- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-15
- Bylos Nr.
- eA-1139-442/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03679-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- V. V.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija V.Vaitkevičiaus įmonė
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 12.14.1.4Neleidžiami atskaitymai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (skundą teismui padavusi institucija), trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-112(7-87/2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir palikti galioti VMI 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 69-30 (toliau – ir VMI sprendimas).
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su Komisijos sprendimu, kuriuo panaikinta VMI sprendimo dalis dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti 32 596,13 Eur pelno mokesčio, 1 838,07 Eur pelno mokesčio delspinigių ir 3 259,61 Eur pelno mokesčio baudą bei perduota pareiškėjo skundą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo. Atsakovo teigimu, Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas. Šiuo atveju ginčas vyksta dėl V. V. įmonės (toliau – ir įmonė) savininkui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, kuris panaudos sutartimi perduotas naudoti įmonės veikloje, rekonstrukcijai paimtos paskolos palūkanų priskyrimo neleidžiamiems atskaitymams. Pažymėjo, kad ginčo dėl to, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (toliau – ir pastatas), rekonstrukcijos sąnaudos negali būti priskirtos pareiškėjo leidžiamiems atskaitymams, nėra. Nurodė, kad mokestinio tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjas leidžiamiems atskaitymams priskyrė ir bankui sumokėtas paskolos namo rekonstrukcijai atlikti palūkanas. VMI teigimu, negalint iš pareiškėjo pajamų atskaityti rekonstrukcijos sąnaudas, suteikus pareiškėjui kreditą dėl pastato ir aikštelės rekonstrukcijos, sumokėtos palūkanos taip pat priskirtinos neleidžiamiems atskaitymams. Tačiau Komisija konstatavo, kad palūkanos priskirtinos įprastinės veiklos sąnaudoms, nes dėl jų panaudojimo iš esmės pagerinta įmonės veikloje naudojamo turto būklė, sudarytos prielaidos iš rekonstruoto turto nuomos gauti pajamas. VMI teigimu, tokias sąlygas atitinka ir pati rekonstrukcija, nes jos esmė yra pagerinti pastato būklę ir gauti daugiau pajamų. Dėl to šiuo atveju turėtų būti atsižvelgiama į tai, kokiu tikslu buvo paimta ir panaudota paskola. VMI pažymėjo, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 13 punktą išlaidos, kurios tiesiogiai nesusijusios su vieneto veikla, bet tiesiogiai susijusios su vieneto dalyviais, laikomos neįprastinėmis sąnaudomis ir priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams. Atkreipė dėmesį, kad įmonės savininkas naudojamą jam nuosavybės teise priklausantį turtą bet kada gali naudoti savo asmeniniams poreikiams. VMI tvirtinimu, kadangi gyventojo nauda, gauta dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto remonto ar rekonstravimo kito asmens lėšomis, apskaičiuojama atsižvelgus į turto naudotojo turėtas išlaidas, pripažinus dalį įmonės išlaidų neleidžiamais, o kitą dalį leidžiamais atskaitymais, gyventojo pajamų natūra apmokestinimas taptų nepagrįstai sudėtingas.
Pareiškėjas V. V. įmonė padavė atsiliepimą į atsakovo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju būtina vadovautis Pelno mokesčio įstatymo 20 straipsniu, kuris reglamentuoja nuosavo, nuomojamo ar panaudos būdu naudojamo materialiojo ilgalaikio turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudas. Pagal šį straipsnį rekonstravimas ir remontas turi analogišką reikšmę ir bendrąja prasme numato ūkio subjekto teisę įtraukti tokias išlaidas į sąnaudas, t. y. priskirti leidžiamiems atskaitymams. Pelno mokesčio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nėra nustatytas draudimas individualioms įmonėms taikyti atskaitymus dėl patirtų svetimo turto rekonstravimo išlaidų. Pažymėjo, kad V. V. yra įmonės savininkas, kuris jam nuosavybės teise priklausančio turto rekonstrukciją atliko verslo tikslais. Atkreipė dėmesį, kad įmonės savininkai už jos prievoles atsako savo asmeniniu turtu, o bankui mokamas palūkanas, skirtas verslo plėtojimui, įformina kaip veiklos sąnaudas. Pažymėjo, kad atsakovas neatsižvelgė, jog pareiškėjas, planuodamas veiklą ir prisiėmęs kreditinius įsipareigojimus, turėjo pagrįstų teisėtų lūkesčių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu atsakovo VMI skundą tenkino – panaikino Komisijos sprendimą ir paliko VMI sprendimą nepakeistą.
Teismas pažymėjo, kad byloje keliamas ginčas dėl to, ar palūkanos, kurios mokamos už paskolą, skirtą rekonstruoti įmonės veikloje naudojamą nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teise priklausantį įmonės savininkui ir jo sutuoktinei, priskirtinos Pelno mokesčio įstatymo numatytiems ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Teismas nustatė, kad V. V. įmonė leidžiamiems atskaitymams priskyrė įmonės veikloje naudojamo pastato rekonstrukcijos išlaidas bei palūkanas už kreditą, kuris buvo suteiktas šio pastato rekonstrukcijos darbams atlikti. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje ginčo dėl to, jog įmonės veikloje naudojamo pastato rekonstrukcijos išlaidos nepriskiriamos leidžiamiems atskaitymams Pelno mokesčio įstatymo prasme, nėra. Atsižvelgus, kad palūkanos už paskolą, paimtą atlikti pastato rekonstrukcijai, yra mokamos kaip atlygis už pinigų skolinimą, teismo nuomone, minėtos palūkanos vertintinos kaip prievolės, kylančios iš pagrindinės prievolės, šiuo atveju – iš pareiškėjui suteiktos paskolos ginčo pastato rekonstrukcijai atlikti. Todėl teismas konstatavo, kad palūkanos, kurios yra betarpiškai susijusios su šia prievole, neatskaitytinos. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pripažino, kad centrinis mokesčių administratorius pagrįstai į leidžiamus atskaitymus pareiškėjui neleido įtraukti sumokėtų palūkanų už paskolą, skirtą įmonės savininkui nuosavybės teise priklausančio ir įmonei perduoto naudotis pastato rekonstrukcijai atlikti. Todėl teismas Komisijos sprendimą panaikino.
III.
Pareiškėjas V. V. įmonė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo skundą atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ar Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Pelno mokesčio įstatymo 20 straipsnio 4 dalis ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 39 patvirtinta Materialiojo ilgalaikio turto, kuris nuosavybės teise priklauso ūkinių bendrijų nariams, individualių (personalinių) įmonių savininkams ir jų šeimos nariams ir yra naudojamas šių vienetų veikloje, eksploatavimo ir remonto sąnaudų atskaitymo iš šių vienetų pajamų tvarka (toliau – ir Tvarka) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai ir Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 7 straipsniui.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo argumentų, jog pagal Pelno mokesčio įstatymą įmonės veikloje naudojamo turto tiek remonto, tiek ir rekonstrukcijos išlaidos turėtų būti pripažįstamos analogiškomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino Tvarkos atitikimo aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams. Pareiškėjas pažymi, kad, vadovaujantis Tvarkos nuostatomis, iš įmonės pajamų atskaitomas tik ilgalaikio turto, kuris nuosavybės teise priklauso individualių įmonių savininkams ir jų šeimos nariams ir yra naudojamas šių vienetų veikloje, remonto ir eksploatacijos sąnaudos, t. y. Tvarkoje nenumatyta, kad iš pajamų gali būti atimamos rekonstrukcijos sąnaudos. Pareiškėjo nuomone, toks reguliavimas yra neleistinas, kaip prieštaraujantis aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams – šiuo atveju įstatymams. Pareiškėjo teigimu, jeigu įstatymo leidėjas tiek rekonstravimą, tiek remontą leidžia priskirti leidžiamiems atskaitymams, taikant MAĮ 7 straipsnyje nustatytą mokesčių mokėtojų lygybės principą, bet kokia įstatymo nuostata, išskirianti vienus ūkio subjektus (mokesčių mokėtojus arba vienetus) iš kitų, turėtų būti vertinama kaip diskriminacinio pobūdžio. Todėl įstatymų aiškinimas taip pat turėtų būti pagrįstas MAĮ suformuluotais principais. Taigi, pareiškėjo teigimu, Pelno mokesčio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje: 1) arba nėra draudimo individualioms (personalinėms) įmonėms taikyti atskaitymus dėl patirtų svetimo turto rekonstravimo išlaidų, 2) arba Pelno mokesčio įstatymo 20 straipsnio 4 dalis ir Tvarka prieštarauja MAĮ 7 straipsnio nuostatoms ir konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams.
Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad sutuoktiniai Vaitkevičiai, iš kurių V. V. yra įmonės savininkas, nusprendė prisiimti finansinių įsipareigojimų (banko kreditų), skirtų jiems priklausančio pastato rekonstrukcijai, ne estetiniams poreikiams patenkinti, o būtent verslo sumetimais. Veikdami per įmonę, už kurios prievoles atsako asmeniniu turtu, sutuoktiniai Vaitkevičiai pagal pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktą išaiškinimą netenka galimybės patirtų didžiulių išlaidų (bankui sumokėtų palūkanų) verslo plėtojimui įforminti kaip veiklos sąnaudas, pagal kurias yra leidžiami mokesčio atskaitymai. Todėl pareiškėjas patenka į nelygiavertę padėtį su kitais ūkio subjektais, kuriems investicijos į verslo plėtojimą tuo pačiu tampa leidžiamais atskaitymais. Pareiškėjo nuomone, bet kokia įstatymo nuostata, išskirianti vienus ūkio subjektus (mokesčių mokėtojus arba vienetus) iš kitų, turėtų būti vertinama kaip diskriminacinio pobūdžio. Akivaizdu, kad Pelno mokesčio įstatymo 20 straipsnio 4 dalis ir Tvarka neatitinka konstitucinių imperatyvų ir yra diskriminacinio pobūdžio. Todėl, pareiškėjo teigimu, turėtu būti sprendžiama, ar minėti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir MAĮ 7 straipsniui.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir skunde. VMI teigimu, sprendžiant klausimą dėl paskolos palūkanų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kokiu tikslu buvo paimta ir panaudota paskola. Kadangi Komisija pripažino, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepriskyrė įmonės savininkui ir jo sutuoktinei priklausančio turto rekonstrukcijos sąnaudų leidžiamiems atskaitymams, todėl, nuosekliai vertinant Pelno mokesčio įstatymo nuostatas, neleidžiamiems atskaitymams turėtų būti priskiriamos ir šioms išlaidoms kompensuoti paimtos paskolos palūkanos. VMI pažymi, kad vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatomis, nesusijusios su pajamų uždirbimu ir neįprastinės vieneto vykdomos veiklos sąnaudos yra priskiriamos vieneto neleidžiamiems atskaitymams. Vieneto išlaidos, kurios tiesiogiai susijusios su vieneto dalyviais, o ne tiesiogiai su vieneto veikla, laikomos neįprastinėmis vieneto sąnaudomis ir priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams. Atsižvelgiant į tai, ir palūkanos, kurios mokamos už paskolas (ar jų dalį), skirtas kompensuoti įmonės savininko turto rekonstravimo išlaidas, priskirtinos neleidžiamiems atskaitymams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. FR0682-640 patvirtino V. V. įmonės 2014 m. lapkričio 3 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-642 ir nurodė pareiškėjui sumokėti 16 371,93 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 32 596,15 Eur pelno mokesčio 7 381,28 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 1 838,07 Eur pelno mokesčio delspinigių bei 9 778,73 Eur pelno mokesčio baudą ir 4 911,67 Eur pridėtinės vertės mokesčio baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 69-30 pakeitė Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. FR0682-640 ir patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 16 371,93 Eur pridėtinės vertės mokestį, 7 381,28 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigius, 32 596,13 Eur pelno mokestį, 1 838,07 Eur pelno mokesčio delspinigius bei sumažino paskirtų baudų dydį, nurodant sumokėti 3 259,61 Eur pridėtinės vertės mokesčio baudą ir 1 637,19 Eur pelno mokesčio baudą.
Mokestinių ginčų komisija 2015 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. S-112(7-87/2015) panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 69-30 dalį dėl nurodymų sumokėti 32 596,13 Eur pelno mokesčio, šio mokesčio delspinigius ir 3 259,61 Eur pelno mokesčio baudą bei perdavė skundą šioje dalyje centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Šiame Mokestinių ginčų komisijos sprendime nurodyta, kad, atlikus pareiškėjo savininkui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausančio pastato rekonstrukciją (nors jos išlaidos mokestine prasme ir nepriskirtinos leidžiamiems atskaitymams), buvo iš esmės pagerinta pareiškėjo veikloje naudojamo turto (iš kurio uždirbamos nuomos pajamos) būklė, tuo buvo sudarytos prielaidos pareiškėjui iš rekonstruoto turto nuomos gauti pajamas, todėl išlaidos, susijusios su rekonstrukcijos finansavimu, laikytinos įprastinėmis ūkio subjekto išlaidomis, betarpiškai susijusiomis su pajamų uždirbimu. Todėl, Mokestinių ginčų komisijos nuomone, mokesčių administratorius plečiamai aiškino rekonstrukcijos išlaidų sąvoką ir nepagrįstai patirtų išlaidų iš banko paimtos paskolos palūkanoms apmokėti nepriskyrė leidžiamiems atskaitymams.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. V. ir A. V. nuosavybės teise priklausantis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, buvo perduotas naudoti V. V. įmonės veikloje. 2007-2008 m. buvo vykdoma šio pastato ir prie jo esančios aikštelės rekonstrukcija. Pastato rekonstrukcijos darbai buvo finansuoti lėšomis, kurios buvo gautos iš banko pagal kredito sutartį. Pareiškėjas ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskyrė su pastato rekonstrukcija susijusias sąnaudas bei palūkanas už suteiktą kreditą, kuris buvo panaudotas pastato rekonstrukcijos išlaidoms apmokėti.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl to, kad centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai aiškino Pelno mokesčio įstatymo nuostatas dėl leidžiamų atskaitymų, t. y. dėl to, ar palūkanos, mokamos už paskolą, panaudotą įmonės veikloje naudojamo nekilnojamojo turto, nuosavybės teise priklausančio įmonės savininkui ir jo sutuoktinei, rekonstrukcijai, priskirtinos Pelno mokesčio įstatymo numatytiems leidžiamiems atskaitymams.
Mokestinių ginčų komisija ginčijamame sprendime priėjo išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai neleido pareiškėjo savininkui ir jo sutuoktinei priklausančio turto, naudojamo pareiškėjo veikloje, rekonstrukcijos sąnaudų priskirti pareiškėjo leidžiamiems atskaitymams.
Taigi, tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Mokestinių ginčų komisija teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis V. V. ir A. V. nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, rekonstrukcijos išlaidos nebuvo priskirtos pareiškėjo leidžiamiems atskaitymams, aiškino ir taikė vienodai.
Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis skirta reglamentuoti administracinio teismo kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004; 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-10-1283/2005; 2007 m. vasario 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-11-132/2007; 2008 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-756-242/2008; 2009 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-63-188/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-278/2011; 2014 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-505/2014).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies nuostatas bei šių nuostatų aiškinimą, suformuluotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, pažymi, kad administracinių teismų kompetencijai priskirta nagrinėti tik tokius centrinio mokesčio administratoriaus skundus, kurie grindžiami aplinkybėmis apie tai, jog centrinis mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai aiškino materialiosios ar procesinės teisės normas.
Kadangi nenustatyta, jog nagrinėjamu atveju centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija būtų skirtingai aiškinę teisės aktų nuostatas dėl pastato, kuris nuosavybės teise priklauso individualios įmonės savininkui ir jo šeimos nariui bei kuris yra naudojamas individualios įmonės veikloje, rekonstrukcijos sąnaudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams, todėl klausimas, ar centrinis mokesčių administratorius bei Mokestinių ginčų komisija teisėtai ir pagrįstai nepriskyrė pareiškėjo leidžiamiems atskaitymams minėto pastato rekonstrukcijos išlaidų, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl minėtų išlaidų nepriskyrimo leidžiamiems atskaitymams teisėtumo ir pagrįstumo nėra reikšmingos šio mokestinio ginčo išsprendimui, dėl to teisėjų kolegija jų nevertina.
Be to, pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl teisės aktų, reguliuojančių pastato, kuris nuosavybės teise priklauso individualios įmonės savininkui ir jo šeimos nariui bei yra naudojamas individualios įmonės veikloje, rekonstrukcijos sąnaudų atskaitymą, teisėtumo ištyrimo. Teisėjų kolegijos nuomone, tenkinti tokį prašymą nėra pagrindo, nes, kaip jau buvo minėta, pastato rekonstrukcijos išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas peržengia nagrinėjamos bylos ribas.
Šios administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste, nekvestionuojant mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos išvadų, jog pastato, kuris nuosavybės teise priklauso pareiškėjo savininkui ir jo sutuoktinei bei yra naudojamas pareiškėjo veikloje, rekonstrukcijos sąnaudos nepriskirtinos leidžiamiems atskaitymams apskaičiuojant pelno mokestį, spręstina tik tai, ar palūkanos už kreditą, kuris buvo naudojamas minėto pastato rekonstrukcijos išlaidoms padengti, yra priskirtinos leidžiamiems atskaitymams.
Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų: 1) atimamos neapmokestinamosios pajamos; 2) atskaitomi leidžiami atskaitymai; 3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita.
Aiškindamas Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad leidžiamais atskaitymais, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvias) sąlygas: (1) vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; (2) sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; (3) komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; (4) sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; (5) sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015).
Pelno mokesčio įstatyme nėra konkrečios teisės normos, expressis verbis reguliuojančios palūkanų, mokamų už kredito, kuris buvo panaudotas pastato rekonstrukcijai (remontui), priskyrimą ar nepriskyrimą leidžiamiems atskaitymams. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į faktines aplinkybes bei Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio nuostatas, spręstina dėl tokių sumokėtų palūkanų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams.
Kaip jau buvo minėta, palūkanos buvo mokamos už kreditą, skirtą pastato, kuris nuosavybės teise priklauso individualios įmonės savininkui ir jo šeimos nariui bei yra naudojamas individualios įmonės veikloje, rekonstrukcijos išlaidoms padengti, t. y. apmokėti išlaidas, kurios, nagrinėjamu atveju, nebuvo priskirtos ribotai leidžiamiems atskaitymams. Už pareiškėjo gautą kreditą, kuris buvo panaudotas minėto pastato rekonstrukcijos išlaidoms (nepriskirtoms ribotiems leidžiamiems atskaitymams) padengti, sumokėtos palūkanos yra neatskiriamai susijusios su pastato rekonstrukcijos sąnaudomis (sudaro šių sąnaudų dalį) ir negali būti prilygintos išlaidoms, tiesiogiai susijusiomis su pareiškėjo įprastinės veiklos vykdymu. Todėl pareiškėjo sumokėtos minėtos palūkanos Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies prasme negali būti laikomos leidžiamais atskaitymais.
Pelno mokesčio įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta, kad iš pajamų negali būti atskaitomos kitos nesusiję su pajamų uždirbimu ir neįprastinės vieneto vykdomai veiklai sąnaudos bei sąnaudos, nelaikomos leidžiamais atskaitymais pagal šį įstatymą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino šio mokestinio ginčo santykius reguliuojančias teisės normas ir priėjo teisingą išvadą, kad centrinis mokesčių administratorius pagrįstai leidžiamais pareiškėjo atskaitymais nepripažino sumokėtų palūkanų už paskolą, panaudotą minėto pastato rekonstrukcijos išlaidoms padengti.
Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. V. įmonės apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.