- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-07-04
- Bylos Nr.
- eI2-1762-561/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06589-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- mažosios bendrijos „Marčiukai“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „Marčiukai“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja mažoji bendrija „Marčiukai“ (toliau – ir MB „Marčiukai“, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI, Inspekcija) 2023 m. balandžio 26 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 21024 dėl Užimtumo įstatymo pažeidimo juridiniam asmeniui MB „Marčiukai“ (toliau – ir Nutarimas); 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, kad VDI Nutarimu skyrė pareiškėjai subendrintą 1 800 Eur baudą už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 57 straipsnio 2 dalies pažeidimus.
K. H. atvyko į Lietuvos Respubliką beviziu režimu prieš pat karą 2022 m. vasario 12 d., nes pateikus biometrinį pasą turintiems Ukrainos piliečiams, vykstantiems į Europos Sąjungą ne ilgesniam kaip 90 dienų laikotarpiui verslo, turizmo ar šeimos tikslais, buvo nebereikalinga viza. Kaip ir teigiama Nutarime, pakeitus Europos Sąjungos reglamentą Nr. 539/2001 Ukraina prieš karą buvo išbraukiama iš I priedo (šalys, kurių piliečiai, keliaujantys į Šengeno erdvę, privalo turėti vizą) ir įtraukiama į II priedą (šalys, kurioms taikomas bevizis režimas). K. H. atvykdamas į Lietuvą 2022 m. vasario 12 d. neturėjo tikslo Lietuvoje dirbti ar juo labiau dirbti MB „Marčiukai“. Kiek žinoma ir kaip teigiama VDI, jis atvyko kaip turistas pažintiniais tikslais. MB „Marčiukai“ vadovas K. H. nepažinojo ir nekvietė jo į Lietuvą darbiniais tikslais įmonėje bei su juo susipažino tik prasidėjus karui per pažįstamus ukrainiečius (karas prasidėjo 2022 m. vasario 20 d.), sužinojo apie jo norą likti Lietuvoje ir įsidarbinti. Jis taip pat tuo metu kalbėjo, kad tik pasibaigus karui norėtų grįžti į gimtinę (Ukrainą). Taigi, neteisingai remiamasi žemiau nurodomomis įstatymų nuostatomis dėl užsieniečio atvykimo dirbti į Lietuvą įsidarbinti, nes jam atvykstant į Lietuvą to nebuvo, MB „Marčiukai“ dėl jo atvykimo (atsiradimo Lietuvoje) netarpininkavo ir situacija pasikeitė tik prasidėjus karui, kurio niekas nelaukė (ir nesitikėjo).
Vidaus reikalų ministras priėmė 2022 m. vasario 28 d. (įsigaliojusį 2022 m. kovo 1 d.) įsakymą Nr. 1V-145, numačiusį, kad Ukrainos piliečiai, pasitraukę iš Ukrainos į Lietuvos Respubliką dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir besinaudojantys beviziu režimu arba turintys galiojančią Šengeno vizą, turi teisę dirbti ir yra atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti (1, 3.1 punktai).
Vėliau, nuo 2022 m. kovo 11 d. Vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 1V-145 buvo pakeistas ir jo 3 ir 4.1 punktai numatė: pavedu Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) registruoti pasitraukusius užsieniečius ir Ukrainos piliečius, jų šeimos narius ir asmenis be pilietybės, gyvenančius Ukrainoje, kurie iki 2022 m. vasario 24 d. laikinai išvyko iš Ukrainos teritorijos ir negali grįžti į ją dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje (toliau – ir negalintys grįžti užsieniečiai), ir jiems išduoti registraciją patvirtinantį dokumentą/pažymą, kuriame būtų nurodomas užsieniečio vardas, pavardė, gimimo data, interesų Lietuvoje turinčio užsieniečio (ILTU) kodas ir elektroninės sveikatos istorijos (ESI) numeris (3 punktas). Taip pat 4 punkte pakartota, kad: užsiregistravę Migracijos departamente užsieniečiai, besinaudojantys beviziu režimu arba turintys galiojančią Šengeno vizą, turi teisę dirbti ar vykdyti savarankišką veiklą ir yra atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti.
Paaiškina, kad prieš įdarbinant K. H. pareiškėja aiškinosi, ar jį galima įdarbinti ir kokiomis sąlygomis. Iš VDI telefonu sužinota apie minėtą Vidaus reikalų ministro 2022 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 1V-145 ir reikalavimą registruotis Migracijos departamente. Prasidėjus karui (gal po kokių 2 dviejų savaičių nuo jo pradžios) su K. H. buvo nuvykta į Migracijos departamentą (vykta į Elektrėnus, nes Vilniuje jau buvo labai didelis ukrainiečių antplūdis) registruotis pagal Vidaus reikalų ministro įsakymą Nr. 1V-145. Ten sulaukus savo eilės paaiškinta, kad K. H. gali būti registruojamas kaip pabėgėlis nuo karo ir tai MB „Marčiukai“ tiko. Tačiau pats K. H. pasvarstęs tam paprieštaravo, nes jis nenorėjo tokiu būti (iš tikrųjų jis ir buvo atvykęs iki karo) ir dar turėjo viltį, kad karas greitai baigsis ir grįš į Ukrainą. Tuo pačiu tada Elektrėnuose Migracijos departamente buvo pasakyta, kad „Jūs jį tik darbinkite, paskiau jei reikės užsiregistruosit“. Buvo tikrai didelis antplūdis departamente ir darbuotojai kalbėjo, kad ukrainiečiai priimami ir turi būti priimti, jiems suteikiama apsauga ir pan. Tas pats buvo pateikiama ir žiniasklaidoje.
Tad kaip ir reikalavo darbo sutarties sudarymą reglamentuojantys teisės reikalavimai, MB „Marčiukai“ (jos vadovas) sudarė su juo 2022 m. kovo 8 d. darbo sutartį, pranešė Sodrai apie jo įdarbinimą (Sodra registravo ir jokių pastabų nepareiškė), VDI patikrinimo metu jis taip pat pateikė skaidriai dirbančio ID ir asmens dokumentus; vėliau VDI reikalavimu pateikti ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nuo darbo santykių pradžios, darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo dokumentai, darbuotojo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dokumentai. Taigi, įgyvendinti visi reikalavimai dėl darbo sutarties sudarymo ir reikalavimų jai, todėl teigia, kad visa ši faktinė situacija neatitinka „nelegalaus darbo“ sąvokos, kurios požymius Nutarime nurodo VDI.
Kadangi situacija su ukrainiečiais buvo dinamiška ir pareiškėja nepamiršo formalumo, kad teirautis dėl registracijos Migracijos departamente reikia, jau po įdarbinimo kovo ar balandžio mėnesiais buvo nueita į Migracijos departamentą Minties g. Vilniuje. Ten sulaukus savo eilės ir paprašius K. H. registruoti Lietuvoje, nurodant, kad jis jau įdarbintas – vėlgi buvo žodinis atsisakymas tą padaryti, teigiant, kad šiame skyriuje registruojami tik karo pabėgėliai ukrainiečiai, o jis pagal pasą, matyti, atvyko iki karo ir pan. Todėl neregistruos ir pasiūlė kreiptis į departamento skyrių Vytenio g. 18, Vilniuje. Po kurio laiko nuvykus į Migracijos departamento skyrių Vytenio g. 18, Vilniuje, ir paprašius jį registruoti kaip negalintį grįžti ir nurodžius, kad jis jau ir dirba, buvo žodinis atsisakymas tais pačiais motyvais ir nurodymas, kad jo darbui Lietuvoje būtina tvarkytis tinkamus dokumentus (t. y. pagal bendrus reikalavimus gauti leidimą dirbti Lietuvoje). Po šio pakartotinio atsisakymo MB „Marčiukai“, nors ir su tuo nesutiko, bet nieko neliko (nes ir skųsti nebuvo tuo metu ką – žodinio atsisakymo) kaip tik ruošti dokumentus ir tarpininkauti dėl leidimo dirbti Lietuvoje išdavimo pagal visus reikalavimus kaip trečiosios šalies užsieniečiui.
Valstybės institucijos, Migracijos departamentas (jo darbuotojai) dėl Ukrainos piliečio paminėto įdarbinimo ir statuso esant dideliam interesantų antplūdžiui buvo „pasimetę“, teikdavo chaotiškus formalius atsakymus, neadekvačius situacijai ir reguliavimui su ukrainiečių apsaugos principais ir žmogaus teisėmis. Teigia, kad Migracijos departamentas neatliko tinkamai savo pareigų, vilkino juos atlikti, ir priėmė nepagrįstus sprendimus neregistruoti K. H. kaip negalinčio grįžti į tėvynę, nors prieš tai tarsi be pagrindo sutiko registruoti kaip pabėgėlį nuo karo. Minėta, kad prasidėjus karui keitėsi tik formalumai dėl ukrainiečio statuso, tačiau pagrindinis principas (nuostata) nekeistas – jie turi teisę gyventi ir dirbti Lietuvoje, nesvarbu, ar yra pabėgėliais nuo karo ar dėl karo negalintys grįžti į Ukrainą. Situacija su jų teisių apsauga buvo dinamiška ir nepastovi visoje Europoje, bet pagrindiniai principai (jų teisės, kaip tokios) liko tie patys.
2023 m. balandžio 18 d., po ilgo Migracijos departamento delsimo ir nustatytų terminų praleidimo, K. H. gavo leidimą dirbti ir gyventi Lietuvoje, nes, kaip minėta, po tokio pakartotinio jo neregistravimo Migracijos departamente pagal Vidaus reikalų ministro 2022 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 1V-145, kurio reikalavo ir šiuo metu tai kaip pažeidimą traktuoja VDI, darbdavys ėmėsi veiksmų visiems reikalavimams ir formalumams dėl jo darbo įgyvendinti, kurie taikomi ne Ukrainos piliečiams.
Nutarime teigiama, kad pažeistas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nustatantis, kad „nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos“. Tačiau pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalį, darbdavys nelaikomas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu, įdarbindamas trečiosios šalies pilietį, įvykdo šias sąlygas: ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu pagal įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje [...].
Tačiau 2022 m. kovo 8 d. įdarbinant K. H. minėtas Vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 1V-145 numatė, kad ukrainiečiai (pabėgėliai nuo karo ir negalintys grįžti) besinaudojantys beviziu režimu arba turintys galiojančią Šengeno vizą, turi teisę dirbti ir yra atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Taigi, K. H., kaip Ukrainos piliečio, negalinčio grįžti į tėvynę, situacija atitiko jam suteiktą teisę, kaip tokią – jam laisvai dirbti Lietuvoje be leidimo dirbti Lietuvoje įgijimo. Nežiūrint į tai, jis Migracijos departamente buvo registruotas ar ne. Jei reikšmė teikiama ne jo teisei, kaip tokiai, dirbti laisvai Lietuvoje, bet jo registracijai ir tik nuo registracijos asmens teisės kaip tokios atsiradimui (kas vėlgi Konstitucijos doktrinos prasme negali būti pagrįsta ir teisinga), tai reikia įvertinti, kad ginčo atveju VDI reikalavo registruotis Migracijos tarnyboje ir dabar tai (neregistracijos faktą) vertina kaip pažeidimą (nelegalų darbą), o Migracijos departamentas dėl pareiškėjui nesuprantamų priežasčių to nepadaręs, tokios K. H. teisės negalėjo atimti ar ją paneigti. Tuo tarpu darbdavys, taip išeina, prasidėjus karui 2022 m. kovo mėnesį buvo tik gerų savo siekių ir ketinimų įkaitas, kai pagrindiniai principai (žmogaus teisės teisinėje valstybėje) paneigiami tik formalumais ir registracijomis.
Pažymi, kad ne tik Vidaus reikalų ministro paminėtu įsakymu tokia K. H. teisė suteikta, bet ir įstatyminiu reguliavimu tai įtvirtinta. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio (jo pastabose) yra numatyta, kad 2022 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-1277 (TAR, 2022, Nr. 2022-15427) nustatyta, kad Ukrainos piliečiams, jų šeimos nariams ir asmenims be pilietybės, gyvenusiems Ukrainoje, pasitraukusiems iš Ukrainos į Lietuvos Respubliką dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir pasinaudojusiems galimybe pradėti dirbti be leidimo dirbti arba be Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimamo sprendimo dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 44 straipsnio pagrindu išduodamas ir keičiamas netaikant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto c p. nustatytos sąlygos, jeigu darbo santykiai tęsiami su tuo pačiu darbdaviu. Be to, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 10 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (4 punktas), jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje (10 punktas). Ukrainos piliečiams ir yra suteikta laikinoji apsauga pagal minimą Vidaus reikalų ministro įsakymą ir esamą teisinį reguliavimą.
Vidaus reikalų ministro įsakymo pagrindu, kitų aukščiau cituotų normų pagrindu jis turėjo teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir turėjo teisę dirbti Lietuvoje be leidimo, kaip tokio išdavimo. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies normų taikymo pagrindas yra būtent leidimo dirbti neturėjimas su visais tokio leidimo įgijimui keliamais reikalavimais neįgyvendinimas. Tačiau ginčo atveju to nebuvo, ukrainiečiams toks reikalavimas nebuvo apskritai keliamas. Vien jų registracijos (neregistracijos) kaip ukrainiečių pabėgusių nuo karo ar negalinčių grįžti į tėvynę faktas savaime nesietinais su šiais nustatytais materialiniais reikalavimais užsieniečiui (ar atitinkamai jį įdarbinančiam darbdaviui) įgyvendinant savo teisę į darbą Lietuvoje.
VDI Nutarime teigiama, kad pažeisti Įstatymo 62 straipsnio 2 dalis, 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Tačiau pareiškėja su tuo taip pat sutikti negali, nes 57 straipsnis kalba apie pareigą įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, kai į Lietuvą atvykstama darbo tikslais (siekiant dirbti).
Ginčo atveju jau minėta, kad taip nebuvo: K. H. neatvyko į Lietuvą su tikslu dirbti, net ir prasidėjus karui jis norėjo grįžti tėvynę, nes tikėjosi, kad karas gana greitai baigsis. Kokiais įrodymais ir aplinkybėmis remdamasi VDI taiko šią nuostatą ir ja remiasi nenurodo. VDI Nutarime teigiama, kad „užsienietis turėjo Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą D (išduotą 70.11 papunkčiu, užsienietis, kuris pateikė prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę) Nr. 004578827, kuri galiojo nuo 2022 m. spalio 17 d. iki 2023 m. kovo 7 d., kuriai gauti tarpininkavo įmonė MB „Marčiukai“. Tačiau šis teiginys nėra pagrįstas ir pareiškėjai nėra suprantamas, nes MB „Marčiukai“ netarpininkavo jo atsiradimui Lietuvoje, su juo susipažino per kitus pažįstamus ukrainiečius Lietuvoje ir sutiko jį įdarbinti prasidėjus karui. MB „Marčiukai“ pradėjo tarpininkauti jau vėliau, patyrė išlaidų, kai Migracijos departamento (Vytenio g. 18) nurodymu leidimui dirbti gauti buvo renkami ir gauti visi dokumentai pagal reikalavimus, taikomus ne ukrainiečiams (visiems kitiems trečiųjų šalių užsieniečiams).
Motyvuojamoji dalis
Įstatymo 62 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5 dalyse nurodytas užsienietis teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu gali dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jam yra išduotas leidimas dirbti arba jis atitinka šio Įstatymo 58 straipsnio 6–13 punktuose nustatytas atleidimo nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti sąlygas. Ginčo atveju K. H. atitiko 11 straipsnio 2–5 dalyse nurodytas užsieniečio teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas ir, kaip minėta, turėjo teisę dirbti Lietuvoje. Formuluotė „jam išduotas leidimas dirbti“ ukrainiečių teisinio statuso reguliavimo ir apsaugos prasme buvo suteiktas Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-145 ir kitų minėtų teisės aktų pagrindu, nes įtvirtinta, kad pabėgėliai ir negalintys grįžti ukrainiečiai turi teisę dirbti be leidimo.
Skunde nurodo, kad pažeidimas yra neįrodytas, VDI nurodomas aplinkybes ir argumentus vertina kaip prieštaringus. Nutarime visiškai deklaratyviai nurodyta, kad remiantis Užimtumo įstatymo protokolu, nelegalaus darbo tyrimo aktu, VSDFV duomenimis ir kitais duomenimis nustatyta pareiškėjos kaltė. Tačiau jos turinys ir pasireiškimas ginčo aplinkybėmis niekaip neatskleistas. Tuo tarpu asmeniui skiriant baudą, taikant atitinkamas sankcijas kaltė, kaip būtinoji sąlyga, turi būti nustatoma, įrodoma ir pagrindžiama.
Pažymi, kad tais pačiais iš esmės identiškais motyvais už nurodytus veiksmus nubaustas ir pareiškėjos vadovas M. M. pagal ANK 95 straipsnį. Taigi, visiškai nepagrįstai už tą patį pažeidimą baudžiama du kartus, o ir nurodyti motyvai pagal vieną nutarimą ir kitą skundžiamą Nutarimą, būdami vienodi, rodo, kad negali būti tapatinamas negalus darbas pagal ANK 95 straipsnį su Užimtumo įstatymo ir specialiomis nuostatomis.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja taip pat teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose prašo teismo nenustačius, kad Nutarimas nepagrįstas, paskirtą baudą sumažinti. Kartu su papildomais rašytiniais paaiškinimais teismui pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje.
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus darbo inspektoriai atliko tyrimą dėl galimai nelegalaus darbo MB „Marčiukai“.
Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad darbuotojas K. H. realiai pradėjo dirbti Bendrovės naudai nuo 2022 m. kovo 8 d., darbo sutartis su MB „Marčiukai“ (atstovaujamai M. M.) sudaryta 2022 m. kovo 7 d. betonuotojo – vairuotojo pareigoms. Darbo sutartyje numatytas 40 val./sav., darbo laikas bei minimalus darbo užmokestis ir 7 eurų priedas už lauko sąlygas. Nustatyta, kad K. H. atvyko į Lietuvos Respubliką beviziu rėžimu, tai yra pakeitus Europos Sąjungos reglamentą Nr. 539/2001; pagal jį Ukraina išbraukiama iš I priedo (šalys, kurių piliečiai, keliaujantys į Šengeno erdvę, privalo turėti vizą) ir įtraukiama į II priedą (šalys, kurioms taikomas bevizis režimas). Biometrinius pasus turintiems Ukrainos piliečiams, vykstantiems į ES ne ilgesniam kaip 90 dienų laikotarpiui verslo, turizmo ar šeimos tikslais, nebereikės vizos.
Migracijos departamentas nurodė, kad MB „Marčiukai“ buvo teikusi dokumentus dėl trečiosios šalies piliečio H. K.. Migracijos departamento turimais duomenimis, įmonė MB „Marčiukai“ teikė tarpininkavimo raštą Nr. 20220912-135552 dėl H. K., kuris 2022 m. spalio 7 d. pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu Lietuvos Respublikoje. 2022 m. spalio 26 d. įmonės MB „Marčiukai“ direktorius parašė prašymą nutraukti nagrinėjimą dėl leidimo laikinai gyventi ir 2022 m. spalio 31 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą nutraukti prašymo nagrinėjimą. Be to, minėtas užsienietis turėjo Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą D (išduotą 70.11 papunkčiu, užsienietis, kuris pateikė prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę) Nr. 004578827, kuri galiojo nuo 2022 m. spalio 17 d. iki 2023 m. kovo 7 d., kuriai gauti tarpininkavo įmonė MB „Marčiukai“. Taip pat užsienietis 2022 m. lapkričio 29 d. pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu, kuriam tarpininkavo įmonė MB „Samaja“ tarpininkavimo rašto Nr. 20221121-174482.
Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą, pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, nelegaliu darbu laikomi ir atvejai, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.
Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje ir kuris pagal šio Įstatymo 58 straipsnį nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, privalo įsigyti leidimą dirbti, jeigu atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ir yra užsienietis, kurio profesija neįtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis), 62 straipsnio 3 dalyje (Darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio Įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus) ir 4 dalyje numatytas imperatyvias užsieniečių įdarbinimo sąlygas (Užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas). Darbdavys, ketinantis sudaryti darbo sutartį su Ukrainos Respublikos piliečiu, privalo įsitikinti, kad asmuo užsiregistravo Migracijos departamente ir turi išduotą registraciją patvirtinantį dokumentą, kuriame nurodytas vardas, pavardė, gimimo data, interesų Lietuvoje turinčio užsieniečio (ILTU) kodas ir elektroninės sveikatos istorijos (ESI) numeris, per „Sodros“ informacinę sistemą EDAS pateikti asmens pasą ar ID (ar Migracijos išduotą registracijos kortelės kopiją) ir LDU pranešimą likus 1 darbo dienai iki užsieniečio įdarbinimo dienos, mokėti ne mažesnį darbo užmokestį, nei tą patį darbą dirbantiems Lietuvos piliečiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl užsieniečiams, pasitraukusiems iš Ukrainos dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje, taikomų reikalavimų, sąlygų ir paslaugų teikimo“ pakeitimo“ 3.3. p., užsieniečiai, kuriems suteikta laikinoji apsauga, arba Migracijos departamente užsiregistravę negalintys grįžti užsieniečiai (Ukrainos piliečiai), kurie pateikė prašymą išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4, 4 (1), 8 arba 10 punkte nurodytu pagrindu, turi teisę dirbti ar vykdyti savarankišką veiklą ir yra atleidžiami nuo pareigos gauti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams (ši nuostata taikoma visiems Ukrainos piliečiams).
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Nutarimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Pareiškėja skunde teismui nurodo, kad atsakomybė už nelegalų darbą jai taikyta nepagrįstai, nes Ukrainos pilietis galėjo dirbti be leidimo, nes tokią galimybę sudarė Vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 1V-145, kuris numatė, kad ukrainiečiai (pabėgėliai nuo karo ir negalintys grįžti) besinaudojantys beviziu režimu arba turintys galiojančią Šengeno vizą, turi teisę dirbti ir yra atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Teismas su šiais pareiškėjos argumentais sutikti negali.
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad darbdavys nelaikomas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu, įdarbindamas trečiosios šalies pilietį, įvykdo šią sąlygą – ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu pagal Užsieniečių įstatymą trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje. Užsieniečių įstatymo 62 straipsnio 11 dalis numato, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2–5 dalyse nurodytas užsienietis teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu gali dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jam yra išduotas leidimas dirbti arba jis atitinka šio įstatymo 58 straipsnio 7–13 ar 15 punktuose nustatytas atleidimo nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti sąlygas. Užsieniečių įstatymo 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Užsieniečių įstatymo 21¹ straipsnyje nustatyta, kad darbdavys, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo informuoti Migracijos departamentą apie darbo sutarties su užsieniečiu, turinčiu nacionalinę vizą, nutraukimą, apie užsieniečio neatvykimą ar neįdarbinimą, jeigu nuo darbdavio nurodytos dienos, kai užsienietis turėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, praėjo daugiau kaip 10 dienų.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. kovo 20 d. įsakymo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 1V-145 „Dėl užsieniečiams, pasitraukusiems iš Ukrainos dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje, taikomų reikalavimų, sąlygų ir paslaugų teikimo“ pakeitimo Nr. 1V-216 3.3. punkte nustatyta, kad užsieniečiai, kuriems suteikta laikinoji apsauga, arba Migracijos departamente užsiregistravę negalintys grįžti užsieniečiai, kurie pateikė prašymą išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4, 4¹, 8 arba 10 punkte nurodytu pagrindu, turi teisę dirbti ar vykdyti savarankišką veiklą ir yra atleidžiami nuo pareigos gauti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams (ši nuostata taikoma visiems Ukrainos piliečiams). Taigi, iš paminėto teisės akto matyti, kad užsieniečiui turėjo būti suteikta laikinoji apsauga arba užsienietis turėjo būti užsiregistravęs Migracijos departamente kaip negalintis grįžti.
Ginčo, kad darbuotojas K. H. realiai pradėjo dirbti Bendrovės naudai nuo 2022 m. kovo 8 d., darbo sutartis su MB „Marčiukai“ sudaryta 2022 m. kovo 7 d. betonuotojo – vairuotojo pareigoms, nėra. Kaip ir nėra ginčo, kad K. H. atvyko iki 2022 m. vasario 20 d. ir nebuvo užsiregistravęs Migracijos departamente. Pareiškėja teismui paaiškina aplinkybes, lėmusias priežastis, kodėl Bendrovė kartu su užsieniečiu negalėjo užsiregistruoti Migracijos departamente.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Iš informacinės sistemos Liteko duomenų (pareiškėja taip pat pateikė teismo nutartį) nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 16 d. priėmė nutartį pagal pareiškėjos vadovo skundą dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2023 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. VDI-ANR_N-291-2023 panaikinimo. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad Bendrovės vadovas (M. M.) administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 2 dalį patrauktas pagrįstai, tačiau jam paskirta administracinė nuobauda nėra teisinga. Teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad teismas neneigia administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytų faktinių aplinkybių, kad Ukrainos pilietis H. K. su MB „Marčiukai“ nariu Ž. M. vyko į Migracijos departamentą, siekdami, kad H. K. būtų užregistruotas, kaip tai numatė tuo metu galiojusi tvarka. Nekyla ginčas ir dėl to, kad jis Migracijos departamente užregistruotas nebuvo. Išnaudojus visas galimybes, nepavyko gauti objektyvių duomenų, patvirtinančių, kokios priežastys tai lėmė. Migracijos departamentas neturi jokių duomenų apie H. K. ir/ar MB „Marčiukai“ atstovo vizitus 2022 m. pradžioje (pirmasis toks vizitas fiksuotas 2022 m. spalio 7 d.), nėra jokios informacijos apie šiems asmenims teiktų žodinių konsultacijų turinį, MB „Marčiukai“ nepateikė jokių Migracijos departamento raštu teiktų atsakymų šiuo klausimu, negalėjo nurodyti jokio konkretaus darbuotojo, su kuriuo bendravo skirtinguose Migracijos departamento padaliniuose. Vis tik, kaip jau minėta, teismas, įvertinęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. M., liudytojų Ž. M. ir H. K. nurodytas aplinkybes, kurios sutampa tarpusavyje, tiki šiais teiginiais ir pripažįsta, kad MB „Marčiukai“ ėmėsi veiksmų, kad H. K. būtų užregistruotas Migracijos departamente kaip negalintis grįžti užsienietis, tačiau jis užregistruotas nebuvo.
Teismas sprendė, kad nepaisant to, kad Ukrainos piliečiai, prasidėjus karui, buvo atleisti nuo pareigos gauti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, teisė dirbti jiems nebuvo suteikiama savaime, tam jie turėjo įgyvendinti atitinkamus (paprastesnius) reikalavimus. Institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad darbdavys galėjo nedelsiant priimti Ukrainos pilietį į darbą, bet tik gavus Migracijos departamento pažymą apie asmenį, pasitraukusį iš savo šalies dėl karo veiksmų. Be tokios pažymos darbdaviui galiojo Užsieniečių teisinės padėties įstatymo keliami reikalavimai – leidimas laikinai gyventi arba viza. Migracijos departamente neužsiregistravę negalintys grįžti užsieniečiai neturėjo teisės dirbti Lietuvos Respublikoje, tokia teisė jiems buvo suteikiama tik po užsiregistravimo, turint registraciją patvirtinantį dokumentą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju H. K., nebūdamas registruotas Migracijos departamente, neturėjo teisės dirbti Lietuvos Respublikoje, o MB „Marčiukai“ vadovas M. M. – jo įdarbinti. Nepaisant to, H. K. buvo įdarbintas šioje įmonėje – su juo 2022 m. kovo 7 d. buvo pasirašyta darbo sutartis, apie įdarbinimą pranešta „Sodrai“, asmeniui buvo mokamas darbo užmokestis, buvo mokami mokesčiai valstybei, jis realiai vykdė darbines funkcijas. Net ir sudarius darbo sutartį, MB „Marčiukai“ vadovas, matydamas, kad nepavyksta įgyvendinti teisės aktų keliamų reikalavimų Ukrainos piliečio įdarbinimui (po kelių vizitų H. K. nėra registruojamas Migracijos departamente), turėjo vienintelę išeitį – nutraukti darbo sutartį ir neleisti asmeniui toliau dirbti, tačiau to nepadarė. Bylos duomenys patvirtina, kad H. K. MB „Marčiukai“ dirbo iki 2023 m. gegužės 19 d. Teismas padarė išvadą, kad H. K. MB „Marčiukai“ buvo įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos, o tai pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą atitinka nelegalaus darbo sąvoką.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėja padarė pažeidimą, nustatyta Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimu laikomi tokie darbdavio arba įmonės, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, veiksmai, kai nesilaikoma Užsieniečių įstatymo 62 straipsnio 8 dalyje ar 103 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Įstatymo 62 straipsnio 8 dalis nustato, kad darbdavys, įmonė, į kurią užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti, arba fizinis asmuo, pas kurį užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti, informaciją apie įdarbintą arba komandiruotą laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsienietį teikia Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Užimtumo tarnybai per Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinę sistemą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka.
Pareiškėja nurodo, kad tokį pranešimą pateikė, tačiau tai atliko vėliau nei nustato teisės aktų nuostatos.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-401/EV-281/V-395 „Dėl informacijos apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius pateikimo“ (2021 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. V-26/EV-19/V-32 redakcija), patvirtinto Informacijos apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius pateikimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 7 punkte nustatyta pranešimo tvarka ir terminai: „Darbdavys, įdarbinęs Aprašo 4.1 papunktyje nurodytą užsienietį, privalo užpildyti LDU pranešimą ir pateikti per EDAS ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki užsieniečio įdarbinimo dienos“. VDI atlikto tyrimo metu nustatyta, kad Bendrovė 2022 m. kovo 8 d. įdarbinusi užsienietį, pranešima pateikė tik 2023 m. vasario 20 d.
Teismas konstatuoja, kad Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje nurodyta pažeidimo sudėtis yra formali, t. y. LDU pranešimo apie įdarbintą užsienietį nepateikimas jau yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pažeidimas buvo padarytas. Šiuo atveju žala padaroma nustatytai valdymo tvarkai ir Valstybės nustatytai tinkamai užsieniečių įdarbinimo kontrolės mechanizmo veiklai. Pareiškėjos priešingų teisei veiksmų pasekmė – netinkamai apskaičiuotas įdarbintų užsieniečių kiekis ir dėl to netinkamai apskaičiuotas kvotų išnaudojimas.
Informacija apie Lietuvoje įdarbintus užsieniečius turi būti pateikiama nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka, todėl atsakovė pagrįstai sprendė ir dėl šio pažeidimo.
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktas numato, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybinė darbo inspekcija, nustačiusi, kad darbdavys arba įmonė, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, padarė šio straipsnio 1 ir (ar) 2 dalyje numatytą pažeidimą, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria darbdaviui arba įmonei, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, baudą nuo 200 iki 400 eurų už kiekvieną padarytą pažeidimą.
Pareiškėja nurodo, kad teismui nepanaikinus Nutarimo, prašo pakeisti Nutarimą sumažinant pareiškėjai paskirtą 1 800 Eur baudą. Pareiškėjos teigimu, būtina atsižvelgti, kad Bendrovės nariai ėmėsi veiksmų H. K. registruoti Migracijos departamente kelis kartus, tačiau tai padaryti nepavyko dėl neaiškių priežasčių; priežastys neaiškios, to negalėjo paaiškinti ir Migracijos departamento atstovas D. J., apklaustas Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinio nusižengimo byloje Nr. II-572-1201/2023. MB „Marčiukai“ (jos nariai) nuo karo pradžios buvo apgyvendinę ukrainiečių šeimas, norėjo padėti H. K., todėl jis buvo įdarbintas, tinkamai pranešta Sodrai ir gauta skaidriai dirbančio asmens kortelė; registracija departamente buvo formalumas, įgyvendintas vėliau, kadangi taip buvo suprasta Migracijos departamente po pirmųjų vizitų ten su H. K.. Prasidėjus Rusijos Ukrainos karui buvo didelis ukrainiečių antplūdis ir departamentas nespėjo spręsti visų klausimų, tinkamai aptarnauti visų interesantų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką nelegalaus darbo bylose konstatavo, kad nelegalus darbas vertinamas kaip vienas sunkiausių darbo įstatymų pažeidimų, paneigiantis esmines imperatyvias darbo įstatymų nuostatas, todėl Lietuvos Respublikos įstatymuose šis teisės pažeidimas įvertintas kaip vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų. Nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai.
Skiriant administracines nuobaudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartos priemonę, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia administracinė nuobauda ar jos tikslus įgyvendinanti administracinio poveikio priemonė, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant paleidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-58-697/2017, 2AT-17-648/2018).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti paskirtą galutinę subendrintą 1 800 Eur baudą. Teismas atsižvelgia, kad nors lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nėra nustatyta ir sunkinančių aplinkybių; pareiškėja baudžiama pirmą kartą; su užsieniečiu 2022 m. kovo 7 d. buvo sudaryta darbo sutartis, jis buvo oficialiai įdarbintas, turėjo skaidriai dirbančiojo ID, apie įdarbinimą buvo pranešta „Sodrai“, buvo mokamas darbo užmokestis, mokesčiai taip pat sumokėti. Visa tai rodo, jog Bendrovė nebandė nuslėpti įdarbinimo fakto ar pažeisti užsieniečio teisių, priešingai, viską įformino ir tikėjosi, jog darbuotojas nedelsiant užsiregistruos Migracijos departamente. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nebuvo piktybiškumo požymio, nesiekta nuslėpti darbo santykius, kas galėtų turėti neigiamų pasekmių darbuotojui, ir taip nemokėti mokesčių valstybei. Šios aplinkybės leidžia teismui pagrįstai manyti, kad 1 800 Eur baudos Bendrovei paskyrimas neatitiktų padaryto pažeidimo pavojingumo ir prieštarautų teisingumo principui.
Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, teismas sprendžia, jog pakankama ir pagrįsta, padarytą teisės pažeidimą atitinkanti bei prevencinį poveikį daranti poveikio priemonė yra 500 Eur dydžio bauda, todėl pareiškėjai MB „Marčiukai“ paskirta 1 800 Eur dydžio bauda mažinama iki 500 Eur dydžio. Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad prašo panaikinti Nutarimą, o tik pateikdama papildomus rašytinius paaiškinimus nurodė, kad prašo nepanaikinus Nutarimo, jį pakeisti, todėl sprendžiama, kad pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėja taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių rašytinių įrodymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad ginčo atveju atsakovės neteisėti veiksmai nėra konstatuoti, todėl pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje dar ir dėl to iš atsakovės negali būti priteistos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos mažosios bendrijos „Marčiukai“ skundą tenkinti iš dalies.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. NUĮPBJ 21024 pareiškėjai mažajai bendrijai „Marčiukai“ paskirtą 1 800 Eur ekonominę sankciją sumažinti iki 500 Eur.
Kitą pareiškėjos mažosios bendrijos „Marčiukai“ skundo dalį atmesti.
Pareiškėjos mažosios bendrijos „Marčiukai“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.