terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinis ieškinys tenkintinas visiškai.

Priteisti iš L. K. keturis tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt penkis eurus septyniasdešimt centų (4 795,70 Eur) žalos atlyginimo ieškovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, juridinio asmens kodas 304766622.

Daiktinius įrodymus – žvėries kailį, kuris įdėtas į plastikinį maišą, trys plastikinius maišus su dėmėmis panašiomis į kraują, perduotus Marijampolės reginio Aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniajam specialistui R. S., nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti ir sunaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – šautuvą „TOZ-34ER“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir šovinio tūtą, saugomus Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK, nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti ir perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Daiktą – batų porą, saugomą Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti savininkui G. G..

Skaitmeninės informacijos laikmenas (kompaktinius diskus) palikti baudžiamojoje byloje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalimi, baudos bausmė savanoriškai įvykdoma per 2 (dviejų) mėnesių laikotarpį po nuosprendžio įsiteisėjimo sumokant ją į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801. Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamosios sąskaitos:

1. Nr. LT78 7290 0000 0013 0151 AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas;

2. Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AS Lietuvos skyrius;

3. Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor Bank AS Lietuvos skyrius;

4. Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas;

5. Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas;

6. Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“ AB;

7. Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“.

Sumokėjęs baudą nuteistasis nuosprendį priėmusio teismo raštinės tarnautojui pateikia tai patvirtinančius dokumentus.

Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė vykdoma priverstinai. Baudos bausmę priverstinai vykdo antstolis, kurio veiklos teritorijoje yra nuteistojo gyvenamoji, darbo ar turto buvimo arba kitos bausmės atlikimo vieta. Priverstinio įvykdymo atveju antstolio išieškoma suma gali būti didesnė dėl antstolio apskaičiuojamų išlaidų vykdymo procese.

Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, pranešti prokurorui apie tai, jog jog nusikalstamą veiką šiuo atveju gali būtų padarę ir kiti medžioklėje dalyvavę asmenys.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus.