Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Akadas“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (3.69) FR0682-310 patvirtino patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą 231 943,68 Eur PVM sumą, 10 198,10 Eur PM sumą, 10 198,10 Eur GPM sumą, apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 98 834,94 Eur PVM delspinigių, 1 473,74 Eur PM delspinigių, 532,03 Eur GPM delspinigių bei skyrė 69 583 Eur PVM baudą, 3 059 Eur PM baudą ir 3059 Eur GPM baudą.

2. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 69-120 patvirtino Panevėžio AVMI 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą (MGK byla, I t., b. l. 19–23).

3. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija, MGK), išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2019 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. S-35 (7-1/2019) patvirtino VMI 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 69-120 (Komisijos byla, II t., b. l. 233–248).

4. Pareiškėja UAB „Akadas“ su skundu kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti VMI 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 69-120 ir Panevėžio AVMI 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (3.69) FR0682-310 dalis, kuriose nurodoma bendrovei „Akadas“ sumokėti į biudžetą 10 198,10 Eur PM, 1 473,74 Eur PM delspinigius, 3 059 Eur PM baudą ir 10 198,10 Eur GPM, 532,03 Eur GPM delspinigius, 3 059 Eur GPM baudą bei priteisti teismo išlaidas. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas taip pat prašė panaikinti Komisijos 2019 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. S-35 (7-1/2019) dalį dėl PM ir GPM sumokėjimo į biudžetą.

4.1. Paaiškino, kad mokesčių administratorius savo sprendime nepagrįstai teigia, kad bendrovė nepagrįstai į leidžiamus atskaitymus įtraukė 234 747 Lt palūkanas, nepagrįstai nurodoma, kad bendrovės išmokėtos palūkanos yra nesusijusios su pajamų uždirbimu. Mano, kad VMI formaliai ir paviršutiniškai vertino pareiškėjos veiklą, nesuprato susidariusios situacijos.

4.2. Teigia, kad paskyrus dividendus pareiškėja suklydo išmokėdama dividendus – akcininkams: A. V. ir A. V., nes buvo išmokėti ne visi paskirstyti dividendai. Nustačius dividendų neišmokėjimo faktą, pareiškėja ir jos akcininkai: A. V. bei A. V. sudarė paskolos sandorį, pagal kurį pareiškėja ir paskaičiavo palūkanas už ne laiku išmokėtus dividendus.

4.3. Pažymėjo, kad pareiškėja galėjo išmokėti dividendus anksčiau, tačiau kiti pareiškėjos akcininkai nesugrąžino jiems išmokėtos per didelės dividendų sumos, dėl ko pareiškėja inicijavo atitinkamus procesus dėl lėšų susigrąžinimo, tačiau nepavykus atgauti lėšų iš nepagrįstai praturtėjusių buvusių akcininkų, pareiškėja išmokėjo dividendus A. V. bei A. V.. Siekė, kad tarp pareiškėjos ir akcininkų naujai susiklosčiusių santykių tikrasis turinys (faktiškai susidariusi pareiškėjos skola akcininkams) atitiktų tokiems santykiams civilinėje teisėje nustatytus reikalavimus, pareiškėjos akcininkams neišmokėtų dividendų sumą įformino kaip pareiškėjos skolą akcininkams.

4.4. Mano, kad VMI nepagrįstai teigia, kad paskolos dividendams išmokėti palūkanos nėra leidžiamos atsiskaityti, nes bendrovė palūkanas apskaičiavo už suteiktą paskolą, kai bendrovei nesumokėjus dividendų akcininkams susidarė bendrovės skola. Todėl įsipareigojimo akcininkams nevykdymas ir lėšų naudojimas bendrovės tikslams sukuria realią naudą bendrovei. Be to, akcininkai palūkanų normą nustatė remdamiesi Civilinio kodekso norma, nustatančia palūkanų dydį, nereiškia, kad nebuvo suteikta paskola. Pažymi, kad palūkanos mokamos už paskolas, kurios grąžinamos vėliau kaip po metų, pagal iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusią GPM įstatymo redakciją, yra neapmokestinamos.

4.5. Teigia, kad Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, todėl šia įstatymo nuostata privalo vadovautis tiek mokesčių mokėtojas, tiek mokesčių administratorius. Todėl VMI jai palankia apimtimi vertindama pareiškėjos paskolos sandorį su akcininkais, pažeidžia Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, nes neįsigilino ir nesuprato pareiškėjos veiklos turinio, todėl priėjo klaidingų išvadų vertindamas palūkanų apmokestinimą.

4.6. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti, panaikinti ginčijamus sprendimus dalyje dėl priskaičiuotų PM ir GPM sumokėjimo, palaikė skunde išdėstytus argumentus.

5. Atsakovė VMI su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad bylos medžiaga vienareikšmiškai patvirtina aplinkybę, pareiškėja į leidžiamus atskaitymus nepagrįstai įtraukė 234 747 Lt palūkanų, kurios nesusijusios su pajamų uždirbimu, todėl konstatuota, kad jis nepagrįstai sumažino 2013 m. mokėtiną pelno mokestį.

5.1. Pažymi, kad pareiškėjos akcininkas A. V. 2013 m. balandžio 1 d., o akcininkas A. V. 2013 m. balandžio 2 d. pareiškėjai pateikė prašymus dėl dividendų už 2006 m. ir 2007 m. perskaičiavimo, nurodydami, kad A. V. priklauso išmokėti 331 178 Lt dividendų, o A. V. - 367537 Lt, o už pavėluotą dividendų išmokėjimą jiems, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - Civilinis kodeksas) 6.210 str. 2 dalį, taikant 6 proc. metinių palūkanų normą, turi būti apskaičiuotos 6 proc. palūkanos. Pareiškėja akcininkų prašymus tenkino ir 2013 m. balandžio mėn. išmokėjo trūkstamą dividendų sumą, o už ne laiku išmokėtus dividendus 2013 m. lapkričio 29 d. apskaičiavo 234 747 Lt palūkanų, kurias pagal buhalterines pažymas Nr. 13/01-1, Nr. 13/02-1 įtraukė į sąnaudas ir priskyrė leidžiamiems atskaitymams.

5.2. Teigia, kad pagal PMĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų: atimamos neapmokestinamosios pajamos; atskaitomi leidžiami atskaitymai; atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai, o pagal PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita. PMĮ 2 straipsnyje šios sąvokos paaiškintos: „pajamos - visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais“ (PMĮ 2 str. 24 d.); „sąnaudos - visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas“ (PMĮ 2 str. 31 d.); „veikla - bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos“ (PMĮ 2 str. 40 d.).

5.3. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT), aiškindamas PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad leidžiamais atskaitymais, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvias) sąlygas: vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (LVAT administracinėse bylose Nr. eA-1409-602/2015, Nr. eA-1139-442/2017).

5.4. Atkreipia dėmesį, kad sąnaudos gali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais tik nustačius sąnaudų ryšį su vieneto komercine ar gamybine veikla (jos dalimi), kuria siekiama pajamų ar kitokios ekonominės naudos t. y. turi būti betarpiškas ryšis tarp pajamų ir sąnaudų, nepriklausomai nuo to, ar pajamos yra gaunamos. Pagal PMĮ 17 straipsnio 1 dalies komentarą (6.24.1.1 punktas), terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Pagal šį straipsnį palūkanos yra civilinės atsakomybės forma ir atlieka kompensacinę funkciją, todėl vieneto mokamos tokios palūkanos nepriskiriamos leidžiamiems atskaitymams, nes jos nėra susijusios su pajamų uždirbimu ar ekonominės naudos gavimu. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrįstai leidžiamiems atskaitymams priskyrė palūkanas už ne laiku išmokėtus dividendus dėl ko perskaičiavus pareiškėjos apmokestinamąjį pelną už 2013 m. bei įvertinus už 2013 m. apskaičiuotą ir deklaruotą 87 Lt sumą, pareiškėjai mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 35 212 Lt (35299 Lt - 87 Lt), t. y. 10 198,10 Eur PM, 1 473,74 Eur PM delspinigių, paskirta 30 proc. PM bauda – 10 563,60 Lt, t. y. 3059 Eur.

5.5. Atsakovė teigimu, pagal GPMĮ 17 straipsnio nuostatas, palūkanos už ne laiku išmokėtus dividendus nėra įtrauktos į neapmokestinamų pajamų sąrašą, todėl nuo išmokėtų palūkanų pareiškėja turėjo apskaičiuoti GPM. Pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, o pagal šio įstatymo 8 straipsnį, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. GPMĮ 22 straipsnio nuostatos nustato, kad A klasės išmokoms priskiriamos iš Lietuvos vieneto gautos pajamos. Pagal GPMĮ 23 straipsnio 3 dalį, Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestis turi sumokėti iki to paties mėnesio paskutinės dienos. GPMĮ 24 straipsnyje nustatyta, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas. Todėl vadovaujantis aukščiau nurodytomis GPMĮ nuostatomis, nagrinėjamu atveju nuo A. V. ir A. V., pagal Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalį, iš viso išmokėtų 234 747,33 Lt palūkanų sumos, pareiškėjai apskaičiuota 35 212 Lt (10198,10 Eur) GPM, 532,03 Eur GPM delspinigių, skirta 30 proc. GPM dydžio bauda – 10 563,60 Lt (3059 Eur).

5.6. Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė skundą atmesti, palaikė atsiliepime bei sprendimuose išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

6. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo nepripažinti pareiškėjos teisės įtraukti į atskaitymus 234 747 Lt palūkanų, kurios nėra susijusios su pajamų uždirbimu, taip pat neapskaičiuoto gyventojo pajamų mokesčio nuo fiziniams asmenims išmokėtų 234 747 Lt palūkanų už pavėluotą dividendų išmokėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Nustatyta, kad pareiškėjos akcininkas A. V. 2013 m. balandžio 1 d., akcininkas A. V. 2013 m. balandžio 2 d. pareiškėjai pateikė prašymus dėl dividendų už 2006 m. ir 2007 m. perskaičiavimo, nurodydami, kad A. V. priklauso išmokėti 331 178 Lt dividendų, o A. V. – 367 537 Lt, o už pavėluotą dividendų išmokėjimą jiems pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - Civilinis kodeksas) 6.210 str. 2 dalį, taikant 6 proc. metinių palūkanų normą, turi būti apskaičiuotos 6 proc. palūkanos.

7.1. Pareiškėja akcininkų prašymus tenkino ir 2013 m. balandžio mėn. išmokėjo trūkstamą dividendų sumą, o už ne laiku išmokėtus dividendus 2013 m. lapkričio 29 d. apskaičiavo 234 747 Lt palūkanų, kurias pagal buhalterines pažymas Nr. 13/01-1, Nr. 13/02-1 įtraukė į sąnaudas ir priskyrė leidžiamiems atskaitymams.

7.2. Pareiškėjos akcininkai: A. V. ir A. V. 2013 m. gruodžio mėn. įsigijo pareiškėjos obligacijų, dalį įsiskolinimo už obligacijas minėti asmenys sumokėjo bankiniais pavedimais, o kitai daliai atliktos užskaitos. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2013 m. gruodžio mėn. palūkanas už ne laiku išmokėtus dividendus užskaitė su įsiskolinimu už akcininkų įsigytas pareiškėjos obligacijas: A. V. – 111 199,73 Lt ir A. V. – 123 547,60 Lt.

7.3. Sprendimuose mokesčių administratorius konstatavo, kad dividendai yra akcininkų gauta nauda, vertino, kad ir palūkanos už ne laiku išmokėtus dividendus, yra susijusios su akcininkų nauda. Palūkanos laikomos išmokėtomis, užskaičius įsiskolinimą už įsigytas obligacijas, įsiskolinimas užskaitytas 2013 m. gruodžio 31 d.

8. Taigi ginčo tarp proceso šalių dėl nustatytų aplinkybių nėra, ginčas vyksta dėl to, ar turėjo teisę pareiškėja į leidžiamus atskaitymus įtraukti 234 747 Lt išmokėtas palūkanas akcininkams A. V. ir A. V. ir tokiu būdu sumažinti 2013 m. mokėtiną pelno mokestį.

9. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas (toliau – ir PMĮ), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – ir GPMĮ), Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ).

9.1. PMĮ 2 straipsnyje yra paaiškintos šios sąvokos: „pajamos - visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais“; „sąnaudos - visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas“; „veikla - bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos“. Pagal PMĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų: atimamos neapmokestinamosios pajamos; atskaitomi leidžiami atskaitymai; atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai, o pagal PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita.

9.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT), aiškindamas PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad leidžiamais atskaitymais, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvias) sąlygas: vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (LVAT administracinėse bylose Nr. eA-1409-602/2015, Nr. eA-1139-442/2017). Taigi sąnaudos gali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais tik nustačius sąnaudų ryšį su vieneto komercine ar gamybine veikla (jos dalimi), kuria siekiama pajamų ar kitokios ekonominės naudos, t. y. turi būti betarpiškas ryšis tarp pajamų ir sąnaudų, nepriklausomai nuo to, ar pajamos yra gaunamos.

10. Teismo vertinimu, A. V. 2013 m. balandžio 1 d. ir A. V. 2013 m. balandžio 2 d. prašymai dėl dividendų už 2006 m. ir 2007 m. išmokėjimo, kuriuose nurodyta, kad už pavėluotą dividendų išmokėjimą jiems pagal Civilinio kodekso 6.210 str. 2 dalį turi būti apskaičiuotos 6 proc. palūkanos, patvirtina, kad šios palūkanos buvo mokėtos ne pagal paskolos sutartį, o už ne laiku išmokėtus dividendus. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad pareiškėja už ne laiku išmokėtus dividendus 2013 m. lapkričio 29 d. apskaičiavo 234 747 Lt palūkanas, kurias pagal buhalterines pažymas Nr. 13/01-1 ir Nr. 13/02-1 nepagrįstai įtraukė į sąnaudas ir priskyrė leidžiamiems atskaitymams. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad 234 747 Lt suma pareiškėjos akcininkams buvo išmokėta kaip palūkanos pagal paskolos sutartį, kurios GPMĮ nustatyta tvarka neturėjo būti apmokestinamos, nepateikė jokių tokius teiginius pagrindžiančių dokumentų bei kitų įrodymų, nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo pripažinti, kad 234 747 Lt suma pareiškėjos akcininkams buvo išmokėta dėl tarp šių šalių paskolinių santykių.

11. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, darytina išvada, kad pelno mokesčio sumokėjimo sąnaudos gali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais tik nustačius sąnaudų ryšį su vieneto komercine ar gamybine veikla (jos dalimi), kuria siekiama pajamų ar kitokios ekonominės naudos t. y. turi būti betarpiškas ryšis tarp pajamų ir sąnaudų, nepriklausomai nuo to, ar pajamos yra gaunamos. Pagal PMĮ 17 straipsnio 1 dalies komentarą terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Pagal šį straipsnį palūkanos yra civilinės atsakomybės forma ir atlieka kompensacinę funkciją, todėl vieneto mokamos tokios palūkanos nepriskiriamos leidžiamiems atskaitymams, nes jos nėra susijusios su pajamų uždirbimu ar ekonominės naudos gavimu. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrįstai leidžiamiems atskaitymams priskyrė palūkanas už ne laiku išmokėtus dividendus dėl ko perskaičiavus pareiškėjos apmokestinamąjį pelną už 2013 m., įvertinus už 2013 m. apskaičiuotą ir deklaruotą 87 Lt sumą, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjai papildomai apskaičiavo t. y. 10 198,10 Eur PM, 1 473,74 Eur PM delspinigių ir pagrįstai paskyrė 30 proc. PM bauda – 10 563,60 Lt (3059 Eur), viso - 35 212 Lt (35299 Lt - 87 Lt).

12. Pareiškėjos teigimu, 234 747 Lt suma pareiškėjos akcininkams buvo išmokėta kaip palūkanos pagal paskolos sutartį, kuriuos GPMĮ nustatyta tvarka neturėjo būti apmokestinamos. nepateikė jokių tokius teiginius pagrindžiančių dokumentų bei kitų įrodymų. Teismo vertinimu, tokia pareiškėjos pozicija prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, t. y. per maža dividendų suma už 2006-2007 m. buvo išmokėta dėl pareiškėjo klaidos, kuri buvo pastebėta tik 2013 m. akcininkams pateiktus prašymus. Taigi šiuo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti, kad 234 747 Lt suma Pareiškėjo akcininkams buvo išmokėta dėl tarp šių šalių paskolinių santykių.

13. Bylos įrodymai patvirtina, to neneigia ir pareiškėja, kad 2013 m. gruodžio mėn. pareiškėjos akcininkai A. V. ir A. V. įsigijo pareiškėjos obligacijų, dalį įsiskolinimo už obligacijas minėti asmenys sumokėjo bankiniais pavedimais, o kitai daliai atliktos užskaitos. Pareiškėja 2013 m. gruodžio mėn. palūkanas už ne laiku išmokėtus dividendus užskaitė su įsiskolinimu už akcininkų įsigytas pareiškėjos obligacijas: A. V. – 111 199,73 Lt ir A. V. – 123 547,60 Lt. Teismo vertinimu, dividendai yra akcininkų gauta nauda, palūkanos už ne laiku išmokėtus dividendus, taip pat yra akcininkų nauda, palūkanos yra išmokėtos, užskaičius įsiskolinimą už įsigytas obligacijas, laikytina, kad įsiskolinimas užskaitytas 2013 m. gruodžio 31 d.

14. Pagal GPMĮ 17 straipsnio nuostatas palūkanos už ne laiku išmokėtus dividendus nėra įtrauktos į neapmokestinamų pajamų sąrašą, todėl nuo išmokėtų palūkanų Pareiškėja turėjo apskaičiuoti gyventojų pajamų mokestis. Pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pagal šio įstatymo 8 straipsnį, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas, A klasės išmokoms priskiriamos iš Lietuvos vieneto gautos pajamos. Pagal GPMĮ 23 straipsnio 3 dalį, Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestis turi sumokėti iki to paties mėnesio paskutinės dienos. Mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas (GPMĮ 24 straipsnis).

15. Pareiškėjos teigimu, 234 747 Lt suma pareiškėjos akcininkams buvo išmokėta kaip palūkanos pagal paskolos sutartį, kuriuos GPMĮ nustatyta tvarka neturėjo būti apmokestinamos. Tačiau, teismo vertinimu, tokia pareiškėjos pozicija prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nes bylos aplinkybės patvirtina, kad per maža dividendų suma už 2006-2007 m. buvo išmokėta dėl pareiškėjos klaidos, kuri buvo pastebėta tik 2013 m. akcininkams pateiktus prašymus. Taigi šiuo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti, kad 234 747 Lt suma pareiškėjos akcininkams buvo išmokėta dėl tarp šių šalių paskolinių santykių, be to pareiškėja nepateikė jokių, tokius teiginius pagrindžiančiu dokumentų bei kitu įrodymų.

16. Taigi mokesčių administratorius, vadovaudamasis GPMĮ 17 straipsniu, 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 8, 22 straipsniais, 23 straipsnio 3 dalies, 24 straipsnio nuostatomis, nuo akcininkams A. V. ir A. V., pagal Civilinio kodekso 6.210 str. 2 dalį, iš viso išmokėtų 234 747,33 Lt palūkanų sumos pareiškėjai pagrįstai apskaičiavo 35 212 Lt, t. y. 10 198,10 Eur GPM, 532,03 Eur GPM delspinigių, pagrįstai skyrė 30 proc. GPM dydžio baudą – 10 563,60 Lt (3059 Eur).

17. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius ir Komisija formaliai ir paviršutiniškai vertino pareiškėjos veiklą, nesuprato bendrovėje susidariusios situacijos, nes bendrovei paskyrus dividendus iki įsipareigojimų įvykdymo (dividendų akcininkams išmokėjimo) pareiškėja susidūrė su sunkumais išmokėti dividendus, todėl dividendų išmokėjimas buvo atidėtas. Neišmokėta dividendų suma buvo naudojama bendrovės veikloje, be to bendrovei nereikėjo skolintis pinigų iš banko, bendrovė patyrė realią ekonominę naudą, lėšos buvo naudojamos bendrovės veikloje, lėšomis, naudojamomis gamyboje, buvo kuriama reali ekonominė nauda bendrovei. Teismas pažymi, kad dėl išmokėtų palūkanų pagal Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalį už ne laiku išmokėtus dividendus, yra priskiriami neleidžiamiems atskaitymams. Be to, palūkanos buvo mokamos už bendrovės prievolių nevykdymą laiku, kas savo esme atitinka netesybas, o netesybos pagal PMĮ 31 straipsnio nuostatas yra priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams. Pareiškėjos teiginiai, kad įsipareigojimo akcininkams nevykdymas ir lėšų naudojimas bendrovės tikslams sukūrė realią naudą bendrovei, šio teiginio nepagrindė jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip to reikalauja MAĮ 67 straipsnio nuostatos, be to, tai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, kad per maža dividendų suma už 2006-2007 m. buvo neišmokėta dėl Bendrovės klaidos, kuri buvo pastebėta tik 2013 metais, akcininkams pateikus prašymus, tai įrodo, kad palūkanų išmokėjimas nėra susijęs su akcininkų suteiktomis paskolomis įmonės verslo tikslams.

18. Teismas akcentuoja, kad Inspekcijos priimtas Sprendimas yra individualus administracinis aktas. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015). Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas atitinka paminėto Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka ir jis pasirašytas įgalioto asmens.

19. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, proceso šalių paaiškinimus, pateiktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad skundžiami Komisijos 2019 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. S-35 (7-1/2019), VMI 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 69-120, Panevėžio AVMI 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. (3.69) FR0682-310 priimti kompetentingų institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais dėl apskaičiuotų pelno mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 56 str.).

20. Teismui atmetus pareiškėjos skundą nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų.

21. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Akadas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.