Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-18 · Administracinė byla Nr. I-4339-484/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-12-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-06-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-18
Bylos Nr.
I-4339-484/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02878-2018-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
K. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4339-484/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02878-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1, 6).

Skunde nurodo, kad nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. liepos 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K rūsyje esančiose kamerose Nr. 202, Nr. 203 ir Nr. 239. Šiose kamerose buvo šalta ir drėgna, todėl naktimis tekdavo miegoti su rūbais, ant odos atsirado bėrimų. Kamerose taip pat trūko laisvo ploto. Nurodo, kad pagal nacionalinius teisės aktus tardymo izoliatoriaus kameroje suimtajam (kalinamajam) turi tekti nemažiau kaip 3,6 kv. m laisvo ploto, o pagal Europos komiteto prieš kankinimą standartą, 5 kv. m laisvo ploto, kuriame gali judėti. Dėl ploto trūkumo trūko ir oro, nes ventiliacijos nebuvo. Teigia, kad ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais dėl perkėlimo į kameras, kuriose laikymo sąlygos būtų geresnės, tačiau į tokius prašymus Lukiškių TI-K administracija nereagavo. Pareiškėjas laikymo Lukiškių TI-K sąlygas laiko neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio reikalavimus. Teigia, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, kančias, nepilnavertiškumo jausmą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. liepos 11 d. kamerose Nr. 239, 202 ir 203. Pareiškėjas 2018 m. liepos 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 79. Pažymi, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Remiantis atsiliepime pateiktais duomenimis, teigia, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas.

Teigia, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio reikalavimų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K administracija sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K administracija vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

Dėl kamerų įrengimo nurodo, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2-4 lovos, yra įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų, yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.). Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti. Nei EŽTT praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato.

Teigia, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Tačiau Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Šiuo metu Lukiškių TI-K užuolaidos įrengtos 1 korpuso 2, 3, 4 postų kamerose nuo Nr. 1 iki Nr. 75, 6 posto kamerose nuo Nr. 226 A iki Nr. 244, 8, 9,10, 11 postų kamerose nuo Nr. 104 iki Nr. 200, 12 posto kamerose nuo Nr. 202 iki Nr. 227; 2 korpuso 21 posto kamerose nuo Nr. 356 iki Nr. 370, 22 posto kamerose nuo Nr. 371 iki Nr. 385, 18 posto kamerose nuo Nr. 309 iki Nr. 323, 19 posto kamerose nuo Nr. 324 iki Nr. 338, 20 posto kamerose nuo Nr. 340 iki Nr. 352. Pažymi, kad užuolaidos įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Taip pat postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386 – Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 – Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418 – Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kamerų įrengimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, yra skirtas pataisos įstaigose laikomų asmenų nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento visuomenės sveikatos specialistai periodiškai atliekamos operatyviosios valstybinės sveikatos saugos kontrolės metu oro temperatūros gyvenamosiose kamerose neatitikimo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto reikalavimams nenustatė. Teigia, kad šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 13-19).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. liepos 12 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis a. b. Nr. A63-1343/2012).

Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pareiškėjas skunde, be kita ko, teigia, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas kameroje. Nurodo, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą standartą turi tekti 5 kv. m.

Su pareiškėjo skundo teiginiais, kad vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje-kalėjime turi tekti 5 kv. m kameros gyvenamojo ploto, teismas nesutinka. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Remiantis Lukiškių TI-K duomenimis, sanitarinio mazgo užimamas plotas yra 0,56 kv. m. (b. l. 16).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. liepos 12 d. buvo laikomas šiose kamerose: 6,83 kv. m ploto kameroje Nr. 239 (1 asm.); 6,9 kv. m ploto kameroje Nr. 202 (1 asm.); 6,83 kv. m ploto kameroje Nr. 203 (1 asm.). Nuo 2018 m. liepos 12 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 79 (kameros plotas 7,94 k. m; 1 asm.) (b. l. 13, 20-21). Įvertinus duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį, pareiškėjui skirtingais laikotarpiais teko nuo 6,83 kv. m iki 6,9 kv. m. kameros ploto, todėl neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų: kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro.

Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Lukiškių TI-K 2018 m. rugsėjo mėn. pranešime dėl pareiškėjo skundo nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, kaip tai numatyta HN 134:2015. Kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atkreipia dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamąsias patalpas, išvengiama pelėsio, staigių temperatūros pokyčių ir nemalonaus kvapo. Oro temperatūra kamerose atitinka HN 134:2015 16 punkto reikalavimus (b. l. 53-54). Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose periodiškai vykdoma visuomenės sveikatos saugos kontrolė. Įvertinus pateiktus patikrinimo aktus, matyti, kad HN 134:2015 16 ir 17 punktų pažeidimai ginčo ar jam artimu laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose Nr. 202 ir 203 (b. l. 62-97) nustatyti nebuvo. Byloje duomenų, kad NVSC ginčui aktualiu laikotarpiu visuomenės sveikatos saugos kontrolę vykdė kameroje Nr. 239, nėra. Atsakovės atstovas taip pat nepateikė objektyvių duomenų apie šioje kameroje ginčo laikotarpiu buvusią temperatūrą, jose esantį santykinį drėgnumą, oro judėjimo greitį.

Kaip jau minėta, pareiškėjas privalo išsamiai nurodyti aplinkybes dėl suėmimo sąlygų, tuomet atsakovui atsiranda pareiga pateikti šias aplinkybes patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl kamerų temperatūros, drėgmės, ventiliacijos yra labai abstraktaus pobūdžio ir nekonkretizuoti, todėl atsakovui neatsirado pareiga juos paneigti įrodymais. Tai, jog kamerose būdavo šalta, drėgna yra subjektyvus pareiškėjo vertinimas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus ar administraciją (b. l. 31). Pareiškėjas nepatvirtino įrodymais, kad dėl gyvenamosios aplinkos sąlygų yra pablogėjusi jo sveikatos būklė. Iš byloje pateiktos asmens sveikatos istorijos nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl odos bėrimo, kuris, jo teigimu, galimai atsirado dėl netinkamos kameros temperatūros ir santykinės oro drėgmės. Pareiškėjo sveikatos nusiskundimai nesusiję su jo laikymo sąlygomis (b. l. 37-52). Vien pareiškėjo subjektyvia nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindu išvadai, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Lukiškių TI-K, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Taigi, byloje nenustačius neteisėtų Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. G. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė